Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.
A. Waliszewskos fenomenas
Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.
Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.
Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.
Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.
Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.
A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.
A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.
Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.
Centre – moterys ir katės
Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.
Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.
Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.
Klasikų darbų motyvai
Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.
Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.
M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.
Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.
Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.
Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).
Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).
Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.
Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.
Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.
