Primena Kauną

Prieš atsikraustydama į Estiją, S. Matulevičienė kelerius metus gyveno Belgijoje, o prieš tai – Tunise ir Vokietijoje. Pašnekovė juokiasi esanti meilės emigrantė, nors jos mylimasis – lietuvis.

„Mano vyras Raimundas yra mokslininkas, kelerius metus jis dirbo Belgijoje, o pasibaigus šiam projektui jį pakvietė Tartu universitetas. Čia atvykome laikinai – penkeriems metams, bet štai gyvename keturiolika, – šypsosi ji. – Į Estiją atvažiavome su pusantrų metų pirmagimiu, šioje šalyje susilaukėme dar dviejų vaikų. Mantvydui – penkiolika, Vygantui – trylika, o jaunėlei Gabijai – dveji. Atžalos nuo mažens kalba tiek lietuviškai, tiek estiškai, nes mes vaikus namuose auginame lietuviais, o darželis ir mokykla juos ugdo estais. Tad jie – tikri pasaulio piliečiai.“

Iš Raudondvario kilusi S. Matulevičienė studijų metais gyveno Kaune. Pasak pašnekovės, Kaunas ir Tartu turi nemažai panašumų, nes abu yra antri pagal dydį šalies miestai, gausūs universitetų ir studentų. Vis dėlto Tartu studentiška atmosfera jaučiasi dar stipriau.

„Tikriausiai kas penktas šio miesto gyventojas yra studentas, dėstytojas arba administracinį darbą universitete dirbantis žmogus. Studentų gausa ypač pasijaučia rudenį, kai visi sugrįžta į mokslus“, – pasakoja Sigita.

Atvykusi į Estiją S. Matulevičienė iškart užmezgė ryšį su Tartu lietuvių bendruomene, vėliau tapo jos vadove. Belgijoje pašnekovė dirbo Lietuvos atstovybėje prie NATO, kur, be tiesioginio darbo administracijoje, organizuodavo Lietuvos valstybines šventes. Tad ir Tartu ji pasistengė išjudinti lietuvių bendruomenę, kuri tuo metu nebuvo labai aktyvi.

2010-aisiais, kai Sigita su šeima atvyko į Estiją, buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metis. S. Matulevičienė suorganizavo šventę, į kurią pakvietė atvykti režisierę Giedrę Beinoriūtę, į režisierės filmo peržiūrą susirinko apie 50 vietos lietuvių.

Džiugiai: Tartu šventiškai pasitinka Kalėdas. Rotušės aikštėje gruodžio pradžioje buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė, miestiečiams ir miesto svečiams siūloma daug pramogų. / S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Estų kalba – dešimta

Apsigyvenusi Estijoje S. Matulevičienė jau po mėnesio ėmė lankyti estų kalbos kursus, kadangi norėjo geriau įsilieti į šalies gyvenimą. Šiandien pašnekovė yra išlaikiusi valstybinį C1 lygio estų kalbos egzaminą ir laisvai kalba estiškai.

„Kalbų mokausi gana greitai, nes jau turiu įgūdį tai daryti. Estų kalba buvo dešimta, kurios mokiausi. Šiandien kalbu septyniomis užsienio kalbomis – anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, ispanų, estų ir latvių, kurias naudoju dirbdama gide. Turiu ir estų gestų kalbos pradmenis. Gyvendama Belgijoje, buvau pramokusi olandų kalbos, taip pat vienu metu mokiausi norvegų, nes svarsčiau Norvegijoje studijuoti magistrantūroje. Deja, visos šios kalbos nepadėjo mokantis estų kalbos, nes ji yra kitokia, – juokiasi pašnekovė. – Tartu lietuvių bendruomenėje bendraudavau tik su lietuviais, o kalbos kursus juk taip pat lanko vien užsieniečiai, tad norėjosi užsiimti veikla, kurioje sutikčiau daugiau estų. Geriau integruotis ir bendrauti su estais man padėjo šokių pamokos. Tai buvo išties smagi veikla, leidusi užmegzti daugiau pažinčių. Su vyru norėjome, kad estų kalbos kuo greičiau ir lengviau pramoktų ir mūsų vaikai, tad juos jau nuo dvejų metų leidome į estišką darželį.“

Sigita tikina Estijoje besijaučianti kur kas geriau nei Belgijoje, nes ši šalis Lietuvai yra kultūriškai artimesnė. Pasak jos, Estijoje nereikia kiekvieną kartą aiškinti, kas ta Lietuva ir kur ji yra, nes estai mūsų šalį puikiai žino, priešingai nei belgai. Todėl didelių kultūrų skirtumų pašnekovė čia nepajuto. S. Matulevičienės teigimu, estai yra gana draugiški, malonūs, bet kartu uždari – į draugystes pirmieji nesisiūlo. Šiuo atžvilgiu jie Sigitai panašūs į lietuvius.

