„Režisierius T. A. Hungas panardina į nepakartojamą kinematografinių ir juslinių patirčių pasaulį, persmelktą pagarbos senosios Europos, gyvenimo meno ir kino kultūrai. Didžiųjų meistrų tapybos darbus primenantys kadrai jaudina turtingomis metaforomis, o talentingų aktorių vaidyba subtiliai ir niuansuotai perteikia daiktiškojo pasaulio ir jausmų grožį“, – įspūdžiais dalijosi kino festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Vizualiai turtinga juosta pasakoja apie Dodeną Bufaną, garsų prancūzų gurmaną, jau dvidešimt metų kiekvieną dieną leidžiantį virtuvėje su savo asmenine virėja. Jie mėgaujasi vienas kito draugija, ruošdami išskirtinius patiekalus jo klientams ir bičiuliams iš viso pasaulio. Suprasdami vienas kitą iš žvilgsnio ar nebylaus gesto, jie ilgainiui panyra į gilesnius jausmus. Jis pametęs dėl jos galvą ir desperatiškai nori vesti. Ji nusiteikusi skeptiškai, ir mano, kad dabartinė padėtis yra ne prastesnė, o gal net geresnė už tradicinę santuoką. Nesugalvodamas nieko geresnio, Dodenas ryžtasi įteikti savo gyvenimo meilei brangiausią įmanomą dovaną – pagaminti jai vakarienę.

Režisierius atskleidžia, kad rašydamas filmo scenarijų pagal Marcelio Roufo romaną „Dodeno Bufano gyvenimas ir aistra“, iš karto numatė vaidmenį Juliette Binoche. Pasak jo, tai aktorė, kuriai pasirodžius ekrane, viskas tarytum atgyja. Benoît Magimelį jis vadina aktoriumi, apdovanotu ypatingu vidiniu lengvumu ir gebėjimu atsiduoti įvykių tėkmei. Susitikę filmavimo aikštelėje jie sukūrė gyvenimo džiaugsmo ir ramybės persmelktą atmosferą, kuri akimirksniu įtraukia į pasakojimą ir nepaleidžia iki paskutiniųjų filmo kadrų.

T. A. Hungas – nuolatinis pagrindinių kino forumų svečias ir prestižinių apdovanojimų laureatas. Jo pirmasis ilgametražis filmas „Žaliosios papajos kvapas“ (1993) buvo įvertintas „Auksinės kameros“ apdovanojimu už geriausią debiutą Kanų kino festivalyje ir „Cezario“ apdovanojimu už geriausią ilgametražį vaidybinį filmą, o juosta „Dviračių rikša“ (1995) – „Auksinio liūto“ apdovanojimu Venecijos kino festivalyje.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.

Festivalio organizatoriai pabrėžė būtinybę susigrąžinti saugias profesinio ir žmogiško bendravimo teritorijas, įvardydami tai kaip pagrindinę meno ir kultūros misiją.

„Pandemijos smūgiai palietė mus visus. Natūralų ir gyvą bendravimą privalėjo pakeisti nuotolinis susirašinėjimas ir zoomai. Visa tai mus mokė ieškoti išeičių ir sprendimų, bet paliko ir akivaizdžius įtrūkius atsakomybės, terminų laikymosi ir tradicinio profesinio palaikymo. Žaibiškai persiorientuoti reaguojant į karantino apribojimus buvo techniškai sudėtinga. Tačiau atsisakant ribojimų atsivėrė nusivylimo, pykčio ir kitų žmogiškųjų savybių dominantės, pakeitusios bendravimą santykių erdvėje.

Susigrąžinti buvusias saugias profesinio ir žmogiško bendravimo teritorijas šiandien yra pagrindinė meno ir kultūros misija. Taigi ir festivalio misija. Todėl „Scanorama“ pakvies į gyvą festivalį kokybiškai žiūrėti įsimintiniausių Europos filmų, didžiulių pastangų dėka atrinktus dažniausiai hibridiniuose svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose – Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Lokarne, Karlovi Varuose, Varšuvoje. Išsaugojome ir paties festivalio struktūrą: pristatysime 12 laiko patikrintų programų, kurias papildė nauja lenkų kinui skirta programa „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ – ją suformavome kartu su ilgamečiu mūsų festivalio draugu Lenkijos institutu Vilniuje“, – teigė festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Organizatorių nuotr.

„Scanoramos“ vadovė išsakė padėką renginio rėmėjams, išskirdama festivalio mecenatą, draudimo bendrovę „If“, šiais metais rekomenduojančią filmų rinkinį nuotaikai pakelti, vienijamą įkvepiančių istorijų, drąsių herojų ir pakylėjančios pabaigos.

Praeities ir dabarties dialogas

Asmeninė retrospektyva šių metų „Scanoramoje“ skiriama italų klasikui Vittorio de Sicai, kurio 120-ąsias metines mini visas kino pasaulis. Ją papildys lietuvių kino istorijos atmintini faktai ir jubiliejai, o dabarties balsą pristatys lietuvių režisierių naujausių kūrinių nacionalinės premjeros. Festivalis žada toliau puoselėti tarptautinę trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“, sėkmingai išplėtusią savo geografiją ir kviečiančią išbandyti jėgas visų devynių Baltijos jūros regiono šalių jaunuosius kūrėjus. Kompetentinga tarptautinė žiuri išrinks geriausią visos programos filmą ir apdovanos geriausią jaunąjį lietuvių režisierių. Verta pastebėti, kad programos laureatai šiuo metu jau yra įsitvirtinę kino pasaulyje ir pristatę savo pirmuosius ilgametražius filmus.

Šiais metais gyvai pasitiks ir šešioliktą kartą rengiami kino industrijos renginiai „SCA kryptys“, kartu su iškiliais kūrėjais ir bendraminčiais kviesiantys nerti į kino kūrybos ir gamybos paslaptis. Teorinės diskusijos ir meistriškumo dirbtuvės didžiausią dėmesį skirs istorinės atminties konstravimo kine temai ir šiandienos kino industrijos aktualijoms.

Ryškiausios Europos ir lietuvių kino premjeros

G. Arlickaitė pabrėžė festivalyje pristatomų ryškiausių europietiškų ir lietuviškų filmų nacionalinių premjerų svarbą. Šiais metais „Scanorama“ atsivers subtilia ir originalia prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve juosta „Bergmano sala“, o puoselėdama tradiciją palaikyti lietuvių kino kūrėjus, užsivers jaunos režisierės, dukart konkursinės trumpametražių filmų programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatės, Marijos Stonytės ilgametražiu debiutu „Švelnūs kariai“, prodiusuotu Giedrės Žickytės.

Organizatorių nuotr.

Vienu ryškiausių programos filmų taps festivalio „Goethe‘s salonas“ lyderis, vokiečių režisieriaus Dominiko Grafo „Fabianas“. Tai vienas įsimintiniausių pastarojo laikotarpio vokiškų filmų, sukurtas pagal 1931 m. parašytą Ericho Kästnerio knygą „Fabianas. Vieno moralisto istorija“, kuriame rašytojas vienas pirmųjų užčiuopė Pirmojo pasaulinio karo žaizdas besigydančios Vokietijos ir visos Europos laukiančią griūtį. Dominikas Grafas atiduoda pagarbos duoklę filmą inspiravusiam literatūros kūriniui, tačiau istoriją vaizduoja kaip nesibaigiantį procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, kuriame žmogus yra aktyvus šio proceso dalyvis.

