Aktualios temos

Pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“ Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis – absurdiškai komiškas, žaismingas ir vizualiai turtingas. Jis išsiskiria meistrišku aktorių ansambliu: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas ir Edmundas Mikulskis.

Vienos dalies absurdo komedijoje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai ir moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje.

Sąšauka su Antika

Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi Antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas – Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji?

Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Anot vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusios E. Latėnaitės, Scilė įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. „Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi“, – sako aktorė.

Scilė aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi.

 

„Mano personažas Kirkė – pseudomenininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku... su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu“, – savąjį vaidmenį pristato E. Mikulionytė.

Režisūriniai sprendimai

Režisierė G. Tuminaitė dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, P. Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus ir skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis.

Pasak režisierės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma.

„Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė.

Spektaklyje labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?

G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema, o taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas.

Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę iš esmės tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?

Kas? Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“.

Kur? Kauno kultūros centre„ Girstutis“.

Kada? Balandžio 13 d. 18 val.

„Sidabrinės gervės naktis“ po Lietuvą lydinti aktorė Elžbieta Latėnaitė sako: „Esu labai laiminga pristatydama seansus šiame festivalyje. Didelė laimė atnešti kokybiško mūsų šalies kino į įvairius Lietuvos miestus ir rajonus be jokių bilietų ar mokesčių.“

Festivalio organizatoriai siekia kiekviename iš miestų parodyti vieną ilgametražį, vieną trumpametražį filmą, vieną animacijos juostą ir vieną studentų darbą. Tai pagrindines Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ kategorijas apimantys filmai, parodantys lietuviško kino įvairovę. Kokius konkrečius filmus iš minėtų kategorijų pasirinkti, sprendžia kiekvienas miestas individualiai. Taip pat kaskart vyksta susitikimai su vis kitais kino kūrėjais, kuriuos kalbina šių metų „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus vedusi Elžbieta Latėnaitė.

„Smagu supažindinti įvairių miestų auditoriją su kino tendencijomis, atskleisti, kokios temos dabar svarbiausios Lietuvos kūrėjams, atverti užsklandą į filmų gamybos užkulisius, kalbinant kūrėjus. Vieną kartą kalbinu perspektyvų antrakursį kino režisūros studentą, sukūrusį paveikų trumpo metro filmą, kitą kartą – pirmąją Lietuvoje moterį operatorę, nufilmavusią ilgo metro vaidybinį filmą, dar kitą kartą – patyrusią aktorę, aktorių, prodiuserę. Žiūrovai turi retą galimybę pajusti, kokie žmonės stovi už netrukus parodyto kūrinio, kas jiems buvo svarbu kuriant savo filmą. Stengiuosi paminėti, kad Lietuvos kinas yra pats geriausias, ir padėkoti, kad žmonės skiria savo laiką ir ateina jo žiūrėti, palaikyti. Paraginu ieškoti kino legaliai“, – pasakoja E. Latėnaitė.

Artimiausias „Sidabrinės gervės naktų“ susitikimas su žiūrovais vyks jau šį penktadienį, rugpjūčio 26 d., Karklėje. Tai bus gamtą puoselėjančio renginio „Darom prie jūros 2022” dalis. Žiūrovams Karklėje bus parodytas trumpametražis režisieriui Sauliui Baradinskui „Sidabrinę gervę“ pelnęs filmas „Techno Mama“, taip pat debiutuojančios režisierės Jorūnės Greičiūtės juosta „Viskas gerai“, Jurgos Šeduikytės sukurta animacinė istorija „Mora Mora“ ir Veneciją sužavėjęs Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pripažintas Metų geriausiu ilgametražiu vaidybiniu kino filmu.

Į susitikimą su žiūrovais Karklėje atvyks dainininkė, dainų autorė ir animacinio filmo „Mora Mora“ kūrėja Jurga Šeduikytė, laukianti pasimatymo su auditorija: „Šis festivalis – man yra reta galimybė pamatyti dar keliaujančius geriausius lietuviškus filmus. O kaip kūrėjai, tai – nuostabi proga susitikti su filmo žiūrovu ir išgirsti jo šviežius įspūdžius, pakalbėti apie tai, kas svarbu. Tiek filmo aplinkybėse, tiek – už jo ribų. Nes kūryba yra kuriančiojo požiūris į tai, kas vyksta aplinkui ir tai, kas jo viduje, bet ji niekada nėra tik apie patį kūrėją“.

J. Šeduikytė pasakoja, kad „Morą Morą“ įkvėpė jos sapnai ir bandymas susigyventi su skausmu ir liūdesiu. „Kadangi filmas dar keliauja po užsienio festivalius, labai džiaugiuosi kiekviena proga, kai jis rodomas Lietuvoje. Kiek teko girdėti, žiūrovams rezonavo skirtingi filmo aspektai. Vadinasi, „Mora Mora“ kalba asmeniškai, žmogus atpažįsta savo vidinį vaiką“, – sako J. Šeduikytė.

Kitas „Sidabrinės gervės naktų“ renginys rugsėjo 1 dieną vyks Anykščiuose. Čia taip pat numatyta rodyti „Piligrimus“ ir „Mora mora“, debiutuojančio režisieriaus Ganto Bendiko filmą „Pardaviau klasiokę“ ir šiltą istoriją apie pašėlusias atostogas kaime „Lobis“, režisuotą Agnės Marcinkevičiūtės. Rugsėjo 2 d. festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ keliauja į Joniškį, rugsėjo 3 d. – į Šalčininkus, o rugsėjo 9 d. – į Šiaulius.

„Kinas gamtoje – tai prabangus ir kartu jaukus būdas patirti meną. Kokybiškas įtraukiantis kinas, gera kompanija, pledukai, sulankstomos kėdės, užkandžiai ir gėrimai, gaivus vakaro oras bei rudenėjantis vėjas – kas gali būti smagiau? Kviečiu visus susirasti patogų miestelį ir laiką, atvykti susitikti su manimi ir lietuvišku kinu.

Menas juk gali pakeisti gyvenimą. Laiku pamatytas filmas geba įskelti reikalingą kibirkštį, naują idėją, leisti išjausti uždarytus jausmus, gydyti grožiu, tikrumu, įtaiga, pakerėti, sukrėsti. Menas, pamatytas vaikystėje, paauglystėje, turi ypatingai didelę galią: padeda suvokti save, pažinti žmones, kartais – pasirinkti profesiją. Todėl matau didžiulę šio festivalio vertę“, – teigia festivalį „Sidabrinės gervės naktys“ kelionėse po Lietuvą lydinti aktorė Elžbieta Latėnaitė.

Apie tai buvo kalbama gegužės 11 d. Vienybės aikštėje Kaune vykusioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuotoje diskusijoje „Iš skirtingų perspektyvų apie tikėjimą ir LGBTQ+“ su aktore, visuomenininke Elžbieta Latėnaite ir kunigu Evaldu Daruliu.

Laisvės ribotumo paieškos

Visi trokštame laisvės, nepriklausomybės. Kuomet žmogus turi pamatinę laisvę, ateina kiti poreikiai: noras būti savimi, save pažinti bei išreikšti, siekti svarbių tikslų. „Būti savimi – viso gyvenimo kelionė. Laisvė man yra turėti pasirinkimą, – kalbėjo E. Latėnaitė. – Kol aš niekam nekenkiu – tol aš turiu teisę.“

Diskusijos metu abu pašnekovai sutiko dėl laisvės svarbos bei būtinybės už ją kovoti.

Kunigo E. Darulio teigimu, Dievas negali priešintis žmogaus laisvei. Ji yra tarsi savaime suprantamas reikalas. Tiesa, ji negali varžyti kito asmens gerovės. „Laisvė negali peržengti moralinių normų bei pažaboti kitų“, – pasakojo vyras.

Diskusijoje ne kartą buvo minimos iliuzijos, kaip svarbu jas suprasti bei stengtis gyventi tikrove, o ne mitais.

E. Darulis teigė tikįs, jog reikia turėti kuo mažiau iliuzijų ir kuo daugiau svajonių, kadangi iliuzijos nėra tikrovė, o svajonės dažnai išsipildo. Kita vertus, kalbėjo E. Latėnaitė, iliuzija yra tarsi proceso dalis – ypač individuali ir subjektyvi. Kuomet pasiekiamas rezultatas, iliuzija tarsi išsisklaido.