„Sakyčiau, estai yra dar netgi šiek tiek uždaresni ir nelinkę kištis į kitų žmonių reikalus. Lankydamiesi Lietuvoje pastebime, kad žmonės čia mėgsta išsakyti pastabų praeiviams, jei, pavyzdžiui, jų vaikas verkia, yra irzlus. Estijoje tokį elgesį patiriame rečiau, – atskleidžia ji. – Atsikraustę į Tartu, iš pradžių gyvenome miesto centre, o vėliau apsigyvenome kiek toliau nuo šurmulio. Puikiai sutarėme su visais kaimynais, kartu švęsdavome šventes. Vienu metu netgi turėjome tradiciją visiems bendrame kieme susitikti Naujųjų metų naktį ir vieni kitus pasveikinti. Praėjusiais metais išsikraustėme į užmiestį, tačiau kaimynai čia taip pat draugiški.“

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Surengė cepelinų vakarėlį

Tartu gyvena apie 50 lietuvių, nemažą dalį jų sudaro karininkai iš Tartu veikiančio Baltijos gynybos koledžo. Sigita pripažįsta, kad šiuo metu Tartu lietuvių bendruomenė yra kiek mažiau aktyvi, nes veiklas smarkiai pristabdė pandemijos metai. Tačiau stengiamasi gaivinti bendruomenės veiklą, reguliariai susitikti, kartu švęsti šventes.

Tartu lietuviai išlaikė tradiciją kiekvienais metais drauge minėti Užgavėnes, švęsti svarbias valstybines šventes. Rudenį Sigita bendruomenei organizavo cepelinų vakarėlį, vyko ir keletas Tartu gyvenančių lietuvių karininkų organizuotų renginių.

„Galbūt skamba keistai, kad kariai glaudžiai bendrauja su civiliais, su jais drauge švenčia šventes. Tačiau mes, Tartu gyvenantys lietuviai, esame gana artimi“, – sako Sigita.

Pamilusi Estiją, S. Matulevičienė šiandien dirba gide ir turistams padeda geriau pažinti šią šalį ir jos Baltijos kaimynes. Pasak pašnekovės, Estijoje tapti gidu nelabai paprasta, nes kiekvienam regionui reikalinga atskira atestacija.

Sigita pasakoja, kad iki pandemijos ji dažniausiai priimdavo svečius iš Vokietijos ir Prancūzijos. Tačiau koronavirusas šiuos turistus atbaidė ir jie iki šiol nedrąsiai keliauja po Baltijos šalis. Tad šiuo laikotarpiu Sigita po Estiją dažniau lydi lietuvių moksleivių grupes, sudaro maršrutus turistams iš mūsų šalies.

Gausus kontrastų miestas

S. Matulevičienė pasakoja, kad Tartu jai jau tapo savas ir mylimas. Lietuvei patinka čia jaučiama jaunatviška, studentiška energija ir įvairiausių renginių gausa. Pasak jos, tikra miesto garsenybė yra seniausias Estijoje teatras „Vanemuine“, kuriame dirba ir lietuvė balerina. Nemaža dalis teatro spektaklių verčiami į anglų kalbą su subtitrais, tad jis labai draugiškas turistams.

„Man patinka tai, kad Tartu yra antras pagal dydį Estijos miestas, bet jame nesijauti kaip mieste. Tartu centre yra kalva su parku, medžių alėjomis, tilteliais ir senaisiais XIX a. universiteto pastatais. Užlipti į kalvą užtrunka kelias minutes, ir jau nebesijauti esąs miesto centre, – pasakoja ji. – Tartu įsikūręs prie Emajegio upės, kuri miestu teka net 10 km, o greta jos įrengti parkai, paplūdimiai, pasivaikščiojimo trasos. Pavažiavus 15 min. nuo miesto centro, atsiduri miškingoje vietovėje, šalia laukinės, nesukultūrintos upės. Tad Tartu gali pasimėgauti ir miesto patogumais – kavinėmis, restoranais, prekybos centrais, ir pasigrožėti gamta. Šis kontrastas mane labai žavi.“

Pasak S. Matulevičienės, Tartu yra ir daugiau įdomių kontrastų. Kaip ir kituose sovietų okupuotuose miestuose, čia stūkso sovietinių blokinių namų rajonas. Tačiau tiltu persikėlus į kitą miesto pusę, atsiveria Supilinn rajonas, kuriame susitinka miestas, kaimas ir gamta. Susiformavęs XVIII a. viduryje, šis rajonas žavi savo spalvingais dviaukščiais mediniais namukais, kurie traukia akį.

„Tartu susipina gamta ir skaitmenizacija. Miestą supa daug gamtos, bet kartu jis yra labai modernus, pasižymintis šiuolaikiniais muziejais“, – atskleidė Sigita.

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Būsima kultūros sostinė

Pašnekovė pasakoja, kad Tartu pasižymi ir šelmiškų skulptūrų gausa. Čia galima pamatyti bronzinę kiaulę ir šmaikščią skulptūrą „Tėvas ir sūnus“, vaizduojančią nuogus vienodo ūgio kūrinio autorių Ulo Ouną ir jo 1,5 metų sūnų.

Įdomi ir skulptoriaus Tiiu Kirsipuu skulptūra, vaizduojanti ant vieno suolelio susėdusius du rašytojus panašiomis pavardėmis – airių poetą Oscarą Wilde’ą ir estų rašytoją Eduardą Vilde’ą. Realiame gyvenime jie greičiausiai nebuvo susitikę, bet šiandien drauge sėdi prie buvusios spaustuvės, kurios savininkas buvo Peteris Ernstas Wilde’as. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir svarbiausio miesto simbolio – žaismingos besibučiuojančių studentų skulptūros, esančios fontane prie miesto rotušės.

Šiuo metu Tartu visu pajėgumu ruošiasi Europos kultūros sostinės metams – šis titulas miestui bus suteiktas jau 2024-aisiais. S. Matulevičienė pasakoja, kad kitąmet Tartu ir visoje Pietų Estijoje planuojama surengti per 1 tūkst. renginių.

