Estetikos ir meno žinovą kalbina „Eurovaistinės“ komunikacijos vadovė Laura Bielskė.

– Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę lietuvę moterį?

– Pirmiausiai kiekvienai moteriai reikėtų galvoti, kad ji graži, nėra negražių moterų, tai, žinoma, tokia gal kiek prancūziška frazė. Bet manau, kad per didelis ar perteklinis susirūpinimas tikrai gali įvaryti labai didelių kompleksų ir gali gniuždyti savivertę. Savivertės pamatas – savęs pažinimas, siūlyčiau eiti tuo savęs pažinimo keliu, gilintis, lavintis, perduodant jaunesnėms kartoms savo žinias. Ir ne vien domėtis savo tariamu grožiu. Pokalbiuose visada sakau, kad svarbu nepamiršti, jog Žemės rutulyje yra vienintelis žmogus, kuriam tiksite ir patiksite, tik jam reikia surasti jus.

– Ar yra amžius nuo kada reikėtų nustoti galvoti apie grožį?

– Nėra. Niekada nereikėtų nustoti, juk net mergaitės matydamos mamos pavyzdį rūpinasi savimi taip, kaip tuo metu suvokia. Tad atsakymas yra, jog niekada. Žinoma, kiekviena karta skirtingai suvokia grožio kanonus, galiausiai egzistuoja išorės poveikis, visuomenes nuomonė, tam tikri standartai, normos. Kartais reikėtų pagirti ar papeikti žiniasklaidą, reklamos agentūras, kurios formuoja tam tikrą nuomonę, ar dabar minimus nuomonės formuotojus. Kyla klausimas, kodėl turime pasitikėti kitos moters, kito žmogaus nuovoka, o ne savo? Bet čia savivertės klausimas.

Aš išdrįsau vienos merginos paklausti, kodėl jūs sekate nuomonės formuotojais? Ji sako: „Man taip patinka jų gyvenimas, jie tokie įdomūs, gražūs.“ Aš sakau: „Bet juk jūs ir pati labai graži ir, ko gero, jūsų gyvenimas 13 kartų įdomesnis, tai tegul jie jus seka“. Žinoma, mes negalime atsisakyti tokių žmogiškų įgimtų dalykų, aš dažnai kartoju tą frazę, kad mada egzistuoja, nes mes esame beždžioniukai, sekame kitų pavyzdžiu, mes mėgdžiojame ir dėl to užaugę norime įsilieti į madingų gretas. Kiekviena amžiaus grupė turi savo grožio standartą priimtiną sau. Svarbiausia, kad jis būtų priimtinas sau, nes tik neatsargus žingsnis ir jūs virsite kokia nors kita, neatsargiai galima virsti ir karikatūra.

– Kaip atrasti tą gyvenimo džiaugsmą kasdien?

– Gyvenimo džiaugsmas gali būti išreiškiamas papildoma priežiūra, aktyvesniu dėmesiu sau, reikia rasti laiko atitrūkti nuo  kasdienių rūpesčių. Kartais, žinoma, ir aplinkybės nėra palankios, bet reikia mokėti tai susikurti. Kalbame apie gebėjimą valdyti savo elgesį, suprasti. Jauni būdami esame aistringi, norime gyventi tarsi kino filme, bet pamirštame, kad filmai, serialai, romanai nėra realus gyvenimas, tai iliuzijų pasaulis, nors iš jo pagrobti kokį nors elementą – būtina. Manau, kad neperteklinis domėjimasis savimi yra būtinas, jis teikia džiaugsmo, jeigu matome rezultatą, jeigu geriau pasijaučiame.

Perdėtas kuklumas, užsidarymas nieko gero neduoda, mes tik užsisklendžiame savyje, nes tai tik stiprėja, jeigu mes nesugebame atsipalaiduoti, valdyti savo elgesio. Kada mes per daug domimės kitų gyvenimu, mes pamirštame gyventi savo gyvenimą ir tai yra labai didelė problema. Kitų gyvenimo džiaugsmo sąskaita, nebūsi laimingas.

– Esate sakęs, kad paprašytas įvertinti moters išvaizdą, niekuomet nekomentuojate. Sakykite, kaip tuomet moterims įvertinti savo grožį? Kaip rasti tą receptą ir būti tokiomis, kokios norime būti?

