-
Akordeonistas M. Levickis: noriu dalintis tuo, ką turiu viduje
Be pagalbos iš šalies netampama geriausiu
Martynas Levickis, klavišinio akordeono čempionas, pirmasis pasaulio akordeonistas, pasirašęs sutartį su prestižine leidybos bendrove „Universal Music“ ir kiečiausias širdis nuginklavęs projekto „Lietuvos balsas“ nugalėtojas, be kitų pagalbos, ko gero, nebūtų įveikęs muzikinio pasaulio Everesto.
Tarsi be pastangų grojantis M. Levickis muzikinę karjerą neoficialiai pradėjo būdamas vos trejų. Nors ir svajojo apie fortepijoną, krikštatėvis jam padovanojo vaikišką akordeoną, kuriuo Martynas atliko muzikinius pratimus, mokėsi skambinti gamas ir grodamas lietuvių liaudies dainas bei šokių muziką ugdė savo klausą. Tačiau labiausiai jis džiaugėsi prieš veidrodį besimatuodamas didesnį už save, dulkėtą rusišką akordeoną.
„Mano mokytoja sakydavo: „Nežinau, kai tu groji klasėje – groji paprastai, bet kamerų apsuptyje tiesiog sužydi.“ Iš tikrųjų man galioja ši filosofija. Pajutęs dėmesį, aš noriu dalintis tuo, ką turiu viduje. Ne tik pačia atlikimo technika ar gebėjimu, bet ir tuo, kas padaro muziką gyvą“, – apie savo magnetinę charizmą pasakoja Martynas.
Geriausias Lietuvos akordeonistas pripažįsta, kad visuomet jautė aplinkinių palaikymą. Pasirinktame kelyje pasitikėjimo jam suteikė ne tik šeima, draugai bei mokytojai, bet ir visiškai nepažįstami žmonės, privatūs asmenys bei valstybinės institucijos. Mokantis muzikos kas keletą metų būtina keisti muzikos instrumentą į didesnį ir profesionalesnį. M. Levickio šeima nupirko vieną instrumentą, iš paskutinių pinigų – kitą, iš skolintų – trečią, kol atėjo tas metas, kai instrumentas kainavo tiek, kad pinigų pasiskolinti buvo neįmanoma.
Jaunajam muzikantui padėjo Šiaulių miesto savivaldybė. Martynas Levickis sako, kad tai buvo pirmasis atvejis Lietuvoje, kai valdžios ar privačių asmenų iniciatyva muzikantui padovanotas reikiamas instrumentas: „Kartą vos grįžusį iš laimėto konkurso mane pakvietė į priėmimą pas Šiaulių miesto merą. Susitikus jis man sako: „Na, Martynai, tu čia vis laimi ir laimi, gal tau naują „Volvo“ automobilį nupirkti?“ Mokytoja merui atsakė, kad man ne automobilio reikia, o naujo akordeono. Valdžios atstovai susižvalgė ir pasakė: „Pabandysime.“ Po 7–8 mėnesių aš turėjau naują akordeoną. Su juo galėjau siekti naujų aukštumų ir kokybiškai reprezentuoti save kaip jaunąjį lietuvį talentą tarptautinėje arenoje. Beje, su tuo instrumentu aš labai daug pasiekiau.“
M. Levickis svajojo apie studijas užsienyje, tačiau neturėjo užtektinai lėšų, kad galėtų rinktis studijuoti viename ar kitame pasaulio universitete. Tuometinė anglų kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja Martyną jau anksčiau skatino tęsti mokslus ne Lietuvoje ir galop jis pasirinko studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje.
„Kai atsiranda žmogus, kuris stumteli tave į priekį ir dar paprašo ateiti rytoj po pietų, kad kartu užpildytume paraišką, belieka tik sutikti. Viskas tampa labai paprasta. Užpildžius anketą, mane pakvietė į stojamuosius, nuskridau į Londoną, ir vėlgi – net leidžiantis į tą kelionę man reikėjo paramos. Ją gavau iš privačių asmenų. Įstojus atsirado kita didžiulė bėda – o tai už ką? Mama dirbo minimaliai apmokamą darbą, todėl mano ambicija atrodė gana tragiška“, – apie sudėtingą kelią į sėkmę atvirauja Martynas Levickis.
Norą padėti Martynui tąkart išreiškė dviračių fabrikui „Baltic Vairas“ vadovavęs vokietis Dirkas Zwickas. Jis nusprendė pirmaisiais metais Londone teikti jaunajam akordeonistui finansinę paramą. Taip Martynas Levickis atsidūrė projekto „Lietuvos talentai“ finale. Prieš pat finalą jis juokdamasis pasakė: „Aš daugiau nieko nemoku – tik muzikuoti.“ Martynas tai daro geriausiai. Džiugu, kad nepradėjo mokytis ko nors kito.
Kas bendra tarp motociklų ir kultūros?