„Didžiuojamės, galėdami būti „Scanoramos“ dalimi. Pirmiausia todėl, kad mes, vokiečiai, Lietuvą matome kaip Šiaurės, o ne Rytų šalį. Mus vienija tos pačios šaknys, jungiamos Baltijos jūros regiono, todėl čia jaučiamės kaip namie. Antra priežastis – įsimintina ir išskirtinė festivalio programa. Kalbu ne tik apie tokius plačiai nuskambėjusius filmus, kaip Floriano Henckelio von Donnersmarcko „Kūrinys be autoriaus“ arba Oskaro Roehlerio „Enfant Terrible“, bet ir apie stebinančius atradimus – iki šiol atsimenu Sergejaus Loznicos „Valstybines laidotuves“ ir japonų kilmės portugalų režisierės Ayos Koretzky „Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus“. Kokiame kino teatre rastumėte tokius filmus? Juos galima išvysti tik tokiuose festivaliuose, kaip „Scanorama“. Norėčiau išsakyti komplimentus ne tik festivalio vadovei G. Arlickaitei, bet ir programos koordinatoriui Dmitrijui Gluščevskiui, kurio atrinkti filmai liudija stiprias profesines ambicijas“, – teigė Goethe‘s instituto Lietuvoje direktorius Michaelis Mülleris-Verweyenas.

Dialogą su praeitimi kuria ir lenkų režisierius Janas Matuszyńskis savo neįtikėtinos meninės brandos debiutiniame filme „Nepalikti žymių“, tapusiame naujosios festivalio programos „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ ašimi. „Solidarumo“ laikų problemos ypač aktualiai nuskamba šiandien – hibridinių karų, pandemijos ir grubiai pažeidžiamų žmogaus teisių kontekstuose.

Organizatorių nuotr.

„Nuoširdžiai dėkojame ir džiaugiamės, kad šiais metais dešimt puikių lenkiškų filmų, kuriuos atsakingai atrinkome su festivalio organizatoriais, bus pristatyti „Scanoramoje“. Filmai nugulė visose festivalio programose, neaplenkdami dokumentikai skirto „Neišgalvoto gyvenimo“ ir kino atradimus žadančios „Galvok ką nori“. Svarbiu akcentu taps Stanislawo Lemo 100-osioms gimimo metinėms skirta Andrzejaus Wajdos filmo „Sluoksniuotas pyragas“ peržiūra. „Svarbu paminėti, kad

„Lenkų kino dienos „Scanoramoje“ atspindės ne tik festivalio vertybinę laikyseną rodyti aukščiausios meninės vertės filmus, bet ir pristatys lenkiškąją programą skirtinguose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Mažeikiuose ir Šalčininkuose“, – teigė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Małgorzata Stefanowicz-Pecela.

Pasak G. Arlickaitės, modernaus požiūrio į istoriją pavyzdžiu galėtų tapti ir epinė danų drama „Margarita – Šiaurės karalienė“. Nors filmas nukelia žiūrovus į 600 metų praeitį, režisierė Charlotte Sieling ir aktorė Trine Dyrholm kuria šiuolaikišką portretą valdovės, kuriai tenka spręsti ir šių dienų moteriai iškylančias problemas: karjera, šeima, motinystė. Filmas kelia klausimą, kokią kainą moka monarchė ir motina už savo lemiamus pasirinkimus.

Istorinės atminties konstravimo temą kitu lygmeniu pratęs Sergejaus Loznicos dokumentinė juosta „Babin Jaras. Kontekstas“, Kanų kino festivalyje įvertinta „Auksinės akies" žiuri specialiuoju paminėjimu. Režisierius ne pirmą kartą kelia klausimą, ar istorija pajėgi išmokyti teisingai rinktis ir nedaryti lemtingų klaidų.

Organizatorių nuotr.

Kaip niekada turtingoje lietuviškų premjerų programoje – ilgai lauktos Algimanto Puipos „Sinefilija“ ir Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Ramunės Rakauskaitės „Sugrįžę iš Niujorko“ ir debiutuojančios režisierės Albinos Griniūtės „Šaukiniai iš tolimo uosto“.

Stiprus moterų balsas: kino senbuvės ir įsimintini debiutai

„Scanoramoje“ ne vieną kartą pristatytos režisierės Joana Hogg, Ildiko Enyedi, Mia Hansen-Løve – garsios kino moterys, jau pelniusio pripažinimą savo filmais, skirtingomis intonacijomis narpliojančiais sudėtingas žmonių tarpusavio santykių plonybes. Šių metų programoje – ne tik M. Hansen-Løve „Bergamano sala“, bet ir Joanos Hogg „Suvenyras. II dalis“ – jį festivalio rengėjai parodys kartu su pirmąja filmo dalimi „Suvenyras. I dalis“ – bei Ildiko Enyedi „Mano žmonos istorija“.

Patyrusioms kolegėms balso ryškumu ir stulbinama menine įtaiga nenusileis ir jaunų debiutančių filmai, sulaukę išskirtinio dėmesio pagrindiniuose pasaulio kino forumuose – Kosta Rikos ir Švedijos režisierės Nathalie Álvarez Mesén „Klara Sola“ ir italės Lauros Samani „Kūnelis“. Moters trapumo ir nepaprastos tvirtybės motyvai jungia tokius skirtingus filmus, liudydami amžinųjų temų svarbą ir gylį.

Šiaurietiško kino peizažas

Šiaurietiško kino peizažą šiais metais nušvies islandų režisieriaus Valdimaro Jóhannssono debiutas „Avelė“, pelnęs prizą už originalumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. G. Arlickaitės nuomone, tokį filmą galėjo sukurti tik islandas, kuriam jo šalies sagų ir legendų pasaulis yra toks pats realus, kaip ir jo kasdienis gyvenimas. Šalia jo visai kitomis spalvomis atsiskleis suomių režisieriaus Teemu Nikki filmas „Neregys, kuris nenorėjo žiūrėti „Titaniko“, kviečiantis žiūrovus įsijausti į neregio kailį. Dar vienas šiaurietiškos programos atspalvis – tai satyrinė norvego Bento Hamerio intonacija filme „Tarpininkas“.

Žydiškoji tema: istorijos pamokos ir šiuolaikinis Izraelio kinas

Klasikinių filmų naratyvuose stipriai nuskambės žydiškoji tema. Santūrus, ramus pasakojimo ritmas ir subtilus humoro jausmas Izraelio režisieriui Nir Bergmannui filme „Štai ir mes“ padeda atskleisti autisto sūnaus ir jam atsidavusio tėvo santykių dramatizmą ir neblėstančią viltį. Klasikine pasakojimo ramybe sukrečiančiai alsuoja ir Holokausto 80-iui skirta Eriko Svenssono drama „Apgautieji“, kuri primena tai, ko niekada neturėtų būti, ir tai, kas niekada negali būti pamiršta.

Organizatorių nuotr.

Kino eksperimentai ir intelektualus žvilgsnis į siaubo žanrą

Festivalio programos koordinatorius D. Gluščevskis pristatė naujojo kino narsuoliams, ekscentrikams ir taisyklių laužytojams skirtą programą „Galvok ką nori“. Šiais metais joje išsirikiavo būrys originalių, menine branda ir vaizduotės energija stebinančių debiutų. „Lenkų kino dienoms „Scanoramoje“ atstovaujanti Olos Jankowskos „Anatomija“,Filipo Jurjevo „Banginių skerdikas“, Lisos Spilliaert „N. P.“ ir Jono Kærupo Hjorto „Priešpaskutinysis“ jungia skirtingas kultūrines patirtis ir estetinius sprendimus, pristatydami gyvą ir gaivų naujojo Europos kino kvėpavimą. Jų draugijoje ironiškomis ir žaismingomis intonacijomis antikapitalistinį manifestą skelbs „Scanoramos“ žiūrovams jau pažįstamas vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, atstovaujantis „Goethe‘s salonui“.