Ne vienalytė masė

Neapykanta mūsų šalyje nestebina. Su tuo sutiko ir diskusijos dalyviai. Tiesa, reikia norėti suprasti kitus, o ne juos iš karto teisti. Visi juk – savaip skirtingi.

„Nemaža dalis žmonių LGBTQ+ bendruomenės narius laiko visus vienodais, priklausančiais vienalypei masei. Jie mus mato kaip kokią organizaciją, kuri sėdi ir planuoja, ką toliau darys, ką užims. Atrodo toks nužmogintas vaizdas“, – pasakojo visuomeninkė E. Latėnaitė.

Jos nuomone, daug žmonių tiki, jog mūsų šalyje visuomet išliks tas pats neapykantos, nepriėmimo, diskriminacijos, didžiulės baimės bei demonizacijos lygis. Tačiau tai – tik iliuzija, sako E. Latėnaitė.

Elžbieta Latėnaitė. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Anot diskusijos dalyvių, jau dabar pasaulis pasikeitė ir nuolat progresuoja.

„Žmonės negali būti kaip viena masė. Visi mes esame skirtingi. Tikiu, kad viskas juda link geresnio pasaulio“, – savo pamąstymais dalijosi kunigas.

Homofobija žudo

Sprendimo būdų esti įvairių. Vienas jų – psichologinė pagalba. Pašnekovai sutiko, kad svarbiausia – žmogus bei jo gera savijauta.

„Padaryčiau, kad kiekvienas planetos žmogus turėtų prieigą prie emocinės pagalbos. Tokiu būdu mes galimai išvengtume visokių putinų, kitų agresyvių smurtautojų, diktatorių. Būtų daug mažiau problemų“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Kunigo teigimu, dėl vertybių verta kovoti. „Žmogus kaip asmuo yra vienodai svarbus, kad ir koks jis bebūtų“, – teigė E. Darulis.

Kuo teisiniu lygiu šalyje prastesnė LGBTQ+ žmonių situacija, tuo daugiau vyrauja emocinių problemų. Tad homofobija žudo, kalbėjo E. Latėnaitė, tiesioginiu būdu.

„Neapykanta yra labai stiprus dalykas. Ji gali būti nuodinga. Būna tokia neapykanta, kuri yra įvilkta į priėmimo rūbą. Tau sako, kad tave palaiko, bet turėtum elgtis ramiau, ne taip agresyviai“, – atviravo aktorė.

Moters teigimu, neapykanta mažina drąsą, pasitikėjimą savimi bei kitais, silpnina. E. Latėnaitė sakė, kad homofobija yra labai žiauri.

Atskirtis yra taip pat viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems taip sunku suvokti bendrystės svarbą.

Kunigas akcentavo, kad yra ypač svarbu susivokti, jog pirmoje vietoje reikia statyti asmenį, o paskui kalbėti apie taisykles ir įstatymus.

Evaldas Darulis. / LNK arch. nuotr.

„Dievui svarbu, ar tu buvai su juo ir ar tu mylėjai. O kiti dalykai – antroje vietoje. Tarpusavio meilė, žmogiškieji santykiai yra viena svarbiausių net ir maldos išraiškos formų. Reikia pradėti nuo pokalbio su žmogumi, o ne klijuoti etiketę dėl jo orientacijos“, – kalbėjo E. Darulis.

Susiskaldymas mažėja

Vienas svarbus aspektas – apie tai kalbėti viešai. Pavyzdžiui, E. Darulio parapijoje jau kuris laikas veikia LGBTQ+ grupelė. Vyro teigimu, ji gimė iš poreikio kalbėtis, diskutuoti tarpusavyje.

Jeigu daugiau žmonių atsiskleistų, būtų griaunamas mitas, jog tokių žmonių arba nėra, arba yra labai mažai. Dabar ant atsiskleidusiųjų tenka didelė našta, didelis dėmesys bei homofobija, galvoja aktorė.

„Baisiausia iki atsiskleidimo, paskui jau niekas nebaisu. Kadangi tu pats stoji į savo pusę. Kai atsiskleidi, tu tarsi sakai, kad nebesigėdini savęs. Neutralizuoji neapykantą, vidinę homofobiją“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Nors susiskaldymas Lietuvoje vis dar aiškiai pastebimas, pašnekovų teigimu, jis matomai mažėja. Svarbu organizuoti diskusijas, kuriose teisę pasisakyti turėtų patys žmonės, priklausantys tam tikroms marginalizuojamoms grupėms.

„Mane labai veikia lyčių stereotipai. Kai stereotipizuojama išvaizda, kūnas, plaukų ilgiai, kelnės, sijonai. Čia jau man nepatinka. Nes, man atrodo, kad šie dalykai neturi lyties: nei drabužiai, nei plaukų ilgis“, – savo mintis reiškė visuomenininkė.

Diskusijos dalyviai paliko stebėtojus pamąstymuose apie bendrystę, panašumus bei viso ko natūralumą.

„Lytiškumo žmogus nepasirenka, jis ateina iš Dievo. Tad būti LGBTQ+ nėra nuodėmė“, – kalbėjo kunigas. Jam antrino ir E. Latėnaitė: „Tai yra gyvenimo dalis, jausmas, kurio negali valdyti. Jį gali užspausti, neigti, bet tai yra labai normali gyvenimo dalis.“

Anot jos, mūsų pasaulis ir stulbinančiai nuostabus, ir gąsdinančiai žiaurus.

„Keista mes rūšis – gyvename miniatiūrinėje planetoje savo galaktikoje tarp šimtų tūkstančių kitų galaktikų, ir, turėdami šį savo kosmoso mikro lopinėlį, naikiname ne tik vieni kitus, bet ir planetą. Įsivaizduojate, Žemėje, šiame mėlyname taškelyje, kaip įvardino mokslininkas astronomas Carl Sagan, telpa visut visutėlė žmonijos istorija, absoliučiai visi, kuriuos kada nors mylėjome ir absoliučiai visa, kas mums visiems kada nors buvo ir yra svarbu. Mes maži ir daug labiau panašūs, nei skirtingi. Aš išreiškiu savo stiprų palaikymą LGBTQ žmonėms. Jie – mano mylimi draugai, kolegos, kaimynai, autoritetai, įkvėpėjai, simpatijos, mokytojai, prašalaičiai, bet visų pirma jie – lygiai tokie patys žmonės kaip aš: norintys būti priimti, mylėti ir laisvai kurti save ir savo gyvenimą. Tokie patys, ne kitokie, – feisbuke rašė aktorė. –  Aš, būdama heteroseksualių šeimų atstovė, tvirtinu, kad vaivorykštė manęs nebaugina, o vienodos teisės ir laisvės kitiems nė kiek nesumažina manųjų. Meilė ir laisvė – tai ne koks pyragas, neva „reikia kuo daugiau atsiriekti sau, nes kiti tuoj viską suės“. Juk kuo labiau dalinamės meile, tuo jos daugėja. Kuo daugiau priimtų visuomenės narių, tuo daugiau visi laimime.“

Kaip tai paaiškinti vaikams? „Mano protinga ir empatiška aštuonmetė dukra apie savo bei kitų prigimtinę laisvę pasirinkti, ką mylėti, žinojo nuo mažens, žinojo, kad visada bus priimta tokia, kokia yra. Vaikų neišmokysi, kam jausti potraukį: daviau dukrai visišką laisvę, ir vis tiek jai patinka berniukai. „LGBT propaganda“ tėra sąmokslo teorija, priimkim savo vaikus tokius, kokie jie yra. Lytinį švietimą (pirmiausiai šeimoje) laikau svarbiu ir būtinu nuo mažens, pagal amžių. Dukros gautos žinios apie jos kūną nepanaikino jos vaikiškumo, tiesiog tas vaikiškumas tapo labiau apsaugotas. Aš taip pat vaikui leidžiu ateityje tapti jojike, mokslininke, šokėja, kino režisiere, dizainere, architekte, dainininke, o kuo ji de facto taps – vėlgi lems tik jos asmeniniai polinkiai, o ne mano leidimas/draudimas“, – rašė aktorė. 

