Mūsų šalies ekranus juosta pasiekė jau sulaukusi pripažinimo bei apdovanojimų užsienio festivaliuose, joje rodoma distopinė ateities vizija sužavėjo įvairių šalių publiką. Išskiriamas filmo vizualumas, muzika ir aktorių darbas. Pagrindinė filmo veikėja – trylikametė Vesper, kuri po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje. Režisierius pasakoja apie kūrybinį procesą, aktorių pasirinkimą ir svarbiausias filmo temas.

– Su Kristina Buožyte drauge esate sukūrę filmus „Kolekcionierė“ ir „Aurora“. „Vesper“ – pirmas jūsų filmas anglų kalba. Kaip kilo idėja filmuoti „Vesper“?

– Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą – tai buvo jau senokai – keliavau po šalį ir mane pribloškė, kad kraštovaizdis taip primena pasaką. Man, prancūzui, Lietuvos gamta atrodė labai išsaugota, tie maži nameliai ir tvoros aplink juos... Tikrai kaip iš pasakos. Pagalvojau, kad būtų šaunu čia nufilmuoti filmą.

Sukūrę „Aurorą“ su Kristina gan sunkiai rinkomės naują temą. Svarstėme kurti filmą JAV, bet taip neatsitiko, praradome daug metų. Po to nusprendėme grįžti į Lietuvą ir įamžinti šios šalies grožį. Kadangi mums abiem patinka mokslinė fantastika, taip pat mėgstame stebinti žiūrovus, pristatyti kažką vizualiai nematyto, nusprendėme nekurti įprastinės pasakos. Norėjome kalbėti apie šiandieną, apie mūsų pasaulį. Mokslinė fantastika tam yra geriausia priemonė, nes norint papasakoti žiūrovui apie dabartį, reikia parodyti ateitį. Be to, šis žanras suteikia progą kurti naujus dalykus. Taigi, nusprendėme kurti modernią mokslinės fantastikos pasaką.

Taip, kai kas gali pasakyti, kad ta pasaka atrodo baugiai. Bet juk tikrosios pasakos ir yra baisios, Brolių Grimų ar kitos. Tai Disnėjus „praplovė“ jas, išėmė tamsius dalykus, bet iš tikrųjų pasakos turi baisių elementų. Tarkim, kad ir Raudonkepuraitės istorija – ten juk vilkas suvalgo močiutę, o tada medžiotojas prapjauna vilko pilvą ir išima senolę. Pasakos atsiskleidžia keliais sluoksniais, jose daug pasąmoninių prasmių. Tai labai įdomi priemonė perduoti vertybes, apie jas kalbėti.

– Ar ši pasaka skirta tik jaunimui?

Ne, „Vesper“ yra visoms amžiaus grupėms. Žmonės filmą priima skirtingai, priklausomai nuo jų amžiaus. Bet šiuo filmu norėjome perteikti labai paprastą žinutę, neapsunkinti scenarijaus. Žiūrovus, kurie šiais laikais žiūri labai daug filmų ir serialų, nustebinti sunku, bet vis tiek siekėme paprastumo, kad pagrindinė žinutė ir vertybės būtų aiškios.

Man, prancūzui, Lietuvos gamta atrodė labai išsaugota, tie maži nameliai ir tvoros aplink juos... Tikrai kaip iš pasakos. Pagalvojau, kad būtų šaunu čia nufilmuoti filmą.

– Kiek laiko rašėte scenarijų? Ar rėmėtės moksliniais straipsniais, atradimais?

– Pirmoji idėja atsirado prieš šešerius metus, bet iškart nepuolėme rašyti. Turėjome kitų darbų. Intensyviai scenarijų kūrėme apie metus. Sunkiausia buvo pasiekti tą paprastumą, apie kurį pasakojau prieš tai – nuspręsti, ką galiausiai palikti. Daug skaitėme apie biotechnologijas, genetikos atradimus, bet ne vien dėl scenarijaus – mums tai tiesiog įdomu. Tai tarsi gyvenimo magija, tai labai žavi, priverčia mąstyti apie bioįvairovę.