Estai mėgsta žiemos pramogas. Rotušės aikštėje jau išlieta čiuožykla, į kurią gausiai renkasi miestiečiai. Šalia miesto žiemą įrengiamos ir slidžių trasos.

„Susidariau įspūdį, kad estai daugiau sportuoja lauke nei lietuviai. Nesvarbu, koks oras, jie išsiruošia į lauką pajudėti. Vasarą paprastai bėgiojama ar važiuojama dviračiais, o žiemą ištraukiamos slidės, pačiūžos. Per metus Tartu vyksta net keli skirtingi maratonai – bėgimo, dviračių, ralio, slidžių. Organizuojami sporto renginiai ir varžybos vaikams, kuriuos nuo mažų dienų stengiamasi pratinti prie aktyvaus gyvenimo būdo.“

Švenčia abiejų šalių šventes

Tartu keturiolika metų gyvenančios Sigitos šeimoje švenčiamos tiek lietuviškos, tiek estiškos šventės. Pasak pašnekovės, estai, kaip ir lietuviai, švenčia Užgavėnes ir Jonines. Jonines švęsti pradedama dieną anksčiau, kadangi birželio 23-iąją minima Pergalės nepriklausomybės kovose diena, tad tądien estai turi dar vieną laisvadienį.

Švenčiama ir Tartu taikos sutarties pasirašymo diena – šia sutartimi 1920 m. vasario 2 d. pasibaigė Estijos kovos dėl nepriklausomybės. Šią dieną mieste rengiamos įdomios ekskursijos, seminarai, kuriuose apsilanko ir Sigita.

„Didžiulė šventė yra vasario 24-ąją minima Estijos nepriklausomybės diena. Tartu rengiamas įspūdingas minėjimas, galima pasigrožėti studentų su deglais eitynėmis. Didelė šventė estams ir rugpjūčio 20-oji, Nepriklausomybės atkūrimo diena. Labai svarbi tradicija – dainų ir šokių šventės“, – vardija pašnekovė.

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Estiškos Kalėdos

Žinoma, dabar Tartu šventiškai pasitinka Kalėdas. Rotušės aikštėje gruodžio pradžioje buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė ir uždegta pirmoji advento žvakė.

„Nors estai nelabai religingi, jie pažymi visus advento sekmadienius. Kiekvieną gruodžio sekmadienį iki pat Kalėdų mieste organizuojama nedidelė, jauki šventė, kurios metu visi susiburia uždegti vis kitos advento žvakės, – atskleidžia Sigita. – Prie pagrindinės eglutės tradiciškai įrengiamas ir kalėdinis miestelis su mažais namukais, kuriuose galima išgerti kavos, nusipirkti skanėstų, pažiūrėti filmą ar dalyvauti kalėdinių dirbtuvėlių veikloje.“

S. Matulevičienės teigimu, Kalėdos Estijoje, kaip ir Lietuvoje, yra šeimos šventė. Kūčių vakaro estai nesureikšmina ir ant stalo dvylikos patiekalų nededa.

„Per Kalėdas estai skanauja kraujinių dešrų, kurios šventiniu laikotarpiu čia labai populiarios. Tokių dešrų gruodį atsiranda visų kavinių ir restoranų meniu. Dar vienas populiarus kalėdinis patiekalas, kurį estai turbūt perėmė iš vokiečių – kiaulienos kepsnys su bulvėmis ir troškintais kopūstais. Nors tai neįmantrus patiekalas, jis Estijoje stipriai siejamas su šventiniais Kalėdų pietumis“, – pasakoja Sigita.

Estijoje per Kalėdas įprasta apsilankyti kapinėse ir ant artimųjų kapų uždegti žvakutę. Estai, kaip ir mes, ant šventinio stalo deda papildomą lėkštę jau išėjusiems šeimos nariams.

Naujieji metai – šeimos rate

Nors liuteronybę išpažįstantys estai nelabai religingi, Kalėdų išvakarėse tradiciškai einama į bažnyčią. Šis kontrastas S. Matulevičienei atrodo labai įdomus.

„Estijos visuomenėje religija neužima aukštos vietos. Tai iš dalies nulėmė sovietmečiu propaguotas ateizmas. Estai laikosi kai kurių religinių papročių. Pavyzdžiui, mano vaikai lanko nereliginę mokyklą, kurioje net nėra tikybos pamokos, tačiau mokslo metai visada pradedami ir užbaigiami trumpomis pamaldomis bažnyčioje. Mieste yra ir privačių religinių mokyklų – katalikų, liuteronų, tačiau į jas priimami ir netikintys, uoliai nevaikštantys į bažnyčią“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak S. Matulevičienės, atrodo, estai visas šventes labiau mėgsta švęsti šeimos ir artimiausių draugų rate. Ne išimtis ir Naujieji Metai, kuriuos dauguma estų sutinka su artimiausiais žmonėmis.

„Mūsų šeima Kalėdas ir Naujuosius dažniausiai švenčia Lietuvoje. Jei švenčiame namuose Tartu, tai darome artimųjų būryje. Kai gyvenome miesto centre, mėgdavome fejerverkus stebėti nuo namų stogo, niekur nė eiti nereikėdavo, – juokiasi pašnekovė. – Kasmet Tartu pagrindinėje aikštėje vyksta Naujųjų sutiktuvės su muzika, šviesų šou ir fejerverkais. Vis dėlto mes jau daugybę metų ten nesilankėme. Gal tiesiog per daug suestėjome ir nebemėgstame minios?“

Buvusios emigrantės, Kretingoje gyvenančios J. Valery istorija galėtų tapti įkvėpimu kiekvienai, bijančiai keisti gyvenimą. Nesvarbu, ar tai reikštų nemėgstamo darbo metimą, kardinalius išvaizdos pokyčius, ar sprendimą skirtis ir pamilti iš naujo.

