Tėvai buvo darbe

„Sprogo ketvirtame aukšte esantis šoninis butas, o mes gyvename penktame aukšte centre esančiame bute. Sprogimo metu buvau tolimiausiame nuo epicentro kambaryje, mano brolis miegojo arčiausiai nuo įvykio esančiame, o tėvai buvo darbe, – nelaimės akimirkas prisiminė 18-metė. – Jautėsi stiprus smūgis, krito knygos iš lentynų, pirmas sekundes pribėgau prie lango ir pamačiau lauke krūvą šiukšlių. Ėjau link brolio kambario ir koridoriuje pamačiau pilkus dūmus, staigiai užuodžiau dujas ir supratau, kad jos ir bus sprogusios. Greitai kėliau miegantį brolį, jis nelabai suprato, kas įvyko. Sakiau: „Bėgam, sprogom, pasiimk daiktus“. Kol brolis lipo iš lovos, aš surinkau pasus ir pinigus. Prie brolio lovos sienos tikriausiai įtrūko blokai, nes staigiai kilo juoda dūmų srovė. Brolis spėjo apsiauti batus, o aš išlėkiau tik su kojinėm. Jau nekalbu, kad buvom be striukių, tik su pižamomis.“

Mergina prisiminė, kad atidarę duris laiptinėje pamatė didelį dūmų kalną, dužusius stiklus, nuolaužas.

„Nebuvo kada galvoti, ar galiu susipjaustyti kojas, greičiau ėjome. Priėjus ketvirtą aukštą matėm išsprogdintas duris, metaliniai laiptinės turėklai buvo užgriuvę ant pačių laiptų, pro butą buvo galima matyti atvirą liepsną. Saugiai iš buto išėjome per mažiau nei minutę“, – E. Aranauskaitė teigė su broliu patyrusi šoką. Kaip prisipažino – nelabai suprato ir avarijos masto.

Bėgam, sprogom, pasiimk daiktus.

Anot pašnekovės, kol laukė savo artimųjų, žmonės iš šalia esančių namų atnešė pledus, striukes, batus, davė šiltų gėrimų.

„Lauke pamatėme sutrūkinėjusį namo bloką, dužusius langus butuose, laiptinėje, atvirą ugnį ketvirtame ir penktame aukštuose. Tai – didelis sukrėtimas ne tik mūsų šeimai, bet ir kitiems gyventojams. Stebuklas, kad spėjome išeiti iš buto, nes tai buvo sekundžių reikalas, apsiėjome be sužeidimų. Visiems tikrai sunku emociškai, nes praradome namus, kuriuose gyvenome beveik 20 metų – mes ten užaugome, ten liko visi mūsų daiktai. Tai yra pats žiauriausias ir skaudžiausias įvykis, kurį teko patirti. Džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti šaltą protą, reaguoti greitai, prikelti brolį ir dar svarbiausius daiktus paimti“, – pasakojo vilnietė.

Emilija Aranauskaitė. Asmeninio arch. nuotr.

Grasino kaimynams?

E. Aranauskaitė su šeima šiuo metu glaudžiasi pas gimines. Draugai ir giminaičiai parūpino drabužių ir būtiniausių daiktų.

„Savivaldybė susisiekė dėl socialinio būsto, tačiau informavo, kad šiuo metu visi siūlomi socialiniai būstai yra tušti, be baldų. Apgailėtina, kaip tokiam būste gyventi, kur miegoti? Tokia yra skaudi tiesa, kurią išgirdome dieną po nelaimės“, – sakė pašnekovė.