– Tikrai yra kuo pasidžiaugti, keičiasi kartos, keičiasi moterų gyvenimai, įvaizdžiai. Matau labai didelę pažangą. Mano patarimas ir manau, kad tai yra gyvenime svarbiausia – gyventi savo, o ne kitų gyvenimą. Mes visi mėgstame aptarinėti – čia bendražmogiška silpnybė, bet geriausia komentuoti tada, kai esi prašomas to asmens, kuris nori išgirsti tavo nuomonę, o ne kur nors slepiantis po svetimu vardu, kaip įprasta komentaruose, žinoma, tai negarbinga, nepadeda ir to nereikia. Vengiu komentarų ir manau, kad vieno individo subjektyvi nuomonė apie kitą, o tuo labiau vyro apie moterį, gal net siejasi su etikos klausimais. Žinoma, nebent ji labai patiktų ir galėtume pasakyti komplimentus. Vyrai Lietuvoje labai kuklūs, bet laisvėja po truputį. Tikriausiai komplimentų moterys geistų daug daugiau nei girdi šiuo metu.

Žodžių kišenėje neieškantis Giedrius Savickas nieko nelaukęs atkirto kolegai ir pasidalino savo strateginiu planu, kurį ketina įgyvendinti. „Džiugai, koks dar liūdna, tu turi tik 600 sekėjų... Šiuo metu aš seku 2,5 tūkstančio žmonių. O mano tikslas yra sekti 2 milijonus. Būsiu toks pirmas Lietuvoje, kurio neseka 2 milijonai, o kuris tiek seka. Nes Lietuvoje, kad tave sektų toks žmonių kiekis,  neįmanoma, na, o sekti pačiam įmanoma. Vėliau nieko neprašomas reklamuosiu produktus, o tada jau nuėjęs į tą įmonę sakysiu, kad jūs man skolingi“, – juokaus G. Savickas.

„Šeškinės 20“ vedėjai nusprendė išsiaiškinti nuomonės formuotojų gyvenimo subtilybes. Kad sužinotų, kiek darbo reikia įdėti norint tapti tikru „influenceriu“, kiek kainuoja viena reklaminė nuotrauka ir kaip padidinti sekėjų skaičių, į laidą jie pasikvietė nuomonės formuotoją bei laidų vedėją Indrę Kavaliauskaitę. „Tu, Giedriau, pabandyk tiek sekti, tačiau, manau, kad pats tinklas tave užblokuos ir neleis to padaryti. Aš galiu nemokamai tave pareklamuoti! Kiekvieną mėnesį mano sekėjai paauga tūkstančiu, šiuo metu turiu 125 tūkstančius“, – pasakos I. Kavaliauskaitė.

„Puiku, pareklamuok! Surinksiu 20 tūkst. sekėjų, o tada jau viskas, Džiugai, galėsi laidą vesti vienas!“ – pokštaus G. Savickas

Taip pat pas vedėjus į „Šeškinės 20“ užsuko ir režisierius, laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis bei knygų apie išvaizdos kultūrą ir interjerą autorius, profesorius dr. Eugenijus Skerstonas. Jiedu su vedėjais diskutavo stiliaus ir etiketo temomis. „Etiketas yra taisyklės. O mes nemėgstame taisyklių. Tačiau iki šiol nieko geriau vyrui už kostiumą nėra sukurta pasaulyje“, – aiškins dr. E. Skerstonas.

„Atsiprašau, kad jus nutraukiu, bet tai yra visiška nesąmonė. Džinsai, džinsinės ar odinės, ar kitokios striukės, tai tiesiog yra laisviau ir patogiau!“ – prieštaravo V. Pauliukaitis.

Šį sekmadienį 10 val. kupinoje aistringų pokalbių apie madą TV3 laidoje „Pasaulis apie moteris“  dalyvaus du mados grandai – ryškiausia mados pasaulio asmenybė, dizaineris J. Statkevičius ir mokslų daktaras, profesorius, charizmatiškasis mados žinovas Eugenijus Skerstonas.

Nesvarbu, kritikuoja J. Statkevičius, peikia ar giria – jo nuomonė visuomet sulaukia audringų reakcijų ir tai nestebina, juk Juozas pirmasis Lietuvoje įkūrė mados namus, o mados pasaulyje jis sukasi jau 30  metų. Ne išimtis ir kitas mados grandas – E. Skerstonas, knygų apie išvaizdos kultūrą ir interjerą autorius, radijo laidos vedėjas, universiteto dėstytojas, atidavęs savo gyvenimą mados ir grožio pasauliui.

