Įkvėptas Mary Shelley klasikinės knygos „Frankenšteinas“, filmas „Laimės gėlelė“ pasakoja apie biotechnologę Elis, sukūrusią ypatingą gėlelę, kuri prižiūrima sukelia laimės jausmą. Šis ypatingas augalas gali tapti labai pelningu naujųjų laikų antidepresantu. Nusižengusi saugumo reikalavimams, Elis slapčia vieną gėlelę parsineša namo. Po kelių incidentų mokslininkė pradeda įtarti, kad per savo kūrinį gali prarasti savo sūnų.

„Mokslas yra svarbi tema šiuolaikiniame pasaulyje ir aš norėjau tai atliepti. Mano filme mokslininkė yra moteris ir mes žiūrime, koks jos santykis ne tik su augalu, bet ir savo sūnumi, kurį taip pat galėtume laikyti pabaisa. Jie abu vystosi keistu būdu ir ji nebegali jų kontroliuoti,“ – žurnalui „Collider“ teigė režisierė.

Per mokslininkės ir motinos veikėją pasakojama istorija taip pat užčiuopia platesnes šiuolaikines problemas – nuolatinį visuomenės daromą spaudimą žmonėms būti laimingais ir manipuliaciją mumis. „Žmonės visada troško laimės, bet dabar tai tapo didele grėsme. Nuolat jauti spaudimą būti laimingu ir tą jausmą transliuoti kitiems. Kada paskutinį kartą sutikai ką nors ir paklausus, kaip jiems sekasi, tau atsakytų „blogai“? Manau, tai išties mus gali sustabdyti nuo buvimo laimingais. Socialinės medijos taip pat pakeitė mūsų gyvenimus. Pavyzdžiui, mano vaikas mokykloje mokosi, kaip reprezentuoti save internete. Tai pozityvus dalykas, tačiau tuo pačiu parodo, kaip pasikeitė visuomenė. Kaip save pristatai tapo svarbiau nei ką tu reprezentuoji,“ – žurnalui „Little White Lies“ pasakojo J. Hassner.

Austrų režisierė savo filmuose visada kūrė dirbtinį pasaulį. Naujausias jos kūrinys ypatingai išsiskiria siurrealia atmosfera ir estetika, sustiprindamas siužetinę liniją ir augalo atnešamus siaubus. J. Hassner visada dirba su ta pačia komanda, o kostiumus jai kuria jos sesuo Tanja. „Dirbdami kartu, ilgainiui mes sukūrėme ypatingą, dirbtinį vizualinį stilių. Man patinka parodyti, kad filmas yra filmas. Mane visada intrigavo tai, kad kaip režisierė, aš pasirenku, kur pastatyti kamerą ir aš noriu, kad žiūrovai tai suprastų. Tai tik filmas. Jis nėra tobulas pasaulis. Jame yra klaustukų ir juodųjų skylių – ne viskas yra matoma“, – „Cineuropai“ apie savo vizualinį stilių kalbėjo režisierė.

Po pasaulinės premjeros Kanų kino festivalyje britų kino žurnalo redaktorius ir kino kritikas Davidas Jenkins gyrė aktorės E. Beecham vaidybą bei teigė, kad J. Hassner dar nėra sukūrusi blogo filmo per savo karjerą. Kartu su Kanuose apdovanota aktore vieną pagrindinių vaidmenų filme suvaidino Benas Whishawas, geriausiai pažįstamas kaip profesorius Q Džeimso Bondo filmuose. „Laimės gėlelėje“ jis vaidina Elis bendradarbį, su kuriuo ji išveisė augalą. „Benas iš pradžių gali pasirodyti kaip švelnus ir draugiškas, tačiau vėliau pamatai jo kitą, kiek agresyvią ar „moksliukišką“ pusę, kuri visai nėra draugiška“, – apie tai, kodėl pasirinko aktorių filmui pasakojo režisieriui.

Išskirtinai vizuali laimės troškimo istorija kino teatruose jau nuo šio penktadienio, vasario 7 d.