Labai įdomu, kad gamta jau yra suradusi atsakymus į visus klausimus. Pasitelkę technologijas, mes tik imituojame tai, kas jau egzistuoja. Kuo labiau technologijos vystosi, tuo arčiau jos grįžta prie gamtos. Viskas vėl tampa organiška. Pradžioje kompiuteris buvo tranzistorius, o dabar viskas yra apie tinklus, tinklaveikas. Ateityje tas kompiuteris gal pakeis smegenis, galbūt net taps gyvu.

– Labai įdomu, kiek yra realu, kad dalykai, rodomi filme, iš tiesų gali nutikti ateityje?

– Tai labai tikėtina. Dabar didžiausia problema yra susijusi su dirbama žeme. Ji darosi vis mažiau ir mažiau derlinga. Mes tiek ją išnaudojome, kad žemė nebeturi maistingųjų medžiagų. Bandome ją praturtinti su dirbtiniais priedais, trąšomis, bet pasieksime tašką, kai net tai nepadės. Tai rimta problema. Galime prieiti ir prie to, kad vandenynuose nebeliks žuvies. Mokslininkai sako, kad dėl klimato kaitos gali prasidėti įvykių grandinė (angl. chain of events). Ekosistema yra išbalansuota ir gali sugriūti.

Noriu pabrėžti, kad nesame nusiteikę prieš technologijas. Manome, kad tai žmogaus dalis, jis be to neišsiverstų. Jos kaip ir mes – gali daryti ir gerus dalykus, ir blogus, gal ateityje išspręs kai kurias dabartines problemas. Nesu pesimistiškas dėl ateities. Aišku, galime atsidurti tokiame pasaulyje, koks rodomas filme, bet vis tiek tai tik filmas, o realybė yra kur kas daugiaplaniškesnė. Visgi pasaulyje jau yra panašių vietų, kaip filme – žmonės tikrai badauja, neturi dirbamų žemių, išnykę gyvūnai ir pan.

Sukurti filmą apie tamsią ateitį yra vienas iš būdų jos išvengti, parodyti, kur galime atsidurti.

– Papasakokite, kaip atradote pagrindinę aktorę Raffiellą Chapman ir kitus aktorius?

– Atrankos vyko per pandemiją, naudojantis nuotolinėmis programomis. Peržiūrėjome daug vaizdo įrašų, o Raffiella įstrigo dėl savo išvaizdos. Ji turėjo charizmą. Jos veide yra kažkas labai šiuolaikiško. Repetavome per zoomą, o kai ji atvyko į Lietuvą ir apsivilko Vesper kostiumą, tiesiog pavirto savo heroje. Tai buvo neįtikėtinas atsiskleidimas. Realybėje ji visai kitokia – jauna mergina, kuri domisi mada, vizualiai labai skiriasi nuo Vesper, todėl dar labiau stebina, ką ji sukūrė. Aktorė šiek tiek pakeitė veikėją. Scenarijuje Vesper buvo grubesnė, labiau laukinė. Raffi pridėjo jautrumo, trapumo ir racionalumo, ir tai mums labai patiko – atsirado dar didesnis kontrastas su aplinka, kurioje Vesper gyvena.

Kiti aktoriai irgi fantastiški. Eddie Marsan matėme daugelyje filmų, arba Richard Brake, kuris dažniausiai vaidina blogiukus, manau, kad jis džiaugėsi galėdamas bent kartą vaidinti teigiamą personažą. Jo vaidmuo buvo labai sudėtingas – negalėjo judėti, pasitelkti turėjo tik savo žvilgsnį. O Rosy McEwen yra būsima žvaigždė. Ji neįtikėtina. Visi aktoriai buvo labai dosnūs. Daug davė savo partneriams, todėl ir išėjo toks geras filmas.

– O kaip atsirinkote lokacijas? Gal tai buvo vietos, kurias aplankęs pagalvojote, kad reiktų sukurti šį filmą?

– Ne, tai buvo kitos vietos. Turėjome galvoti apie patogesnę logistiką, tad rinkomės tai, kas arčiau Vilniaus, kad po pamainos visi galėtų grįžti į miestą ilsėtis.

