– Jau spėjote pajusti kitokį gyvenimo ritmą, nei buvote pratusi ligi šiol?
– Klausiate, kaip mes dabar gyvenam? Gyvenome linksmai (prieš trejus metus dainininkė ištekėjo už verslininko Giedriaus Statulevičiaus – aut. past.), o dabar išvis linksma. Juk esame trise! Susiduriame, aišku, su tais pačiais sunkumais, su kuriais susiduria žmonės, pirmąsyk tapę tėvais. Visko jiems būna. Bet, jei atvirai, nauji rūpesčiai mus su Giedriumi labiau džiugina, nei kelia streso ar įtampos.
– Koks dabar jūsų mamiškos dienos ritmas?
– Anksčiau, turbūt kaip ir visi menininkai, leisdavau sau ilgiau pamiegoti. Bet dabar miegus diktuoja Teodoras. Jis – geras vaikas, leidžia tėveliams pasnūduriuoti, nekilnoja naktį dažnai. Vėlesnis dienos ritmas – nieko ypatingo, kaip ir pas visas mamas: maitinimas, valgymas, miegas, pasivaikščiojimas, o paskui ir vėl viskas nuo pradžių.
– Ar atrandate laiko dainuoti?
– Nepatikėsite, bet ir toliau dainuoju! Tik jau prieš vykdama koncertuoti turiu viską labai gerai apgalvoti, nes sūnelį vežuosi kartu su savimi. Anksčiau įsimesdavau koncertinę suknelę, batelius į krepšį ir pirmyn. Dabar viską turiu susiplanuoti nuo A iki Z, Teodorui vos ne atskirą lagaminą su būtiniausiais daiktais paimti. Gerai, kad dar maitinu pati – tai bent dėl maisto nevargstu. Bet kol kas, ačiū Dievui, viską pavyksta suderinti, ir tai be galo džiugina.
Nauji rūpesčiai mus su Giedriumi labiau džiugina, nei kelia streso ar įtampos.
– Kadangi maitinate mažąjį Teodorą pati, ar viską galite valgyti? Kalbu apie šių dienų rykštę mamytėms – vaikučių alergijas.
– Pas mus ne alergija bėda, bet pilvuko diegliai. Kiek žinau, tai daugiau berniukų problema. Kadangi Teodoras gimė vidurvasarį, kai pas mamą darže derėjo visos daržovės ir uogos, man teko daug ko atsisakyti. Taip sunku buvo tų skanumynų nevalgyti, bet nuo visų sodo, daržo gėrybių (ypač kai aš prisivalgydavau pomidorų ar aviečių) Teodorui pūsdavo pilvuką. Tad teko dėl sūnaus aukotis.
– Kai laukėtės Teodoro, ar turėjote kažkokių nėščiosioms būdingų skonio išdaigų? Ar patyrėte tą jausmą, kai vidurnaktį staiga užsimanai raugintų agurkėlių ar džiovintų slyvų?
– Oi, ne. Nei nuotaikų kaitos, nei jokių maisto įnorių nepatyriau. Kaip vyras sako, buvau tobula nėščioji. Visuomet geros nuotaikos, visuomet kupina jėgų – aš dar ir paravėdavau savo gėlių darželyje, ir mašiną vairuodavau. Ir koncertavau vos ne iki paskutinio mėnesio. Žodžiu, viską dariau kaip įprastai, tik su Teodoru pilvelyje (juokiasi).
– Kadangi Teodoras prie mamos dainų jau įpratęs, tai dabar, kai repetuojat namuose, turbūt niūniuoja drauge?
– Gal ne niūniuoja, bet labai susidomėjęs klausosi. Kartais net išsižioja. Matau, kad jam patinka. Kai kūriau naują programą ir teko išmokti daug naujų dainų, Teodoras buvo vienintelis mano klausytojas. Jis neprotestuodavo net tada, kai repeticijos su muzikantais vykdavo pas mus namuose. Manyčiau, kad visiems vaikams muzika patinka, o jis juk dainininkės sūnus. Be to, ir Giedrius groja gitara, tad vaikui tiesiog nebėra kur dingti. Kai paaugs, galėsime daryti šeiminį ansamblį (juokiasi).