Dar vieno vaiko atsiradimas šeimoje atrodo lyg ir nieko neįprasto, jei ne Jurgos amžius. Ketvirtą kartą mama Jurga tapo 48-erių, tuomet, kai dauguma tokio amžiaus lietuvių moterų apie motinystę nė pasvajoti nedrįsta ir kur kas dažniau ima laukti anūkų bei pensijos. „Tai ne vėlyva, o brandi motinystė..“ – paaiškina Jurga. Tarp pirmojo ir ketvirtojo Jurgos vaiko – net 26-erių metų skirtumas. Vyresnioji dukra, pasak Jurgos, labai laukė sesutės, o sūnūs didžiavosi jos sprendimu. Susilaukti vaikelio brandžiame amžiuje Jurgos nesustabdė moksliniai tyrimai įspėjantys apie galimą riziką.

Kardinalūs gyvenimo pokyčiai Jurgos gyvenime prasidėjo nuo emigracijos. Į Norvegiją slaugytoja Lietuvoje dirbusi moteris išvyko per patį ekonominės krizės įkarštį, 2009-aisiais, kai Lietuvoje jos atlyginimas už atsakingą, daug jėgų reikalaujanti darbą buvo apverktinas. Nors tuometinis jos vyras šeimos išlaikymui uždirbdavo pakankamai, tačiau Jurgai buvo svarbi finansinė nepriklausomybė, be to, santuoka buvo jau ant griūties ribos. Tuo metu palikusi tris vaikus vyro ir tėvų priežiūrai, Jurga išvažiavo ieškoti laimės.

Gyvenimo būdo laida „Nuo...Iki...“ – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., per LNK.

Joje emigrantė atvirai papasakojo viską, ką jai teko ištverti. Kaip po skyrybų Visagine liko viena su dviem vaikais ir šiaip ne taip vertėsi iš kuklaus mokytojos atlyginimo. Kaip internetu susiradusi vyrą ir išvyko į Nyderlandus net neįsivaizduodama, kuo visa tai baigsis. „Knygą parašiau turbūt todėl, kad norėjau papasakoti apie savo gyvenimą Nyderlanduose, norėjau papasakoti, kad emigracija nėra toks lengvas kelias. Aš ne vienam ne kartą sakiau: jeigu būčiau žinojusi, kad tokį kelią reiks nueiti, turbūt nebūčiau rizikavusi, nes lengva nebuvo“, – šį antradienį, 19.30 val., LRT televizijos laidoje „(Ne)emigrantai pasakos Jūratė.

Tuomet keturiasdešimtmetė Jūratė jau buvo išsiskyrusi dukart ir nebematė galimybių Visagino mieste susirasti vyrą, todėl sėdo prie kompiuterio ir mylimojo pradėjo ieškoti internete. „Tada galvojau: jeigu nieko nekeisiu, taip ir liksiu visą gyvenimą viena. Tas mane ir paskatino ieškoti. Neišvykau kaip darbo emigrantė, ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau susieti savo ateitį“, – sakys Jūratė.

Nuvykusi į Nyderlandus ji nemokėjo kalbos, todėl susirasti darbą buvo sunku, tačiau mylimasis jai padėjo, kuo galėjo, juolab, kad ir vaikai greitai įsitvirtino svečioje šalyje – mokėsi, susirado draugų. Visgi ir trečiąkart ištekėjusi Jūratė nesijautė laiminga, tačiau iš esmės vėl keisti gyvenimą pastūmėjo klastingos ligos diagnozė – limfoma. Tai – kraujo vėžys, kuris pirmiausia pažeidžia limfmazgius ir pamažu plinta apimdamas visą organizmą. „Griuvo visas pasaulis, vienintelis uždavinys buvo išgyventi. Gydymo procesas buvo nelengvas, tada ligos patale supratau, kad kažką reikia man keisti. Labai keistai buvo, kad man tada vienodai švietė – neturiu darbo, neturiu namų, neturiu pinigų, bet norėjau būtinai išeiti. Ir išėjau“, – apie nutrūkusią trečiąją santuoką pasakoja Jūratė.

Pasveikusi Jūratė vėl viską pradėjo iš naujo. Ėmėsi ieškotis bet kokio darbo, bet nesisekė – devynerius metus gyvenusi Nyderlanduose Jūratė beveik nedirbo. Su viena iš dukrų įsikūrusi socialiniame būste ji nusprendė susirasti ketvirtą vyrą ir galų gale turėti tai, apie ką svajojo: namus, mylimą žmogų šalia ir ramybę. „Dabartinį vyrą sutikau irgi internete. Pagerėjus sveikatai turėjau tokį žiburėlį, kad vis tiek turiu rasti žmogų, prie kurio galėčiau pritapti. Nesu jau aš tokia baisi moteris, kad nė su niekuo negaliu gyventi, vis tiek turėčiau rasti tokį žmogų, kad mes tiktume vienas kitam. Ir po labai ilgų paieškų dabar radau šitą žmogų“, – pasakos Jūratė.

Mažame miestelyje netoli nuo sostinės Amsterdamo su vyru Bertu gyvenanti Jūratė užtikrintai sako, kad dabar susitvarkė visos jos problemos.