Anot jos, vaikams meilė ir laisvė nėra kažkas sunkiai suprantama, o visiškai natūralu jų didžiulėms atviroms širdims ir bendrai mūsų žmogiškai prigimčiai. Tai ar neturėtų būti mums lengva jiems tai ir paaiškinti?

„Man būna kur kas kebliau paaiškinti vaikui, kad žmonės patiria smurtą ar žūsta dėl kažkam neįtikusios seksualinės orientacijos, tautybės, odos spalvos, dėl pasipriešinimo politiniam režimui. Kaip paaiškinti diktatūrą, FGM, mirties bausmę, prievartą, kankinimus? Galų gale, kaip paaiškinti, kodėl kasininkė, mano dukrai atsinešus savo mašiną į parduotuvę, garsiai stebisi, kad „niekad nematė mergaitės žaidžiančios su mašina“, ir kodėl mano dukros tuomet ilgaplaukis pusbrolis nepažįstamų dažnai vadintas mergaite. Paaiškinti vaikams, kad plaukų ilgis, žaislai, suknelė/kelnės, makiažas, profesija yra pasirenkami pagal norą, o ne pagal lytį, yra lengva! Bet kaip paaiškinti lyčių stereotipus, seksizmą, religines dogmas, Rusijos „minkštąją galią“ ir patriarchatą? Tai yra tikrai labai sudėtinga paaiškinti, o sąjungą tarp dviejų mylinčių žmonių, kad ir kokių jie lyčių būtų, – paaiškinti lengva! Įvairovė mūsų visuomenę daro turtingesnę, sveikesnę ir laimingesnę. Mylėkim, ir gal po truputį prasikals tikras atgimimas mūsų gražioje šalyje. P.S. Mano dukra, kai papasakojau, kad kažkas ant viršaus uždažė LGBTQ vėliavą mūsų trispalve, nesuprato, kodėl jie nerado trispalvei  kitos vietos, nes jos abi gali egzistuoti. Jos amžius – 8 metai“, – rašė aktorė.

– Papasakokite, kaip atėjote ir pradėjote gyventi komedijos pasaulyje? Atskirai ir vėliau – abi kartu.

Elžbieta: Aš atradau vaidybą šešiolikos metų, atėjusi į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Gana greitai išryškėjo polinkis į komiškus personažus, vaidmenis, improvizaciją. Vėliau, jau tapusi aktore, karjeros pradžioje gaudavau daug dramatiškų vaidmenų filmuose ir teatre, o komedija grįžo teatro komedijų, romantinės komedijos kino ekrane, vėliau – autorinės komedijos (stand up ir mano kūrybos vaizdo įrašų) pavidalais. Taigi galima sakyti, kad komedija visada buvo manyje, tik ne visais etapais reiškėsi kūryboje. Išties turbūt man svarbu profesijoje (ir gyvenime) pusiausvyra tarp dramos ir komedijos.

Milda: Labai norėjau vaidinti komedinius personažus tiek teatre, tiek kine, tačiau visada jaučiau jų trūkumą. Norėdama tą trūkumą kompensuoti, labai natūraliai pradėjau kurti pati. Man apskritai komedija asocijuojasi su lakia vaizduote, tai tarsi proto sudoku, kurį labai įdomu spręsti, ieškoti formų ir temų. Labai patinka, kad komedija labai artima mūsų kasdienybei, kartais net labiau nei kiti žanrai. Ji gali parodyti skaudamas vietas, bet svarbiausia – gali visus sujungti. Kartais man atrodo, kad tik humoru galima nugalėti pyktį ar išlaisvinti aplinkoje susikaupusią įtampą. Jis duoda laisvės būti savimi, kartu tai – požiūris į gyvenimą. Komedija mane lydi visąlaik, kiek tik save prisimenu.

– Kaip kuriate pokštus? Ar tam reikia kažkokios ypatingos aplinkos, ar jie gimsta spontaniškai? Kiek jums svarbi improvizacija?

Elžbieta: Pokštai gimsta įvairiai, nes jie ir patys skirtingi. Parodija gali gimti labai spontaniškai, kažką pastebėjus ir pabandžius atkartoti. Stand up idėja gali gimti staigiai, bet pats juokelis – lėčiau, palaipsniui tikrinamas ir tobulinamas su gyva publika. Būna, kad videoįrašą sugalvoju, nufilmuoju ir sumontuoju iškart, o prie kitų įgyvendinimo tenka pavargti nemažai valandų ar net ne vieną dieną.

Milda: Labai smagu, kai idėjos ateina savaime, spontaniškai. Tada labai svarbu greitai įgyvendinti arba bent užsirašyti, kol neatšalo. Kartais sėdi prie darbo stalo su tikslu, kad dabar galvosi. Ilgai vargsti, bet galiausiai pavyksta išlaisvinti vaizduotę. O dėl improvizacijos, manau, kad ji būtina, kartais gali užtekti tik jos, o dar geriau, kai ji ateina po didelio pasiruošimo. Tiesa, stand up ir videoįrašo kūrybos procesai skiriasi.

– Kaip atrasti pokštų savyje?

Milda: Nežinau. Man atrodo, kad svarbu stebėti aplinką, žmones, tyrinėti santykius, kartais atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Man žiauriai patiko viena frazė iš vaikiškos knygos „Pypas ir jo nutikimai“: „Kai skruzdėlyno skruzdes stebi po vieną, yra kažkaip juokinga. Kai stebi visas – kažkaip rimta.“ Galima taikyti ir atvirkščiai. Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, – kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.

Elžbieta: Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs, man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?

Elžbieta Latėnaitė

– Kas jums svarbu jūsų komedijos kūryboje? Ar jums svarbu atspindėti tai, kas vyksta dabar, aktualijas?

Elžbieta: Kalbant apie stand up komediją, mane žavi aiškias vertybes ir šiuolaikišką požiūrį turintys komikai, nes manau, kad humoras yra puiki forma kalbėtis su publika apie įvairius dalykus, taip pat skaudžius ar jautrius. Man patinka, kai už juokelio aš matau žinutę. Aišku, kartais tai gali būti tiesiog smagus pokštas be gilių prasmių. Bet juk įvairovė – labai puikus dalykas ir humore.

Milda: Manau, kad visoje kūryboje svarbu atliepti tai, kas tau svarbu ir ką norisi atliepti. Kartais atrodo, kad naudinga elgtis vienaip, bet taip nelabai norisi. Svarbu tikėti savo paties skoniu, savo pastebėjimais. Kartais pavargsti nuo aktualijų ir jų visai nesinori liesti. Kiekvieno žmogaus savitas požiūris yra be galo įdomus ir tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Pamenu, bandydavau kurti savo dainas. Man jos taip nepatiko, vis kažkur girdėtos, kažkokios atpažįstamos, gal todėl, kad daug mokiausi muzikos, harmonijos, muzikos analizės ir buvau sustingdyta savo žinojimo. Man atrodo, kad kartais originalumas gali gimti iš nežinojimo, iš laisvės. Mes mokomi kuo daugiau žinoti ir analizuoti, kad galėtume kažką sukurti. Kartais labai naudinga domėtis visai priešingais dalykais.

– Kokiais komikais žavitės? Ką siūlote pasižiūrėti mūsų skaitytojams?

Milda: Mano susižavėjimas nuolat keičiasi pagal poreikius, pagal tai, ko manau, kad man tuo metu trūksta. Svarbu nesekti kažko fanatiškai. Į nieką niekada nesilygiuodavau ar nenorėjau prilygti, nes suprasdavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Aš jokioje srityje neturėjau dievaičių. Būna, pradedu žiūrėti daug vieno komiko įrašų ir jau netyčia pasikeičia mano kalbėsena arba mąstymas. Nenoriu netyčia būti į kažką panaši. Noriu atrasti savo balsą, tad stengiuosi žiūrėti normuotai, bet plačiai. Labiausiai įsiminę – Wanda Sykes, Bo Burnhamas, Jimas Jefferies, Louisas C.K., Ellen DeGeneres, Ricky Gervais, Sarah Silverman, Russellas Petersas, Trevoras Noah.