– Anksčiau mamos vaikus augindavo pagal savo giminės moterų prisakymus ir patirtį. Šiais laikais išleista daugybė knygų su įvairiausiomis teorijomis apie vaikų auginimą. Kam teikiate pirmenybę jūs?
– Žinote, esu iš tų, kurios nelabai mėgsta skaityti. Apie vaikų auginimą nieko neskaičiau, bet pasiklioviau savo intuicija, mamos, draugių pasakojimais. Maža to, visagalis internetas visuomet šalia. Jei tik iškyla koks klausimas, pasižiūriu "Google". Anksčiau nebuvo tiek literatūros, o vaikai vis tiek užaugdavo. Kartais besaikis knygų skaitymas ir visokių naujų teorijų ant savo vaikų praktikavimas taip apsuka galvą, kad paskui ir pats nebežinai, kas gerai, o kas blogai. Todėl aš į viską žiūriu kur kas paprasčiau, o pažįstamų į replikas – "tu ką, Evelina, jau dainuoji?!" – nekreipiu dėmesio. Girdėjau man patikusį posakį, kad vaikas ateina pas mamą, o ne mama pas jį. Vadinasi, jis turi prisitaikyti prie savo gimdytojos. Aišku, aš tuo nepiktnaudžiauju, bet noriu, kad ir Teodoras prisitaikytų prie mano gyvenimo būdo. Juolab kad matau iš jo elgesio, jog mano gyvenimo ritmas jam puikiai tinka.
– Tuokėtės Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje, kurią vadinate ir savo pirmojo pasimatymo su Giedriumi vieta. Gal ten planuojate ir mažojo Teodoro krikštynas?
– Kol kas apie krikštynas negalvojame. Tegul paauga bent iki metukų. O Teodorą krikštysime, manau, irgi ten.
Gėlynai man – ir meditacija, ir poilsis, ir sielos atgaiva. Nors fiziškai nuvargstu prie jų kapstydamasi, bet psichologiškai pailsiu.
– Kaip judu su Giedriumi susipažinote?
– Mūsų pažinties istorija labai paprasta. Kaip ir daugelis jaunų žmonių šiais laikais, taip ir mes, susipažinome internetu. Ilgą laiką bendravome virtualiai, o jau kai susitikome prie tos Trakų bazilikos, tai daugiau ir nebesiskyrėme. Beje, mano vyras kaunietis. Įsimylėjau jį ne išsyk. Turėjo praeiti laiko. Kodėl jį pamilau? Giedrius labai mokėdavo išklausyti, nuraminti. Jis puikiai mane jautė: žinodavo, kada kalbėti, o kada geriau patylėti. Vadinu Giedrių išmintingu vyru. Man gera su juo leisti laisvalaikį, drauge vaikščioti po gamtą, kalnus.
– Gal jūsų vyras papirko ir dovanomis? Juk ir vestuvinį žiedą su briliantais padovanojo. Santuokoje esate jau trečius metus, ar dažnai Giedrius dabar dovanoja jums dovanas?
– Gerai, kad priminėte. Kai grįš, paklausiu, kodėl jau senokai negavau iš jo dovanų (kvatojasi). Jei rimtai, tai Giedrius nėra iš tų, kuris kasdien švaistosi dovanomis, bet jei jau ką padovanoja, tai mažai nepasirodo. Tarkim, paskutinė jo dovana buvo – fortepijonas. Vis kalbėdavau, kad man labai reikia pianino namuose, nes neturiu kaip repetuoti. Sykį garsiai pamąsčiau, kad labai gražu būtų fortepijonas. Po kiek laiko skambutis į duris – sveiki, atvažiavo fortepijonas! Aš nesu iš tų moterų, kurioms būtinai reikia briliantų ar Coco Chanel kostiumėlių. Man tinka ir pusryčiai sekmadienio rytą, kuriuos paruošia mylimas žmogus.