Biržų krašte stūkso gražuolė pilis, intriguoja karstinės įgriuvos, paveikslus primenančios apylinkės, tačiau jį aplankyti prisiruošia ne visi. Biržų miesto vietos veiklos grupės atstovė Vilma Indrikonienė ir motoklubo „Aquila“ sekretorius bei baikeris Vilmas Bitvinskas sugalvojo kūrybišką būdą privilioti svečių.
V. Indrikonienė ilgai ieškojo idėjos ir formos, leidžiančios bendradarbiauti skirtingiems sektoriams. Pradėjus ruoštis motociklininkų klubo kasmetiniam renginiui V. Bitvinską aplankė mintis, kaip suorganizuoti renginį, galintį tapti postūmiu vietos prekių bei paslaugų tiekimo grandinei ir partnerių bendradarbiavimui ištisus metus. Taip pagreitį įgavo Vilmos ir Vilmo kuruojamas bei Europos socialinio fondo remiamas projektas „Biržų tinklas“. Jį galima apibūdinti trimis žodžiais: motociklai ir kultūra. Daugiausia sėkmės sulaukė pagrindinis projekto renginys – „Mototuras 100 mylių aplink Biržus“.
„Norintys prisijungti prie renginio organizavimo vietos veiklos grupės nariai, įmonės, ūkinės bendrijos ir bendruomenės sudaro turo maršrutą. Tada pakviečiame visus prisijungti ir pradedame: žaidžiame Biržuose sugalvotą montebolą, futbolą ir golfą sujungusį žaidimą, ragaujame alaus skonio saldainių, atliekame įvairias užduotis, fotografuojamės levandų ūkyje ar prie Biržų pilies. Mūsų tikslas – ne tik gerai praleisti laiką, bet ir tyrinėti bei pažinti Biržų kraštą, nusifotografuoti ir turėti nuotraukų atminčiai“, – mototuro programą glaustai pristato V. Indrikonienė.
Paradoksalu, kad su laisve, subkultūra, sunkiąja muzika ir kartais net antipilietiškumu asocijuojami baikeriai laisvą laiką ant motociklo paįvairino pilietiška veikla ir įsitraukė į bendruomenės gyvenimą. Vilmas juokiasi sakydamas, kad gyvenime ne viskas taip, kaip filmuose: „Iš tikrųjų baikeriai yra geri ir taikūs žmonės. Taip, laisvė, nuotykiai, bendravimas ir pagalba kitam – viskas susiję.“
Vilma mano, kad šis renginys yra ir galimybė motociklininkams pakeisti savo įvaizdį: „Motociklininkai visuomet aplanko daug įvairių vietų, o čia sukuriama proga kiekvienais metais atnaujinti maršrutą, patirti naujų įspūdžių ir praplėsti bendraminčių ratą. Maršrutus galėtų paruošti ir kultūros įstaigos, bet, tikiu, itin reikšmingos nevyriausybinės organizacijos ir be galo išradingos bendruomenės. Mototuro dieną visi nekantriai laukia svečių, leidžia su jais laiką ir taip sukuria šventę ne tik jiems, bet ir sau.“
Žmogiškasis ryšys yra viena didžiausių mūsų vertybių. Reikšmingi pokyčiai gali prasidėti nuo komplimento, lengvo stumtelėjimo į priekį ar šeimos ir net nepažįstamųjų palaikymo. Pagalvoję suprasime, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tokių žmonių, o patys galime jais tapti kitiems.
O kodėl verta būti pilietiškai aktyviais ir kurti pilietinę visuomenę Marijonas Mikutavičiaus klausia Gabrieliaus Liaudansko-Svaro ir projekto „Jaunimo įsitraukimas į gimto krašto vystymą“ iniciatorių Marijos Šaraitės bei Kotrynos Stankutės-Jaščemskienės.
Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.
-
J. Simanavičius: „Biržai gali būti vadinami Lietuvos Maldyvais“ 1
Tarptautinis kino festivalis Biržuose? Kodėl gi ne!
Liūdėti Stambule, už lango nostalgiškai klykiant žuvėdroms, atsisakęs kelionių vadovas, kūrybininkas ir ištikimas Biržų krašto gerbėjas Justinas Simanavičius nusprendė grįžti į Ripeikių kaimą, basas vaikščioti po žolę ir ankstyvą rytą kieme gerti šviežią nepasterizuotą pieną.
„Stambulas yra tas priedainis, kuris mano gyvenime nuskamba pavasarį ir rudenį. O vasarą Biržuose ne tik pienės: čia didžiausias Europos tvenkinys, žavinga pilis, savitos tradicijos ir Širvėnos ežero bangos. Biržai gali būti vadinami ne Lietuvos Venecija, bet Lietuvos Maldyvais. Juk net 28 proc. miesto ir jo apylinkių yra po vandeniu. O vietos gyventojai kokie… Vis dėlto tie rašytojų pėdsakai nesunkiai pastebimi sutiktuose žmonėse. Aš pats iš Biržų, jaučiu tą pasididžiavimą. Manau, kad kiekvienas biržietis yra kaip labai gera knyga, tik skaityti reikia išmokti“, – kaip ir šio krašto kūrėjai iškalbos nestokoja J. Simanavičius.