Šių metų programos „Naktinės būtybės“ filmai atvers pastarojo dešimtmečio europietiško siaubo žanro skerspjūvį, aprėpiantį skirtingas interpretacijas meta-kino tema. Britų Peterio Stricklando „Berberian garso įrašų studija“ pakvies į siaubo kino kūrimo užkulisius, Prono Bailey-Bond „Cenzorė“ gilinasi į mažo biudžeto siaubo filmų estetiką, vaizdo kasečių peržiūros patirtį ir filmų cenzūravimo praktiką išradingai siedama su atminties procesais, o belgų Hélène Cattet ir Bruno Forzani „Kartumas“ studijuoja giallo žanro vizualiuosius tropus ir surengia pribloškiančią kinematografinės ekspresijos puotą.

„Scanoramos“ konsultacijos

Šiais metais „Scanorama“ pasiūlys naujovę ilgamečiams festivalio lankytojams ir jį atrandantiems žiūrovams. Spalio 25–26 d. vyks „Scanoramos" konsultacijos festivalio žiūrovams „Scanorama pataria": 25 d. 12–14 val. žiūrovai laukiami CAFFEINE kavinėje Vilniuje, Vilniaus g. 31, kurioje galės užduoti klausimus festivalio įkūrėjai ir meno vadovei G. Arlickaitei, o spalio 26 d. 16–18 val. kviečiami į virtualią konsultaciją „Scanoramos" Facebooko paskyroje su programos koordinatoriumi D. Gluščevskiu.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

„Scanorama“ visada laikėsi principinės nuostatos sieti praeitį ir dabartį. Ši dermė liudija ne tik tradicijos ir modernumo jungtį, bet ir permąsto šių sąvokų reikšmę. Juk tai, ką šiandien vadiname kino klasika, kadaise drąsiai vertė naują puslapį pasaulio ir Lietuvos kino istorijoje. Tuo galėsime įsitikinti peržiūrėję režisieriui Vytautui Žalakevičiui atminti skirtus lietuviškosios retrospektyvos filmus, o nacionalinės premjeros paliudys, kad šiuolaikiniai lietuvių režisieriai ieško autentiško santykio su istorine atmintimi ir laiko dimensijai nepaklūstančia būtimi“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Prarasto laiko atspindžiai

Viena laukiamiausių šių metų lietuviškų premjerų – režisieriaus Jurgio Matulevičiaus vaidybinis filmas „Izaokas“. Pagal to paties pavadinimo išeivijos rašytojo Antano Škėmos apysaką sukurta juosta trina ribą tarp istorinės realybės ir vaizduotės pasaulio. Pagrindiniai jos veikėjai – karo ir emigracijos išskirti draugai, susitinkantys po dvidešimties metų. Į Lietuvą grįžęs Gediminas rengiasi kurti filmą apie „Lietūkio“ garažo žudynes. Andriaus sąžinę slegia baisus karo metų nusikaltimas. Elena vis labiau tolsta nuo savo vyro. Kurdamas tamsų kinematografinį sapną, J. Matulevičius apmąsto sudėtingas prarasto laiko, kaltės, draugystės, meilės ir lietuvių dalyvavimo Holokauste temas.

Prarasto laiko klausimas keliamas ir naujausioje J. Matulevičiaus bei Pauliaus Aničo dokumentinėje juostoje „Auksinis flakonas“. Režisieriai kviečia praleisti naktį sename keturių žmonių bute – jame niekas nepasikeitę, o gyventojų širdys nepasenę, tik protas, temdomas liūdno likimo, nebesugeba rasti aiškumo.

Begalybės link

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras savo naujausiame dokumentiniame filme „Šventas laikas“ tęsia ankstesniuose filmuose tyrinėtas religingumo ir šventumo temas, istorijos ir kasdienybės kontekste kviesdamas įsiklausyti į krikščioniškoje tradicijoje egzistuojančią muzikinę Dievo šlovinimo formą – grigališkąjį choralą. Išskirtinė giedojimo technika atskleidžiama kaip sakralinė ir estetinė patirtis, o gyvi dvasininkų ir choralo atlikėjų pasakojimai perteikia jo prasminį daugiasluoksniškumą ir artimumą įprastam žmogaus gyvenimui. Filmas panardina į lėtą, begalybėje ištirpstantį laiką, sakraliu muzikos skambesiu įprasmindamas skirtingas maldos ir šventumo patirties formas.

Režisūrinio ir aktorinio talento metraštis

Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ šiais metais nesulaukto 90-mečio proga atiduos pagarbą režisieriui ir scenaristui Vytautui Žalakevičiui ir švęs aktoriaus Juozo Budraičio garbingą 80-mečio sukaktį. Skirtingais sovietmečio laikotarpiais sukurti V. Žalakevičiaus filmai „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Atsiprašau“ (1982) ir pagal jo scenarijų Almanto Grikevičiaus režisuotas „Sadūto tūto“ (1974) netikėtai aktualiai suskamba šių dienų kontekste, kai gražaus gyvenimo troškimas, jautrumo stygių patiriantys žmonių santykiai ir kūrybinės įtampos išryškėja nebe niūrioje sovietinėje realybėje, bet šaltoje skaitmenos šviesoje.

Lietuvoje beveik nerodytas „Mosfilm“ ir Čekijos kino studijos „Barandov-film“ bendros gamybos čekų režisieriaus Jano Schmidto filmas „Lanfiero kolonija“ (1969) kuria simbolinę alegoriją apie amžiną individo akistatą su bendruomene ir neišvengiamą konflikto plėtotę. Atvykėlio Horno vaidmenį sukūręs J. Budraitis talentingai perteikia pagal rašytojo Aleksando Gryno romaną sukurtą svetimšalio dramą nusistovėjusių taisyklių visuomenėje, kurioje nepaklusnumas tvarkai susilaukia griežtos bausmės. Verta prisiminti, kad juostą lydėjo legendinio italų režisieriaus Michelangelo Antonionio dėmesys tuo metu mažai kitapus geležinės uždangos žinomam aktoriui.

Ateities iššūkiai

San Sebastiano festivalyje pristatytas ispanų režisierių Pepe Andreu ir Rafa Molés dokumentinis filmas „Omarų sriuba“, kurio scenarijaus bendraautoris ir koprodiuseris yra lietuvių režisierius Arūnas Matelis, kviečia aplankyti Islandijos Grindaviko mieste veikiančią legendinę kavinę „Bryggjan“. Jos šeimininkas Krilis kas rytą ruošia ingredientus omarų sriubai, o jo brolis Alis leidžia dienas, šnekučiuodamasis su senais žvejais. Ketvirtadieniais kavinėje grojamas džiazas. Kartą per mėnesį vietiniai susirenka čia prisiminti neseniai anapilin išėjusių kaimynų, taip tikėdamiesi ilgiau išsaugoti juos atmintyje. Vis dėlto Grindavike gausėja turistų, todėl viena stambi korporacija pateikia pasiūlymą pastatyti mieste aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį, o kita – paversti šeimos kavinę teminiu restoranu. Broliams tenka spręsti, ką daryti su miesto simboliu tapusia kavine ir joje verdama omarų sriuba.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–15 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

„Labai džiaugiamės ir didžiuojamės „Scanoramos“ uždarymui pasirinkę Manto Kvedaravičiaus „Partenoną“. Didžiuojamės tuo, kad turime režisierių, kuris savo filmais žiūrovus pirmiausia verčia mąstyti. Ir tikiu, kad jis nesiliaus šito daręs. Manau, kad Mantas Kvedaravičius su savo darbais žengia labai drąsų ir ryškų žingsnį į kiną “, – pristatydama uždarymo filmą sakė „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Tarptautinį pripažinimą pelniusiose dokumentinėse juostose „Barzakh“ ir „Mariupolis“ tyrinėjęs sapnus, mirtį, meno formas ir karą, naujausioje kino juostoje „Partenonas“ režisierius atsigręžia į atminties ir kūniškumo temą. Pasaulinė filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“, po kurios juosta sulaukė ypatingo kino kritikų dėmesio ir įvertinimo. Lietuvos kino teatruose filmas žiūrovų lauks nuo gruodžio 6 dienos.

