– Tomai, pradėsiu ne nuo pradžių, o nuo akivaizdžiausio dalyko – filmo pavadinimo. Negana to, kad jis labai ilgas ištarti, jame dar atsidūrė ir žodžių junginys „meilės istorijos“, kurio, pripažinkime, daugelis kino kūrėjų, kalbėdami apie savo filmus, vengia.
– Norėjau sukurti paprastą, žmogišką filmą apie gyvenimą ir jo absurdiškumą. Pavadinimas „meilės istorijos“ man visada atrodė truputį ironiškai. Žmonės dažniausiai mano esantys racionalūs, gebantys strateguoti, tačiau iš tiesų mes labai daug vaidiname ir apsimetinėjame – visi esame gerokai paprastesni, o mus visus sieja noras mylėti ir būti mylimiems.
Kai kilo mintis kurti „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, man pačiam buvo labai sunkus metas – ką tik buvau pabaigęs savo pirmąjį filmą „Gimtinė“, po jo aplankė tuštuma, tapau šiek tiek jautresnis nei paprastai. Chaotiškas buvo ir mano asmeninis gyvenimas. Stebėjau kitus ir aplink mačiau tiek daug teatro, vaidybos. Būtent tada man pasirodė, kad esame tokie paprasti sutvėrimai, o meilės istorijos mus suvienija – nesvarbu, kokios jos būtų.
Norėjau parodyti, kad būna visaip, – meilės istorijos ne visada turi laimingą pabaigą. Ir pavadinimas, nors neprisimenu tikslios akimirkos, kai jį sugalvojau, man pasirodė labai juokingas. Tą ironiją siekiau išlaikyti viso filmo metu. Nors pirmas scenarijaus juodraštis buvo labiau tragiškas nei tragikomiškas, kurdamas filmą norėjau, kad mes visi galėtume truputį pasijuokti iš savęs.
A. Solomino nuotr.
– Filmas pasakoja penkias su puse jautrias istorijas apie poras, kurios susitinka, įsimyli ir išsiskiria – visuomet tame pačiame „Airbnb“ bute Vilniuje. Beje, jūsų bute.
– Baigdamas pirmąjį filmą darbo reikalais daug keliavau po Europą ir dažnai apsistodavau trumpalaikės nuomos „Airbnb“ butuose. Jų konceptas man pasirodė įdomus. Juk viešbutis yra viešbutis, jis nepretenduoja tapti namais – turi standartinį interjerą, jame nėra virtuvės ir pan. Apsistodamas viešbutyje dažniausiai supranti, kad čia pabūsi porą dienų, ir tiek. Su trumpalaikės nuomos būstais vyksta šioks toks teatras. Toks butas kiekvienam apsistojusiam imituoja namus: ant spintelių padėta kokių nors nuotraukų, dirbtinių augalų. Būtent tai mane ir sudomino – koks yra gyvenimas, kai apsigauni, kad, būdamas „Airbnb“, esi namuose.
Pradėjau galvoti ir apie savo butą Vilniuje, kuris mūsų šeimai priklauso nuo nepriklausomybės. Mano tėvai gyvena Amerikoje, aš ten užaugau ir per tą laiką šiame Vilniuje esančiame bute gyveno labai daug žmonių. Žinoma, neplanavau filmuoti savo bute – praėjo studentiški laikai ir aš buvau nusiteikęs niekada neįsileisti filmavimo aikštelės į savo aplinką. Tai yra nesąmonė ir nereikia taip daryti (juokiasi). Tačiau filmo idėja vis tiek gimė galvojant apie šį butą. Labai daug kas – pažįstami, draugai ir nepažįstami – jame gyveno, pasirodo, jame vyko įvairūs vakarėliai, apie kuriuos nieko nežinojau, įvairios meilės dramos. Supratau, kad negaliu paleisti šios idėjos. Pavyzdžiui, pamačiau, kad virtuvėje yra šluota leopardiniu raštu. Aš jos nepirkau, mano tėvai jos nepirko. Tai padarė kažkas, kas ten gyveno. O ją naudojo, greičiausiai, daugelis.
Galiausiai filmo lokaciją privertė COVID-19 ir karantinas. Niekas nekeliavo, nebuvo turistų, tad daugelis trumpalaikės nuomos butų tapo ilgalaikės nuomos būstais ir nebuvo iš ko rinktis. Ilgai ieškojome ir galiausiai aš supratau, o gal ir pasąmoningai žinojau, kad nerasime. Todėl filmą filmavome mano bute ir, manau, išėjo taip, kaip ir turėjo būti.
Kadras iš filmo
– Nors scenarijų pradėjote rašyti vienas, prie scenarijaus autorių galime rasti ir animatorės, režisierės Tatios Rosenthal pavardę.