Elžbieta: Oi, gerų komikų pasaulyje yra daugybė, be Mildos minėtų, dar pridėčiau Katherine Ryan, Taylor Tomlinson, Davidą Chapelle, Whitney Cummings, Tiffany Haddish, Michele Wolf, Michaelą MacIntyre‘ą, Nikki Glaser, Mae Martin, Ilizą Schlesinger, Amy Schumer, Daniel Sloss... Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Priklausomai nuo gyvenimo etapo ar nuotaikos, gali žiūrėti labai skirtingus šou. Ir smagu, kai komikas atradęs save, t.y. tai, kas jame juokingiausia. Manau, vertingiausia, ką turime, yra savastis, ir kai pavyksta ją atskleisti, laimingi tampame ir patys, ir kiti.

– Kaip jums stand up‘uose ar komedijoje apskritai padeda ar trukdo tai, kad jūsų profesija – aktorystė? Kaip susipina aktorystė ir komedija?

Elžbieta: Tam, ką aš darau (juokingi videofilmukai, parodijos, impersonifikacijos, personažų įvairovė ir pan.), aktorystės žinios ir patirtis yra labai svarbi, profesija suteikia man daug papildomų priemonių ir galimybių įgyvendinti savo idėjas. Apskritai turbūt komikui (kaip ir aktoriui) bet kokių įgūdžių išmanymas yra vertinga, nes suteikia temų ir būdų kalbėti.

Milda: Gal pastebėjau vieną trūkumą, kuris kartais tampa pranašumu. Jei tavo medžiagoje skambantis tekstas nėra toks stiprus, aktorinis meistriškumas padeda jį pagerinti. Kita vertus, komedija – ne tik žodžiai ir tekstas, bet ir energija bei perspektyva.

– Jūs abi labai staigiai išpopuliarėjote instagrame. Kaip manote, kodėl būtent dabar ir kaip tai nutiko?

Elžbieta: Aš kūriau savo juokingus videoįrašus nuo praeitų metų, sekėjų skaičius vis paaugdavo sukūrus kokį smagesnį filmuką. Nemažai sekėjų atsirado po to, kai pasirodė serialas „Mokytoja ieško vyro“, kurį kūrėme su Olegu Šurajevu. Tiesa, karantinas pristabdė jį. Beje, iki šiol sulaukiu žmonių, klausiančių, kada išeis naujos „Mokytojos“ serijos, džiaugiuosi, kad jis daug kam patiko. Dalis auditorijos susirado mane pažiūrėję stand up pasirodymus. Man labai patinka mano sekėjai, nes jie tikri, protingi, pakvaišę ir nepirkti (juokiasi).

Milda: Manau, kad daug ką lemia tai, kas tavo pokštais pasidalija savo paskyroje. Vienas žinomas žmogus pasidalijo vienu mano videoįrašu ir tuomet jis nuaidėjo... Turbūt panašiai nutinka daugeliu atvejų. Gal dar prisidėjo ir tai, kad aplink labai slogios nuotaikos ir žmonės nori prasiblaškyti, pasijuokti. Nežinau, kaip tie algoritmai veikia. Tikiu, kad, jei darai, kas patinka, visada atsiras žmonių, kuriems tai bus įdomu.

– Koks, jūsų nuomone, komedianto vaidmuo socialiniuose tinkluose? Atrodo, kad dabar tarsi būtinai turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose ir kurti jiems turinį, jei nori funkcionuoti normaliame pasaulyje. Ką manote apie tai?

Elžbieta: Aš manau, kad nėra jokių taisyklių, kurių būtina laikytis visiems vienodai. Esame labai skirtingi, aktoriai ir komikai – ne išimtis. Kažkas labiau besireiškiantis, kažkas mažiau, kažkam lengva atvirauti, kažkas mieliau transliuoja profesinę savo pusę, kažkas socialiai-politiškai aktyvesnis, kažkas pasyvesnis. Kiekvienas renkamės ką, kada ir kodėl darome, kas mums prasminga ir kada jaučiamės gerai. Man nesunku bendrauti su sekėjais, įdomu pažinti juos per apklausas ar pan., svarbūs atsiliepimai ir nėra sunku būti atvirai, todėl man socialinė medija yra kaip tiltas susijungti su žiūrovais ir svarbus būdas skleisti kūrybą. Esu perėjusi susireikšminimo ir žvaigždžių ligų etapus, todėl dabar ramiai priimu tikrą dėmesį ir bendravimą ne tik gyvai, bet ir socialinėje erdvėje. Karantinų metu tai tapo itin aktualu.

– Noromis nenoromis vis tiek tampate nuomonės formuotojomis. Ar manote, kad populiarūs žmomės socialiniuose tinkluose turi laikytis tam tikrų etikos taisyklių? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Elžbieta: Netikiu kažkokiais visiems galiojančiais vienodais dėsniais, išskyrus gamtos (ironiškai šypsosi). Kaip aš galiu kalbėti, kas galioja visiems? Jei klausi mano nuomonės, tai aš manau, kad būdama viešojoje erdvėje turėčiau jausti atsakomybę, ką ir kaip kalbu. Ne kartą esu pašalinusi turinį, kai suvokiau, kad padariau nesąmonę. Kaip kitaip tobulėsiu, jei nesimokysiu iš savo klaidų? Aš turiu ir vis iš naujo brėžiu savo etines ribas, kurių laikausi ir stengiuosi neperžengti, bet visko pasitaiko, juk kūryba – gyvas procesas su rizika. Iš kitos pusės, dievinu tą jausmą, kai stebėdama stand up komediją pasijaučiu nepatogiai, nes komikė ar komikas pokšte balansuoja ant moralės ribos. Taip galiu savo humoro ribas praplėsti (šypsosi).

Milda: Aš manau, kad visi mes turėtume siekti laikytis tam tikrų etikos taisyklių viešai, nebent tai yra kūrybinis sumanymas jų nesilaikyti sąmoningai. Būtų idealu, jei visi žmonės siektų sąmoningumo – tiek sekamieji, tiek ir sekėjai.

– Kaip užsidirbti iš humoro? Ar sulaukiate pasiūlymų ką nors reklamuoti? Yra „Patreon“, bet realybė tokia, kad socialinių tinklų vartotojai priima humoristų kuriamą turinį kaip duotybę.

Elžbieta: Dėl uždarbio – tai vėlgi būna įvairiai. Deja, negaliu su jumis pasidalyti receptu, kaip uždirbti, nes dar neuždirbu daug. Reklama kol kas užsiimu ribotai, kai patinka prekės ženklas, produktas ar paslauga. Mano turinyje reklamos santykinai labai nedaug, o kaip bus toliau, aš nežinau.

Milda: Nežinau, kaip užsidirbti iš humoro. Jei sužinosite – būtinai praneškite (šypsosi). Bet labai sutinku dėl priimamo turinio kaip duotybės. Būna, žmonės rašo, kaip gerai, kad jūs nieko nereklamuojate. Na, suprantu, ką jie turi galvoje, bet juk tokiu būdu žmonės užsidirba, ir tai normalu. Galų gale juk ir kaip aktorė užsidirbu vaidindama reklamose. Manau, esminis klausimas yra, kokį tu turinį kuri. Jei vien reklaminį – tai viena, bet jeigu kuri įdomų turinį ir kažkiek uždirbi reklamuodamas, tai visai kas kita. Yra žmonių, kurie tarsi svetima reklama neužsiima, tačiau juk reklamuoja save – verslą ar kūrybą.

Milda Noreikaitė

– Vienintelės komediantės moterys, kurias žinau Lietuvoje, esate jūs. Kaip manote, kodėl nėra daugiau merginų komikių (arba aš dar jų neatradau, arba galbūt jos neįvardija savęs komikėmis)? Ką patartumėte kitiems ir kitoms, kurie laiko save juokingais žmonėmis ir jaučia potencialą, kad galėtų linksminti kitus, bet nedrįsta?