Apdovanoti trumpametražių filmų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatai

„Scanoramos“ uždarymo ceremonijos metu tradiciškai paskelbti ir trumpametrąžių filmų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatai. Šiemet „Scanorama“ praplėtė konkurso geografiją iki viso Baltijos jūros regiono – į programą pateko 19 filmų, atstovaujančių 9 šalis. Geriausiu visos programos filmu paskelbtas danų režisieriaus Jacobo Møllerio darbas, ilgu pavadinimu „Žmogiškojo žvėries traktatas nr. 38: Širdgėla” (angl. A Treatise of the Human Animal no. 38: Heartache). Režisieriui atiteko „Scanoramos“ įsteigtas piniginis 5000 eurų prizas.

Už geriausią lietuvišką trumpametražį filmą apdovanota Marija Stonytė ir jos darbas „Vienas gyvenimas“. Režisierei atiteko audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ įsteigtas 3000 eurų piniginis prizas. Specialaus žiuri paminėjimo sulaukė dar du konkurso dalyviai. Už išskirtinį meninį išpildymą pagerbtas estės Anu-Laura Tuttelberg filmas „Žiema atogrąžų miške“, o lenkų režisieriaus Karol Lindholm filmas „Liūto viduje“ sulaukė paminėjimo už politinio sąmoningumo skatinimą.

Konkursui pateiktus darbus vertino kompetentinga tarptautinė žiuri: Slovėnijos kino centro Sklaidos ir informacijos skyriaus vadovė Nerina T. Kocjančič, prodiuserė ir scenaristė Ruth Lev Ari, Norvegijos kino instituto patarėjas komunikacijos klausimais Jakob Berg, tarptautinių kino festivalių patarėjas Miroljub Vučković. Žiuri komisijai vadovavo Liubeko kino festivalio meno vadovė Linde Fröhlich.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ lapkričio 18–19 d. Vilniuje pakartos populiariausius festivalio filmus. Klaipėdoje festivalis tęsiasi iki lapkričio 20, o Kaune – iki 24 dienos.

Nuolatiniai festivalio lankytojai patvirtins – „Scanoramos“ žiūrovai labiausiai laukia ryškių, aukščiausią kritikų įvertinimą pelniusių pastarųjų metų filmų iš Europos, ypač Skandinavijos. O šiemet skandinaviško kino programoje „Naujienos iš Šiaurės“ rikiuojasi ypač garsūs vardai.

Visų miestų žiūrovai galės pamatyti ilgai lauktą naujausią Roy‘aus Andressono filmą „Apie begalybę“. Ši Įspūdinga odė ir rauda suka amžinybės kaleidoskopą ir tęsia amžinąjį pasakojimą apie neįveikiamą žmogiškosios būties trapumą.

Apie giliai paslėptas traumas savaip kalba vienas produktyviausių šiuolaikinių norvegų režisierių – Hansas Petteris Molandas, kurio filmas „Vogti arklius“ puošia festivalio programą. Įstabios gamtos fone vykstanti epinė brandos drama aprėpia platų žmogiškų jausmų spektrą: nuo meilės iki netekties, nusivylimo ir kaltės. Beje, nemažai šio filmo scenų buvo filmuota Lietuvoje.

Kitaip į pasaulį žvelgia rusų režisierius Kantemiras Balagovas, filme „Ilgšė“ keliantis žmogiškumo klausimus. Šiemet Kanuose režisierius pelnė du apdovanojimus – tai rodo neeilinę jauno režisieriaus brandą, gebėjimą į trauminę praeitį žvelgti šiuolaikiškai ir viltingai.

Mėgstantys klasikinį kiną, gražiai papasakotą istoriją, stiprius charakterius ir išraiškingą estetiką turėtų nepraleisti filmų „Nepaprasta Maronos kelionė“ (rež. Anca Damian), „Lara“ (rež. Jan Ole Gerster), „Sonja. Baltoji gulbė“ (rež. Anne Sewitsky).

Kino atradimų ieškoti padės festivalio mecenato, draudimo bendrovės „If“ sukurtas išmanusis įrankis – Kinoatenderis.lt. Tai platforma, kurioje galima patogiai ir greitai susikurti savo filmų sąrašą, vienu ekrano paslinkimu pasirenkant ar atmetant platformoje pateikiamą filmą. Prieš metus šiuo įrankiu pasinaudojo daugiau kaip 14 tūkst. žiūrovų.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–24 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Šių metų filmai atspindi Europos sopulius: socialinę atskirtį, kūrybinę frustraciją, egzistencinę vienatvę išmaniųjų komunikacijų kontekstuose, ketvirtosios revoliucijos ir robotizacijos grėsmes žmonių santykių tikrumui. Pokalbis su "Scanoramos" įkūrėja ir vadove Gražina Arlickaite apie Skandinavijos kino aktualijas, šių metų Europos kino naujienas, moterų kiną bei festivalio programos akcentus.

– Europos šalių kino forumo "Scanoramos" susikūrimo pradžia neatsiejama nuo Skandinavijos regiono kino populiarinimo, tad pradžioje norisi paklausti apie programą – "Naujienos iš Šiaurės". Tikriausiai Lietuvoje neatsirastų už jus geriau pažįstančio ir išmanančio Šiaurės šalių kiną žmogaus. Kuo įdomūs, išskirtiniai metai buvo 2019-ieji Skandinavijos kine ir kaip tai atspindi šiųmetė "Scanorama"?

– Šiaurės šalims šie metai buvo derlingi ir įdomūs. Iškiliai atrodo norvegų kinas, daug dėmesio vertų jaunųjų danų režisierių kūrinių, kaip visada stiprus Švedijos indėlis į skandinavų kiną. Nestigo ir pergalių svarbiausiuose pasaulio festivaliuose. Roy’aus Anderssono filmas "Apie begalybę" nuskynė laurus Venecijoje, Hanso Petterio Molando "Vogti arklius" įvertintas Berlyne, abu filmai atstovaus savo šalims "Oskarų" apdovanojimuose dėl geriausio užsienio filmo titulo, gruodžio 7 d. sužinosime, kuris jų pelnė (ar ne) Europos kino akademijos apdovanojimus. Šiauriečių filmai visada laukiami svarbiausiuose pasaulio kino forumuose, kur drąsiai stoja į konkurencinę kovą su stipriausių kinematografijų galiūnais. "Scanorama" neatsitiktinai rodo rinktinius naujausius šiauriečių filmus savo programoje "Naujienos iš Šiaurės".

– Festivaliams būdinga apibrėžti ir apibendrinti tam tikras šiuo metu aktualias temas ir tendencijas, filmų kūrėjų keliamus klausimus. Gal galėtumėte pasidalyti savo įspūdžiu, koks jums yra šiandienos Europos kinas, kokį kiną šiandien atranda, pristato, kokio galbūt net sąmoningai ieško "Scanoramos" festivalis?

– Europos kinui būdingas įdėmus žvilgsnis į prieštaravimų kupiną šių dienų gyvenimą, jis gręžiasi į dabartį, tapdamas jautriu realybės veidrodžiu, kuriame atsispindi visa, kuo gyvena žmogus. Todėl ir ieškome istorijų apie žmones toje daugiasluoksnėje Europos erdvėje, kuriai ir patys priklausome. Kultūriškai kertame visą Europą nuo Šiaurės iki Pietų, veriame duris į kitus kontinentus, pristatydami kasmet kitų, ne Europos šalių filmus (šiemet tai – naujasis Afrikos kinas), ieškodami bendrų temų ir universalių siužetų.

