Miške atrado ramybę
„Vienkiemyje atsiradome maždaug prieš 5 metus. Žemę padovanojo tėvai. Iš pradžių planavome statyti vasarnamį. Tačiau pradėję pamatėme, kaip čia gražu ir gera. Supratome, kad norime gyventi čia nuolatos. Susilipdėme namuką ir gyvename“, – pasakoja Eliza.
Darbų Vilniuje nei ji, nei vyras nemetė – kiekvieną dieną važiuoja į ofisus mieste. Bet atvažiuoti iš Vilniaus rajono iki Vilniaus būna greičiau, negu piko metu per Vilnių pervažiuoti.
„Anksčiau, kai gyvenome Baltupiuose, į darbą važiuodavau ilgiau, negu dabar iš savo kaimo važiuoju, tik kad kilometrų daugiau, nes čia visą laiką važiuoji, o ten – spūstyse stovi. Kol kas dėl sprendimo persikelti į kaimą nepasigailėjome, – sako pašnekovė. – Dabar man labai gera po darbo grįžti namo, o į grįžti butą nepatikdavo. Dar mes šunį turime, tai jį išvesti būdavo kančia: aprengti, pavadėlį uždėti, į liftą eiti, niekur paleisti negali, turi ieškoti atokesnių vietų... O čia pavadėlį vos kelis kartus per metus pasimatuojame, tik kai kur nors važiuojame.“
Eliza prisimena kadaise sakiusi, kad niekada negyvens kaime, norėjo gyventi miesto centre. Bet šiek tiek pagyvenus sodyboje, nuomonė pasikeitė. Labiausiai ją žavi tai, kad esi nuo nieko nepriklausomas. Dar – ramybė. „Aš į nieką nekeisčiau to momento, kai po žiemos ateina pavasaris ir vieną rytą išėjęs į mišką išgirsti, kaip gamta bunda. Visą žiemą čia būna labai tylu, o staiga atrodo, kad visas miškas ūžia nuo paukščių balsų, net šiurpuliukai per kūną eina,“ – sako pašnekovė.
Tad grįžti gyventi į miestą ji sako negalvojanti. Ir jos, ir vyro automobiliai pravažūs, tad net ir snieginga žiema jų negąsdina – sniegas tik džiugina, labai malonu per pusnis vaikštinėti. Negana to, moters įsitikinimu, teisingas yra posakis, kad nebūna blogo oro – būna tik netinkama apranga.
Gamina nuo mažens
Eliza pasakoja, kad maisto gaminimas – jos hobis, meilė nuo mažų dienų. Mama iki šiol juokiasi, kad žaislų dukrai nereikėdavo – net kai maudydavosi vonioje, vietoje vonios žaislų jai duodavo plastmasinius indus ir ji iš putų „gamindavo“ patiekalus.
Jau vėliau, kai mama kepdavo kotletus, mergaitė sakydavo, kad sau ji pati išsikeps, nes geriau moka. „Žinoma, geriau nemokėjau, bet tiesiog man norėjosi taip galvoti, – juokiasi pašnekovė. – Mokyklos laikais labai mėgdavau kepti keksiukus. Man labai patikdavo juos gražiai puošti. Prisižiūrėdavau internete visokių gudrybių ir eksperimentuodavau. Būdavo labai smagu. Dar ir mokydamasi universitete pirmame kurse kepdavau. Paskui nustojau, nes paskaičiavau, kad nepigiai tas mano hobis kainuoja, o pati saldumynų nelabai mėgstu – iškepdavau ir tiesiog išdalindavau.“
Galiausiai moteris pradėjo gaminti kasdienius patiekalus, tik stengdavosi kokių įmantresnių susigalvoti. Kadangi nešdavosi į darbą pietų užkandį, kolegos ėmė klausinėti receptų, patarimų, kaip tą ar aną pagaminti. O ir draugai, artimieji vis pakomentuodavo, kad jai reikėtų susikurti socialiniuose tinkluose profilį ir dalytis savo receptais.