Elžbieta: Lietuvoje stand up kultūra dar labai jauna, taigi ir moterų dar nedaug, bet esu tikra – jų tik daugės. Būtų keista mėgti komiką vien už tai, kad jis vaikinas, taip pat keista sureikšminti ir komikės lytį kalbant apie jos darbus. Be abejo, man labai smagu, kai žmonės džiaugiasi, kad, be to, ką darau, dar esu moteris ar kad atsirado (daugėja) moterų komikių. Tik jei mes laukiame kuo daugiau moterų, užimančių fainas pozicijas gyvenime (pagal tradiciją labiau „apgyvendintas“ vyrų), tai svarbu jas matyti visų pirma kaip profes, o ne kaip moteris-profes. Deja, seksizmas nėra atgyvena – tikrai yra nemažai žmonių, manančių, kad moterys neturėtų, negali, nemoka būti juokingos... Bet čia jau tų pačių žmonių problema, be to, yra daug atvirų žmonių, mažiau kreipiančių dėmesį į lytį, o daugiau – į turinį ir asmenybę.

Milda: Aš manau, kad komediančių moterų yra, tiesiog gal aplinkybės tokios, kad mes dar apie jas nežinome, bet tikrai sužinosime. Manau, reikia per daug nesureikšminti klausimo apie moteris komikes, o laukti daugiau naujų komikų apskritai. Kai laukiamasi vaiko, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė, bet tai yra mylimas vaikas. Kai laukiame naujų komikų, laukiame visų. O tai, kad žmonės nedrįsta, yra labai normalu. Linksminti kitus galima visaip, svarbu ne būti kažkuo (dainininku, stand up‘eriu, aktoriumi ar pan.), o siekti daryti tai, kas malonu, kas patinka, kas įdomu pačiam.

Paskelbusi apie tai, kad serga koronavirusu, savo feisuko paskyroje E. Latėnaitė rašė, jog patiria simptomus panašius į gripo, ir mano, kad greičiausiai užsikrėtė šeimos šventėje. Todėl ragino žmones išlikti sąmoningais, saugotis susibūrimų.

„Spaudžiu pauzę įprastam gyvenimui ir susitiksim po saviizoliacijos. Patarimas: kadangi antra banga plinta žaibiškai, saugokitės susibūrimų, aš pati apsikrėčiau šeimos šventėje, kur buvo 2 žmonės, dar nežinoję, kad serga (nes dar nebuvo pasireiškę simptomai ir nebuvo pasidaryti testai)“, – socialiniame tinkle rašė aktorė. 

Su infekcija kovojanti E. Latėnaitė sako, kad koronavirusas yra toks tikras, koks tik gali būti, ir ragina žmones atidėti šventes.

„Prieš 6 dienas pasėdėjom su šeima, ten viską. Šiandien gavom 8-tą teigiamą COVID-19 testo atsakymą. Mieliau būčiau rinkusis pagirias. Šventės metu jautėmės puikiai (jei neskaičiuosim savijautos dėl pokalbių apie 5G ir čipavimą), tuo metų sirgę dar nejautė simptomų, nedėvėjom kaukių, kelis jaunus žmones apsikabinau ir bučiavau (gi pasiilgstam visi gyvų susitikimų su artimaisiais, ar ne?).

Šiuo metu 2 iš šventės dalyvių guli ligoninėje (senjorė ir vaikas). Kai nesergi, pandemija užknisa, nes trūksta darbų, socializacijos ir nepatogi kaukė. Kitoje koronos pusėje rūpesčiai kitokie: ar greitoji sutiks atvažiuoti paimti greitai silpstančią močiutę; ar po 6 parų vaikui pagaliau nustos kilti temperatūra iki 39,5C; ar bus vietų ligoninėje; ar aš sirgsiu 1 savaitę ar 2 mėnesius; kaip neužkrėsti namiškių, kurie neserga; kas močiutei į ligoninę nuveš telefono kroviklį ir akinius, jei mes visi sergame izoliacijoje ir t.t.

O vietoj to, kad tiesiog džiugiai sau sveiktum lovytėje (kaip po kokio peršalimo), tu nuolat pergyveni dėl klastingo viruso, kas bus tau ir tavo artimiesiems bei visiems, su kuriais turėjai kontaktą.

Koronavirusas yra toks tikras, koks tik gali būti. Medikai sako, kad antroji banga bus labai ilga.

Nebūkit kaip mes, atidėkit šventes“, – žmones elgtis atsakingai ragino aktorė E. Latėnaitė.

– Elžbieta, kaip žmogui, besiruošiančiam į teatrą, apibūdintum apie ką šis spektaklis?

– Ronaldo Duncano kūrinys – tai vienas po kito sudėlioti Abelaro ir Eloizos laiškai, rašyti XII amžiuje. Tačiau, kai pradėjome skaityti pjesę, pamatėme, kad kūrinys gana prasilenkia su tuo, kaip mes dabar gyvename, kaip matome teatrą, kokie yra žmonių santykiai, socialinis fonas.

Tuomet gimė mintis, kad spektaklis galėtų priminti repeticiją. Tad žiūrovai pamatys, kaip du aktoriai kuria spektaklį. Režisieriaus dėl kažkokių neaiškių priežasčių tą dieną repeticijoje nėra, todėl aktoriai repetuoja dviese. Taigi publika pamatys ne tik Abelarą ir Eloizą, kurie gyveno XII amžiuje, rašė vienas kitam laiškus, bet ir Povilą bei Elžbietą, kurie repetuoja Abelarą ir Eloizą. Scenoje būtent ir vyksta žaidimas šiomis dviem linijomis, jos persipina. Visgi pagrindinė linija esam mes, Elžbieta ir Povilas, mūsų santykis su literatūros kūriniu, su vienas kitu, mūsų skirtingumai, bendri taškai, vertybės, požiūriai.

– Tai visgi šis spektaklis bus apie meilę ar ne visai?

– Aš sakyčiau, kad apie žmonių santykius. Man nėra nieko įdomesnio už žmonių santykius. Tai yra tokia plati tema, tiek visko joje yra! Tai Abelaro ir Eloizos santykiai, tada yra Duncanas, kuris užrašė jų laiškus, su savo požiūriu, savo santykiu, tada yra mūsų, aktorių, refleksijos, taip pat režisieriaus Roko požiūris į tekstą, į aktorius. Man ir yra įdomiausia, kad yra labai daug briaunų. Šis spektaklis turėtų priminti šokį, kur žiūrovas nenumato, kas bus toliau. Kartais net pasimeta – ar čia kalba Abelaras ir Eloiza, ar Elžbieta ir Povilas; o čia išvis spektaklis dar vyksta, ar jie nustojo vaidinti ir aiškinasi tarpusavyje? Turėtų būti stiprus realumo jausmas. Nors mes turime ketvirtą sieną, nebendraujame su žiūrovais, neįtraukiame jų į veiksmą, bet įsivaizduojame, kad esame tikroje spektaklio repeticijoje. O repeticijose būna visaip, juk aktoriai – irgi žmonės. Vienąkart esi pavargęs, kitą dieną kupinas energijos, vieną dieną nepasiruošęs, kitą daug pasiskaitęs ir taip toliau. Tad žiūrovai turės galimybę pamatyti aktoriaus darbo virtuvę.

T. Ivanausko nuotr.

– Kaip formuojami dialogai tarp veikėjų?

– Dialogai visą laiką keičiasi, nes mes improvizuojame, tačiau yra dalykų, kurie jau pasiteisino ir įsitvirtino. Kai atsirado režisieriaus asistentas Matas, jis padėjo suteikti pasakojimui struktūrą. Dabar jau yra aiškūs dramaturginiai akcentai, ką po ko sakyti ir pan. Matas jautriai, paprastai ir tiksliai pamatė akcentus ir pasakė, kad mes turime labai daug medžiagos, ir tikrai iš to nesunku padaryti bent vieną spektaklį. Tai pradžiugino. Vis repetuojame ir tikrinamės.

– Ar spektaklyje bus Jūsų asmeniškų istorijų?

– Bus, bet nedaug. Jos labai gražiai įpintos į bendrą spektaklio mezginį. Jas naudojame ten, kur reikia. Atidžiai stebim, kiek to reikia ir kaip tai pateikti.

– Kai sekasi repetuoti su Povilu? Kažkaip šiame spektaklyje akcentuojamas Jūsų skirtingumas, ar randate sąlyčio taškų?