Žiema Justinui yra pats darbymetis: jį galima sutikti tai Kuboje, tai Balyje, tai Filipinuose. Tačiau beveik kas dvi savaites jis grįžta į žiemišką Biržų kraštą ir įsitaiso prie savo mėgstamos „buržuikos“. Be to, kad vasarą savo vienkiemyje Justinas Simanavičius kapoja malkas žiemai ir tyrinėja krašto istoriją, pernai jis suorganizavo kino filmų festivalį „Pasaulio širdis“, kuriam kino kūrėjai iš 75 šalių atsiuntė 685 filmus.
Idėja surengti festivalį Justiną užklupo stebint į serialą panašų gyvenimą Stambulo Balato rajone, kuriame jis gyveno: „Balato rajone gyvena labai daug įdomių žmonių: ir viena galingiausių Stambulo mafijų, ir žydų ortodoksų, ir labai neturtingų šeimų, ir poniučių, geriančių kavą už 4 eurus, ir menininkų, taip pat religingiausia Turkijos bendruomenė. Ten atsitiktinai susipažinau su savo kaimyne turkų kinematografininke Asena Selcen Atasoy. Balato rajone pilna įvairių konfesijų atstovų, todėl jis man primena Biržus, nes ir Biržuose gyvena ir katalikų, ir pravoslavų, sentikių, anksčiau gyveno ir nemažai žydų, reformatų, baptistų, sekmininkų. Jei šiame krašte užaugo ir avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, kaip Biržai gali neturėti savo filmų festivalio? Laiko buvo mažai. Kino festivalį pavadinome „Pasaulio širdis“, nes pasaulio širdis iš tikrųjų plaka ir atokiausiame džiunglių kaimelyje, ji plaka ir Niujorke, ir Paryžiuje, ir Buenos Airėse. Skirtingų to pasaulio režisierių filmų peržiūrėti atėjo 110 biržiečių – sugriebėme juos už pačios širdies.“
Be festivalių organizavimo, svečių supažindinimo su apylinkėmis ir maudynių kasdien vis kitame ežere, J. Simanavičius pasiryžęs kitų metų sausio mėnesį pirmą kartą paragauti pienių vyno, kurį gaminti įkvėpė to paties pavadinimo Kastyčio Kerbedžio daina ir niekada neperskaityta Rėjaus Bredberio knyga „Pienių vynas“.
„Aš noriu tą Biržų vasarą užsikonservuoti, kad ji tęstųsi ir žiemą, tarsi antra filmo serija. Sakoma, kad tas pienių vynas ir kvepia ne kuo kitu, o tikra vasara“, – įsisvajoja Justinas.
Žolė žalesnė ten, iš kur esi kilęs
Užsienyje gyvenantys lietuviai kartais pajunta, kad atostogų gimtajame krašte jiems nebepakanka, tačiau viską mesti ir grįžti baugu. Tokiems žmonėms trūksta informacijos ne tik apie galimybę įsidarbinti, bet ir apie pasirinktame regione esamas veiklas, sporto ar meninius užsiėmimus bei pramogas. Biržų jaunimo klubo „Žalias“ vykdomas ir Europos socialinio fondo remiamas projektas „Rinkis Biržus“ skirtas informuoti, konsultuoti ir integruoti reemigrantus bei sugrįžėlius. Vienas iš sugrįžusiųjų – Biržuose užaugęs klubo vadovas Merūnas Jukonis.
„Dabar viena koja gyvenu Kaune, bet prieš dešimt metų po studijų grįžau gyventi į Biržus. Jie visada buvo mano širdyje. Grįžęs pradėjau dirbti jaunimo reikalų koordinatoriumi savivaldybėje ir bendraudamas su išvykusiais bendraamžiais pastebėjau, kad jie turi noro ir entuziazmo grįžti. Tiesiog juos reikia palaikyti, suteikti naudingos informacijos ar netgi paskatinti. Aš esu įsitikinęs, kad alga nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Svarbiau įrodyti, kad net uždirbdamas mažesnį atlyginimą gali išleisti mažiau, nes regionuose pigesnės paslaugos, ir gauti daugiau: Biržuose nėra spūsčių, čia galima nemokamai žaisti lauko tenisą, darželiai beveik nemokami ir į juos nesusidaro eilės“, – apie projektą pasakoja pats su informacijos stoka susidūręs M. Jukonis.
Sunku patikėti, bet Biržuose yra šiuolaikinių šokių studija, robotikos mokykla, bokso klubas, kuriame dirba Lietuvos čempionas Virgilijus Stapulionis, Žydrūno Savicko sporto klubas „BigZ“, žirgynas, nemokamų lauko teniso aikštelių, senovinių automobilių muziejus ir bene vienintelis Lietuvoje veikiantis malūnas, kur su draugais galima senoviniu būdu išsikepti duonos, o vėliau – pereiti ilgiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą.