Kino legendos sugrįžimas

Pastaruosius metus teatre ir mažuose filmuose vaidinanti K. Janda, suvaidinusi Nobelio laureatę vėl visiems kino gerbėjams priminė apie savo talentą. Lenkiškąja Gena Rowlands vadinama aktorė ilgus metus buvo vieno garsiausių lenkų režisieriaus Andrzej Wajdos mūza ir geriausios aktorės apdovanojimus gavo įtakingiausiuose Europos kino festivaliuose – Kanuose ir San Sebastiane. Šiemet titulų sąrašą papildė ir Sandanso kino festivalis už vaidmenį „Saldžioje dienos pabaigoje“. Lenkijos kino prodiuserė Marta Habior teigia, kad K. Janda yra vienintelė lenkų aktorė, turinti pasaulinės žvaigždės statusą.

Žodžio laisvės nevaržoma poetė

„Saldžios dienos pabaigos“ epicentre – laisva siela Marija Linde – Lenkijos žydų palikuonė ir Nobelio literatūros premijos laureatė. Ji gyvena Toskanoje, supama šeimyninio chaoso ir šilumos. Mylinti motina ir močiutė slapta mezga romaną su žymiai jaunesniu egiptiečiu, kuris kaimynystėje, ant jūros kranto, turi restoraną. Po gyvenimo idilę nutraukusio teroristinio išpuolio Romoje Marija atsisako pasiduoti isteriškai baimei ir antiimigrantinėms nuotaikoms, viešai pasakydama skandalingą kalbą.

Aplink K. Jandos vaidinamą veikėją vystomame siužete labiausiai išryškinami jos santykiai aplinkiniais: mylimu vyru Antonio, kuriam ji rašo ilgus, intelektualius laiškus, nors šis už sienos ruošia šeimai vakarienę, jaunu meilužiu Naziru, kuris moterį moko apie persų poeziją ir miestelio bendruomene, kuri po audringos poetės kalbos tikisi atgailos.

Tačiau filme svarbiausia tampa ryšys tarp motinos ir dukros Anos, kurią vaidina Italijoje pasakišką karjerą sukūrusi lenkų aktorė Kasia Smutniak, Lietuvos žiūrovams gerai pažįstama iš Paolo Sorrentino „Silvio“ (2018) ir Paolo Genovese „Tobulų melagių“ (2016). Ji lyg moralinis moters kompasas lydi ją viso siužeto metu. Italijoje 20 metų gyvenančiai K. Smutniak, šis dukters vaidmuo itin svarbus ir intymus. Kaip ir jos veikėja, aktorė vaikus augina dvikalbėje šeimoje ir bando išlaikyti abiejų šalių šaknis.

Įstabiame Toskanos kraštovaizdyje nufilmuota „Saldi dienos pabaiga“ kinuose nuo spalio 18 d.

Pokyčius inspiruojantis vizionierius

Filme pasakojama dizainerio Halstono, kuris Amerikos madą įrašė į viso pasaulio mados žemėlapį, istorija. Nuo Jacqueline Kennedy skrybėlaitės iki mados pasaulio viršūnės 8 dešimtmetyje, kai Versalio Royal Operoje metė iššūkį prabangiai ir rafinuotai Paryžiaus scenai. „Halstonas: šlovės ir nuopuolio istorija“ režisierius F. Tcheng atkuria Halstono portretą, įpindamas tiek homofobijos atgarsius, tiek hedonistiško gyvenimo spindesį, tiek kūrybos susidūrimą su komercija, kai dizaineris pardavė ne tik savo vardą, bet ir sielą. „Nuo klasės iki masės“ taip trumpai galima apibūdinti šios ryškios legendos gyvenimą.

Halstono ambicijos ir užmojai, darbo principai tuo laikmečiu buvo ryškūs, iššaukiantys ir tikrai ne visiems mados industrijos atstovams suprantami ir priimtini. Jis panoro aprengti visą Ameriką.