Griaunami mitai apie mados kainą

Žiūrovai ne tik išgirs pikantiškų istorijų iš mados guru gyvenimų, bet ir gaus naudingų patarimų bei įžvalgų, galinčių  padėti pakeisti savo įvaizdį ir susilaukti komplimentų. Jei manote, kad tam būtinos didelės investicijos ir kardinalūs pokyčiai – klystate, juk, anot J. Statkevičiaus, kartais pakanka tik tinkamos liemenėlės ir... korseto. Tačiau lietuviai, neslepia mados grandai, labai stengiasi gražiai atrodyti ir neretai persistengia, todėl pasitaiko įvairiausių kuriozų.

Vyrauja nuomonė, kad būti madingu daug kainuoja, o štai būti stilingu – gerokai pigiau. Tačiau pinigai – dar ne viskas, kur kas svarbesnis yra meninis skonis.

„Galima būti stilingu ir madingu už kelias kapeikas, iš „Humanos“, jeigu tu žinai, kokios tendencijos. Jeigu žinai, kokie pečiai, kokia proporcija ir žinai, kas tau tinka – tu gali būti už kapeikas madingas“, – mitą griauna mados kūrėjas Juozas, sakydamas, kad visą gyvenimą buvo neturtingas studentas, bet visada – madingas.

Kritikos strėlės – politikų įvaizdžiui

Laidos vedėjos Kristinos Rimienės paklausti apie Lietuvos politikų aprangą mados grandai negailėjo jiems kritikos. Geriausiai, anot jų, šalies politikų įvaizdį apibrėžia žodis „nuobodu“, tačiau to priežastis abu kūrėjai įvardija skirtingas. Laidos žiūrovai išgirs, kokios priežastys vis dar kausto mūsų politikų stiliaus pojūtį.

O visos kitos turi minusų, ir, deja, baisių.

„Man atrodo, kad jie nuolatos slepiasi. Neduok dieve, seimūnai apsirodys gražesniu kostiumėliu – vyrauja nuomonė, kad jeigu tu eini pas Statkevičių, vadinasi, turi daug pinigų, tas juos baido“, – pasakoja J. Statkevičius, kuriam teko dirbti ne su viena Lietuvos politikos žvaigžde.

Laidos pašnekovai pažers komplimentų ir kai kurioms politikėms – stilingoms moterims bei išrinks stilingiausią prezidento žmoną, kurios aprangai neturi priekaištų net mados grandai. „O visos kitos turi minusų, ir, deja, baisių“, – kerta Juozas, kartu su E. Skerstonu patariantis būti savimi.

„Nebijokit klausti, tai taikytina visiems, ir tuo labiau, kai kalbame apie prisistatymą visuomenei. Vienas dalykas yra noras patikti, čia galbūt toks viliokliškas aspektas ir aš pritariu tam, bet kai esame vieši asmenys – mes prisistatome kitiems ir negali būti nesvarbu, kaip aš atrodau“, – pataria profesorius E. Skerstonas.

Nuosprendis diktorių įvaizdžiui

„Jeigu mes pažiūrėsime „Panoramą“ ir visą Lietuvos televizijos diktorių aprangą – tai tie standartiniai minimalistiniai kostiumėliai, garbanoti visų moterų kaklai, nei šalikėlio, nei perlų, nei jokio auskaro, nieko, man ta yra skurdas, bet aš manau, kad ne dėl to – o dėl prasto meninio skonio“, – kritikuoja diktorių aprangą J. Statkevičius, kuriam lietuvių nuostata – geriau mažiau, kad tik neapsijuoktų, yra nepriimtina.

Visiems žinomas aštrus J. Statkevičiaus liežuvis nepagailės nei politikų, nei diktorių, nei pačių aukščiausių šalies žmonių, tad laidos žiūrovai nekantriai lauks laidos tęsinio, kuriame bus atskleistos politikės Loretos Graužinienės įvaizdžio pokyčių užkulisiai ir kitos mados pasaulio paslaptys.

Originalus advento vainikas

Įkvėpta aistringos diskusijos apie meninį skonį šio sekmadienio laidos „Pasaulis pagal moteris“ rubrikoje „Floristinis desertas“ laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė pasiūlys laidos žiūrovams idėją, kaip originaliai papuošti savo namus Advento metu.