– Šiųmetis festivalis atrodo labai subalansuotas: žiūrovas gali pasirinkti tiek tarp kino meistrų (M.Bellocchio, T.Malicko, P.Costa, W.Herzogo, R.Anderssono) naujausių darbų, tiek leistis į atradimus su mažiau žinomais kūrėjais. O ar pačiam festivaliui ir jums asmeniškai vis dar būna kokių nors netikėtų, ryškių, ilgam įsimenančių atradimų sudarinėjant naują programą?

– Ieškoti balanso tarp išvardytų kino galingųjų ir tiesiog įdomių pirmųjų antrųjų filmų iš įvairių Europos šalių yra viena svarbiausių kiekvienos "Scanoramos" programos sudarymo užduočių. Džiaugiuosi, kai tas balansas provokatyvus, įdomus ir skatinantis žiūrovus gilintis į prasmes atveriantį filmų turinį. O atrasti įdomiai mąstantį režisierių, sukūrusį nestandartinį filmą, nustebti ir susimąstyti visada yra progų įvairiuose festivaliuose. Šiemet išskirčiau tokius filmus kaip "Masalas", "Rūgštis", "Monstrai", "Nekaltasis", "Irina", "Naivumas", "Kūrinys be autoriaus", "Fortepijono dievas", "Amžinoji žiema". Kai stebi kokio nors režisieriaus biografiją, laukdamas naujo filmo, nerimauji – gali tekti ir nustebti, ir nusivilti, ir nudžiugti. Šiuo požiūriu pradžiugino žinomos britų režisierės Joannos Hogg "Suvenyras", Marco Bellocchio "Mafijos išdavikas", Terrence‘o Malicko "Paslėptas gyvenimas". Jiems į draugiją drąsiai pasiūlyčiau "Šnipę", "Pieno karą", "Agnesės meilę". Kinas yra gyvas procesas, atradimai jame priklauso dažniausiai nuo tavo noro juos patirti.

– Apie moteris kine – paskutiniu metu auga dėmesys lyčių lygybei, kine ši tema ypač aktuali. "Scanoramos" programoje pastebėjau nemažai moterų režisierių pavardžių. Ar tai buvo festivalio siekiamybė, ar galbūt moterų kinas tampa vis platesnis reiškinys? Šiemet ruošiate specialų renginį, skirtą lyčių lygybei Lietuvos kine. Ar lyčių lygybės aspektai pas mus ir Skandinavijos kino industrijoje iš tiesų labai skiriasi?

– Neišvengiamai skiriasi dėl istorinio ir ekonominio konteksto. Šiaurės šalyse lyčių lygybė turi ilgas ir stiprias tradicijas. Tai lemia ir mentalitetas, ir finansinės galimybės. Lietuvoje šiuo klausimu tik mokomės kalbėti profesionaliai, dalykiškai ir vengdami nereikalingų emocijų. Manau, kad industrijos renginys apie lyčių lygybę Lietuvos kine prisidės prie tokio dialogo kūrimo ir puoselėjimo.

Kalbant apie moterų režisierių pavardes festivalio programoje, ne kartą esu pabrėžusi, kad skeptiškai vertinu dirbtinę pastangą kurti lygybės įspūdį, tačiau realybė byloja pati už save – pasaulio ir Lietuvos kine vis garsiau skamba moterų vardai, o jų filmai nepaprastai įdomiai fiksuoja ir apmąsto amžinąsias žmogaus būties temas. Šių metų "Scanoramoje" jiems atstovauja J.Hogg "Suvenyras", Małgorzatos Szumowskos "Nešventas avinėlis", Anne Sewitsky "Sonja. Baltoji gulbė", Teonos Strugar Mitevskos "Dievas yra, jos vardas Petrunija", Nedejdos Kosevos "Irina", Jessicos Hausner "Laimės gėlelė", Miios Tervo "Aurora", Siljos Hauksdóttir "Agnesės meilė", Zaidos Bergroth "Marijos rojus", Tuvos Novotny "Čia buvo Brita Marija", Susannes Heinrich "Melancholikės užrašai", Marie Grahtø "Psichozė", Enos Sendijarević "Nuvarom kur nors", Annos Odell "X ir Y", Akvilės Gelažiūtės "Neregėta Europa". Tai skirtingo stiliaus, estetikos ir tematikos filmai, pasižymintys niuansuotu žvilgsniu į žmonių santykius, vidinį ir aplinkinį pasaulį.

– Festivalis pristatys H.P.Molando naująjį filmą "Vogti arklius" – garsaus rašytojo Pero Pettersono romano ekranizaciją su Stellanu Skarsgårdu. Šio filmo scenos buvo filmuojamos Vilniuje ir Kaune, o šiemet režisierius pats atvyks į "Scanoramą". Gal galite plačiau apie tai papasakoti? Ar buvo nelengva pasikviesti šį įdomų ir savitą kino kūrėją?

– Atsakysiu trumpai. Jeigu norvegas davė žodį, jį tikrai ištesės, o H.P.Molandas žodį davė Berlyne, po iškilmingos filmo "Vogti arklius" premjeros. "Scanorama" rodė visus šio režisieriaus filmus, du iš jų įsigijo rodyti kino teatruose po festivalio kaip platintoja, režisierius filmavo Lietuvoje ir vertina mūsų profesionalus, su kuriais dirbo. Galbūt tai irgi jam padėjo apsispręsti.

– Pristatydama šiųmetę švedo Bo Widerbergo ir brito Michaelo Powello filmų retrospektyvą jūs teigiate, kad "būtina reflektuoti patirtį ir brėžti perspektyvos kryptį". Taip pat atiduosite pagarbą Jonui Mekui. Tai gana skirtingi, tačiau savo darbais oficialiajai kino krypčiai nuolatos oponavę kūrėjai, siekę nukreipti kiną į naujas, neištyrinėtas vagas. Ar, jūsų nuomone, šiandienos kinas (ir ypač jaunieji kūrėjai) vis dar gali daug ko iš šių savitų ir gana vienišų kino kūrėjų išmokti?

Labai pavojinga nuolankiai tarnauti tokioms įnoringoms gracijoms kaip sėkmė ir karjera – tai antraeiliai dalykai, neturintys nieko bendro su kūrybos esme.

– Žinoma. Pirmiausia gali išmokti pagarbos profesijai ir tvirtos laikysenos. Maišto gerąja šio žodžio prasme, kai tradicija kvestionuojama ne tam, kad būtų kvestionuojama, bet siekiant išsiaiškinti savo vietą kino istorijos kontekste ir išgirsti savo balso skambesį, kartais susiliejantį, o kartais disonuojantį su galingomis pirmtakų partijomis. Savitai mąstančio kūrėjo kelias visada yra vienišas. Jis rizikuoja būti nesuprastas ne tik publikos, bet ir kritikų, nepataikyti į laikmetį, paskęsti tarp rėksmingų abejotinos vertės kūrinių. Jaunas kūrėjas turėtų mintinai išmokti šias tiesas ir nesiblaškydamas ieškoti savo kelio. Klasika tapę kūriniai gali tapti gerais orientyrais, padėti susivokti. Labai pavojinga nuolankiai tarnauti tokioms įnoringoms gracijoms kaip sėkmė ir karjera – tai antraeiliai dalykai, neturintys nieko bendro su kūrybos esme.

– Neseniai visas pasaulis šventė Ingmaro Bergmano 100-metį, matėme jo retrospektyvą ir "Scanoramoje". Šiandien beveik visi žino I.Bergmaną ir labai mažai kas žino apie B.Widerbergą, kuris stipriai oponavo I.Bergmanui. Bet, tikriausiai, B.Widerbergo kūrybos įtaka šiandienos Švedijos kinui taip pat labai didelė?