„Manau, kad mada yra visiems, ir nors skamba idealistiškai, Halstono noras aprengti kiekvieną amerikietį man ir dabar atrodo teisingas. Reikia suprasti, kad Halstonas gyveno lūžio epochoje: iki jo mada buvo prieinama tik išrinktiesiems, o ir jis pats savo karjerą pradėjo kaip aukštuomenės skrybėlininkas, o po jo mada ėmė laisvėti, taisyklės keitėsi, mada tapo prieinama didesnei visuomenės daliai. Šiandien tai normalu, o tuo metu buvo visiška naujovė. Tai buvo išties dramatiški lūžio laikai. Juk iki Halstono į mados šou net neįleisdavo nekilmingų, pavyzdžiui, aktorių, o jis pirmojoje eilėje pasodino Elizabeth Taylor ir Sophią Loren. Bet kurti tokiomis aplinkybėmis sugebėjo tik tikri vizionieriai. Kaip ir visada, vizionierius, kuris pralaužia ledus, turi prisiimti atsakomybę už pasekmes, kurios būna ne visada palankios“, – įspūdžiais apie filme pasakojamą istoriją dalinosi Arnoldas Remeika.

Apie sėkmę mados pasaulyje, ambicijas ir nuopuolius A. Remeika galėtų papasakoti daug, vis tik pabrėžia vieną, kad sėkmė mados versle yra labai keblus dalykas – vieną dieną esi aukštumoje, kitą – jau nuopuolyje.

Vieno žmogaus įspūdinga istorija pasakoja apie visą laikmetį

Dokumentinis filmas apie Halstoną – tai ne tik asmenybės istorija, bet ir laikmečio atspindys, praplečiantis bendrą epochos vaizdą ir suvokimą, kokią įtaką tai padarė šiandienos tendencijoms.

Veiksmas vyko disko eroje – revoliucingame ir jautriame laikmetyje dėl daugybės priežasčių: rasizmo, homofobijos, besaikio narkotikų vartojimo, seksualinės revoliucijos ir kitų pokyčių, vykusių JAV ir paveikusių visą pasaulį.

„Tai išties buvo didžiulių permainų metas, ir gyventi tokiais laikais yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Permainų poreikis kunkuliavo visame pasaulyje, o Amerikai, kurioje vienu metu išsilaisvino net kelios iki šiol priespaudoje buvusios visuomenės grupės – moterys, homoseksualai, juodaodžiai ir vyko kiti pokyčiai – reikėjo naujos uniformos, ir ja tapo Halstono minimalistinis prašmatnumas („chic'as“), saikingas glamūras, kuris buvo prieinamas ir suprantamas visiems. Juk Halstonas tikėjo, kad gali aprengti visą Ameriką. Neabejoju, kad Halstonas tapo inspiracija vėliau kūrusiems Amerikos dizaineriams – pavyzdžiui, Tomui Fordui, Carolinai Herrerai ir kt.“, – apie filme vaizduojamo laikmečio virsmą pasakojo A. Remeika.

Režisieriaus Frédéric Tcheng dokumentiniame filme apie Halstoną kuria kompleksišką, daugiasluoksnį vaizdą apie tuometinę mados industriją, vyravusias aktualijas ir tendencijas.

Pasak Arnoldo, pažinti žmogų vien iš dokumentinio filmo, kai visa istorija konstruojama iš amžininkų pasakojimų ir likusių archyvų nuotrupų, kažin ar įmanoma. „Manau, režisieriaus siekis buvo per vieno žmogaus įspūdingą karjerą ir asmeninę istoriją papasakoti apie visą laikotarpį – kokie buvo tie lūžio laikai Amerikoje ir kaip tai sudarė palankias sąlygas atsirasti tokiems kūrėjams kaip Halstonas. Galbūt filme galima atpažinti ir pamokslo gaidas – būkite atsargūs su savo ambicijomis, jos gali jus pražudyti. Ne veltui filmo pradžioje skamba Elvio dainos eilutės „Fame and fortune, how empty they can be“, bet didaktinio tono išvengta. Man Halstono istorija artima, nes filme pamačiau ne idealą, o žmogų – juk žmogiška norėti save realizuoti, žmogiška siekti vis daugiau, žmogiška mėgautis savo pasiekimais ir dėmesiu, žmogiška užmigti ant laurų ir perlenkti lazdą, žmogiška klysti, patirti nuopuolį, bandyti atsitiesti, neatsitiesti, susitaikyti su likimu“, – apie filmą pasakojo Arnoldas.