– Mes profesionalai, gebame prisitaikyti. Pasirinkome dirbti šiame spektaklyje ir kuriame kartu. Kad esame skirtingi – taip. Bet su daugeliu žmonių esame skirtingi ir vis tiek turime bendrauti dėl įvairių priežasčių. Tai ir yra gyvenimas. Nebūna, kad visi su visais sutampa šimtu procentų. Būtų naivu to tikėtis. Povilas yra kolega, kurį pažįstu 14 metų. Mes susipažinome Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Kartu keliavome po daugybę šalių, tuo metu „Meno fortas“ labai daug gastroliuodavo užsienyje. Tad daug laiko esam praleidę tuose pačiuose lėktuvuose, tuose pačiuose viešbučiuose, autobusuose, laukimo salėse. Man gražu, kad mes žinome vienas kitą iš senų laikų.

– Kaip manai, ar tokie kilnūs, gražiausių meilės žodžių kupini laiškai suprantami šiuolaikiniam žmogui, ar jau žiūrime į tai su lengva ironija?

– Manau, kad mes labai pasikeitėme. Ne tik nuo XII amžiaus, kai buvo rašyti laiškai, bet ir nuo XX amžiaus, kai Ronaldas Duncanas juos sudėjo į savo kūrinį. Atsirado stiprus žmogaus teisių judėjimas, ir dėl to tam tikri dalykai kūrinyje įgyja kitokias spalvas, reikšmes ir potekstes. Žmonės yra skirtingi, vienam tie laiškai gali būti keistas, nutolęs dalykas, kitam – poetinis prieglobstis, grožis. O aš su laiku pastebiu, kad man įdomiausia tai, kas gyva, su kuo aš galiu tapatintis, tai, ką tikrai jaučiu. Nepatikiu formomis, kurios slepia melagingą turinį. Norėčiau, kad kažką įdomaus šiame spektaklyje rastų ir tie žiūrovai, kurie ieško poezijos, romantizmo, pabėgimo nuo kasdienybės, ir tie, kurie nori gyvybės, tiesos, buvimo čia ir dabar, tikro santykio ir aktorių, kurie yra sąmoningi scenoje.

– Esi aktyvi žmogaus teisių gynėja, feministė. Gal dėl to, kai kurie dalykai iš XII laiškų tau atrodo nepriimtini?

– Man rodos, kad šiais laikais daugelis iš mūsų yra feministai. Visi, kurie mano, kad moteris turi teisę balsuoti, vairuoti ar nuspręsti pati dėl savo gyvenimo, yra feministai. Manau, kad tokie žmonės, skaitydami senuosius laiškus mato kitas potekstes ir klausimus, kuriuos aš irgi iškeliu. Todėl spektaklyje net yra tokių vietų, kur aš kaip Elžbieta kalbuosi su Abelaru apie jo santykį su Eloiza. Tai, sakyčiau, yra meno privilegija. Kur dar taip gali pasikalbėti su herojumi, kurio veiksmų nesupranti? Čia gyvai galiu pasiklausti ir pasikalbėti, parodyti savo jausmus. Tai labai smagu. Povilas lygiai taip pat kalba kaip Povilas su Eloiza ir turi jai savo klausimų.

– Povilai, ar tiesa, kad Jūs atradote šią pjesę ir pasiūlėte teatrui?

– Ne, kažkada ją paskaityti man davė dramaturgas Rolandas Rastauskas. Perskaičiau, siūliau teatrams, bet niekas nesusidomėjo. Taip ji ir liko. O kodėl dabar Rokas mus pasirinko vaidinti, tai reiktų jo klausti.

D. Matvetjevo nuotr.

– O kuo Jums pačiam patiko ši pjesė, kuo Jus sudomino?

–Nepasakyčiau, kad mane labai sudomino. Tačiau, kai pradedi kurti spektaklį, imi kūrinyje ieškoti, ką galima surasti įdomaus ir aktualaus mūsų laikams. XII amžiaus romantizmas, tie riteriai, ta idealizuojama meilė iš dabartinių laikų perspektyvos atrodo labai keistai. Todėl atsirado dar viena linija – aktorių repeticijos. Tai suteikia žaidimo taisykles, kurios veda tam tikra linkme, bet čia yra tam tikri spąstai. Reikia iš spąstų pasidaryti privalumą. Patys įkliuvome, patys turime ir išsigelbėti.

– Ką turite omenyje sakydamas, kad pakliuvote į spąstus?

– Repeticijos yra labai ilgos. Jeigu rodytume viską, kaip yra, spektaklis išsitęstų iki begalybės. Niekada nežinai, kada per repeticijas gali nutikti kažkas gero. Spektaklis yra gyvas dalykas. Jeigu pavyks tą gyvybę išsaugoti ir joje surasti buvimą – bus jau šis tas. O grįžtant prie šios medžiagos, tai yra labai daug nuomonių, kas ta meilė, apie kurią Abelaras ir Eloiza tiek daug šneka. Graikai turi dešimt meilės apibrėžimų. Dar kiti sako, kad meilės visai nėra. O dar kiti teigia, kad meilė yra viskas. Nuo visatos iki mūsų vidaus. Tik yra nekorektiška meilė ir yra meilė į pliusą, į pliusą, į pliusą ir kol taps meile išvis iki begalybės. Kaip mes surasime spektaklyje tas vėžes, kuriose būsim. Gal ir gerai, kad dar daug ko nežinom.

– Visgi, tokia meile, kokia surašyta laiškuose, atrodo, ir Jūs, ir visa komanda jau tiesiog netiki?

– Psichologas tą jausmą tikriausiai pavadintų prieraišumu arba priklausomybe. Man nekyla tokia mintis, kad meilės tarp Abelaro ir Eloizos nėra. Jie juk gyveno, mylėjo, susirašinėjo. To negalime nuvertinti, jie taip suprato pasaulį, taip jautė. Skaitome apie jiems brangius ir skaudžius dalykus, todėl negalime sakyti, kad meilės tarp jų nebuvo. Galime tik spėlioti, varijuoti, pridėti, kurti. Bet jie savo jausmus įvardijo būtent tuo žodžiu. Žodis „meilė“ yra apaugęs įvairiausiais dalykais. Aš nereligingas, bet pasakysiu pavyzdį apie šventą Joną, evangelistą. Kai jo paklausė, kodėl tu visą laiką rašai apie meilę Dievui, meilę artimui, jis atsakė kad nėra prasmės daugiau apie ką kita kalbėti.

– Mylimieji spektaklyje atskirti, ryšį palaiko tik laiškais. Kokią žinutę norėtumėte, kad išsineštų žiūrovas, ar spektaklis baigsis viltingai?

– Aš nežinau. O ką reiškia viltingai? Einu ir galvoju – energija juk niekur nedingsta. Tie dvylikto amžiaus laiškai, tų žmonių energija vis dar gyva. Įsivaizduoju, kaip Abelaras ir Eloiza žiūri į mus repetuojančius ir atlaidžiai juokiasi. Juk čia nieko naujo nesugalvosi. Vertybė yra mūsų pačių buvimas, kvėpavimas, gyvavimas. Kai būna labai gẽra, tai jokios prasmės neieškai – tiesiog gẽra. Ar žaidi su vaikais, ar leidi laiką su draugais – per daug negalvoji, nekyla klausimų apie jokią prasmę. Tad nieko nereikia brukti žmogui. Teatras yra tiesiog pabuvimas kartu.

Geriausiai būtų, kad kiekvienas po spektaklio sakytų: tai iš dalies buvo apie mane, nes ir aš mylėjau, nusivyliau, galvojau, kad niekada nemylėsiu, po to vėl pavasaris atėjo – jausmai prabudo. O dėl to, kad istorija laike nutolusi, tai juk visi mes būsime nutolę. Po kažkiek laiko viskas gali atrodyti pasenę.

Abelaro ir Eloizo meilės istorija lyginama su Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos, Orfėjo ir Euridikės meilės istorijomis. Kuo lyginant su kitais meilės herojais Abelaras ir Eloiza yra kitokie, kur yra šios istorijos grožis?