Visiems įprastas advento vainikas atgims naujomis spalvomis – juk fantazijai ir kūrybiškumui ribų būti negali. Tai įrodys floristikos dizainerė, iš natūralių, tvarių medžiagų sukursianti naujausias floristikos mados tendencijas atspindintį advento vainiką.

Smilgos, vadinamos „kiškio uodegėlėmis“, ruskusas, darželinė blizgė, papartis, šlamučiai, eukaliptas – iš tokių netradicinių augalų gims išties įspūdingas advento vainikas, kviečiantis susikaupti ir prasmingai leisti laiką belaukiant Kalėdų.

Išvaizdus, elegantiškas vyras yra ne kartą pozavęs vyriškų drabužių fotosesijoms, rašoma pranešime spaudai. Šiandien E. Skerstonas skaitytojams pasakoja apie savo naujausią knygą bei dalijasi jaunystės paslaptimi.

– Papasakokite apie savo naująją knygą „Prabanga. Mada. Stilius“. Kaip kilo mintis ją išleisti? Ką joje gali atrasti skaitytojai, besidomintys mados pasauliu?

- Išsamus pasakojimas galėtų trukti ilgas valandas, bet nesiplėtodamas sakyčiau, kad tokio pobūdžio leidinys yra priskirtinas dalykinei literatūrai. Tai – „vadovėlis - ne vadovėlis“, nes jį skiriu visiems besidomintiems gyvensenos kultūra, kuri ekonominės gerovės šalyse savaime susiformuoja trijų fenomenų – prabangos, mados ir stiliaus – veikiama. Tokį mokomojo turinio ir struktūros leidinį mane paskatino sukurti studentai ir viešųjų paskaitų klausytojai, kurių dauguma, žinoma, merginos ir jaunos moterys: jos ne tik gražios, bet ir gabios mados disciplinų studijoms. Deja, užsienio kalbų mokėjimo lygis dar neužtektinas, kad laisvai galėtų naudotis užsienio šalyse išleistais literatūros šaltiniais. Išvaizdos, taigi ir aprangos, tai yra, vestimentarinės mados sričiai Lietuvoje daug dėmesio skiriama periodinėje spaudoje, interneto platybėse „karaliauja“ tinklaraštininkai, bet iškristalizuoti esmines prabangos ir mados sektorių sąvokas paliekama ne visuomet užtektinai žinių turinčioms, patiklioms ir pirmajam įspūdžiui paveikioms skaitytojoms, rečiau – skaitytojams vyrams. Siekiau rimto ir naudingo studijoms mokomojo profolio, todėl trijų skyrių, skirtų prabangai, madai ir stiliui, turinį sudariau net iš septyniasdešimties svarbių temų, taip pat daugybės neįmantrių, visiems lengvai suprantamų schemų ir šiuos skyrius atitinkančių iliustracijų. Rimčiau besidomintieji aptariama sritimi ras daugybę apibrėžčių, vertingų praktiniam vadybininko darbui nuorodų, šiuolaikinių vartotojų elgesio ypatumų aprašų.

– Kaip jūs pats apibūdintumėte savo aprangos stilių?

– Sakyčiau, kad mano išvaizdos (ir aprangos) pamatiniai požymiai – kuklumas ir klasika. Apie savo stilingumą (tai ne stilius!) nenorėčiau spręsti... Atsakymą palieku kitiems. Visuomet kartoju, kad stiliui būdinga reiškinio turinio ir formos darna, bet daugelis stilių painioja su kūrybiniu individualumu, kitaip tariant individo savikūra ir saviraiška, kurių egzistenciją „generuoja“ vaizduotė. Stilius, beje, abstrakcija, kuri gali būti suprantama, kaip kokybinis išvaizdos madų požymis arba rodiklis. Kas kita – individo stiligumas: tai ne savaiminis asmens savitumas, o gebėjimas išlaikyti išvaizdos ir estetizuotos gyvensenos pastovumą, pastarajai suteikiant visuotinai pripažįstamo meniškumo požymių. Stilingi individai suvokia, kad individualios raiškos forma – keista vertė, kurios privalumas „kitaip nei įprasta“. Asmenų stilingumas visuomenėse, ypač – konservatyviose, kelia daug disputų todėl, kad jose gyvensenos kultūros vertės suvokiamos skirtingai. Aplinkiniai sako, kad aš stilingas, bet apie save manau kitaip – gal būt esu kiek neįprastos ar nestandartinės išvaizdos.      