Lauros šeima yra viena iš tų, kurios po 2008 metais Lietuvą sukrėtusios krizės patraukė laimės ieškoti svetur. Pirmas išvyko Lauros vyras, po trejų metų ir ji pati. Kaip sako moteris, į Jungtinę Karalystę vyko mokėdama viso labo kelis žodžius: „hello“ ir „bye bye“. Susirasti darbo, susijusio su jos įgyta kirpėjos profesija, Laurai pavyko tik po pusantrų metų, per pažintis. „Atėjau į darbo pokalbį, darbdavys sako: „parodyk, kaip kerpi ore“. Ne ant žmogaus, o ore. Aš jam parodžiau, kaip buvau išmokusi dirbdama daugiau kaip 10 metų Lietuvoje. Jis pasižiūrėjo: „ar ji kirpėja?“ – Laura prisimena pokalbį, po kurio pagaliau gavo darbą. Tiesa, ne kirpėjos – moteriai buvo pasiūlyta plauti klientų galvas.

Po nesėkmingų darbo paieškų, sekė ir kitos nesėkmės. „Būna žmonių, kurie, sakoma, gimė po laiminga žvaigžde. Bet būna ir atvirkščiai, kai likimas dovanoja vieną išbandymą po kito. Tokie ir esame mes su vyru“, – atsidūsta Laura. Vienas iš sunkiausių išgyvenimų poros gyvenime – bandymas susilaukti vaikelio. Visi keturi pirmi kartai baigėsi nesėkmingai. „Labiau už viską norėjau būti mama, bet ženklai iš aukščiau man vis rodė, kad kažkas yra negerai. Buvom pradėję galvoti ir apie įsivaikinimą – pradėjom domėtis, kokių dokumentų reikia, kokio dydžio turi būti šeimos pajamos“, – prisimena moteris. Visgi porai pagaliau nusišypsojo laimė – sužinojusi, kad vėl laukiasi, Laura sako pajutusi, kad šis kartas bus kitoks. Nuojauta jos neapgavo. „Visada kartojau ir kartosiu, kad niekada negalima nuleisti rankų ir visoms poroms tą patį patariu – nenustokite tikėti“, – sako Laura.

Kai jau atrodė, kad viskas pradeda klostytis sėkmingai, prieš pusantrų metų emigrantų šeima vėl patyrė didelį išbandymą ir vos per plauką liko gyvi. Vidury nakties kilęs gaisras pasiglemžė nuomotą namą ir visą sukauptą turtą. Laura dėkoja dukrai, kuri pabudusi prikėlė ir juodu su vyru. „Dukra mokėsi mokykloje, juos ten mokino pirmosios pagalbos, ką daryti gaisro atveju ir panašiai. Dukra, supratusi, kad kilo gaisras, pradėjo belsti mums į duris: kelkitės, degam“, – prisimena lemtingos nakties įvykius moteris. Laura sako, kad jeigu ne greita dukros reakcija ir priešgaisrinės saugos pamokos, kurios yra privalomos moksleiviams Anglijoje, šiandien jos čia nebūtų. Moteris dėkoja likimui, kad jos šeima sveika ir kad jie įveikė šį gyvenimo skirtą išbandymą: „Stovėjau, žiūrėjau – mano vyras čia, mano dukra čia, aš stoviu. Užsidėjus rankas ant širdies dėkojau: ačiū, ačiū, ačiū, už viską ačiū, kad mes visi gyvi“.

Po tiek Lauros ir jos šeimos patirtų išgyvenimų žmonės pradėjo kalbėti, kad ji, tiek daug patyrusi, savo stiprybe turi dalintis ir su kitais. Todėl nuo šiol ji padeda kitiems nelaimių gniuždomiems žmonėms. Daugiau apie Lauros istoriją ir jos rengiamus netradicinius seansus žiūrėkite šį antradienį 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT televiziją.

Šį vakarą 19.30 val. LNK laidoje „KK2 penktadienis“ – neeiliniai herojai ir jų pasiekimai.  A. Polujan  į filmavimą  tiesiai iš Londono atvyko ką tik laimėjusi autobusų traukimo čempionatą.

„Moterų kategorijoje aš tempiau 8 tonų autobusą, tada pabandžiau vyrų kategorijos, 12 tonų. Ir tada buvo trečia kategorija, pačių stipriausių vyrų, buvo 22 tonos, 2 autobusai sujungti,  ir aš galvojau pabandysiu. Ir man pavyko jį nutempti apie 5 metrus“, – pasakos Ana.

Stulbina tai, kad sportuoti ji pradėjo visai neseniai, o pirmosiomis savaitėmis buvo labai silpna ir neuždususi nenubėgdavo nei kelių šimtų metrų. 

Neeilinę savo jėgą Ana pademonstravo ir laidos studijoje. Ji pasisiūlė ant vienos rankos panešti laidos vedėją Tomą Ališauską, o ant kitos – Domininką Ramoną. 

Kita laidos viešnia – stipriausia Lietuvos moterimi tituluoja studentė Ieva Vinkšnaitė. Įdomu tai, kad galiūne Ieva tapo vos 17-os, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, o jos treneris sako, kad Ievos pasiekimai ypač džiuginantys. „Per dvejus metus Ieva viršijo visus Lietuvos rekordus, tiek jaunimo, tiek jaunių, tiek suaugusių. Šiai dienai Ievos rezultatas viršija sporto meistro normatyvą. Trūksta 7.5 kilogramo iki elitinio“, – pasakos Ievos treneris Audrius Vosylius.