– B.Widerbergas galėtų būti puikus teigiamo maišto pavyzdys, kai jaunas režisierius pasiima geriausia, ką gali pasiimti iš autoriteto, o tada jį – metaforiškai kalbant – nužudo, kad toliau žengtų savo keliu. Kitaip nei I.Bergmanas, B.Widerbergas sulaukia mažiau dėmesio ir pristatymo plačiajai publikai, nors jo filmas "Elvira Madigan" (1967) pelnytai laikomas viena įstabiausių kostiuminių dramų, o paskutinioji juosta "Geismas ir grožis nuostabus" (1995) įvedė į kiną vyresnės moters ir jaunesnio vyro geismo temą, vėliau išplėtotą garsiojoje Michaelio Haneke's "Pianistėje" (2001). Tokia situacija susiklosto dėl įvairių priežasčių. Šešėlį meta ir pasauliniu mastu pripažinta reikšminga tos pačios šalies kino figūra (B.Widerbergo atveju – I.Bergmanas), ir kino bendruomenės vangumas garsinti rečiau girdimus vardus. "Scanorama" visada kėlė sau užduotį užpildyti šią spragą ir supažindinti Lietuvos žiūrovus su įdomiai, originaliai ir netikėtai mąsčiusiais kūrėjais, tiesusiais įspūdingus kelius šalia pagrindinių kino pasaulio magistralių.

– Kaip palygintumėte šiandienę Lietuvos ir kaimyninių šalių kino situaciją? Pavyzdžiui, Lietuvoje geriausiu atveju per metus turime vos vieną kitą ryškesnį kino kūrinį, o iš kaimyninių šiaurės šalių filmų, kaip rodo jūsų festivalio pavyzdys, galima sudaryti stiprią ir įdomią kino programą.

– Šiaurės šalys turi stiprias ir senas geros literatūros tradicijas, sugebėjo sukurti puikias kino mokyklas, nes turėjo tikslą tylinčias šalis paversti kalbančiomis kino šalimis. Jie daug investuoja į kino gamybą ir jo sklaidą pasaulyje. Lietuva negalėtų su jomis lygintis, nes šiaurės šalys yra gerovės valstybės, gerbiančios asmens laisvę, jau seniai nepainiojančios demokratijos su savivale ir sudarančios ekonomiškai išsivysčiusį regioną. Lietuvos menininkai pergyveno okupaciją, buvo verčiami prisitaikyti, daryti nuolaidas, kad išliktų, bet netgi dvasios nelaisvės sąlygomis kūrė ir paliko mums tai, ko negalima pamiršti ir užbraukti. Tai irgi svarbus dalykas. Istoriniai impulsai visada yra svarbūs. Taip, jie sukurdavo tiek, kiek buvo leista sukurti. Tai lėmė daug priežasčių, tarp jų ir finansinės. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai jau galynėjasi su kitokiais iššūkiais. Lietuviškų filmų gausėja pagal realias mūsų biudžeto galimybes, nors visada pabrėžiu, kad kiną maitina idėjos ir talentas, ne tik pinigai. Ryškių filmų sukuriama ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet tai – visiškai natūralu. Werneris Herzogas yra pasakęs, kad visi kino festivaliai susiduria su ta pačia problema, nes pasaulyje per metus sukuriami 4–5 dėmesio verti filmai. Kine niekas neatsiranda tuojau pat ir iš karto. Viskam yra savas laikas, todėl aš viltingai žvelgiu į lietuvių kino ateitį. Pažiūrėkite, kaip jis keičiasi, pasipildo naujais vardais ir temų įvairove. Turbūt dar niekada tiek daug lietuviškų filmų nebuvo rodoma svarbiausiuose kino festivaliuose – Kanuose, Berlyne, Toronte, Sandanse, Karlovi Varuose. Pažiūrėkite, kokios sausakimšos nūnai lietuviškų filmų premjeros, kaip jos laukiamos. Kada tai buvo?

– Ką pasakytumėte tiems žiūrovams kurie "Scanoramoje" lankysis pirmą kartą?

– Žiūrovui, kuris ateis į "Scanoramą" pirmą kartą, palinkėčiau iš pirmo žvilgsnio ją pamilti ir tapti nuolatiniu festivalio lankytoju, kuris, didindamas pamatytų filmų skaičių, išmokytų save mėgautis kino žiūrėjimu salėje ir motyvuotai rinktųsi, ką norėtų žiūrėti ir ko – ne.

– Gal galite pasiūlyti savo rekomendacijų žiūrovams, kokių filmų primygtinai siūlytumėte nepraleisti?

– Mielai pateiksiu žiūrovams net dvi savo rekomendacijas. Filmų dešimtuką siūlyčiau tiems, kurie nori suvokti festivalio visumą, aprėpiančią iškilių kino kūrėjų filmus ir talentingų jaunųjų atradimus, žanrų ir stilių įvairovę skirtingose programose, tradicijų ir naujovių jungtis. Žinoma, tikiuosi, kad kai kurie žiūrovai pasirinks visai kitus filmus ir susidėlios savo asmeninius rekomendacijų sąrašus.

Penketuką siūlau tiems, kurie mėgsta klasikinį kiną, gerai papasakotą istoriją, stiprius charakterius, turtingą estetiką. Jis skiriamas tiems, kurie neturi galimybių ar dar neįprato prie filmų žiūrėjimo maratono. Tegu penketukas paruošia juos dešimtuko iššūkiams. Prisimenu vieną mielą kaunietį, kuris pernai, migruodamas tarp Kauno ir Vilniaus, pažiūrėjo 33 filmus. Tada pagalvojau – argi šiais laikais sudėtinga atvažiuoti į Kauną pamatyti filmą, kurį praleidai Vilniuje, ir atvirkščiai? Labai norėčiau, kad tai taptų tradicija, ne išimtimi.

G.Arlickaitės filmų dešimtukas

1. "Paslėptas gyvenimas", rež. Terrence Malick, 2019

2. "Apie begalybę", rež. Roy Andersson, 2019

3. "Suvenyras", rež. Joanna Hogg, 2019

4. "Šeimos paslaugos", rež. Werner Herzog, 2019

5. "Šnipė", rež. Jens Jonsson, 2019

6. "Dievas yra, jos vardas Petrunija", rež. Teona Strugar Mitevska, 2019

7. "Atotrūkio metai", rež. Ulrich Köhler, Henner Winckler, 2019

8. "Svaigulys", rež. Måns Mårlind, Björn Stein, 2019

9. "O tada mes šokom", rež. Levan Akin, 2019

10. "Serbė", rež. Nebojša Slijepčević, 2019

G.Arlickaitės filmų penketukas

1. "Vogti arklius", rež. Hans Petter Moland, 2019

2. "Lara", rež. Jan Ole Gerster, 2019

3. "Ilgšė", rež. Kantemir Balagov, 2019

4. "Sonja. Baltoji gulbė", rež. Anne Sewitsky, 2018

5. "Nepaprasta Maronos kelionė", rež. Anca Damian, 2019

„Žiūrovams linkiu neprarasti smalsumo ir nestatyti sienų – tai yra svarbiausia. Rinkitės ne tik tai, ką mėgstate, pažįstate ir suprantate, bet ir tai, kas jums yra visiškai nauja. „Scanorama“ dovanoja progą sužinoti ir pamatyti filmus, įvertintus profesionalių kino kritikų ir apdovanotus įvairiuose kino festivaliuose. Žiūrovai gali būti tikri – jiems pateikiame kokybišką, aukščiausios meninės vertės kiną“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.   