– Taip, scenarijų pradėjau ir baigiau rašyti vienas, tačiau Tatia įsijungė į procesą viduryje ir tapo svarbia jo dalimi. Turiu keletą draugų, bendrakursių iš Amerikos, bendraminčių, su kuriais dalijuosi scenarijumi įvairiose rašymo stadijose. Rašant man atrodė, kad nors yra daug smagių dalykų, mintis man patinka, tačiau nesijaučiu tvirtai, nes prisiliečiu prie labai didelių temų. Suabejojau, ar turiu pakankamai gyvenimiškos patirties rašyti tokiomis bendromis temomis (šypsosi). Truputį išsigandau, kad bandau apžioti daugiau, nei galiu. Antologinį scenarijų labai sunku rašyti tiek tematiškai, tiek struktūriškai, – reikia viską taip sujungti, kad žiūrovas, išėjęs iš kino salės, jaustų, kad pažiūrėjo vieną filmą, o ne keletą trumpametražių istorijų.
Kaip tik tuo metu kalbėjausi su vienu draugu režisieriumi iš Izraelio, kuris buvo matęs mano scenarijų. Jis bandė mane nuraminti, kad scenarijus yra geras. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jis turi pažįstamą izraelietę, gyvenančią Niujorke. Tuo metu aš irgi ten buvau. Ji buvo parašiusi ir režisavusi animacinį filmą, kuriame supynė devynias istorijas. Mes su ja susitikome kavos, pasikalbėjome ir aš supratau, kad, nepaisant to, kaip stipriai skiriasi mūsų rašymo stiliai, mentalitetas, pasaulėžiūra, mums puikiai sekasi bendrauti. Tada ir pagalvojau, kad būtų įdomu kartu dirbti. Daviau jai perskaityti scenarijų, jis jai labai patiko. Tada Tatia parašė savo vienos istorijos juodraštį, jis labai patiko man. Pradėjome kartu dirbti, ji atvyko į Vilnių. Galiausiai paaiškėjo, kad Tatia su Lietuva turi ir asmeninį ryšį – jos senelis buvo rabinu Vilniuje, tačiau spėjo pasitraukti į Ameriką dar prieš prasidedant holokaustui.
Taigi, nors Tatia įsitraukė viduryje, jos indėlis labai didelis. Būtent ji padėjo surasti tam tikrą pasakojimo lengvumą, toną, kurio labai norėjau, bet kurio kartu labai trūko.
Kadras iš filmo
– Visos meilės istorijos yra labai skirtingos, atskleidžiančios įvairius meilės etapus, formas ir rūšis. Kaip jas atsirinkote?
– Istorijų turėjau labai daug, tikrai ne penkias – atsirinkau tiek, nes man atrodė, kad tai geras skaičius. Tačiau iš viso jų buvo gal 20 ir visos jos – nori ar nenori – vienaip ar kitaip prisiliečia prie kažko asmeniško. Norėjau parodyti labai įvairias meilės formas ir veidus, atskleisti, ką reiškia žodžiai „meilės istorija“. Žinojome, kad negalėsime patyrinėti kiekvieno niuanso ar apimti visko, kas telpa į žodį „meilė“. Todėl rinkomės galvodami apie tai, kad būtų kuo daugiau įvairovės. Į filmą patekusios istorijos – tos, kurios mums labiausiai patiko ir stipriausiai mus, autorius, emociškai palietė.
– Filme vaidina didelė tarptautinė aktorių komanda – Velta Žygurė, Vidas Petkevičius, Jonas Braškys, Valene Kane, Alison Oliver, Marijus Mažūnas, Yiftachas Kleinas, Hadar Ratzonas Rotemas, Ieva Andrejevaitė, Šarūnas Datenis, Géza Röhrigas ir kiti. Kaip vyko atrankos ir kaip sekėsi dirbti kartu?
– Atrankas pradėjome pačioje COVID-19 pradžioje, kai dar niekas nežinojo, kaip bus toliau. Tačiau tuo pat metu aktoriai neturėjo darbo, todėl visi – net ir tarptautinio lygio profesionalai – mielai sutikdavo pasikalbėti per programą „Zoom“. Turėjome tarptautinę atrankų režisierę, paraleliai vyko atrankos ir Lietuvoje. Suradau tokių žmonių, kurie man pasirodė įdomūs, kartais netipiniai, ne tokie, kaip parašyta scenarijuje. Labai daug bendravau asmeniškai ir labai džiaugiuosi, kad šiuos aktorius pasirinkome. Darbas su jais buvo nuostabus, man – tai mėgstamiausia viso filmo kūrimo proceso dalis.