Merūnas Jukonis kruopščiai stebi migracijos pokyčius, aktyviai bendrauja su grįžti planuojančiaisiais ir visą laiką ieško naujų galimybių bei technologinių naujovių, galinčių motyvuoti norinčiuosius sugrįžti: „Nebūtinai užsienyje žolė yra žalesnė, nes kai kurie, tikrai išsiilgę savo gimtojo krašto, net ir po 10–15 metų emigracijos dega entuziazmu grįžti. Turime jiems padėti ir parodyti, kad iš tikrųjų žolė žalesnė ten, iš kur esi kilęs. Visai nebūtina jos ieškoti kitur. Kiekvienas miestas ar miestelis turi savo pranašumų. Kas tuo patikės, jei mes patys tuo netikėsime?“
Lietuvoje – be lietuvių kalbos
Visaginas – tarsi dėmė Lietuvos žemėlapyje. Tačiau, priešingai vyraujančiam stereotipui, Visagino jaunimas moka lietuvių kalbą, o vyresnio amžiaus žmonės ieško būdų jos išmokti. Visagino Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Asta Sieliūnienė teigia, kad norint išmokti kalbą būtinos ne gramatikos taisyklės, o žmonių ryšys.
„Visagino gyventojai lietuvių kalbos mokosi jau daugiau nei 30 metų. Jaunesniems ir imlesniems labai neblogai sekasi, užaugo ne viena karta, kalbą išmokusi mokykloje. Tačiau lieka tie, vyresnieji, kuriems pagal darbo ir gyvenimo sąlygas nėra būtina laikyti egzamino ir atitikti tam tikrų reikalavimų. Kad ir kaip būtų, kad jie už Visagino ribų jaustųsi komfortiškai ir pažintų šalį savarankiškai, reikia pagalbos ir bent minimaliai mokėti kalbą“, – apie projekto ypatumus pasakoja A. Sieliūnienė.
Populiarios savanorystės programos „Big Brothers Big Sisters“ principu veikiančio ir ESF finansuojamo projekto „Valstybinės kalbos vartojimo įgūdžių tobulinimo programos, skirtos socialinę atskirtį patiriantiems kitakalbiams visaginiečiams, įgyvendinimas“ tikslas yra įgyvendinti valstybinės kalbos įgūdžių tobulinimo programą, skirtą asmenims, kurie dėl nepakankamų valstybinės kalbos įgūdžių turi apribotas bendravimo, asmenybės tobulinimo bei įsidarbinimo galimybes ir neretai patiria socialinę izoliaciją.
Asta Sieliūnienė ir jos kolegės jau ne vienus metus padeda Visagino gyventojams ir skatina juos mokytis kalbos: „Pats veiksmingiausias būdas mokytis be streso, be įtampos, be baimės suklysti, be sudėtingų gramatikos taisyklių yra tiesiog susitikus dviem žmonėms rasti bendrą kalbą ir kartu leisti laiką. Tas didysis brolis ar didžioji sesuo – žmogus, laisvai gimtosios kalbos vartotojo lygiu kalbantis lietuviškai, o mažasis brolis ar mažoji sesuo – kitakalbis žmogus. Projekto tiksline grupe pasirinkome vyresnius nei 55 metų asmenis. Kiekviena suformuota pora kartu praleido po 78 ar daugiau valandų – dalyviai bendravo aktualiomis temomis, ėjo į šventes, apsipirkti ar lankėsi valstybinėse įstaigose.“
Trečiojo amžiaus universiteto vadovė prisimena, kad išvykos į Rokiškį metu per Mindaugo karūnavimo dieną viešame renginyje, kuriame buvo keliama valstybės vėliava, visaginiečių buvo daugiau nei rokiškėnų: „Man tai maloniai paglostė širdį. Turbūt net keldami vėliavą Visagine jie nesididžiavo taip, kaip būdami ten.“
Mes gyvename pasaulyje, kuriame dydis yra svarbu. Tie, didieji – dominuoja. Tie, didieji – nukreipia dėmesį nuo mažųjų. Tačiau svarbiausia ne dydis, ne teritorija, ne geografinė padėtis, o žmonės, kurie ten gyvena. Jeigu jie yra motyvuoti, kupini entuziazmo, turi vizijų – daugybė dalykų regionuose gali būti tik įdomesni.
Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad mažuose miesteliuose ypač jaučiasi socialinė atskirtis. Kaip ją mažinti tinkalaidėje „Metas keisti“ kalbamės su kunigu Algirdu Toliatu.
Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.
-
Triatlono čempionas V. Urbonas: „Amžius ne kliūtis perplaukti Lamanšą“
Kai gyvenimas per trumpas ilsėtis
Pensijoje, bet nė dienos poilsiui nerandantis triatlonininkas, pasaulio ultratriatlono čempionas, planetos rekordininkas, žmogus, perplaukęs visų žemynų didžiausius ir aukščiausiai plytinčius ežerus, dar Baltijos jūrą, Vidmantas Urbonas sako, kad niekada nereikia sustoti. Pats ilsėtis jis neketina ir toliau kelia sau net jaunimą gąsdinančius tikslus.