Tam tikra prasme Abelaras ir Eloiza yra labai šiuolaikiški. Jie visiškai abejojo religija. Ir vienas, ir kitas. Man pačiam buvo netikėta, bet kai kurie tekstai skamba labai šiuolaikiškai, net eretiškai. Abelaras buvo kelis kartus atskirtas nuo bažnyčios dėl savo pažiūrų, nes jis buvo labai pasaulietiškas, modernistas. Visgi jo draugai, ryšiai vėl sutaikydavo su popiežiumi. Eloiza irgi buvo emancipuota moteris, gana garsi Paryžiuje. Tas jų pasirengimas tapti vienuoliais (žinoma, visaip traktuojama, kad jie vienuoliais tapo prievarta, ne prievarta) juos uždarė į tam tikrą klausimą. Klausimą, kas jie yra, kas mes kaip žmonės esame. Kadangi susirašinėjimo laikotarpiu jų nerūpestingas laikas jau buvo praėjęs, jiems ėmė kilti klausimai apie prasmę. Kai jie mylėjosi, kai buvo kaip vaikai, žaidė, džiaugėsi vienas kitu, tuomet nereikėjo laiškų rašyti. Buvo gerai. Kai išsiskyrė – pradėjo narstyti, klausti. Ir kas įdomu – jie abu labai ilgai išgyveno. Anksčiau žmonės tiek negyvendavo, o jie kadangi tuomet buvo gana turtingi, aukštuomenė, tai galėjo rūpintis savo sveikata ir išgyventi ilgiau.

– Ar randate bendrų taškų, panašumų tarp Povilo ir Abelaro?

– Tuo metu krikščionybė į Europą atnešė naują požiūrį į gyvenimą, naują viltį. Jei iki tol svarbiausia buvo tiesiog išgyventi, išlikti, krikščionys pasiūlė alternatyvą, kad galima ir kitaip. Svarbiausia ne išgyventi, o kad yra kitas požiūris, kitas atvėrimas. Kitaip galima gyventi. Kitaip jausti. Dėl to, Abelaras ir Eloiza ir bandė tai pajausti. Bet kaip tą pajausti, kai iki šiol žmonės ir tiki, ir netiki? Abelaras juo labiau. Turtingas, iškalbus, filosofas, pasaulietis teologas, jis mėgavosi visais gyvenimo malonumais, proto lankstumu ir staiga jam nutinka ta istorija – pamilsta moterį, o vėliau yra iškastruojamas. Kaip jam gyventi? Manau, kad jis kaip ir aš labai labai abejojo viskuo. Tik nereikia pradėt kalbėt apie dvasingumą. Mes irgi nežinome, kas tai yra. Žmogus yra pilnas įvairiausių dalykų. Jei jis susitaiko su savimi, tai yra jo vertybė. Jei jis kančiose pragyvena, tai pragaras. Radau pasakėčią, patikusią Abelarui, apie lapę, kuri labai užsigeidė vyšnių. Ji lipo vyšnių, nusibrozdino, nukrito, susižeidė ir sako: „Fu, kokios neskanios tos vyšnios“. Tai yra apie žmogų, kuriam neskirta paragauti kažko aukštesnio, bet jis to įsigeidžia, o jei nepavyksta sako: „Ai ten ir šiaip nieko gero nėra“.

– Pastaruoju metu lankai daug mokymų. Kokiuose naujausiuose buvai?

– Dalyvavau meistriškumo pamokoje, kur šešias valandas mokėmės metodo, vadinamo „Follow the Follower“ – sek sekantįjį. Tai metodas, kai nė vienas iš improvizacijos partnerių nelyderiauja, kai vienas seka kitą, ir rezultatas gimsta bendrai. Mokymus vedė aukščiausio lygio improvizatorė Beatrix Brunschko, turinti 26 metų patirtį teatro vaidybos ir improvizacijos srityse.

– Ar gali daugiau papasakoti apie šį metodą?

– Pateiksiu pratimo pavyzdį: su partneriu žiūrime vienas į kitą tol, kol pajuntame vienas kito nuotaiką, ir tik tada turime kurti sceną. Taigi, gavę suvaidinti situaciją, kai vienas yra banko darbuotojas, o kitas prašo paskolos, abu turime pajusti vienas kitą ir pradėti veikti iš tos pačios nuotaikos! Beatrix dažnai pasitelkia skruzdėlių aliuziją. Juk jos nesitaria, maždaug: „Aš čia vadovausiu, o jūs darykite, kaip aš.“ Jos tiesiog veikia. Ir viską padaro! Skruzdėlių veikimo būdas, anot Beatrix, iš esmės nusako, kas yra improvizacija. Toks naujas požiūris labai įkvepia. Vadinasi, scenos sėkmė priklauso nuo to, kiek tu matai partnerį. Jei būsi susitelkęs tik į save ir galvosi, koks aš fainas, rezultatas nukentės.

– Kai darai pratimą „Sek sekantįjį“, ar nebūna, kad vis tiek nesąmoningai norisi būti tuo, kuris duoda toną, nuo kurio prasideda nuotaika?

– Taip atsitinka. Bet galbūt geriau suprasime šį būdą, jei aptarsime dar vieną techniką. Lietuvoje lankėsi vaidybos mokytojas Stevenas Ditmyeris iš Niujorko. Jis yra Sanfordo Meisnerio mokinys. Tai legendinis aktorystės mokytojas, o viena jo technikų grįsta partnerio sekimu. Scenoje tau reikia sekti savo impulsus, bet viena sąlyga: tie impulsai turi kilti iš partnerio. Tarkim, jei mudvi dabar darytume šį pratimą ir staiga man kiltų noras nueiti atsisėsti kitur, tai nebūtų tinkama. Nors tai būtų impulsas – jis kilo ne iš tavęs. Bet jei aš staiga pajuntu, kad, žiūrėdama į tave susigėdau ir dėl to noriu palįsti po stalu, tai jau teisinga. Impulsas palįsti po stalu yra mano, bet jis atėjo iš tavęs. Tad mes penkias dienas su Stevenu mokėmės paklusti savo impulsams. Jis sako, kad mes nuo vaikystės mokomi atvirkščiai: neklausyti jų, elgtis gražiai, nes „taip negalima“. Esame mokomi pirma pagalvoti, paskui padaryti. Jo manymu, aktorius turi daryti atvirkščiai. Ir dėl to buvo labai sunku iš gero, padoraus žmogaus staiga virsti žmogumi, kuris klauso savo impulsų ir seka juos.

– Gal kokie savi impulsai tave nustebino?

– Man atrodo, būtent baimė ir susikaustymas labiausiai nustebino. Kiek daug to viduje yra. Kai žiūriu į Steveną, jis kaip vaikas: jam impulsai plaukia labai lengvai ir jis juos vykdo, o kai pati einu atlikti pratimo, ir tas baisu, ir tas. Atrodo, vaidybos patirties daug, bet vis tiek yra daug asmeninio susikaustymo. Stevenas pasakojo vieną istoriją. Amerikoje, kur paplitęs nutukimas, jis su sūnumi važiavo liftu, ir įlipo stambus žmogus. Jo vaikas iš karto sako: „Oho, koks tu storas!“ Stevenas mums pasakojo, kad paskui su vaiku šitaip aptarė situaciją: „Labai džiaugiuosi, kad tu paklausei savo impulsų, bet tavo žodžiai kitą žmogų gali sužeisti, ir jis gali užsimanyti tau pasakyti ką nors įžeidžiamo ar padaryti ką negero.“ Vadinasi, svarbu suvokti ir išmokti, kad meno ir gyvenimo realybės skiriasi, jose galioja skirtingi dėsniai, vertybės. Kad išgyventume, mums reikia atskaitos taškų, kur laisvė prasideda ir baigiasi. O scenoje paprasčiau: tu gali sakyti viską, net tai, ko negali padaryti. Tad, jei partneriui kyla milžiniškas įniršis ir jis užsimano kitą stumti į sieną, jis to daryti negali, bet gali pasakyti: „Aš žiauriai noriu tave įstumti į sieną“, ir žiūrėti, kas toliau įvyks, kaip reaguos partneris ir kur tai nuves. Tačiau jei jis užblokuotų norą stumti į sieną ir partneriui sakytų „tu piktas“, kažkas svarbaus liktų neatverta.

– Kaip manai, kodėl fizinis veiksmas yra riba, o žodis leidžiamas?