Nesu tikras, kad jaunystės „paslaptis“ manyje išvis slypi.

– Neįtikėtina, tačiau jau šį rudenį minėsite... šešiasdešimtmetį? Kur slypi jūsų jaunystės paslaptis?

– Nesu tikras, kad tokia „paslaptis“ manyje išvis slypi... Pastaruoju metu gyvenu tarsi „vitrinoje“: nesislapstau ir nieko neslepiu – amžiaus taip pat. Savo laiku netikėjau vyresnius žmones sakant, kad gyvenimas praūžė nepastebimai greitai, o dabar suprantu, kad taip sakydami jie buvo nuoširdūs... Jūsų minimą „paslaptį“ atskleisčiau sakydamas, kad niekam nieko nepavydžiu ir taip buvo visuomet, kad dirbu man patinkantį darbą, mane supa man patinkantys, malonūs žmonės... Kitaip tariant – gyvenu kaip noriu, mano vidinės tapatybės niekas nevaržo... Ko gero, būtent todėl ir atrodau porą dienų jaunesnis nei apie tikrąjį amžių „skelbia“ įrašai pase: gimimo metai – 1958 m.      

– Naudojate vienos Izraelio kosmetikos vyriškos linijos produktus. Galbūt ir tai padeda jums išsaugoti jaunatvišką žavesį?

– Negyvosios jūros regiono augalų ir jų vaisių ekstraktai, druskos mineralai, iš kurių sukurti unikalūs, alergijų nesukeliantys deriniai, liudija bendrovės ir rinkoženklio „Ahava“ steigėjų mokslinius pasiekimus, aukštą profesionalumą, pasaulyje pripažintą patirtį, žinoma, atitinkančią Europos Sąjungos standartus.

– Ar jums pačiam yra tekę lankytis Izraelyje?

– Prieš porą metų teko, tiesa, neplanuotai, bet labai patiko ir neatsisakyčiau ten nuvykti dar kartą. Vėlgi, ne paslaptis, kad domiuosi meno istorija, todėl apsilankymas šioje šalyje mano žinias gerokai praturtino, „suartino“ su tikrove, kurią iki kelionės įsivaizdavau esant kitokią. Įsimintina buvo viešnagė gerų pažįstamų, medikų namuose, kurie prieš daugybę metų išvyko iš Lietuvos, bet vis joje apsilanko, o Izraelyje gimęs jų sūnus, beje išskirtinai gražiai kalbantis lietuviškai, čia pasirinko medicinos studijas.  

Anot jo, labai skiriasi prancūzų aristokratų palikuonys, kurių giminė gyveno pilyse nuo senų laikų, ir tie, kurie pilį įsigyjo joje negyvenę.

– Kiek pilių ar dvarų esate aplankęs Prancūzijoje?

– Niekada neskaičiavau. Daug metų ten važinėju, kartais objektai kartojasi. Susipažįsti su savininkais, tam tikra prasme prisiriši, užsimezga draugystė. Tačiau skaičiais tai įvertinti sunku, tikriausiai – ne viena dešimtis.

– Įdomu tai, kad į Prancūziją važiuojate su grupe turistų, vedate ekskursijas.

– Aš vertėjauju ir, galima sakyti, priklausau organizatoriams. Su viena turistine agentūra sudaryta speciali programa, kas kartą ji kitokia, nors tema ir kryptis ta pati. Tai profilinės kelionės, jos įdomios tiems, kurie domisi paveldu, dvarų kultūra. Šiandien ir Lietuvoje daug ką atstatome, rekonstruojame, įrengiame naujus interjerus, bandydami sekti senųjų pavyzdžiu.

Tie, kurie įsigijo pilį joje negyvenę, nelaiko to savo namais ir sako – aš turiu pilį. Tie, kurių giminė ir ten gyveno nuo neatmenamų laikų, pilį mato kitaip. Ne tik kaip architektūrinį kiautą – tai jų namas, lizdas.

Manau, kad tokioms kelionėms verta pataupyti, neiššvaistyti pinigų paplūdimiuose. Tai irgi gerai, bet šių kelionių turinys kitoks ir tie, kuriuos tai domina, ras būdų prisijungti.