Ieškojome miško iš pasakos. Šiaip jau miškas filme gali atrodyti labai nuobodžiai, monotoniškai, tad siekėme surasti išskirtines vietas, kad turėtų to pasakos prieskonio.

Labai gerai, kad lietuviškoji komandos dalis laisvu laiku prisidėjo prie paieškų. Operatorius Feliksas Abrukauskas savaitgaliais vaikščiodamas po gamtą tiesiog įsimindavo vietas, kurios jam patiko. Kristina irgi vis kažką atrasdavo. Aišku, didžiausią indėlį padarė lokacijų vadybininkai. Bet šiaip visi buvo labai įsitraukę ir galėjome rinktis iš daug pasiūlymų.

Šioje vietoje noriu padėkoti visai neįtikėtinai Lietuvos komandai. Visi į šio filmo kūrimą įdėjo labai daug pastangų. Dailininkai Ramūnas Rastauskas ir Raimondas Dičius turėjo labai daug dirbti, atrodo, kad net neturėjo laiko miegoti (juokiasi). Visi departamentai – kameros, šviesos, dailės, kostiumų – labai intensyviai dirbo.

– Kokios filmo „Vesper“ temos jums atrodo svarbiausios?

– Man yra trys svarbios temos. Pirmoji – Vesper svajoja apie Citadelę, ji nori ten nukeliauti, pabėgti nuo netenkinančios realybės, bet iš tiesų ši vieta tėra mitas, svajonė, miražas. Taigi, išvada tokia, kad reikia gyventi su tuo, ką turi. Ne siekti neegzistuojančios svajonės, bet realybėje susikurti gyvenimą tokį, kokio nori.

Antra, tai filmas apie viltį. Sukūrėme desperatišką, merdėjantį pasaulį, kad būtų kontrastas pagrindinei herojei. Vesper tamsiame pasaulyje vis dar įžvelgia grožį. Jei galì pamatyti grožį, turi vilties, tuomet viskas įmanoma, gali viską atkurti.

Trečia tema yra determinizmas. Visi esame įstrigę į tam tikrą determinizmą: socialinį, genetinį, filosofinį. Bet neprivalome juo sekti. O pabėgti nuo to galime tik bendradarbiaudami, vienam tai per sudėtinga. Kai Vesper (kuriai buvo lemta tokiame niūriame pasaulyje gyventi visą laiką) susitinka Camellią (kuri buvo sukurta, kad paklustų), abi supranta, kad gali pasikeisti ir pabėgti nuo buvusių aplinkybių.

– Filmo vizualika nuostabi. Be to, Jūs dirbate su VR ir AR technologijomis. Kiek šios jūsų veiklos turėjo įtakos filmui?

– Kai kuri VR, galvoji apie buvimą čia ir dabar. Turi tą jausmą žiūrovui sukurti, galvoji apie imersinius dalykus. Tokią patirtį įdėjome ir į kurtus filmus: kaip priversti žiūrovą būti čia ir dabar? Daug dirbome su garsu, su kameros judėjimu, kad žmonės jaustųsi esą ekrane, taip pat atsižvelgėme į tekstūras ir kitus niuansus, kad viskas būtų tikroviška, imersyvu. Taip pat svarbu ir interaktyvumas, nes naudodamasis VR priemonėmis, žiūrovas turi būti aktyvus, jis turi judėti, dairytis. Tas pats ir filme – prašome publikos būti aktyviais, daug ką paliekame jų vaizduotei, kad jie irgi dirbtų, o tai irgi prisideda prie imersyvumo kūrimo.

Prancūzas yra kylantis kino filmų garso takelių autorius – šiuo metu pluša net prie trijų naujų projektų. Jo pažintis su Lietuvoje kurtu mokslinės fantastikos filmu „Vesper“, kurį Prancūzijoje per pirmą savaitę pamatė 100 tūkst. žiūrovų, prasidėjo nuo režisierių laiško.