„Vis dėlto man ilgai nedrąsu buvo, vis atrodė, kad nei aš žinau daugiau už kitus, nei esu profesionalė, nei kažkam įdomu, ką aš gaminu... Bet prieš Kalėdas pagalvojau: padarysiu, nepavyks tai nepavyks, galvos juk niekas nenuraus, – pasakoja Eliza. – Pasakiau vyrui, jis irgi užsidegė ir net atspausdino man 3D spausdintuvu telefono laikiklį, kad galėčiau filmuoti, kaip gaminu. Ta proga sugalvojau pagaminti vėdarus. Taip viskas ir prasidėjo – sukūriau instagramo paskyrą „Vienkiemio virtuvė“, pradėjau dalytis receptais.“
Naujoji paskyra netikėtai greitai sulaukė sekėjų. Jų ypač padaugėjo, kai informacija apie „Vienkiemio virtuvę“ savo paskyroje „Projektas namai“ pasidalijo netoliese gyvenanti draugė. Na o didėjantis sekėjų skaičius, natūralu, tik padidino užsidegimą dalytis receptais, kurti tapo dar smagiau.
Stengiasi įtikti skrandžiui
Paklausta, kaip nusprendžia, ką gaminti, ką reikėtų nufilmuoti ir pasidalyti, Eliza sako, kad stengiasi dalytis tais receptais, kur mažiau ingredientų ir gaminti gana paprasta, nes iš patirties žino, kad sudėtingų receptų žmonės dažniausia nepasiryžta mėginti. Antras kriterijus – kad būtų skanu.
„O kaip gimsta idėjos? Mano smegeninė labai keistai veikia – man šauna mintis ir aš įsivaizduoju skonį, – juokiasi pašnekovė. – Yra žmonių, kurie atsigula vakare į lovą ir galvoja apie dienos problemas ar rytdienos darbus. O aš atsigulusi vakare galvoju, ką būtų galima pagaminti, kad būtų skanu, koks tai turėtų būtų skonis. Arba prisimenu, ką ragavome kur nors kelionėje, bandau tą skonį atkurti – tada gimsta dar kažkas naujo. Kadangi mano visa giminė gaminanti – tiek mama, tiek broliai, tai būna, kad pasikalbi su kažkuriuo, papasakoja, kad gamina, ir taip pat užsinori.“
Moteris teigia, jeigu tik įmanoma, dažniausiai improvizuojanti – troškinius, mėsos patiekalus gamina taip, kaip tuo metu šauna į galvą ir kaip atrodo ragaujant.
Gaminant ką nors iš konditerijos – daug nepaimprovizuosi, nes ten yra tam tikros taisyklės, svarbu laikytis proporcijų, nes jeigu kažko per daug – per daug iškils, kažko per mažai – subliūkš.
„Aš pati nelabai toleruoju pieno produktų, tai ir savo receptuose jų privengiu. Kadangi mano skrandis gana jautrus, vengiu gruzdintų, riebių patiekalų. Tad visaip stengiuosi ir savo, ir kitų skrandžiui įtikti, kad būtų ir skanu, ir skrandis nekentėtų“, – sako Eliza.
Jai labiausiai patinka gaminti desertus, konditerijos gaminius, nes ir gražu, ir skaniai kvepia. „Didžiausias malonumas yra visokius saldumynus gaminti, tai tarsi meditacija. Tik retai tai darau, nes namuose nelabai kas valgo, o ir aš pati nelabai mėgstu,“ – sako Eliza.
Šiaip maisto gamyba ir pats maistas jai yra laimės, meilės kalba. Maistas teikia didžiausią laimę – juk kai skaniai pavalgo, žmogus būna laimingas.
Pagrindinis jos pagaminto maisto ragautojas ir vertintojas – vyras Vaidotas. Pasak moters, jis – griežtas vertintojas, tačiau jam visada viskas „normailiai“. Nebūna gerai, nebūna blogai – būna „normaliai“. „Darbe, būdavo, kai ką atnešdavau, bendradarbiai pagirdavo. Labai malonu, kai kažkas ragauja, pagiria, paprašo recepto ir paskui pasigamina. Ir dabar džiugina, kai komentatoriai instagrame palieka kokį teigiamą komentarą ar parašo žinutę. Gera žinoti, kad kažkas pagal mano receptus gamina“, – neslepia Eliza.
Pašnekovė pasakoja, kad šalia savo namelio planuoja statytis naują namą – didesnį. O kadangi ir ji, ir vyras mėgsta pasikrapštyti virtuvėje, tai pagrindinis dalykas, dėl ko abu sutarė, kai architektai kūrė projektą – virtuvė naujame name turi būti labai didelė, kad visiems vietos užtektų.