Susitikimai su Tommiu Korpela ir Thomu Stuberiu

Antradienį „Scanoramoje“ lankysis suomių teatro ir kino žvaigždė Tommis Korpela, kuris žiūrovams pristatys festivalyje rodomą Anttio-Jussio Annilos filmą „Amžinasis kelias“. Pagrindinio herojaus vaidmenį sukūręs aktorius apie kūrybą papasakos pagrindinėje festivalio bazėje „Forum Cinemas Vingis“, kur prieš seansą vyks svečiui dedikuotas „Kino klubo“ susitikimas. 

Į susitikimą „Kino klube“ pakvies ir vokiečių režisierius Thomas Stuberis, „Scanoramoje pristatantis filmą „Krautuvų valsas“.

Juosta Berlyno kino festivalyje pelnė Kino gildijos apdovanojimą ir Ekumeninės žiuri prizą. „Krautuvų valsas“ – tikra odė humanizmui, nutvieskianti pilką darbininkų gyvenimą kasdienės magijos ir vilties blyksniais. Filme vaidina plačių galimybių aktorius Franzas Rogowskis, atliekantis pagrindinį vaidmenį „Scanoramos“ atidarymo filme „Tranzitas“. „Krautuvų valse“ jis pasirodo kartu su garsiojo Mareno Ades filmo „Tonis Erdmanas“ (2016) žvaigžde Sandra Hüller.

Režisierius pakvies ir į meistriškumo dirbtuves, kuriose papasakos apie autorinį kiną ir žiūrovų dėmesio subtilybes.

Lietuvių kino darbai ir premjeros

Europos šalių kino forume „Scanorama“ tradiciškai pristatomi naujausi lietuvių kino darbai. Pirmoji lietuviška premjera – dokumentinis režisierės Miglės Satkauskaitės filmas „Išeiti iš namų“. Pagrindinė filmo figūra – kalnų keliautojas Algimantas Jucevičius, įkvėpęs šimtus žmonių palikti komforto zoną ir praplėsti savąjį horizontą. Filmas kurtas A. Jucevičiaus vadovaujamos ekspedicijos į Tian Šanio kalnus Kirgizijoje metu. Kūrybinė komanda petys petin kopia į kalnus ir bando pažinti neeilinę Algimanto asmenybę, suprasti jo požiūrį į riziką, ekstremalias situacijas, draugų praradimą, suvokti jo išmintį.

„Scanoramoje“ tarptautinį pripažinimą jau pelniusio jauno rusų režisieriaus Ivano I. Tverdovskio kūryba bus pristatoma ne pirmą kartą. Prieš keletą metų festivalyje buvo parodyti du pirmieji jo vaidybiniai filmai – „Spec. klasė“ ir „Zoologija“. Šiemet „Scanoramos“ programoje – trečiasis režisieriaus darbas „Šoklys“. Lietuva kartu su Airija ir Prancūzija yra mažosios bendros gamybos dalyvė.

Andrius Lekavičius „Scanoramoje“ pristatys naujausią savo filmą „Spec. Žvėrynas“. Tai istorija apie pirmąjį specialųjį slaptą drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas – žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas.

„Scanorama“ atvyksta į Kauną ir Klaipėdą

Lapkričio 15 d. „Scanorama“ atvyksta į Kauną, kuris visada buvo svarbus festivalio taškas.  Kaune kiekvienais metais pristatomi ryškiausi festivalio filmai, retrospektyvos ir lietuviškos premjeros. Jau tapo tradicija, kad ir Vilniuje, ir Kaune „Scanorama“ atveriama tuo pačiu filmu. Šiais metais juo tapo vieno ryškiausių šiuolaikinių vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo juosta „Tranzitas“.

Klaipėdos žiūrovų nuo lapkričio 16 d. taip pat laukia svarbiausi ir laukiamiausi „Scanoramos“ filmai. Klasikinio, gilaus ir netikėto kino gerbėjai galės mėgautis vengrų režisieriaus László Nemeso, 2016 m. pelniusio „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba „Sauliaus sūnus“, juosta „Saulėlydis“. Įtemptas trileris „Kaltė“ įtrauks į klaustrofobišką tikrovės ir vaizduotės pasaulį, atskleidžiantį realybės dvilypumą ir pavaldumą akimirkos galiai. Išgyventi katarsį privers įspūdingas debiutas „Akloji zona“. Linksmų ir temperamentingų filmų nišoje – „Kariaujanti moteris“ ir „Pašėlusios gastrolės“.

Konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“

„Scanorama“ skelbia dešimtąją – jubiliejinę –  konkursinę programą „Naujasis Batijos kinas“, kuri šiemet pasižymi atviromis asmeninėmis režisierių patirtimis. Iš viso konkursui nominuota 11 filmų, kurie bus parodyti ir apdovanoti jau šią savaitę. Per konkurso gyvavimo metus „Scanorama“, bendradarbiaudama su Lietuvos kino centru, padėjo kūrybinės kelionės pamatus daugeliui režisierių, kurie po „Naujojo Baltijos kino“ sėkmingai tęsia savo karjerą. NBK laureatai beveik visada pretenduoja į „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus ir neretai juos pelno.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 8–25 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Kaunas visada buvo svarbus "Scanoramos" taškas. Jame kiekvienais metais pristatome ryškiausius festivalio filmus, retrospektyvas ir lietuviškas premjeras. Ypač džiugina tai, kad Kauno žiūrovų skaičius nuolat auga. Ištikimi "Scanoramos" bičiuliai jau rudens pradžioje planuoja kinematografišką lapkričio maršrutą, o jaunoji karta turi progą atrasti "Scanoramą" ir vis dažniau ja naudojasi.

Jau tapo tradicija, kad ir Vilniuje, ir Kaune "Scanorama" pradedama tuo pačiu filmu. Šiais metais juo tapo vieno ryškiausių šiuolaikinių vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo juosta "Tranzitas". Petzoldas Antrojo pasaulinio karo situaciją perkelia į šių dienų Marselį ir, įtraukdamas žiūrovus į paslaptingą film noir istoriją, kuria alegoriją apie dabartinę Europą. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, vienas įdomiausių naujosios kartos vokiečių aktorių, jau pelnęs kylančios žvaigždės titulą Berlyno kino festivalyje, Franzas Rogowskis, pasirodys ir Thomo Stuberio juostoje "Krautuvų valsas", kurią kino kritikai pelnytai vadina tikra ode humanizmui.

Jau tapo tradicija, kad ir Vilniuje, ir Kaune "Scanorama" pradedama tuo pačiu filmu.

Išskirtiniame Kanų kino festivalio geriausiųjų rinkinyje – už režisūrą įvertinto Paweło Pawlikowskio "Šaltasis karas", apdovanojimą už geriausią scenarijų pelniusios Alice Rohrwacher "Laimingasis Ladzaras" ir programos "Ypatingasis žvilgsnis" laureato Ali Abbasi "Riba".

Klasikinio, gilaus ir netikėto kino mėgėjai galės stebėti vengrų režisieriaus Laszló Nemeso, 2016 m. pelniusio "Oskarą" už geriausią filmą užsienio kalba "Sauliaus sūnus", juostą "Saulėlydis" nagrinėjančia istorijos pamokas dabarčiai.

Šių metų "Scanoramoje" gausu ryškių ir įsimintinų debiutų. Camillos Strøm Henriksen "Pakilti iš pelenų" ir Tuvos Novotny "Akloji zona" – dviejų norvegių režisierių pirmieji filmai, sulaukę sėkmės ir gimtojoje šalyje, ir tarptautiniuose kino forumuose. "Pakilti iš pelenų" sulaukė specialaus paminėjimo už geriausią debiutą Toronto kino festivalyje, o "Akloji zona" tapo San Sebastiano kino festivalio atradimu, įvertintu už geriausią aktorės vaidmenį (Pia Tjelta).