– Jūsų vyras – verslininkas, jūs – meniška siela. Ar nesunku dviem priešingiems poliams gyventi bendrą šeiminį gyvenimą?
– Giedrių aš vadinu verslininku su meniška siela. Jaunystėje jis yra šokęs pramoginius šokius, ragavęs pramogų verslo duonos. Tad jam visai nesunku mane suprasti. Smagu šalia savęs turėti žmogų, kuris palaiko, nors, kaip sakote, yra iš visiškai kito pasaulio. Dviem menininkams sutarti po vienu stogu, manyčiau, būtų kur kas sudėtingiau. Žinant, kokie jie jautruoliai… Mums reikia žmonių, kurie mus pritrauktų prie žemės, antraip nuolat skraidytume padebesiais. Gerai, kai atsiranda vienas žemiškesnis, kuris gali tave pažadinti iš meno.
– Gyvenate Trakuose – ne didmiestyje, bet ir ne kaime. Mažiau žmonių, mažiau triukšmo, skubėjimo, o kur dar istorinis peizažas su garsia pilimi ir ežerais.
– Būtent dėl to ir myliu šį miestelį. Už tai, kad jis ne miestas, bet ir ne kaimas ar vienkiemis. Nuostabi gamta, o ir civilizacijos užtenka. Visai netoli gyvena mano tėvukai – Rūdiškėse, 15 km už Trakų. Jie turi daržą, sodą. Vasaromis ir man tenka mamai padėti, nes užveisiau ten didžiulius gėlynus. Tai dabar su mama esame pasiskirsčiusios pareigomis: ji rūpinasi daržu, o aš – gėlėmis. Labai jas mėgstu. Ir ko tik neturime: ir bijūnų, hortenzijų, ir tulpių, irisų, spygliuočių visokių… Gėlininkystė mums abiem kaip liga: kur tik su mama nuvažiuojame, būtinai visokių sodinukų parsivežame. Sergame ta liga, oi sergame abi.
– Vienas iš jūsų hobių – gėlininkystė. Kokių dar laisvalaikio pomėgių turite?
– Mano darbas kaip hobis. O daugiau? Na, nežinau… Rankdarbiai? Tikrai ne. Man reikia visko greitai, tad neturėčiau kantrybės. Labai mėgstu keliauti, eiti į kalnus. Tiesa, man patinka modeliuoti savo koncertines sukneles. Aš turiu tikslią viziją, kaip jos turėtų atrodyti. Siūti? Ne, nesiuvu. Turiu labai gerą siuvėją, kuri įgyvendina visas mano užgaidas. Buvo momentas, kai labai norėjau šunelio. Kur tik Trakuose pažvelgsi, visi ką nors vedžioja. Bet Giedrius mane labai gerai paprotino. Sako, palauk, kai Teodoras paaugs, turėsime ir triušiuką, ir pelytę, ir katytę, ir šuniuką – kam skubinti įvykius. Kita vertus, pagalvojau, kad su gyvūnu irgi ta pati atsakomybė, kaip ir su vaiku. Esi už jį atsakingas, tad geriau palauksiu, kol be augintinio nebegalėsime apsieiti.
– Minėjote, kad drauge su vyru mėgstate keliauti. Povestuvinėje kelionėje į Tailandą netgi nufilmavote vaizdo klipą vienai savo dainai. Kokias šalis dar esate aplankę drauge?
– Kadangi vyras ilgą laiką gyveno Norvegijoje, nusivežė ir mane aprodyti jos grožybių. Išmaišėme ją skersai išilgai. Abiem patinka aktyvus poilsis. Tikrai negulime paplūdimiuose. Kai jau grįžtame iš kokios kelionės, tai dar savaitėlę turime pailsėti. Tiesa, šią vasarą niekur nekeliavome. Išvis nuo karantino pradžios mes stengėmės per daug niekur nejudėti: patys saugotis ir saugoti kitus. Tad stropiai atsėdėjome. Be to, laukėme ateinančio mažylio. Kai Teodoras paaugs, bandysime visi trys kažkur judėti.