Žinoma, tuo pat metu kilo ir daug iššūkių: aš net nebuvau pagalvojęs, kaip bus sunku ir kiek vargins tai, kad kiekvieną savaitę aktoriai, su kuriais ką tik pradėjai dirbti, išeina ir juos pakeičia kiti. Vieną dieną prieš filmavimus visi, pavargę po skrydžių, porą valandų skirdavo repeticijoms, o kitą dieną jau stodavo prieš kameras. Paprastai ilgametražiame filme prie aktorių pripranti po pirmos savaitės – pradedi suprasti, kaip jie dirba aikštelėje, kokios jų stiprybės ar silpnybės, kiek reikia dublių, o čia buvo atvirkščiai: po penkių dienų jų jau laukė lėktuvai, kuriais jie išskrido. Jei kažko nespėjai nufilmuoti, viską reikia spręsti montuojant (šypsosi). Tačiau kartu buvo labai faina. Režisuodamas šį vieną filmą jaučiausi taip, lyg būčiau režisavęs dešimt. Žinoma, padėjo tai, kad veiksmas vyko vienoje erdvėje, tad komanda jau žinojo, kaip reikia pastatyti kameras, suderinti apšvietimą ir kitus techninius niuansus. Labai džiaugiuosi, kad, priešingai nei pirmajame filme, kur teko spręsti daug techninių problemų, pavyko dirbti su aktoriais taip, kaip norėjau: kartu ieškojome, kaip perteikti vienas ar kitas emocijas, iššifruoti įvairias potekstes. Aišku, buvo ir nemažai rizikos – kas, jeigu atvažiavęs aktorius labai nesutars su scenos partneriu? Juk nieko nebepakeisi. Tačiau tokie sunkūs momentai suteikė daug energijos ir įkvėpimo. Nors procesas buvo nelengvas, bet smagus.
Kadras iš filmo
– Negalima nepaminėti ir filmo garso takelio, kuris ne tik emociškai sustiprina filmo akimirkas, bet ir įgyvina patį butą.
– Šiame filme garsas man be galo svarbus. Labai džiaugiuosi, kad su garso režisieriumi Juliumi Grigelioniu pradėjome kalbėti likus dar labai daug laiko iki filmavimo pradžios. Man buvo labai svarbu, kad žiūrėdamas filmą žiūrovas jaustų, kad butas – pagrindinis veikėjas. Žinoma, tai labai subtilu, tačiau norėjau, kad butas kvėpuotų, jo vamzdžiai taptų venomis. Labai daug prie to dirbome ir dėl to tik dar labiau didžiuojuosi galutiniu rezultatu. Garsas kine yra vienas tų dalykų, kurį pastebi labai mažai žiūrovų. Kita vertus, tai tokia meno rūšis, kurio didžiausia sėkmė yra tada, kai jį galima pajausti, bet nebūtinai pastebėti. Tikiu, kad mums pavyko įkvėpti sienoms gyvybės, perteikti filmo geografiją – juk kamera beveik neišlenda iš buto, tad būtent garsas leidžia pajusti visą Vilnių.
Kadras iš filmo
– Festivalio „Juodosios naktys“ konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“ filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ buvo išrinktas geriausiu. Kiek jums pačiam svarbūs apdovanojimai? Kas labiausiai džiugina festivaliuose?
– Festivaliuose smagiausia yra tada, kai prieina nepažįstamas žmogus, kurio akys spindi, ir jis greitakalbe pradeda pasakoti, kaip filmas arba tam tikra jo scena jį paveikė, surezonavo. Labai faina išgirsti tą atsiliepimą ir suprasti, kas pavyko. Arba kas nepavyko. Juk aš, kaip režisierius, kaip kūrėjas, mokausi toliau ir kiekvienas projektas, kiekvienas žingsnis yra bandymas tobulėti, pasakoti savo istorijas ir pasidalyti savo mintimis. Todėl bendravimas su žiūrovais man yra labai svarbus.
Kalbant apie prizus – nenoriu, kad nuskambėtų ciniškai, tačiau manau, kad apdovanojimas gali būti labai atsitiktinis dalykas ir tai neturi nieko bendra su filmo kokybe. Na, galbūt kartais turi, bet kartais – ne. Labai džiaugiuosi, kad buvome apdovanoti – tai padeda būti pastebėtiems, didėja tikimybė, kad filmas keliaus į kitus festivalius, o aš labai tikiuosi, kad tai man padės turėti galimybę kurti. Tikrai smagu, kad kažkas įvertina, bet ne dėl to kuriu filmus. Tačiau jei apdovanojimai padidina tikimybę, kad galėsiu tai daryti ir toliau, dėl to tik geriau.