Klausantis moters bus sunku patikėti, kad energinga, komunikabili šviesiaplaukė prieš septynerius metus buvo bedarbė, įkalinta lovoje staiga užklupusios paslaptingos ligos. Tuomet Diana skaičiavo kiekvieną centą, kad neatsidurtų gatvėje ir turėtų už ką nusipirkti valgyti. Šiandien lietuvė Londone vadovauja pačios įkurtai klestinčiai buhalterinės apskaitos ir verslo konsultacijų įmonei, daug keliauja ir gali laisvai gyventi.

Elektrėnuose su dviem seserimis augusi Diana šį pirmadienio vakarą, 20 val., gyvenimo būdo LNK laidoje „Nuo... Iki...“ pasakos į Angliją išvykusi netrukus po studijų Vilniuje. „Iš Lietuvos aš pabėgau“, – pasakos ji. Tėvas girtavo, mušėsi ir nedirbo, o Dianos mama šeimą išlaikė viena, dirbdama keliuose darbus nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Keleriais metais jaunesnes seses dvynes augino Diana: „Buvau joms kaip mama, užstodavusi ir tuomet, kai tėvas smurtaudavo, nes tikrosios mamos šalia nebuvo.“

LNK laidoje „Yra, kaip yra“ antradienio pavakarę, 17 val., jos dalyviai diskutuos apie grožį ir plastines operacijas. Pasaulyje kiekvienais metais kosmetinių plastinių operacijų skaičius siekia keliasdešimt milijonų. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių operacijų kasmet atliekama daugiau kaip keturi milijonai.

Anglijoje gyvenanti 26-erių metų G. Melrose laidoje pasakos, kad iš Lietuvos emigravo prieš 6 metus ir jos didžiausia svajonė – būti žinoma aktore ir modeliu. Moteris sakys, kad jai Lietuva buvo per maža ir čia trūko veiksmo.

Pradžioje mergina dirbo padavėja ir barmene, vėliau dirbo ir sporto klube, bet šiuo metu jos pagrindinė veikla – modelio darbas. Šiuo metu lietuvaitė yra populiari, užsakovai skambina patys ir siūlo pinigus už fotosesijas.

Šiuo metu Gabriella per mėnesį uždirba nuo 1 tūkst. iki 8 tūkst. svarų ir prisižiūri gana griežtai – sportuoja 6 kartus per savaitę, keliasi 5 valandą ryto ir medituoja, visuomet skaičiuoja, ką valgo. Mergina neslepia, kad yra pasidariusi plastinių operacijų – pasididinusi krūtinę bei lūpas ir susimažinusi nosies galiuką.

Krūtų padidinimas kainuoja nuo 3 tūkst. eurų, mažinimo operacija – 2,5 tūkst. eurų.

Plastikos chirurgė Karolina Venslauskaitė laidoje sakys, kad viskas turi būti daroma su protu. Gydytoja kalbės, kad būna atvejų, kai moterys pradeda nejausti saiko plastinėms operacijoms – krūtinė būna labai didelė, lūpos be galo didelės. Anot chirurgės, tai yra kraštutinumai.

Karolina sakys, kad ne kartą buvo atvejų, kai į kliniką atvyksta smulki mergina ir prašo neproporcingai didelių krūtų. Gydytoja tikina, kad tokiu atveju specialistai atsisako daryti operacijas. Chirurgė atskleis ir vidutines operacijų kainas – krūtų padidinimas kainuoja nuo 3 tūkst. eurų, mažinimo operacija – 2,5 tūkst. eurų.

Laidoje dalyvausianti Lidžita sakys, kad yra prieš bet kokias plastines operacijas. Moteris niekada nesilakuoja nagų, ji nė karto nėra dariusi manikiūro ar pedikiūro. Lidžita teigia, kad ji dažosi labai nedaug. Moteris yra prieš tai, kas nėra žmogui natūraliai duota.

Lidžita kalbės, kad tie žmonės, kurie be jokios priežasties darosi plastines operacijas, turi psichologinių problemų. Moteris kalbės, kad „Olialia“ ir kitos „pupytės“ gyvena iš savo grožio, tačiau jai nesuprantama, kodėl šios gražuolės negalvoja apie kitus, kadangi jų sukurtas kultas žmones įtikina, kad grožis šiandieniame pasaulyje yra viskas.

Prieš porą metų muzikiniame projekte „Mes – vieno kraujo“ užėmusi trečiąją vietą, Valerija dingo it į vandenį. Ji jau dvejus metus gyvena lietuvių emigrantų pamėgtame Londone. Vis dėl to daugelis stebėjosi, kodėl vos tik pradėjusi populiarėti ir kilti karjeros laiptais viską metė ir išvyko dirbti paprasčiausių darbų į Angliją.

Jau kitą dieną po televizijos muzikinio projekto finalo Valerija sėdėjo lėktuve, kylančiame į Londoną. Ji nežinojo nei kur gyvens, nei ką dirbs, tačiau žinojo, kad galės studijuoti operinį dainavimą užsienio universitete.

„Atvykusi susiradau darbą kavinėje, diena iš dienos viriau kavą. Prisipažinsiu, buvo apmąstymų, kad aš, laimėjusi daugybę konkursų, esu žinoma Lietuvoje ir čia turiu virti kavą“, – pasakoja dainininkė. Netrukus ji susirado pakuotojos darbą viename sandėlyje. Tačiau romantikos ir šlovės čia taip pat nebuvo.