Provokatyvaus ir originalaus kino mėgėjus "Scanorama" pakvies į Larso von Triero filmą "Namas, kurį pastatė Džekas" ir ragins priimti programos "Galvok ką nori" iššūkius – "Tai nutiko 2557-aisiais", "Mes jauni ir mūsų dienos ilgos", "Sara vaidina vilkolakį" ir DRIB.

Ieškantiems kino ir tikrovės sandūrų siūlysime stipriausius dokumentikos programos "Neišgalvotas gyvenimas" perlus – ukrainiečių dokumentikos meistro Sergejaus Loznicos diptiką "Procesas" ir "Pergalės diena", prancūzų režisierės Marie Losier juostą "Egzotiškasis Kasandras" ir italų režisierių Giorgio Ferrero ir Federico Biasino kelionę į vartotojiškumo sūkurį "Nuostabūs dalykai".

Lietuviško kino mėgėjus nudžiugins ilgai laukta dokumentikos meistro Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristine Briede juosta "Laiko tiltai", kurianti meditatyvų pasakojimą apie Baltijos poetinės dokumentikos meistrus, praėjusį laiką, kino poeziją ir poetus kine.

Dovana ruošiama ir jaunajai kauniečių kartai – nemokamas Raimundo Banionio filmo "Vaikai iš Amerikos viešbučio" (1990 m.) seansas Mykolo Žilinsko galerijoje primins laiką, kai susidegino Romas Kalanta, prasidėjo menininkų emigracija ir suaktyvėjo slaptųjų tarnybų veikla. Simbolinis filmas sujungs du laikotarpius ir nubrėš paralelę tarp suvaržymų paženklintomis ir laisvės aplinkybėmis gyvenančio jaunimo.

Linkiu Kauno gyventojams ir miesto svečiams įsimintinų ir asmeninių atradimų – džiaugsmo žiūrėti gerą kiną!

„Scanorama“ kiekvienais metais pateikia žiūrovams žemėlapį, padedantį keliauti po gero Europos kino erdves, suvokiant ne tik geografinį, bet ir meninį Europos kino lauką. Kino pasaulyje nyksta geografinės ribos, Lietuvos kino profesionalams atverdamos naujas kūrybos erdves.  Matydami, kad Lietuvos kino industrijos profesionalų darbą vertina kitų šalių kūrėjai,  sieksime pristatyti platesnį lietuviško kino horizontą, kuriame vis dažnesni sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiai“, – teigia „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė. 

„Laiko tiltai“ (rež. Audrius Stonys ir Kristinė Briedė)

Naujausias Audriaus Stonio filmas „Laiko tiltai“, kurtas kartu su latvių režisiere Kristine Briede, pasakoja apie jų pačių mokytojų ir kolegų, Baltijos poetinės dokumentikos meistrų kūrybą. Pasak filmo prodiuserio Arūno Matelio, „Laiko tiltai“ yra įtaigi kinematografinė esė, kurioje tiesiamas tiltas tarp kelių kino kartų. Filme atsiskleidžia kūrybinės laisvės troškimas – subtili, bet galinga kova su sovietiniu režimu ir bandymai išgyventi jo priespaudą bei išsaugoti savuosius kinematografinius principus. Po pasaulinės premjeros Karlovi Varų festivalyje, filmas toliau sėkmingai keliauja po pasaulį, o lapkritį grįžta į Lietuvą nacionalinei premjerai.

„Spec. Žvėrynas“ (rež. Andrius Lekavičius)

Dokumentiniame Andriaus Lekavičiaus filme pasakojama apie pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus. Tuo metu, kai Lietuva paskelbė apie atkuriamą Nepriklausomybę, berniukai visame pasaulyje svajojo būti veiksmo filmų superherojais. Grupelei jaunuolių buvo suteikta proga šią svajonę išpildyti – naujai atkurtos Lietuvos kariuomenės vadovybė nusprendė sukurti pirmą neoficialų lietuvišką specialiosios paskirties būrį. Šiandien mažai kam žinoma, kad didžiąją jo dalį sudarė aštuoniolikmečiai, kurie įkvėpimo sėmėsi iš  praėjusio šimtmečio 9-10 dešimtmečių kovinių filmų ir filmukų.

„Tai nutrūktgalviška, jaunystės entuziazmo kupina istorija, kurią pasakoju pasitelkdamas netikėtus animacijos elementus. Filme atskleidžiama jaunų karių asmeninė patirtis, pastangos ir baimės, kai susiduriama su realiais pavojais“, – filmą pristato režisierius Andrius Lekavičius.

„Šoklys“ (rež. Ivanas I. Tverdovskis)

„Scanoramoje“ tarptautinį pripažinimą jau pelniusio jauno rusų režisieriaus Ivano I. Tverdovskio kūryba bus pristatoma ne pirmą kartą. Prieš keletą metų festivalyje buvo parodyti du pirmieji jo vaidybiniai filmai – „Spec. klasė“ ir „Zoologija“. Šiemet „Scanoramos“ programoje – trečiasis režisieriaus darbas. Lietuva kartu su Airija ir Prancūzija yra mažosios bendros gamybos dalyvė.

„Šoklys“ pasakoja apie šešiolikmetį Denisą, kurį vaikystėje motina paliko vaikų globos namuose. Jis turi ypatingą savybę – dėl retos imuninės ligos nejaučia skausmo. Vaikiną mėgsta draugai, kurie lažinasi dėl jo ištvermės žaisdami žiaurius fizinius žaidimus. Vieną dieną pasirodo Deniso motina ir išsiveža sūnų į Maskvą. Ten jaunuolis įveliamas į nešvarius korumpuotos policijos darbelius. Denisas šokinėja ant mašinų, o grupuotės vadeivos šantažuoja turtingus vairuotojus. Iš pradžių naujasis gyvenimas atrodo puikus, tačiau vieną dieną skausmas grįžta, atverdamas Denisui akis.

„Vyro žudikė. Nekaltoji. Šešėlis“ (rež. Sulev Keedus)

Vaidybinio bendros gamybos  filmo siužetą sudaro trys dalys. Pirmojoje, pavadinimu „Žudikė“, veiksmas vyksta prieš šimtą metų. Pagrindinė veikėja Mara yra jaunamartė, turinti pradėti gyvenimą naujoje šeimoje. Antroji dalis – „Nekaltoji“ – pasakoja apie jauną moterį Eliną, kuri Antrojo pasaulinio karo metais buvo deportuota iš Ingrijos į Estiją. Paskutinioji filmo dalis „Šešėlis“ grąžina į dabartį, kur pagrindinė personažė Luna Li nusprendžia pabėgti iš namų. Visas tris veikėjas įkūnija ta pati aktorė.

Festivalyje laukiamas filmo režisierius, estas Sulevas Keedusas yra sukūręs 5 vaidybinius ir 15 dokumentinių filmų, kurie buvo oficialiai pristatyti daugiau nei 40 pasaulinių kino festivalių, tokių kaip Toronto, Krlovi Varų, Los Andželo, Roterdamo ir kt. Juostą pristatys ir abi prodiuserės – estė Kaie Ene-Rääkir lietuvė Rasa Miškinytė.

„Išeiti iš namų“ (rež. Miglė Satkauskaitė)

Pagrindinė jaunos režisierės dokumentinio filmo figūra – kalnų keliautojas Algimantas Jucevičius. Kartą jis yra pasakęs: „Didžiausia pergalė – išeiti iš namų.“ Algimantas Jucevičius įkvėpė šimtus žmonių palikti komforto zoną ir praplėsti savąjį horizontą. Filmas kurtas A. Jucevičiaus vadovaujamos ekspedicijos į Tian Šanio kalnus Kirgizijoje metu. Kūrybinė komanda petys petin kopia į kalnus ir bando pažinti neeilinę Algimanto asmenybę, suprasti jo požiūrį į riziką, ekstremalias situacijas, draugų praradimą,  suvokti jo gilią išmintį.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 8–25 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.