– Esate sakiusi: "Ilgą laiką šeimyniška moterimi savęs nevadinau. Pirmoje vietoje buvo darbas, koncertai, karjera." Ar pasikeitė jūsų gyvenimo prioritetai dabar?
– Net nežinau, kada ir kodėl taip pasakiau. Iš tiesų esu labai šeimyniška: pietūs visada pagaminti, namai sutvarkyti. Laisvu laiku dar spėju ir padainuoti, ir suvažinėti, kur reikia. Kodėl aš čia save taip nuvertinau (kvatojasi)? Viską spėju suderinti, nes esu labai greita. Šiemet įgyvendinau ir dar vieną seną savo svajonę – pradėjau mokytis kraštovaizdžio dizaino. Taigi, dabar aš ne tik mama, dainininkė, bet ir studentė. Šalia vokalo ir pedagogikos magistro diplomų greitu metu turėsiu dar vieną.
– Gal vedate Trakuose vokalo pamokas vaikams ar jaunimui?
– Mano tėvelis buvo muzikantas, mama – matematikos mokytoja. Augau muzikalioje šeimoje ir, kiek save pamenu, su vyresne sese visur dainuodavome. Važinėdavome po įvairius festivalius, konkursus. Paskui prisijungė ir jaunesnioji sesuo. Lenkiu link to, kad tėtis tarsi buvo mūsų visų meno vadovas, o mama, kaip dabar sakytume, vadybininkė. Nepaisant to, manęs pačios ta pedagogika kol kas visai nevilioja. Iš pradžių galvojau, kad gal nemoku mokyti kitų. Vėliau supratau, kad tiesiog nenoriu blaškytis. Kol mane kviečia dainuoti, kol galiu būti scenoje – tą ir darau. Neseniai buvome Kauno valstybinėje filharmonijoje su nauja programa "La vie parisienne". Dainavau prancūzų kalba. Prancūziškoji programa – tarsi mano vizitinė kortelė. Kas sieja mane su Prancūzija? Tik prancūzų kalba, kurios mokiausi mokykloje, važinėdavau į visokius Frankofonijos festivalius, o "Dainų dainelės" konkursuose ne sykį esu uždainavusi prancūziškai. Beje, daug kas man tuomet sakė, kad dainuoti prancūziškai man labai tinka, kad turiu gražią tartį. Sykį mamytė pasiūlė pasidaryti prancūzų atlikėjos Editos Piaff dainų programą. Po jos pamačiau, kad žmonės labai susidomėję, jiems patinka. Aš ir kuo puikiausiai jaučiausi.
– Esate be galo veikli jauna moteris. Ar nepervargstate? Kas suteikia jums jėgų, kur ieškote atgaivos dienos pabaigoje, kad galėtumėte ir kitąryt pasveikinti sūnų bei vyrą su šypsena?
– Mano atgaiva – šeima. Turiu omeny ir savo tėvus, ir seseris (esu vidurinė pagal amžių). Tad vieni iš kitų, iš gražaus tarpusavio bendravimo semiamės energijos. Dar mane įkvepia gėlės. Sodinimas, ravėjimas, vėliau – gėrėjimasis jų grožiu. Gėlynai man – ir meditacija, ir poilsis, ir sielos atgaiva. Nors fiziškai nuvargstu prie jų kapstydamasi, bet psichologiškai pailsiu. Manau, kad kai žmogus daro, kas jam malonu ir miela (kalbu apie dainavimą), tai ir pats jo gyvenimas yra šiek tiek kitoks. Man baisu girdėti, kai žmonės kalba, kad nenori eiti į darbą. Kad eina į jį tik dėl pinigų… Suprantu, tai vargina. Bet aš laiminga, kad myliu savo darbą, kad už jį gaunu pinigų, iš kurių galiu išgyventi. O kur dar mylimas vyras, sūnelis, sveiki tėvai, sesės! Ir močiutė dar gyva. Žodžiu, negaliu skųstis. Gyvenimas nusisekė. Jis man kaip pasaka!