– Koks tokių kelionių į dvarus tikslas? Susipažinti, pamatyti interjerus, pabendrauti?

– Taip, įsigilinti į gyvenseną, kultūrą, pamatyti tai, ko nematome skubėdami. Mano vaidmuo yra tarsi paėmus už rankos vesti keliautoją. Apie tai, kad reikia pasiruošti šioms kelionėms, aš išgirdau iš pačių keliautojų. Jie prasitarė, kad, prieš važiuojant, buvo verta pasiskaityti daugiau, nes visko vienos kelionės metu neaprėpsi.

Su organizatoriais labai stengiamės, kad tai būtų kokybiška kelionė. Tiek fizine kelionės prasme, tiek žinių prasme. Pasirenkame ne tik ypatingus objektus, kuriuos lankome, bet ir viešbutį, kuriame keliautojais labai rūpinamasi.

– Tad keliautojai kartu su šeimininkais pilyse negyvena?

– Reikia pasakyti, kad, jei pilyje yra daugiau nei 12 vietų, ji praranda pilies statusą ir tampa viešbučiu, tai reglamentuota. Todėl mes gyvename viešbučiuose, kurie kadaise buvo pilys, bet dabar transformuoti į gražius viešbučius, rezidencijas. Iš jų mes ir važinėjame į objektus – į pilis, kurios tebėra pilys su gyvenamaisiais kambariais, bet jie skirti tik savininkams.

– Ar pilių savininkai noriai bendrauja? Kodėl jie susitinka su turistais?

– Jie nėra uždari pasauliui, išeina pasirodyti ir susitikti su mumis todėl, kad esame pažįstami. Dėl to reikia tartis iš anksto, atsižvelgti į privatumą, gyvenimą, sveikatos būklę, nes tai dažnai garbaus amžiaus žmonės. Tai ne aristokratai, o tolimi aristokratų palikuonys.

Šiandien jie priklauso specifinei socialinei grupei. Vis keliamas klausimas, kokia tos grupės tapatybė. Juk jos protėviai kūrė tą šalį, ją gynė ir formavo.

– Esate minėjęs, kad pilių savininkai supranta, kad paveldas priklauso ne tik jiems, bet ir visuomenei. Ar, priimdami turistus, jie gauna kažkokios naudos?

– Apie materialinę naudą reikėtų kalbėti prisimenant ir performuluojant klausimą, kam reikalingi pinigai. Šiuo atveju, pinigai kilmingiesiems ir palikuonims reikalingi tam, kad tą materialų paveldą galima būtų išsaugoti. Juk kiek lakstoma aplink namą, sodo namelį ir pan.

Kita vertus, galime kalbėti apie šeimos vardo ateitį. Kol gyvas dvaras ar pilis, tol gyvas ir vardas. Svarbu, kad tos socialinės grupės tapatybė sutvirtinta giliai įsišaknijusiais simboliais. Jie nepaprastai svarbūs. Simboliai matomi pastatų ir pilių fasaduose. Anksčiau jie buvo taikiniai, nugramdomi, keičiami. Tačiau visada buvo ir poreikis išsaugoti savo gimtinę, kraštą, meilę tėvynei. Tai suvokimas, kas aš esu – kad esu prancūzas, savo žemių savininkas, tautos atstovas.

– Kas vyksta atvažiavus į dvarą ar pilį? Ar šeimininkas veda ekskursiją po savo namus?

– Taip, po savo namus. Tie, kurie įsigijo pilį joje negyvenę, nelaiko to savo namais ir sako – aš turiu pilį. Tie, kurių giminė ir ten gyveno nuo neatmenamų laikų, pilį mato kitaip. Ne tik kaip architektūrinį kiautą – tai jų namas, lizdas.

Ta samprata, kad pilis yra šeimos namai, lemia meilę ir didelį prisirišimą prie žemės, norą patiems vesti vadinamąsias apžiūras. Ekskursija to gal nepavadinčiau. Tai apžiūra su nuosekliais pasakojimais apie interjerą, stilius.

Kiekviena pilis, sulaukusi mūsų dienų, pergyveno visas epochas, stilistinę interjero kaitą. Galima tik įsivaizduoti, ką galima ten rasti, pradedant nepaprastai įdomiais vyriškais ir moteriškais baldais, baigiant įdomybių kambariais, kurie tuo metu buvo edukaciniai centrai.