„Tikslai ir svajonės visada yra žmoguje. Jei žmogus svajoja, užsibrėžia tikslą – jis gyvas. Pasirinkusieji gyventi toje pačioje plokštumoje ir nieko neveikiantys, mano nuomone, yra sąlygiškai negyvi. Aš svajonių ir tikslų turiu visada: tik, gaila, šį kartą virusas sumaišė kortas. Kartu su visuomenės veikėju Gintautu Babravičiumi planavome perplaukti Dunojaus upę, tai šiemet liks tik Lamanšas. Jei prancūzai su anglais susitaikys, tikiu, tada rugsėjo mėnesį baigsis karantinas ir įveiksime Lamanšą. Nors kai buvau priėmime pas karalienę Elžbietą II ir jai mane pristatė kaip plaukiką, bandžiusį perplaukti Lamanšą, karalienė nusistebėjo ir priminė, kad tam yra skirtas traukinys“, – pasakoja savo užmojų lengvai neišsižadantis sportininkas.
V. Urbonas netgi yra suplanavęs, ko imsis sulaukęs devyniasdešimtojo gimtadienio. Jis norėtų sugrįžti į Havajus ir dar kartą išbandyti savo jėgas „Geležinio žmogaus“ pasaulio triatlono čempionate, vildamasis, kad tuomet triatlonas taptų tikru iššūkiu. Vidmantas, juokaudamas draugams priduria, jog po įveikto triatlono nusipirks bilietą, į kurį įskaičiuotos visos paslaugos, ir penkmetį ilsėsis. Žinoma, niekas juo netiki.
Garsiausias Lietuvos triatlonininkas ironiškai atkreipia dėmesį, kad pagal savo amžių oficialiai priklauso rizikos žmonių grupei: „Man 63-eji, tačiau tikiu, kad metus mes susigalvojome patys. Tokios pas mus taisyklės: man 18, man 60, man 80. Tie metai, kai pradedi apie juos mąstyti, labiausiai ir slegia žmones. Manau, kad visi, kurie gyvena savo gyvenimą, neturėtų apkrauti savęs bereikšmiais skaičiais. Svarbu toliau gyventi: viena diena praėjo, kita diena praėjo, perskaitėme knygą, aplankėme anūkus, sukūrėme dainą, dar kažką nuveikėme. To ir užtenka.“
Perplaukti didžiausius ir aukščiausiai tyvuliuojančius visų žemynų ežerus Vidmantą Urboną paskatino ne nuobodulys ar patologiška meilė plaukimui, bet reikšmingas tikslas. Pastarąjį dešimtmetį plaukikas atkakliai dirbo prie savo projekto „Vanduo – tai gyvybė“. Norėdamas atkreipti žmonijos dėmesį į nenumaldomai senkančias gėlo vandens atsargas pasaulyje, vyras perplaukė Pietų Amerikoje esantį Titikakos ežerą, Jeloustouną – Šiaurės Amerikoje, Baikalą, Australijos Didįjį ežerą, Afrikoje telkšantį Taną ir Keturių Kantonų ežerą Šveicarijoje.
Ši globaliam sąmoningumui ugdyti skirta akcija daugybei širdžių kėlė nuostabą ir žadino pasigėrėjimą jo geležine valia ir ryžtu. Paskutiniu projekto akordu tapo daugiau nei prieš metus įveiktas Nepalo Tiličo ežeras, tituluojamas aukščiausiai telkšančiu ežeru planetoje. Triatlono čempionas savo žygdarbį skyrė Lietuvos Respublikos vardo šimtmečiui ir ne tik perplaukė tą Himalajų ežerą, bet ir į jo gelmes nuleido proginį meistro Remigijaus Kriuko meno kūrinį iš stiklo bei šimto gintaro gabalėlių.
Senjorai nori dainuoti ir šokti ligi ryto
Tvirtu žingsniu į priekį senjorams gali tapti prisijungimas prie naujos veiklos, atviras pokalbis prie arbatos puodelio, galimybė apsilankyti koncerte ar pradėti sportuoti. Pensinio amžiaus žmonių užimtumu ir gyvenimo kokybe besirūpinančios organizacijos „Aukštaitijos rakta“ ir Europos socialinio fondo remiamo projekto Utenoje „Norime būti sveiki ir aktyvūs“ atstovė Žydrūnė Šalkauskienė teigia, kad projekto metu daugiausia dėmesio skiriama gyvenimo džiaugsmą praradusiems senjorams.
„Žinome, kad dalis senjorų yra ganėtinai aktyvūs. Jie susibūrę į įvairiausias bendruomenines organizacijas, tokias kaip Trečiojo amžiaus universitetas, Utenos bendrijos Lietuvos pensininkų sąjunga „Bočiai“ ir kitas. Tačiau šio projekto tikslas buvo įtraukti pasyvesnius senjorus, praleidžiančius per daug laiko namuose, neaktyvius ir dėl nežinojimo, nenoro ar kitų aplinkybių nedalyvaujančius socialiniame gyvenime. Kai rašėme projektą, dvejojome, ar tikrai pavyks juos išvilioti iš jaukių namų. Faktas, kad įgyvendinome pirmąjį projekto etapą ir jau vykdome tęstinį projektą, reiškia, kad mums pavyko“, – džiaugiasi Ž. Šalkauskienė.