Paklausta, kodėl nebando prasimušti ir užsidirbti pinigų dirbdama ar koncertuodama Londono lietuviams, Valerija atšauna: „Niekuomet nedirbsiu su tautiečiais. Jie nemoka pinigų, o nori labai daug. Galėčiau susirasti lietuvių mokinių, mokyti juos dainavo arba koncertuoti lietuviams, tačiau kategoriškai to nenoriu”.

Atviras emigravusios dainininkės interviu – jau šį antradienio vakarą 20 val. LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“.

Nors anksčiau ji nemanė, kad kada nors paliks gimtąją Lietuvą, gyvenimas pasisuko kitaip. Apsispręsti išvykti Vitaliją privertė meilė italui, keleivinių lėktuvų lakūnui Lukai Lorenzo, su kuriuo susipažino gimtajame Vilniuje. „Supratau, kad tai mano gyvenimo žmogus, todėl negaliu jo paleisti“, – sako mergina.

Vitalijos ir Lukos pažintis užsimezgė bendrų draugų dėka. Pasak merginos tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio: „Per pirmą pasimatymą jis kalbėjo tik apie save. Net jei užduodavo man klausimą, pats jį ir atsakydavo. Bėgant laikui atsirado tarpusavio ryšys ir supratau, kad jis man patinka labiau nei draugas.“

Apie italus Vitalija buvo girdėjusi daug negerų dalykų. Pavyzdžiui, kad jie nepataisomi narcizai, mergišiai, negalintys nesidairyti į visas aplinkui, nedideli melagiai. Tačiau, pasak lietuvės, jos mylimasis – netipinis italas. Galbūt tai ir privertė į šį vyrą pažvelgti kitaip. Ji labai greitai pajuto, kad nori būti su juo, kurti rimtus santykius. Netrukus gimė didelė meilė.

„Buvau patyrusi traumą ir apie du mėnesius turėjau kuo mažiau judėti, o geriausia visą laiką gulėti. Buvo sudėtinga. Tačiau tai tapo proga mums apsigyventi drauge“, – prisimena mergina.

Atrado būdą puoselėti santykius per atstumą

Netrukus poros santykiai patyrė pirmąjį išbandymą. Pilotuoti lėktuvų kylančių iš Vilniaus oro uosto į mūsų šalį atvykęs vyras netrukus buvo priverstas palikti Lietuvą.

„Metus pragyvenęs Lietuvoje jis sulaukė pasiūlymo dirbti Vokietijoje. Po ilgų svarstymų nusprendėme, kad jis važiuos dirbti, o aš grįžau gyventi pas tėvus. Lukai išvykus, maždaug kas pusantro mėnesio vykdavau jo aplankyti. Drauge praleisdavome kelias dienas ar savaitgalį ir taip bandėme išlaikyti mūsų ryšį“, – pasakoja lietuvė.

Draugystė per atstumą – tikras iššūkis, kurį ištveria labai nedaug porų. Reikalingas ne tik pasitikėjimas vienas kitu, bet ir didžiulė kantrybė. Daug kam dingsta aistra, atšąla santykiai, nebelieka nieko bendro. Kad taip nenutiktų, reikia nuolatos stengtis, sako Vitalija.

Anot jos, iš pradžių buvo sudėtinga, tačiau laikui bėgant atsirado pasitikėjimas vienas kitu. Nors daug kas tuo metu kartojo, kad Vitalija ruoštųsi blogiausiam, įspėdavo ją, kad lakūnai nekantrūs ir dažnai paslysta ne kur kitur, o būtent savo darbo vietoje. Labai dažni tarnybiniai romanai su stiuardesėmis.

Svarbiausia, sako Vitalija, Luka pats vienu savo poelgiu įrodė, kad į šiuos santykius žiūri rimtai. Nuvedė ją parodyti savo tėvams, italams šis žingsnis itin atsakingas.

„Vėliau sužinojau, kad jo mama kažkada įspėjo Luką – atvesti namo tik tą vienintelę. Aš su jo tėvais susipažinau po trijų mėnesių draugystės ir buvau pirmoji, kurią pristatė šeimai“, – šypsosi Vitalija.

Metus lietuvė ir italas gyveno atskirai. Abu labai stengėsi visais įmanomais būdais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Paprašyta išduoti receptą, kaip tai pavyko, Vitalija sako, kad aistras jie kurstė kartu keliaudami.

Emigrantė sako supratusi, kad italai labai atsakingai žiūri į santykius. Jie neskuba, visai ne todėl, kad nemyli ar abejoja santykiais, o todėl, kad moterims nori suteikti geriausias sąlygas. Ir jeigu nėra tam tinkamai pasiruošę – rimtą žingsnį gali atidėlioti.

Sunkiausia, pasak Vitalijos, būdavo tada, kai ji norėdavau persikraustyti į Vokietiją, kad galėtų daugiau laiko praleisti su Luka, o jis merginą atkalbinėdavo teigdamas, jog negali jai nieko pažadėti. Tik tada, kai jis susirado nuolatinį darbą Milane, pasiūlė Vitalijai vėl apsigyventi kartu.

Paaukštinimą iškeitė į nežinią

Apsispręsti išvykti gyventi į Italiją reikėjo greitai, bet Vitalija sako, net neabejojusi, kad renkasi teisingą kelią: „Buvau įsitikinusi, kad tai žmogus, su kuriuo aš noriu būti, tad išvykau. Lietuva – puiki šalis, čia kiekvienas turi daug galimybių. Tik reikia mokėti jomis pasinaudoti. Man ten tikrai sekėsi, galėjau daug nuveikti ir nemažai pasiekti, tačiau pati to atsisakiau.“

Gerai čia jaučiuosi, o dar draugai pajuokauja, kad kitaip ir būti negali – tai užkoduota mano varde. Vitalija – Italija.