Filmas „Halstonas: šlovės ir nuopuolio istorija“ Lietuvos kino teatruose nuo rugsėjo 13 d.

„Zerovilis“ bus pagrįstas to paties pavadinimo Steve‘o Ericksono romanu. Pasakodamas apie savo naująjį režisūrinį darbą J. Franco teigė, jog knyga rėmėsi labai daug. „Perskaitęs šią knygą supratau, kad tai yra darbas, kurį noriu režisuoti kine. Aš dievinu kiną, tai mano gyvenimas, ir „Zerovilis“ bus lyg mano duoklė kinui“, - teigė juostos režisierius.

Filme netruks vaizdų, susijusių su tikrais žmonėmis, arba veikėjų, kurie bus lyg išgalvoti, tačiau įkvėpimas jiems paimtas iš tikrų asmenybių. Filme ne tik išgirsime, bet ir pamatysime atkurtus aktorius Montgomerį Cliftą, Dennisą Hopperį, taip pat legendinį režisierių Francį Fordą Coppolą, bus kalbama apie Romaną Polanskį, Elizabeth Taylor, Mia Farrow ir kitus žinomus praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Holivudo žmones.

„Zerovilis“ pasakos apie architektūros studentą Aiką Džeromą, kuris susižavėjęs keliais Holivudo filmais, nusprendžia ir pats keliauti į šią kino Meką. Ant nuskustos galvos išsitatuiravęs savo mylimiausius aktorius – Elizabeth Taylor ir Montgomerį Cliftą – vaikinas patraukia į Los Andželą. Holivude pradėjęs nuo paprasto dekoracijų darbininko, Vikaras (tokia pravarde jį apdovanoja naujai sutikti bičiuliai) netrukus susipažįsta su kino montuotoja Dote, kuri jį išmoko savo amato paslapčių. Visa galva pasinėręs į savo svajonę, Vikaras netrukus įsipainioja į paslaptingą, kvapą gniaužiančią ir pavojingą istoriją, kurios pabaigoje jo laukia stulbinantis atradimas.

Be J. Franco, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį, juostoje taip pat bus galima išvysti komedijos asus Sethą Rogeną, Danny‘į McBride‘ą, Willą Ferrellą, veiksmo filmų žvaigždę Megan Fox, kino legendą Jacki Weaver ir dar daugybę kitų aktorių. „Zerovilis“ visuose Lietuvos kino teatrus pasieks jau rugsėjo 13 dieną.

Ryškus prancūzų režisieriaus Antoine Blossier filmas visai šeimai „Nepaprasta Remio kelionė“ savyje talpina daug šviesios išminties, nuoširdumo bei didžiulį spektrą kitų emocijų, skatinančių išjausti, pažinti, įvertinti ir susimąstyti. Tai ne tik klasikinio, beveik 150 metų senumo, literatūros kūrinio perkėlimas į kino ekranus, bet ir be galo vertinga bei pamokanti istorija, kurios aktualumas, regis, neblėsta iki šių dienų, o įtraukianti siužeto linija išlaiko dėmesį iki paskutinės minutės.

Dešimtmetis berniukas Remis vieną dieną apgaulės būdu atimamas iš jį užauginusios malonios valstietės Barberin ir naujuoju jo globėju tampa paslaptingas gatvės muzikantas senjoras Vitalis. Jis kartu su šunimi Kapiu ir išdykusia beždžionėle Žoli keliauja per Prancūzijos kaimelius, rengdamas gatvės pasirodymus. Naujojo gyvenimo kelyje senjoras Vitalis tampa berniuko tėvu ir mokytoju. Remis išmoksta rašyti ir atranda naują talentą – dainavimą. Tačiau nuotykių kupinoje kelionėje išnyra praeities šešėliai ir paslaptinga Remio kilmė, kurią ištikimieji berniuko draugai padės jam išsiaiškinti.