– Ar yra nusigyvenusių aristokratų, kurie tiesiog priversti parduoti savo pilis?

– Šiandien yra nebent aristokratų palikuonių. Jie turi visus įrodymus, dokumentus. To neslepia, bet ir tikrai nesididžiuoja. Būti kilmingu nereiškia manifestuoti, rodytis ir girtis. Tikras aristokratų palikuonis niekuomet nesigirs ir nutylės tą faktą, kad jis turi dokumentus, įrodančius jo kilmingumą.

Noriu pasakyti, kad Lietuvoje darome didelę klaidą, kai sakome, kad kilmė įpareigoja. Ne kilmė įpareigoja, o kilmingumas. Viena iš pareigų – būti kukliam. Tai keista pareiga, bet kuklumas – didelė puošmena.

Toliau, kalbant apie pilis, Prancūzijoje jų daugiau nei 400. Valstybė yra tik 30 iš jų savininkė. Visos kitos priklauso fondams, kooperatyvams. Kalbame apie buvusias feodalų, riterių pilis ir įvairias rezidencijas, pastatytas XVIII a. pabaigoje. Įsipareigoti, kad priims turistus arba ne, gali tik patys savininkai.

Prancūzai nusimena, kai atvažiavę turistai blogai elgiasi privačiose teritorijose. Tokių turistų reikėtų vengti, bet dauguma visgi išlaiko tinkamą lankytojo įvaizdį. Norint turėti pilį, reikia ją mylėti. Neužtenka nusipirkti, imituoti paveldėtoją ir sakyti: štai aš turtingas, turiu pilį. Teko matyti pilių, kuriose įrengti biurai. Žinoma, tai tragedija, bet poreikis parduoti – kraštutinė priemonė.

Pasak žinomo mados psichologo Dr. Eugenijaus Skerstono, šiuolaikinė mada – nei daiktas, nei visuomenės prievolė, o savanoriška, maloni vergija, kur būti pavyzdingu mados vergu tiesiog gera. Šį savaitgalį į Kaune vykstančią mados mugę skubėjo ne viena uoli mados vergė, netrūko ir jai neabejingų vyrų. Tad ką gi pristatė jaunieji lietuvių kūrėjai, kad į renginį žmonės važiavo net ir užsakytais autobusais?

Prieš keletą metų tik Kaziuko mugėse ar kokiuose nors blusturgiuose buvo galima išvysti originalių rankų darbo papuošalų, aksesuarų bei drabužių. Nežinia kas išlaisvino jaunuosius lietuvių kūrėjus, ar visagalis internetas, leidžiantis ne tik parodyti visas gėrybes, bet jas ir parduoti, o gal kelionių metu pamatyta praktika kitose šalyse. Kaip ten bebūtų, tačiau kuriančių, taip save išreiškiančių ir savo darbus parodyti kitiems norinčių jaunųjų kūrėjų tikrai netrūksta. Kelios dešimtys jų savo kūrinius atvežė į „Žalgirio“ arenoje jau nebe pirmą kartą organizuotą „Fashion bazarą“.

Kaip teigė kalbinti kūrėjai, pirkėjos graibstė įvairius papuošalus, matavosi visas iš eilės sukneles, paltus, vilnones skraistes ir kitus apdarus, ieškojo originalių drabužėlių vaikams, pirko kosmetiką, odines rankines ir pinigines. Dauguma atvyko paliesti ir įvertinti socialiniuose tinkluose ne kartą matytus kūrinius, norėjo įsitikinti jų kokybe, pamatyti, ar drabužis tiktų jų figūrai, užsisakyti, kad kūrėjai sukurtų modelius tik joms. Anot jaunųjų kūrėjų, lietuvius vargu ar būtų galima pavadinti pilkais, nes šiame renginyje jie ieškojo ryškių spalvų daiktų.

Svarbiausias sraigtas, sukantis mados tendencijų ir industrijos ratą, yra ne kas kita, o mūsų įgeidžiai bei poreikiai. Norint išanalizuoti sėkmingo verslo modelį arba siekiant tokį sukurti, pirmiausia reikia suprasti žmonių požiūrį, motyvus, reakcijas į aktualų fenomeną, šiuo atveju – madą. Visa tai apima mados psichologijos sritis, į kurią pirmą kartą Lietuvoje atidžiai pažvelgti kviečia socialinių mokslų daktaras Eugenijus Skerstonas, iki šiol žinomas kaip trijų albumų apie Vilniaus interjerą autorius.

