Pasiklysti savo noru

Įžengus į pritemdytą parodos erdvę, piešiniai paklaidina smulkių, dinamiškų linijų tankmėje. Nedidelio formato, gamtos motyvus vaizduojančiuose kūriniuose – Panemunės brūzgynai, Neries ir Nemuno upių pakrantės.

Kūrinių kompozicijos fragmentiškos, perteikia po neaprėpiamus gamtos tolius klaidžiojantį menininko žvilgsnį, kuriam kiekviena detalė peizaže – kiekvienas į viršų besistiebiantis augalas, kelio akmuo, nulūžusi šaka – yra svarbi ne kaip atskiras elementas, o kaip harmoningos visumos dalis. Monochrominiuose piešiniuose (su kur ne kur pasitaikančiu dangaus mėlynės išsiliejimu) motyvai abstraktūs, atskleidžia gamtos vienovę, metų laikų ciklams nuolankią jos būtį, kurioje žmogus ieško ramaus prieglobsčio.

Gamtos temą pratęsia mėlynas ciklas "Akmenys". Tekančia linija popieriaus lape vienas šalia kito sudėlioti įvairių dydžių akmenys, susijungia į geometrizuotų formų kompozicijas (rutulio, kvadrato). Jose, rodos, nėra vietos net orui pralįsti. Vizualiai ciklo kūriniai primena molekulių junginius, kuriuos sudarančios, viena kitą lyg magnetai pritraukiančios dalys, atrodytų, įkais, susprogs ir pažirs į tūkstančius dalelių erdvėje. O iš šių dalelių susiformuos nauji junginiai.

Ieškoti emocijų veiduose

Pavyzdžiui, panašūs į veidus, kurių parodoje – daugybė. Portretai (kai kuriuos iš jų galima priskirti autoportreto žanrui) yra daugiausiai emocijų kelianti ekspozicijos dalis. Vieni jų užsimerkę ar išdurtomis akimis, kiti – žiūri nieko nematančiu žvilgsniu, dar kiti – skrodžia kiaurai žiūrovą ir, rodos, nori, kad jis kuo greičiau apleistų šią erdvę.

Tūkstančiai linijų, iš kurių ir yra meistriškai sunerti portretai, virpa nuo šviesos ir šešėlių tėkmės.

Tūkstančiai linijų, iš kurių ir yra meistriškai sunerti portretai, virpa nuo šviesos ir šešėlių tėkmės. Veidai prisipildo gyvybės alsavimo, juose pradeda ryškėti išgąstis, pyktis, nerimas, liūdesys, tuštuma, nuovargis, nežinojimas, pasidavimas, ilgesys. Rodos, laimingo nėra nė vieno. Bet gal jis guli upės pakrantėje ant vasaros žolės kilimo ir visai nenori rodytis, nes laimės akimirkos yra tokios trumpos? Jis guli ir klausosi muzikos. Galbūt ji tik vos girdima, o gal aidinti visi kūnu. Ja E.Varkulevičius-Varkalis įgarsina savo parodą: pirštų atspaudais išmargintuose lapuose, formos jungiasi į ritmines figūras, kurių nupieštas melodijas improvizuoti gali pabandyti ir parodos žiūrovas.

Tai, kas svarbiausia

Parodoje eksponuojami ir menininko Niujorke (kur nuo Kauno meno lauko neatsiejamas dailininkas gyveno ir kūrė 1994–2005 m.) ir Lietuvoje kurti plakatai filmams, renginiams, parodoms. Taip pat ir iliustracijos Valdo Papievio knygai "Žiebtuvėliai anarchistai", Jono ir Adolfo Mekų rinkiniui "Iš pasakų pasaulio", Jono Meko eilėraščių rinkiniui "Žodžiai ir raidės" ir kt.

Kaip ir piešiniuose, taip ir plakatų, iliustracijų estetinėje raiškoje svarbiausia yra linija. Jos plastiškas judesys kompozicinėje erdvėje, kuriuo sukuriama lengva, lanksti, abstrahuota, tačiau interpretatyvi vizualinė forma kartais kelia asociacijas su realybės atspindžiais, kartais labiau primena sapniško pasaulio fragmentus.

Stichiški, greiti tušu, rašalu, grafitu ir mišria technika kurti E.Varkulevičius-Varkalio piešiniai intriguoja. Kiekvienas kūrinys tai – atskira menininko intuityvaus pasaulio dalis, laisva nuo proto kuriamų apribojimų, apibrėžimų ir taisyklių. Tai trumpalaikės, trapios akimirkos pajauta, sulaikant ją popieriaus lape.

Kas? E.Varkulevičiaus-Varkalio personalinė paroda "Varkalis. Knygos, plakatai, piešiniai".

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki sausio 20 d.

Naujojoje miesto parodų erdvėje – galerijoje "Meno forma" – atidaryta Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio darbų paroda "Smėlis, molis ir akmuo".

Apie savo naują 2013–2014 m. kurtų tapybos darbų ekspoziciją E.Varkulevičius-Varkalis kalba paprastai ir aiškiai. Pagrindinės tapymo inspiracijos kilo visai neseniai: praėjusį rudenį du mėnesius pagyvenus gamtoje, Padumbliuose (Dzūkijoje). Iš to laikotarpio dailininkas sakosi supratęs: "Dabar vieni žemę pardavinėja, kiti – ne, bet aš, būdamas ten, Dzūkijoje, prie žemės priartėjau, aš joje gyvenau."

Eidamas krantu – ežero, upelio ar kokio kito vandens telkinio – menininkas visad pamato smėlio atspalvius, tyrinėja molį ("iš jo gi galima pasigaminti plytą!"), jam būtinai kelią pakerta akmuo... Iš to visai paprastai atsirado ir parodos pavadinimas – tai kertiniai, aiškiai matomi dalykai, susijungiantys tarp vandens ir žemės. "Ypač įdomu, kad Dzūkijoje smėlio daugiausia", – juokauja tapytojas.

Nors menininką žiemą vasarą galima sutikti žingsniuojantį panemune, o drobėse vis atrasti bėgančias, nusisukusias, nutekėjusias linijas – jo takų trajektorijas, paskutinieji E.Varkulevičiaus-Varkalio kūriniai šiek tiek pakitę. Autorius, anksčiau dažniausiai lankęsis Žemaitijoje, pastebi, kad dabar, pavaikščiojus kitame Lietuvos krašte, pasikeitė ir jo drobės. Atsirado ryškios geltonos spalvos dominančių, skaisčiai šviesių darbų. Kitokie ir spalviniai pavidalai, sumišę ar kontrastuojantys su fonais.

"Grįžau į peizažą", – ne kartą pasakys autorius, ir jis bus beveik teisus. Dažnai pabrėždamas peizažo keliamas emocijas, netgi specialiai dažnai kartodamas tą žodį (kai kiti tapytojai neretai jo vengia, supratę jį siaurai, kaip atgyventą žanrą), E.Varkulevičius-Varkalis taip išpažįsta savo meno filosofiją. Joje viešpatauja gamtos/natūros sutverti tvariniai: miškas, upė, ežeras, krantas, žemė, sniegas, o joje žmogaus palikti pėdsakai neužfiksuojami, – jie paprasčiausiai per maži, susilieja su stichija.

Kas: E.Varkulevičiaus-Varkalio darbų paroda "Smėlis, molis ir akmuo".
Kur: galerijoje "Meno forma" (Savanorių per. 166).
Kada: veikia iki vasario 28 d.