Prie projekto „Norime būti sveiki ir aktyvūs“ jau prisijungė 367 Utenos senjorai. Didelio susidomėjimo sėkmės paslaptis – galimybė užsiimti malonia veikla, sportuoti, bendrauti, muzikuoti ir klausytis muzikos. Pensininkai ne tik mankštinasi, plaukioja baseine, jungiasi prie sveikatinimo užsiėmimų, dalyvauja specialistų, psichologų, kineziterapeutų, gydytojų paskaitose, bet ir organizuoja festivalius, išbando savanorystę, vyksta į trumpalaikes stovyklas.
Net šešiasdešimties senjorų grupę lydėjusi Žydrūnė Šalkauskienė džiaugiasi teigiamu tokių sąskrydžių poveikiu: „Stovyklose vyksta paskaitos, užsiėmimai ir gyvo garso koncertai, kuriuose pasirodo patys dalyviai, dainuojantys viską – nuo kapelijų iki romansų. Būdavo labai smagu, kai vakarais jie susiburdavo į grupeles ir iki vėlumos leisdavo laiką kartu: kalbėdavosi ir dainuodavo. Nors jaunesni senjorai yra aktyvesni ir šiuolaikiškesni, o vyresnės kartos atstovai linkę į uždarumą, stovyklose išnykdavo visi rūpesčiai, ligos, nerimas dėl be priežiūros paliktų namų, ir visi pagaliau atsipalaiduodavo.“
Išmanių ir užsiėmusių senjorų era
Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro vykdomo ESF projekto „Turiningas senjorų gyvenimas“ dalyvė, fotografė Danutė Kasparavičienė dainuoja ir groja Trečiojo amžiaus universiteto Jonavoje ansamblyje. Nors vyriausia ansamblio narė kopia į 85-uosius gyvenimo metus, Danutė jame – tebėra pati jauniausia.
„Prieš 10 metų Jonavos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre kilo idėja suburti senjorus. Susirinkusiems buvo išdalintos anketos su klausimais apie tai, ką jie patys norėtų veikti. Kas anketoje rašė apie svajonę išmokti užsienio kalbos, kas troško įgyti darbo kompiuteriu pagrindus, kiti domėjosi sveikatingumo tema, turizmu, muzika ir šokiais. Anketoje buvo svarbu nurodyti ir ką kiekvienas sugeba. Aš įrašiau, kad truputį groju akordeonu. Taip rudens pradžioje sulaukiau skambučio: „Danute, yra norinčių šokti, dainuoti, tai gal grįžkite prie akordeono?“ Dabar pati kuriu dainas ir jas dainuodami jau pusę Lietuvos apkeliavome“, – pasakoja visuomet į veiklą įsisukusi D. Kasparavičienė.
Projektas „Turiningas senjorų gyvenimas“ skirtas lavinti senjorų įgūdžius: tiek kalbų mokymosi, tiek fizinio aktyvumo, tiek informacinių technologijų srityse. Nemažos sėkmės sulaukė kasmetinė projekto akcija „Senjorų dienos internete“. Jos metu bandoma vyresnio amžiaus piliečius supažindinti su skaitmenine erdve, padėti atpažinti jos grėsmes bei netikras naujienas ir paskatinti atsakingai naudotis internetu. Tapę išmanūs, pensininkai džiaugiasi įgiję bendravimo internetu įgūdžių ir galėdami sumokėti mokesčius neišeidami iš namų.
Danutė greitai paneigia įtarimą, kad susirinkę senjorai skundžiasi gyvenimu: „Tarp mūsų nėra nė vieno dejuojančio. Renginių salė visuomet būna sausakimša, kartais prie renginių prisijungiantys rajono valdžios atstovai sako negalintys atsistebėti mūsų užsidegimu ir juokais spėlioja, kokių vaistų ar vitaminų mums dalina, kad visi aplink tokie linksmi, energingi ir kūrybiški.“
Žmogus yra keista būtybė. Kartais jis tampa tingus, uždaras, pasyvus ir net atsiribojantis nuo kitų. Būna, pakanka menko padrąsinimo, šypsenos, pokalbio, apsikabinimo ar bendros veiklos ir staiga – veidas nušvinta, o akys prisipildo gyvybės. Tai vidinei ugniai metų skaičius neturi jokios reikšmės. Ją, kaip ir bet kurią kitą, reikia puoselėti, saugoti ir kartkartėm įmesti skiedrų, kad stipriau liepsnotų.
Aktyviai gyventi gali ne tik senjorai, bet ir fizinę negalią turintys žmonės. Marijonas Mikutavičius apie tai kalbasi su paralimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi.
Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.
-
Menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai: „Jei sugebėjome mes, sugebėsite ir jūs“
Stereotipų laužytojai
Stereotipą apie vaikų namuose užaugusius žmones sutrypę identiški dvyniai, breiko čempionai bei menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, užuot apėję lankstu, į globos namus sugrįžta neretai – padėti juose augantiems vaikams emociškai, sudominti menine veikla, ugdyti kūrybinį mąstymą ir įrodyti, kad vaikų gyvenimas yra jų pačių rankose.