Prieš pat kelionę Vitalijai buvo pasiūlytas paaukštinimas, tačiau ir jis nesustabdė merginos. Pamojavusi draugams, šeimai, ir atsisakiusi darbo viename didžiausių bankų Lietuvoje, Vitalija susikrovė lagaminus ir atvertė naują gyvenimo lapą.

„Kitiems buvo baisiau, nei man pačiai. Daug kas bandė mane atkalbėti. Tačiau ne iš karto supratau, ką padariau. Vis dėlto, esu rami dėl savo sprendimo“, – įsitikinusi ji.

Vitalija sako didelio šoko nepatyrusi, vis dėlto italų kultūra, jų kulinarija ir daug kitų dalykų lietuviams yra puikiai pažįstami. Ir ji pati stengėsi nusiteikti taip, lyg nieko išskirtinio gyvenime nebūtų nutikę, tarsi būtų persikėlusi gyventi į kitą Lietuvos miestą: „Gerai čia jaučiuosi, o dar draugai pajuokauja, kad kitaip ir būti negali – tai užkoduota mano varde. Vitalija – Italija.“

Netiesa, kad užsieniečiai svetimoje šalyje gali įsidarbinti tik padavėjais ar pardavėjais – įsitikinusi Vitalija. Ji sako, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo norų ir gebėjimų. Jeigu tik ieškosi svajonių darbo – svajonių darbą ir gausi, jeigu tavo tikslas tik aptarnavimo sritis – joje ir būsi.

„Įsidarbinau banko sektoriuje, panašiai kaip ir Lietuvoje. Vis dėlto darbo kultūra čia skiriasi – italai nespėja įsivažiuoti į darbus, o jau pavargsta ir nuolat daro kavos pertraukėles“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.

Po vienu stogu gyvena skirtingus gyvenimus

Prie pat tarptautinio Malpensos oro uosto esantis Galaratės miestelis, kuriame dabar gyvena lietuvė, vadinamas lakūnų ir jų žmonų miesteliu. Galaratė labai skiriasi nuo įprastos Italijos provincijos, čia kur kas  daugiau nuolat gyvenančių užsieniečių, daugelyje įstaigų netgi galima susikalbėti angliškai.

Vitalija neneigia, kad būti lakūno antrąja puse gana sudėtinga ir tikrai ne kiekvienai pakeliama. „Yra labai sunku. Kartais būna savaičių, kai gyvendami kartu, visai nebendraujame, nes mūsų darbo grafikai ganėtinai skirtingi. Tenka prisitaikyti prie jo gyvenimo būdo ir nemanyti, kad gali būti princesė, kuri tikisi, kad aplink ją šokinės“, – sako ji.

Ji stengiasi niekada nepriekaištauti savo mylimajam, ir užuot bandžiusi  ką nors keisti, pati prisitaiko prie esamų sąlygų.

Nors gyvename labai skirtingus gyvenimus, mokame vienas prie kito prisiderinti, esame puiki pora – įsitikinusi Vitalija. Todėl išgirdusi pasiūlymą tekėti, ji neišsigando ir iškarto pasakė „taip“.

Turės lietuvišką pavardę ir lietuvišką svajonę

Kadangi Luka kuklus, pasiūlymo tapti žmona lietuvė sulaukė savo namuose, be didelių staigmenų ar ištaigingų vakarienių restorane.

„Tiesiog manau, kad jei esi įsitikinęs savo jausmais, nėra ko laukti. Teko šiek tiek padirbėti, kad tai įvyktų – kasdien truputį pajuokaudavau apie sužadėtuves ar žiedelį“, – juokiasi Vitalija.

Įspūdingos pinigų sumos vestuvėms neprireiks – sako  lietuvė. Ji su mylimuoju nori kuklios šventės, tik patiems geriausiems draugams ir šeimos nariams. Todėl vestuvių ilgai laukti nereikės – jos įvyks jau šiemet.

Ištekėjusi dvidešimt aštuonerių V. Patapovaitė liks su ta pačia, mergautine pavarde. Italijoje taip įprasta, nors lietuvaitei tai nelabai patinka: „Norėjau pakeisti pavardę, man jo pavardė patinka. Tačiau Italijos moterys kovodamos už savo teises ir laisves pasiekė, kad moteris ir norėdama legaliai vyro pavardės turėti negali.“

Nors daug kas Italiją pavadintų svajonių šalimi, Vitalija vis dėlto svajoja grįžti gyventi į tėvynę. „Išvažiavusi tik dar labiau pamilau Lietuvą“, – sako ji.

„Šiuo metu Luka norėtų sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir ten kurį laiką pagyventi. Tada jam sakau, kad Italijoje vasaros itin karštos, o Lietuvoje tuo metu būna labai gera ir gaivu. Taigi, kol kas pasisekė išsiderėti, kad ateityje galėsime pusmetį gyventi Italijoje, pusmetį – Lietuvoje“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja mergina.

Ji patikina, kad kiekvieną kartą sugrįžus į tėvynę jai būna labai gera, patinka važiuoti autobusu, girdėti kalbančius žmonės, vaikštinėti Vilniaus gatvėmis.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.