Pyragas su vištiena ir špinatais
Tešlai:
325 g kvietinių miltų,
200 g sviesto,
žiupsnelis druskos,
žiupsnelis cukraus (nebūtina),
4–8 šaukštai šalto vandens.
Įdarui:
400 g vištienos šlaunelių mėsos,
2 vidutinio dydžio svogūnai,
2 vidutinio dydžio morkos,
3 česnako skiltelės,
100 g pievagrybių,
200 g saliero šaknies (nebūtina),
500 g špinatų (galima naudoti ir šaldytus),
250 ml grietinėlės,
50 g sviesto,
druskos, pipirų, prieskonių pagal skonį (aš naudojau saldžiosios paprikos miltelius, kuminą, džiovintą smulkintą kalendrą, rūkytos paprikos miltelius),
100 ml vištienos sultinio.
Orkaitę įkaitinkite iki 180 C be vėjelio.
Į miltus įpjaustykite arba įtarkuokite šaltą sviestą ir pirštais suformuokite trupinius. Tuomet po šaukštą pilkite šalto vandens, kol tešlą galėsite sulipinti į kamuolį. Tešlos kamuoliuką įvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą bent valandai, kad miltai išbrinktų – tuomet tešla taps vientisa ir su ja bus lengviau dirbti.
Kol tešla šąla, vištieną ir daržoves supjaustykite nedideliais kubeliais. Įkaitinkite keptuvę, ištirpinkite sviestą, dėkite smulkintus svogūnus ir apkepkite, kol pageltonuos. Tada galima dėti vištieną. Kai ji apkeps (pabaltuos), galite suberti visus prieskonius, morkas, salierus, pievagrybius ir troškinti, kol nugaruos vanduo, kurį išleis daržovės. Kai skysčio nebeliks, sudėkite špinatus, supilkite sultinį, patroškinkite dar 5 minutes ir supilkite grietinėlę. Kai mišinys užvirs, patroškinkite, kol viskas sutirštės ir nuimkite nuo kaitros.
Pasiruoškite kepimo formą (aš naudojau 26 cm skersmens) – ištepkite sviestu ar aliejumi. Tešlą išimkite iš šaldytuvo, padalykite į dvi dalis, iškočiokite plonus lakštus (apie 0,5 cm storio). Vienu jų išklokite formos dugną ir ant jo sudėkite visą paruoštą įdarą. Tuomet kitą lakštą dėkite ant viršaus, užspauskite šonus taip, kad apatinis tešlos lakštas suliptų su viršutiniu. Nupjaukite tešlos perteklių ir, jeigu norite, galite iš jo paruošti papuošimus pyragui. Padarykite įpjovas pyrago viršuje, kad garai galėtų išeiti, ir aptepkite viršų kiaušinio plakiniu.
Šaukite į įkaitintą orkaitę ir kepkite maždaug 40–50 minučių, kol pyragas gražiai apskrus. Išėmę neskubėkite jo prapjauti, palaukite bent 30 minučių. Patiekti galima su vištienos sultiniu ar salotomis.
Turkiški kiaušiniai „cilbir“
4 kiaušiniai.
Jogurtui:
400 g graikiško jogurto,
1 česnako skiltelė,
saujelė krapų,
žiupsnelis kajeno paprikų,
žiupsnelio druskos.
Sviesto užpilui:
60 g sviesto,
1 šaukštelis raudonosios rūkytos paprikos,
0.5 šaukštelio malto kumino,
žiupsnelis smulkintos aitriosios paprikos.
Iš pradžių pasiruoškite pagrindą: į jogurtą suberkite kajeno paprikas, druską, susmulkintus krapus ir įspauskite česnako skiltelę. Viską gerai išmaišykite ir padėkite į šalį, kad skoniai nusistovėtų, „susigertų“.
Tuomet puode ištirpinkite sviestą, suberkite rūkytos paprikos miltelius, kuminą ir aitriąją papriką, leiskite sviestui užputoti ir nuimkite puodą nuo kaitros, kad sviestas nepradėtų svilti.
Kiaušinius išvirkite be lukšto, taip, kad trynys būtų skystas. Galite juos dėti tiesiai į vandenį ar naudoti tam skirtas formeles.