Bruno Samper ir Kristina Buožytė žinutę brūkštelėjo pamatę menininko interviu, filmuotą Kanų kino festivalyje. D. Levy tuomet sužibėjo sukūręs „Oskarui“ nominuoto animacinio ilgametražio Jérémy Clapino filmo „Aš pamečiau savo kūną“ (angl. „I Lost my Body“, 2019 m.) muziką, už kurią buvo įvertintas nacionaliniu Prancūzijos kino prizu – Cezariu. Savo studijoje kasdien dirbantis kompozitorius sutiko apie darbą su lietuvės K. Buožytės ir prancūzo B. Samper tandemu papasakoti daugiau.

– Kaip reagavote sulaukęs „Vesper“ režisierių pasiūlymo prisijungti?

– Perskaičiau scenarijų ir užkibau. Man tai rodėsi kaip nauja ir jaudinanti patirtis – iškart sutikau. Kiekvienas filmas kitoks, kitokie jo kūrimo principai, kiekvieną kartą mokausi iš naujo. Šįkart sužavėjo galimybė dirbti su orkestru ir choru. Tai buvo sudėtinga pirmiausiai dėl to, kad brangiai kainuoja. Filme muzika nenutyla nė sekundei, ji lydi viso pasakojimo metu, taigi tai ir labai daug darbo. Ieškojome geriausio įmanomo sprendimo, ir šis procesas, nors sunkus, man labai patiko. Džiaugiuosi, kad po ilgų paieškų turėjau galimybę dirbti su itin profesionaliu jaunosios kartos orkestru iš Bethoveno akademijos Lenkijoje. Jį man rekomendavo violončelininkas Mario Forte, su kuriuo dažnai tenka bendradarbiauti.

– „Vesper“ garso takelį jau galima rasti tokiose skaitmeninėse platformose, kaip „Spotify“. Ar jums buvo svarbu, kad jis būtų išleistas kaip atskiras albumas?

– Be jokios abejonės. Juk tai pirmasis mano garso takelis, kurį įrašė orkestras. To siekiau nuo pirmosios darbo minutės. Rašydamas muziką filmui praleidi išties daug laiko, įdedi daug meilės, tad negali nenorėti, kad ji gyventų ir savarankišką gyvenimą. Žinoma, tai papildomos valandos studijoje ir biudžetas. Juk kino filmų muzika ruošiama 5.1 sistemoms, kurios sukurtos taip, kad kino teatrų lankytojai visiškai pasinertų į garsą. Taigi turėjome paruošti stereo versiją, be to, iš naujo aranžuoti ilgesnius kūrinius, kad jie tiktų albumui.

– Ir kaip albumui sekasi?

– Čia turiu papriekaištauti „Spotify“ – šioje platformoje galima rasti įvairiausių pasirinkimų, house, repo muzikos, dainų sporto salei, bet nėra atskiros žymos filmų garso takeliams! Manau, tai labai svarbu, jei nesi tokio lygio kompozitorius, kaip Hansas Zimmeris. Na, bet „Vesper“ premjera Lietuvoje rugsėjo 30 dieną sutampa su premjera Jungtinėse Amerikos Valstijose – manau, tada albumas sulauks papildomo dėmesio. Niekur neskubu – šis mano kūrinys atsparus laikui.

Danas Levy. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Filmas baigiasi jautriu atlikėjos ir dainų autorės Yorina kūriniu „Just a Wave“. Kaip atradote šią vokalistę?

– Įdomi istorija. Tai Bruno labai norėjo „Vesper“ baigti daina. Iš pradžių dėl to abejojau, maniau, tai per daug tradicinis sprendimas. Visgi kūrybinio proceso pabaigoje supratau, kad istorija nėra lengva, ir mano muzika šią emociją tik sustiprina. Taigi pritariau režisieriui, kad reikėtų gaivesnio, įkvepiančio vilčiai kūrinio pabaigai. Su Yorina buvau dirbęs anksčiau, tad pakviečiau ją prisijungti. Kūrinio demo versiją ji atsiuntė kaip tik tuomet, kai su Bruno ir Kristina sėdėjome studijoje. Visi kartu paklausėme ir iškart nusprendėme šią dainą panaudoti.

– Kaip sekėsi dirbti su dviem režisieriais iš karto?