– Įprastai kalbame apie individo psichologiją. Mados psichologija – intriguojanti disciplina. Papasakokite, kas tai.

– Žiniasklaidoje plačiai aptarinėjama su aprangos mada susijusi problematika. Labiausiai akcentuojamos fizinės žmonių savybės, ne psichologinės. Iš esmės šiame kurse ketiname kalbėti apie šiuolaikinės visuomenės individo, neabejingo išvaizdai, psichologiją. Mados psichologiją reikėtų suprasti kaip metaforą, kuria glausčiau ir, sakyčiau, vaizdingiau apibūdinama gerokai išsamesnė esmė: madingo norinčio būti, o gal jau esančio, individo psichologija.

Galiu teigti, kad mano aptariami klausimai, ypač Lietuvoje, iki šiol nagrinėti tik užuominomis arba labai siaurai, nors verti daug didesnio dėmesio. Užsienio psichologų nuomonių įvairovė mados tema labai didelė, tačiau jei turimas omenyje atskiro individo požiūris, motyvai ar reakcijos į madą, tai įvardijama kaip mados psichologija.

– Kuo mados psichologija aktuali versle?

– Mados verslas apima daugybę ekonominės veiklos sričių, bet retai teužsimenama, kad sėkminga jo plėtotė vis labiau priklauso nuo vartotojo (pa)sąmonės, ypač žmogui sulaukus brandos amžiaus, kai jis pats imasi savo elgsenos visuomenėje kontrolės ir už ją atsako.

Mados verslas itin artimai susijęs su psichine ir dvasine žmonių būsena, jų reakcijomis į aplinką, apsisprendimu dėl savo tapatybės bei vaidmens. Tad daugeliui, įskaitant ir mados verslo atstovus, iškyla klausimas: kaip, kokios išvaizdos ir kada prisistatyti visuomenei, kad (paties manymu) būtum suprastas teisingai? Mados verslo požiūriu, tikintis gerų veiklos rezultatų, svarbu išsiaiškinti, kokie žmogiškieji veiksniai svarbiausi, gal netgi patys opiausi, todėl būtina suvokti, kad mada – socialinis fenomenas, kaip jis formuojasi, tampa neatsiejama žmonių gyvensenos kultūros dalimi. Taigi, pavyzdžiui, privalu apsvarstyti, kokių psichologinio pobūdžio svertų reikėtų imtis norint pateikti rinkoje dar nematytus mados ir grožio industrijos produktus.

– Kokius esminius dalykus sieksite paaiškinti dėstydamas mados psichologiją?

– Visos su žmogaus psichika ir dvasiniu jo pasauliu susijusios temos – puiki terpė, kurioje gali būti formuojamas poveikis jo elgsenai. Ar visi nori ir turi būti madingi? Koks mados sekėjo ir potencialaus jos produktų vartotojo psichologinis portretas? Kokių psichologinių savybių individas nori būti madingas ir kaip verslo atstovai gali padėti jam tenkinti poreikius? Štai dalis klausimų, kuriuos aiškinsimės.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote gilintis į mados psichologiją? Kaip Jums šios žinios praverčia profesinėje srityje?

– Tiksliai prisiminti negaliu, bet šiandien atrodo, kad domėjausi visada... Gal ypač nuo to laiko, kai ėmiau suvokti, kad sąmoningai kontroliuojamo elgesio (sekimas mada juk taip pat elgesys) sukeliamu efektu ir saviraiška žmonės daro tam tikrą poveikį kitiems.

Antroji klausimo dalis ypač sudėtinga: iš mano įgytos profesijos – ekonomisto-matematiko – teliko tik įrašai aukštojo mokslo bei mokslų daktaro diplomuose ir gražūs atsiminimai iš ankstesnių veiklų. Šiandien aš – trijų leidinių apie būsto interjerą autorius, „Mados industrijos“, „Mados istorijos“, o dabar ir „Mados psichologijos“ kursų dėstytojas. Šiuo metu kaip tik rengiu nediduką esė rinkinį mados psichologijos tema, kuris bus išleistas ankstyvą pavasarį. Taigi taip ir nežinau, kuri sukaupta patirtis – darbo su žmonėmis ar užsidarius kabinete – praverčia dabar. Gal abejos?