„Pastebėjau, kad gyvendamas globos namuose vaikas, aplinkoje nematantis geresnių pavyzdžių, pats dažnai nelabai suvokia tikrosios padėties. Tai, kad yra vargšai nelaimingi vaikai, jiems įskiepija aplinkiniai žmonės. Dauguma augusių globos namuose apskritai nežino, kas yra normali šeima, kuri švenčia Kūčias, Kalėdas ar Velykas. Kas yra globos namai? Tai – labai didelė grupė žmonių iš įvairiausių šeimų, bet dauguma tų šeimų – destruktyvios. Žmonės, augę tokioje terpėje, kur daug neigiamo požiūrio, neretai būna traumuoti. O kaip kitaip? Jie juk matę daug šiurpių vaizdų, kuriuos gali pamatyti tik siaubo filmuose“, – sako artimą ryšį su vaikais iš globos namų nuolat palaikantis Algirdas.
Dauguma institucijose augančių vaikų yra patyrę psichologinį ir net fizinį smurtą. Ko gero, pats skaudžiausias jiems – išsižadėjimas, naikinantis bet kokį saugumo pojūtį ir pasėjantis nepasitikėjimą žmonėmis. Tačiau Algirdas ir Remigijus Gataveckai geriau nei kas kitas žino, kaip rasti kelius į mažas ir karštas vaikų širdis.
Remigijus teigia, jog didžiausia jųdviejų su broliu vertybė – kad yra dviese: „Globos namuose vaikai mums sakydavo: „Jums gerai, nes jūs dviese.“ Turbūt čia ir buvo mūsų pagrindinis raktas: sunkiausiomis akimirkomis rėmėmės ir remiamės vienas į kitą. Mudu buvome labai imlūs viskam: daugiausia sportui, meninei veiklai ir visą gyvenimą konkuravome tarpusavy. Jeigu jis ką nors darė gerai, aš jam pavydėjau ir stengdavausi padaryti dar geriau. Ši konkurencija leido pasiekti tam tikrų geresnių rezultatų ir kėlė savivertę. Nori nenori, tokioje aplinkoje patiri tam tikrą nuvertinimą ir pažeminimą. Mūsų meninė veikla ir dailės mokytojų pagyros augino pasitikėjimą savimi ir padėjo suprasti, kad esame ne prastesni už kitus.“
Vaikų globos namuose vyrauja tam tikra tvarka, padedanti ugdyti valią, tapti nuolankiam ir prisitaikyti prie taisyklių, tačiau savo robotiškumu sistema žlugdo bet kurias vaikų kūrybiškumo užuomazgas. Algirdas ir Remigijus jau seniai užsibrėžė padėti globotiniams, sukurti kūrybišką erdvę ir drumsti tuos tvarkos vandenis. Jie niekuomet neliepia vaikams ko nors daryti, o bando sudominti savo veikla – piešimu, kūryba ar net breiko užsiėmimais.
„Tie vaikai turi daug randų, bet jie įkvepiantys ir įdomūs. Dalis jų dar nėra žmonių suformuoti būti vienodi – atrodyti kaip kiti, turėti tokią pat šukuoseną, neišsiskirti, atitikti štampą... Globos namuose jie dar nėra tie štampai“, – dalinasi A. Gataveckas, kurį globos namų vaikai įkvėpė sukurti darbą meno daktaro laipsniui gauti.
Kartu su globotiniais broliai sugalvojo ir įgyvendino ne vieną meninį projektą. Svarbiausias iš jų – „Poveikis“ – sulaukė atgarsio visuomenėje ir atkreipė dėmesį į globos namuose augančių vaikų problemas. Projekto kūriniai – hiperrealistiniai, tikrovę iki smulkmenų atkuriantys piešiniai, kurių objektu tapo globos namų auklėtiniai. Algirdas ir Remigijus Gataveckai pasirinko ne bet kokius globos namus. Jie sugrįžo į tuos pačius Alytuje ir įsirengę nedidelę studiją kvietė savo jaunesnius bičiulius pozuoti. Siekdami paskatinti vaikus už virtuoziškus paveikslus gautus honorarus menininkai atidavė portretų veikėjams ir kiekvieną broliškai padrąsino: „Jei sugebėjome mes, sugebėsite ir jūs.“
Menas kaip priemonė prakalbinti
Panevėžyje gyvenanti dailės terapijos specialistė ir Socialinių paslaugų centro darbuotoja Aida Smalinskienė žino, kad „vėliau“ gali ir nebūti, todėl veikti būtina dabar. Tautodailininkė ilgus metus savanoriauja, globoja tėvų neturinčias mergaites ir skiria laiko bei dėmesio vaikams, gyvenantiems tiek globos namuose, tiek socialinės rizikos šeimose.