– Čia jų reikėtų paklausti, kaip jiems sekėsi dirbti su manimi – esu kietas riešutėlis. Visiškai pasineriu į savo projektus ir esu labai smulkmeniškas, nėra taip, kad atsiunčiu muziką ir atsisveikinu. Man filmo garso takelis neatsiejamas nuo montažo, apšvietimo, vaidybos. Muzika tarsi viską suklijuoja, bet jei kuris nors kitas elementas man netinka ar jo nesuprantu, nenoriu nusileisti.

Kadras iš filmo.

Apie tai, kad su manimi nėra lengva, režisierius perspėjau pačioje pradžioje. Žinote, anksčiau grojau grupėje – tai buvo duetas, ir mes su dainininke visą laiką ginčydavomės. Šįkart buvome trikampis, atkaklių profesionalų trikampis – ir tai buvo verta galutinio rezultato. Šis mane tiesiog pribloškė – gerąja prasme. Nes idėja buvo nuostabi, bet ji man rodėsi gal kiek per fantastiška. Visgi ji įgyvendinta.

– Tad kuo gi „Vesper“ istorija, vykstanti ateityje, kai pasaulis – ant žlugimo ribos, ir jo ateitis – paauglės rankose, jums įsiminė?

– Žinutę sau atradau vos perskaitęs scenarijų. O dabar ji dar svarbesnė. Turiu galvoje pasaulį šiandien ištikusią krizę. Jei nesiimsime iniciatyvos, planeta iš tiesų gali žlugti. „Vesper“ sufleruoja apie vilties svarbą, nors katastrofa jau visai arti. Svarbu susivokti, kokioje aplinkoje gyvenime, ir prisiimti atsakomybę. Šis filmas – tai ne „Žvaigždžių karai“ ta prasme, kad visi netapsime džedajais, bet visai realu, kad mūsų vaikai turės iš naujo mokytis sugyventi, kovoti dėl išlikimo, ieškoti naujų būdų užsiauginti maistą. Visai kaip pagrindinė filmo herojė Vesper.

Kaip informavo filmo prodiuseriai, tokia situacija susiklostė dėl nesuderintų ir „su žmogiškomis vertybėmis prasilenkiančių“ produkcijos platintojų – vienos ukrainiečių bendrovės veiksmų.

Prodiuseriai įspėja kitus kūrėjus atidžia rinktis partnerius vykstant karui Ukrainoje ir įvertinti visas galimas rizikas.

„Mes kategoriškai nesutinkame, kad mūsų kurtas filmas būtų rodomas šalyse agresorėse“, – teigia viena iš kino filmų prodiuserių Asta Liukaitytė.

Anot jos, dar iki prasidedant karui, 2021-ųjų vasarį filmo platinimo teises NVS šalyse įsigijo ukrainiečių bendrovė „TOP FILM“. Kino filmo gamyba buvo baigta tik šių metų kovą, jau prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. A. Liukaitytės teigimu, filmo komanda negalėjo numanyti, kad partneriai, „ignoruodami šį sukrečiantį faktą“, galėtų pasirinkti platinti filmą Rusijoje ir Baltarusijoje.

„Deja, jie tai padarė ir padarė mūsų neinformuodami. Tai nėra suderinama nei su kardinaliai pasikeitusia situacija, nei su žmogiškumu ir moralės normomis. Todėl apie šį akibrokštą mus pasiekus informacijai iš trečiųjų šaltinių, nedelsiant nutraukėme bet kokį bendradarbiavimą su minėta bendrove“, – teigia viena iš kino filmų prodiuserių Asta Liukaitytė.

Pasak jos, bendrovės teisininkai jau įvertino visus galimus sprendimus, kaip būtų galima stabdyti filmo platinimą Rusijoje ir Baltarusijoje, tačiau platintojas „kategoriškai atsisako eiti į bet kokias derybas ir stabdyti kino filmo platinimą“.