– S.Meisnerio pratimo esmė yra būti 100 proc. tikram, koks esi. Tikram – tai truthful. Vadinasi, viską, kas tavyje kyla, privalai išreikšti. Jei pradėsi blokuoti – viskas, nebesi tikras. Užtat išreiškimas turi ribą. Nes pasidalyti privalai, bet, kaip Stevenas sako, negali nieko išsiųsti į ligoninę. Tačiau nepamirškime, kad jau ir pasakyti kartais būna sunku. Tie impulsai būna susiję nebūtinai su agresija, dažnai jie susiję su potraukiu, intymumu. Jau vien pratimas, kai su partneriu žiūrite vienas kitam į akis. To pakanka, kad įsijungtų visi užprogramuoti saugikliai: o jėtau, ką mes čia darome, ką visa tai reiškia, kaip aš jaučiuosi, kodėl tai glumina.

– O partneris tikriausiai būna atsitiktinis?

– Taip, juos paskiria. Ir kai viskas sukasi apie partnerį, tai įkvepia. Nes studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje viskas buvo labiau apie save. Nežinau: ar amžius buvo toks, kai apie save natūraliai daugiau galvoji, ar tai vis dėlto buvo kita aktorystės mokykla.

– Gal dar gali palyginti mokyklą akademijoje su tuo, ką dabar gauni mokymuose?

– Drįsčiau teigti, kad akademijoje nėra visa apimančios mokyklos. Tu patenki į kursą pas vieną meistrą. Ir to meistro požiūris, stilius, jo pakviesti dėstytojai lemia visą išsilavinimą. Ne kokia nors sistema, kai gausi tokį patį lygį patekęs pas bet ką. Dėl to kai kurie kursai, mano pavydui, išeina, pavyzdžiui, dvejus metus Andriaus Žebrausko improvizacijos paskaitų, o kiti – ne. Kaip kad mūsų kursas. Ir aš jaučiuosi negavusi svarbaus dalyko. Tad mano įspūdis, nuoširdžiai sakant, yra toks, kad rimtai ir sąmoningai mokytis aktorystės pradėjau tik po akademijos, būtent iš tų į Lietuvą atvykstančių mokytojų. Ir buvo gera suprasti, kad aktorystė yra amatas, toks pat, kaip bet kuris kitas, kurį žmonės praktikuoja, mokosi ir tobulėja su laiku. O ne kažkoks kultas, stichija. S.Meisnerio nuomone, kad galėtų būti aktoriumi, mokytis reikia 20 metų. Ir, jo nuomone, aktoriaus darbas toks pat sunkus kaip mediko. Tačiau tada ir atsakomybė už savo darbą yra milžiniška. Kai suvoki, ką darai ir kodėl, kokius instrumentus naudoji. Tai buvo nauja, to akademijoje nebuvo. Ten daugiau stichiškumo. Be to, buvo populiarus požiūris, kad menui turi būti 1 000 proc. atsidavęs. Gali gyventi be pinigų, be maisto, svarbu, kad sukurtum tą ypatingą vaidmenį. Nieko panašaus! Gyvenimas parodė, kad yra atvirkščiai: kai saugai save, savo psichiką, savo kūną, savo emocijas, tada ir dirbti sekasi kokybiškai. O tie, kurie nesaugo, – jiems sunku dirbti ir su jais.

Sąmoningai dirbant, save tausojant atsiveria visai kitas ir produktyvumo, ir darbo lygis.

– Kodėl su jais sunku dirbti?

– Todėl, kad jie neadekvatūs. Todėl, kad tada kiti kolegos ne dirba, o jaudinasi: ar partneris nepalūš, gal jis girtas, kodėl jis taip stipriai suima ranką, nors mes vaidiname? Užuot kūrę sceną, galvojame apie pašalinius dalykus. Ir tikrai esu buvusi ta, kuri kelia rūpestį. Ta, kuri nesaugo savęs. Todėl galiu palyginti, kad sąmoningai dirbant, save tausojant atsiveria visai kitas ir produktyvumo, ir darbo lygis.

– Grįžkime prie improvizacijos. Lankai daug mokymų, šitiek investuoji – kodėl improvizacija tave taip traukia, kokią matai jos vertę?

– Paauglystėje, kai supratau, kad noriu tapti aktore, mane patraukė būtent teatras ir improvizacijos. Milijoną kartų žiūrėjau šou „Pagauk kampą“ – gyvai, per televizorių, internete. Žiūrėjau ir svajojau. Ir man visąlaik atrodė, kad turiu tai, ko reikia, kad aš irgi tai daryčiau. Lyg stebėčiau, kaip blynams tešla maišoma, o aš turiu kepimo miltelių ir padėčiau iškepti. Toks stiprus jausmas buvo.

– Kuo skiriasi vaidyba nuo improvizacijos?

– Neturiu pakankamai žinių, kad atsakyčiau, bet žinau, kad improvizacija reikalinga aktoriui tam, kad jis mokėtų gyvai reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Nes būna taip, kad partneris nemato tavęs, jis tokiam lyg transe – savo vaidmens ar kažko – ir tu bendrauji lyg su siena. Visas improvizacijos pratimų trenažas reikalingas būtent tam, kad aktorius išmoktų būti čia ir dabar, reaguoti. Štai ir dabar, kai atėjo padavėja, ir jai iškrito sumuštinis, mes abi gyvai sureagavome. O būna, kad scenoje nuvirsta siena, o niekas nereaguoja. Tada žmonės netiki.

– Ar kiekvienas gali išmokti improvizuoti?

– Gal ne kiekvienam to norisi, bet manau, kad techniką įvaldyti gali kiekvienas ir ji duotų naudos visiems, bet ne kiekvienas norės tuo naudotis nuolat.

– Ar gyvenime improvizacija praverčia?

– Steveno nuomone, impulsų pratimas tikrai praverčia. Tu apskritai išmoksti atpažinti, kad tau jie kyla. Kalbant apie aktorius, kai to nesupranti – kaip išvis kurti vaidmenį? Tik dabar pradedu tikrai suvokti, kokia daugialypė aktoriaus profesija.

– Atrodo, kad skiri tikrai daug laiko savo amatui ir būtent meistriškumui lavinti. Kodėl tau vis dar patinka vaidinti?

– Nes tikrai be galo įdomu ir vis įdomiau. Kuo daugiau technikų išmoksti, tuo labiau supranti, kad jei jų būtų mokoma akademijoje, tai ir turėtume savus Meryl Streep ar Roberto De Niro. Kai lankome tuos kursus, per tris dienas pamatome, kaip pasikeičia aktorius, kai iš jo ištraukiama tai, kas geriausia. Jei toks pokytis įvyksta per tris dienas, kas būtų, jei ketverius metus to mokytumeisi? Galbūt dar papildyčiau, kad labiausiai vis dėlto akademijoje stinga komedijos mokyklos. Ten komedija buvo laikoma kažkuo nerimtu, apie komerciją išvis kalbos nebuvo. O juk realiai aš, kaip aktorė, turiu būti visapusiška, lanksti.

– Kaip matai savo, kaip aktorės, raidą?

– Kai įstojau mokytis, mano pirmieji darbai buvo grynos dramos. Buvau nustebinta, nes juk mane patraukė kitkas. Bet dominavo nuostata, kad tai vertinga, ir aš paklusau. Tik dabar sugrįžtu prie to, kas man patinka ne mažiau. Šį sezoną vaidinsiu „Domino“ teatro spektaklyje „Melagės“ ir dar vienoje premjeroje gruodį, neseniai pasirodžiau „Dviračio žiniose“. Man labai malonu, kad grįžtu prie žanro, kuris mane patraukė prie aktorystės.

– Kas taip gražu komedijoje?

– Džiaugimasis gyvenimu, mėgavimasis buvimu, lengvesnis požiūris. Nes juk kaip gera, kai žmogus reaguoja laisviau, per daug nesureikšmindamas. Ne visada išeina. Bet kai išeina – labai smagu. Ir žiūrovams tai patinka. Ir man atėjo metas džiaugtis.

– Kaip manai – kodėl paplitusi neigiama nuostata komedijos atžvilgiu?

– Gal tai susiję su mūsų šalies praeitimi? Juk, jei gyveni, kur negali būti laisvas, kaip tada džiaugtis? Negali. Turi turi būti atidus, apgalvoti, ką darai, ką sakai. Juk džiaugimasis yra laisvė. Juokas irgi yra laisvė.