Draugų paprašyta padėti vesti keramikos užsiėmimą vaikams A. Smalinskienė neįsivaizdavo, kad ta patirtis atves į savanorystę: „Aš buvau menininkė, gyvenanti iš keramikos, ir sutikau pasidalinti teorinėmis žiniomis. Iš pradžių buvo kiek keista, į galvą lindo negražios mintys. Galvojau, kaipgi žmonės gali eiti mokyti kitų, nieko nemokėdami patys. Nebūčiau patikėjusi, kad galima dirbti su vaikais, kurie nieko nenori. Jiems visai nereikėjo nei mano žinių, nei diplomų. Įkvėpta galimybės būti naudingai, į savanoriavimą įtraukiau savo dukras, baigiau pedagogikos ir dailės terapijos magistro studijas, kad rasčiau būdų, kaip išmokyti vaikus atvirumo, lavinti dažnai skurdžią kalbą ir supažindinti juos su jų pačių emocijomis.“
Dailės terapijos specialistė pasakoja, kad vaikams svarbiausia ne rezultatas ir net ne sukurtas gaminys. Jie nori išlieti susikaupusias emocijas. Per keramikos užsiėmimus Aida kartu su vaikais daužo molį, lipdo, pradėtą darbą vėl suminko į bendrą masę.
„Vieni vaikai būna uždari, o kiti, priešingai – nesuvaldo savo energijos. Man didžiausias džiaugsmas yra prakalbinti vaiką, kuris ilgai tylėjo. Prakalbinus sykį, vaikas po truputį atsiveria, išsipasakoja ir kitą kartą vėl kreipiasi į tave. Jei vieną dieną palaikai už rankos – jam tai šį tą reiškia“, – sako ne vienus metus organizacijos „SOS vaikų kaimai“ veikloje dalyvavusi Aida Smalinskienė.
Dar kartą: Dauno sindromas nėra liga
Pagrindinis Dauno sindromą turinčių žmonių ypatumas, kad jie gimė su viena papildoma chromosoma. Saulytėmis vadinamų vaikų ugdymas ir priežiūra reikalauja didelės ištvermės ir tampa sunkiu iššūkiu tėvams. Neseniai tokios Marijampolėje gyvenančios šeimos periodiškai lankydavosi Kaune veikiančiame Dauno sindromą turinčių vaikų gebėjimams lavinti skirtame centre. Tačiau vos trečdalis šeimų galėjo sau leisti tokias keliones. Europos socialinio fondo remiamo projekto „Mūsų saulytės“ iniciatoriai Vladas Polevičius ir Aistė Rutkauskienė padėjo Marijampolėje įkurti specialių poreikių vaikams skirtą dienos centrą ir net 40-čiai šeimų suteikė vilties.
„Centras dar tik skaičiuoja pirmuosius mėnesius. Tikrosios jo steigėjos yra mamos, auginančios sindromą turinčius vaikus. Iki šiol buvo galima derintis prie esamų dienos centrų veiklos, tačiau darbui su šiais vaikais būtini specifiniai gebėjimai, atitinkamas suvokimas, tam tikri baldai ir speciali lytėjimo, matymo, klausos, kalbos, motorikos įgūdžius lavinanti įranga“, – įgyvendinta idėja džiaugiasi V. Polevičius.
Pagrindinė projekto idėja – sukurti naują erdvę, kurioje būtų organizuojamos įvairios vaikams su negalia ir jų šeimos nariams pritaikytos sociokultūrinės veiklos, bendravimo su kitais lavinimo užsiėmimai padedant logopedui, meno ir kūrybos pamokos, žirgų terapija, sveikatingumo mankštos su kineziterapeutu. Taip siekiama ne tik ugdyti vaikus, bet ir suvienyti bei supažindinti juos auginančias šeimas, kad mažieji galėtų bendrauti ir kartu leisti laiką.
Vladas Polevičius įsitikinęs, kad svarbu apie pažeidžiamas visuomenės grupes sužinoti daugiau ir griauti įsitvirtinusius stereotipus: „Nereikia pamiršti, kad visose bendruomenėse yra turinčiųjų negalią . Kartais esame linkę užsimerkti ir to nematyti. Galbūt toks žmogus gyvena mūsų kirpėjos šeimoje, o galbūt kolegės. Šie žmonės yra lygiai tokie pat kaip ir mes, tik galbūt kiek lėčiau suvokia aplinką. Tačiau dėl to nėra mažiau ypatingi.“
Jeigu nebūna svetimo skausmo, ko gero, nėra ir svetimų vaikų. Ne kiekvienas užaugo apsuptas meilės, sulaukė pagyrimo ar šeimos rūpesčio, kiti galbūt gimė su raidos ypatumais. Tačiau vaikai svarbūs visiems – ir net jei jie negyvena po mūsų stogu, jų gerovė, jų džiaugsmas ir sėkmė yra užduotis visuomenei ir kiekvienam iš mūsų.
Savanoriška veikla galima ne tik dirbant su vaikais, galimybės savanoriauti Lietuvoje išties didelės. Apie jas tinklalaidėje „Metas keisti“ kalbamės su Merūnu Vitulskiu ir Lietuvos samariečių bendrijos atstovais.
Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.