„Rankų nenuleidžiame, bet tenka konstatuoti, jog šiose šalyse negerbiamos kūrėjų teisės ir valstybiniu lygiu toleruojamas nelegalus turinio rodymas. Mums tai labai skaudi pamoka. O Rusija ir Baltarusija, kaip kino rinkos, mums nebeegzsituoja jau seniai“, – teigė A. Liukaitytė.

„Norime įspėti ir kitus – deja, kai kurie partneriai gali pavesti ir susigundyti finansine nauda, ignoruodami žmogiškumą ir demokratines vertybes”, – perspėjo ji.

Fantastinės kino filmuotos juostos veiksmas vyksta Žemėje. Talentinga trylikametė Vesper (aktorė Raffiella Chapman), kartu su sergančiu tėvu Dariumi (Richardas Brake’as) po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje.

Pasak filmo režisierės Kristinos Buožytės, „Vesper“ – tai istorija, siunčianti svarbią žinią visai visuomenei, kad net blogiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje, jei sugebėsime įžvelgti viltį, turėsime priežastį gyventi, kovoti ir keisti įvykių eigą.

„Filmas kalba apie laisvės, žmoniškumo, bendradarbiavimo vertybes, kurios yra absoliuti priešprieša Putino ir Rusijos agresijai ir diktatūrai“, – teigia režisierė.

Oficiali filmo premjera Lietuvoje – jau rugsėjo 30 dieną, tuomet filmą galės išvysti visų šalies kino teatrų lankytojai.

Viename reikšmingiausių Azijos žanrinio kino festivalių pripažinimo sulaukę kūrėjai po apdovanojimo teigė: „Mums didelė garbė ir ypatingai didžiuojamės įvertinimu šalyje, kurioje gimsta geriausi filmai pasaulyje. Korėjos kinas mums yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis dėl savo užmojų ir įvairovės, dėl požiūrio į žiūrovus kaip mąstančius, nepamirštant, kad filmas taip pat turi būti ir įdomi pramoga. Kurdami „Vesper“ siekėme universalumo – istorijos, kuri galėtų paliesti žiūrovus, peržengti kultūrines ribas ir kalbėti apie tai, kas gražiausia žmonėse. Norėjome parodyti, kad net jei pasaulis žlugs, šis grožis neišnyks.“

Įteikdama apdovanojimą žiuri komisija „Vesper“ pavadino „stirpiu ir stulbinančiu šedevru“. Bucheon kino festivalio pagrindinės programos apdovanojimai yra skiriami filmams, kurie pasiūlo naują požiūrį į pasaulį, turi išskirtinį stilių ir nebijo eksperimentuoti žanro ribose.

Filmo prodiuserės Asta Liukaitytė ir Daiva Varnaitė-Jovaišienė neabejoja, jog „Vesper“ įvertinimas Pietų Korėjoje – neeilinis įvykis visai Lietuvos kino industrijai.

„Mokslinės fantastikos filmai – ne itin populiarus žanras tarp mūsų šalies kūrėjų, todėl kad jo imtumeisi, reikia būti labai kūrybiškam ir šiek tiek nutrūktgalviui. Labai džiaugiamės, kad K. Buožytė ir B. Sampler verčia naują puslapį lietuviško kino istorijoje, dar kartą įrodydami, kad tikras talentas nepaiso sienų, o tikrumas ir originalumas yra universalios savybės, kurias vertina visas pasaulis“, – kalbėjo filmo prodiuserės.

BIFAN festivalio nuotr.

Lietuvoje filmuotos juostos veiksmas vyksta Žemėje. Talentinga trylikametė Vesper (Raffiella Chapman), kartu su sergančiu tėvu Dariumi (Richardas Brake’as) po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje. Vieną dieną Vesper suranda paslaptingą moterį Kameliją (Rosy McEwen), kuri liko gyva po lėktuvo katastrofos.

K. Buožytės ir B. Samper duetui tai jau trečias sėkmingas filmas, kuris pradėjęs savo kelionę Karlovy Vary festivalyje, kitą savaitę jau keliauja į Kanadą, o premjera Lietuvoje numatoma rugsėjo 30 dieną.

Projektą finansavo Lietuvos kino centras, remiantis ir Lietuvos delegacijos dalyvavimą festivaliuose.