Prieš patiekiant į lėkštes dėkite paruoštą jogurtą, ant jo – virtus kiaušinius ir užpilkite prieskoninio sviesto. Valgyti skaniausia su paskrudinta duonele.
Angliški pyragėliai „scones“
300 g kvietinių miltų,
3 šaukšteliai kepimo miltelių,
3 šaukštai cukraus,
85 g šalto sviesto,
170 ml pieno,
žiupsnelis druskos,
1 šaukštelis citrinos sulčių,
1 kiaušinis (patepimui).
Pieną šiek tiek pakaitinkite, kad jis būtų šiltas, bet ne karštas, įpilkite citrinos sultis ir padėkite į šalį šiek tiek pastovėti.
Kvietinius miltus, kepimo miltelius, cukrų ir druską išmaišykite viename inde, įdėkite kubeliais supjaustytą sviestą ir pirštais ar šakute sutrinkite viską iki trupinių, tuomet supilkite paruoštą pieną. Viską gerai išmaišykite, išverskite ant miltais pabarstyto paviršiaus ir šiek tiek (labai nedaug) paminkykite tešlą, kad taptų vientisesnė, tačiau ji neturėtų būti idealiai glotni. Spausdami rankomis suformuokite apie 4 cm storio paplotį ir peiliu (ar apvalia konditerine forma) supjaustykite tešlą į atskirus pyragėlius. Iš šio kiekio turėtų išeiti 6–8 pyragėliai.
Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių su vėjeliu, skardą išklokite kepimo popieriumi ir, sudėję pyragėlius, patepkite juos kiaušinių plakiniu. Kepkite 10–15 minučių, kol pyragėliai iškils ir gražiai apskrus.
Patiekti galima ir karštus, ir atvėsusius. Man skaniausia valgyti su sviestu ir braškių džemu.
Vištienos šlaunelės, troškintos svogūnų ir alaus padaže
1 kg vištienos šlaunelių su oda,
6–7 vidutinio dydžio svogūnai,
60 g sviesto,
500 ml mėgiamo alaus,
prieskonių (aš naudojau rozmarino šakelę, čiobrelio šakelę, pusę šaukštelio rūkytos paprikos miltelių, 0,3 šaukštelio kumino, 1 šaukštelį saldžiosios paprikos miltelių, 0,5 šaukštelio maltos džiovintos kalendros, druską).
Vištienos šlauneles apkepkite su nedideliu kiekiu aliejaus įkaitintame puode, odele į apačią, kad ji taptų traški. Išėmę vištieną sumažinkite kaitrą ir į tą patį puodą dėkite sviestą ir svogūnus. Kepinkite, kol jie gražiai karamelizuosis. Tada suberkite prieskonius, supilkite alų ir įdėkite apkepintą vištieną. Troškinkite ant nedidelės kaitros apie 1 valandą.
Patiekti galima su ryžiais ir paprastomis salotomis.
Lęšių, moliūgų ir avinžirnių troškinys su kokosų pienu
2 vidutinio dydžio svogūnai,
150 g avinžirnių,
100 g lęšių (kokių norite),
0,5 sviestinio moliūgo,
2 šaukšteliai pomidorų pastos,
2 šaukšteliai prieskonių pastos (jos galite rasti visose parduotuvėse, pasaulio virtuvės skyriuose), 400 ml kokosų pieno,
2 česnako skiltelės,
druskos.
Lęšius ir avinžirnius pamirkykite šaltame vandenyje bent 2 val., galima ir per naktį.
Įkaitinkite troškintuvą su šiek tiek aliejaus, suberkite pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir pakepkite, kol pageltonuos. Sudėkite kubeliais pjaustytą sviestinį moliūgą, pomidorų pastą, prieskonių pastą ir pakepkite žemoje temperatūroje dar apie minutę. Tuomet galima berti lęšius, avinžirnius, supilti kokosų pieną. Jei skysčio trūksta, galima įpilti šiek tiek vandens. Skystis turi beveik apsemti visas daržoves, bet jų nepaskandinti. Pasūdykite pagal skonį, uždenkite puodą ir troškinkite žemoje temperatūroje apie 1 valandą.
Skaniausia yra su ryžiais ir žalumynais.