Lietuviškai įgarsintame filme pasakojama daugybę pamokančių situacijų bei patirčių aprėpianti, nuotykių kupina dešimtmečio berniuko Remio kelionė, įstabaus grožio Prancūzijos kraštovaizdžio apsuptyje. Juk dažnas iš mūsų sutiktų, kad kelionėse atsiskleidžia begalinė pasaulio ir žmonių įvairovė bei atrandami tikrieji viso gyvenimo bendražygiai.

Klasikinio literatūros kūrinio motyvais paremta istorija įtraukė ir kino pasaulyje gerai žinomus profesionalus. Filme vaidmenis sukūrė žymūs ir daugybę apdovanojimų pelnę prancūzų aktoriai, tokie kaip Daniel Auteuil, Virginie Ledoyen, Ludivine Sagnier bei dviems „Oskarams“ nominuotas aktorius ir režisierius Jacques Perrin.

Filmas „Nepaprasta Remio kelionė“ kinuose nuo rugpjūčio 30 d.

Modelis, viešųjų ryšių specialistė ir profesionali aktorė C. Foxx tikina, jog tėvai siekė suteikti jai normalią vaikystę, tad kelias į Holivudą buvo laikomas tabu, o mažos mergaitės svajonės vaidinti atidedamos laikotarpiui „kai užaugsi“. Įgijusi išsilavinimą ir gavusi tėvų palaiminimą tapti aktore, mergina filme „47 metrai: įkalintos po vandeniu“ atlieka pirmąjį savo vaidmenį pilno metro filme ir tikina, jog tai – tik jos kelio pradžia. Kojas kino industrijoje tik apšylanti mergina neslepia, jog didžiausia jos svajonė – pakartoti tėvo sėkmę ir vieną dieną rankose laikyti išsvajotąjį Oskaro apdovanojimą.

Nuo C. Foxx neatsilieka ir 21-erių Sistine Rose Stallone, į filmavimo aikštelę įžengusi tik sulaukusi pilnametystės. Mados industrija susidomėjusi mergina tikina dar tik ieškanti mėgstamos veiklos ir tvirtai nežinanti ką veiks ateityje, tačiau tvirtina, jog bent sykį išbandyti save filmavimo aikštelėje – įdomi patirtis.

Rugpjūčio 16-ąją Lietuvoje pradedamas rodyti filmas „47 metrai: įkalintos po vandeniu“ žiūrovams pristato būrelį jaunų merginų. Ieškodamos nuotykių, Mia (akt. Sophie Nélisse), Saša (akt. Corinne Foxx), Aleksa (akt. Brianne Tju) ir Nikolė (akt. Sistine Rose Stallone) keliauja nardyti į vandenyno gelmėse stūksantį majų miestą. Netikėtai griuvus statinio įėjimui, merginos ima naršyti povandeninius urvus ir tunelius, ieškodamos kito išėjimo. Rezervuaruose mažėjant oro atsargoms, privalu veikti greitai, tačiau klaidūs labirintai pasirodo esą ryklių mėgstama vieta. Įspūdingiausiu gyvenimo nuotykiu turėjęs tapti nardymas netrunka tapti kruvina kova dėl išgyvenimo ir klaustrofobiniu košmaru, kuriame siautėja alkani baltieji rykliai, o viltis išgyventi gęsta sulig kiekvienu įkvėpimu...

„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visąlaik klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, įtakoja mus – mūsų istoriją, mūsų savastį? Mūsų šeimą? O gal mus formuoja socialinis statusas?“ – apie „Gimtinės“ idėją kalba režisierius T. Vengris.

Jis prisimena, kad vaikystėje, kaip ir daugelis JAV lietuvių diasporos vaikų, jautėsi tarsi gimęs tremtyje. „Užaugau girdėdamas pasakojimus apie mitinę Amžinojo grožio šalį. Kai po Sovietų Sąjungos griūties, 1992 metais, pirmą kartą perskridau Atlantą, Lietuvoje susidūriau su netikėta tikrove. Atvykau į mažą šalį, kuri yrėsi per galybę problemų, kad taptų nepriklausoma ir savarankiška. Ji buvo panaši į vaiką, susidūrusį su sunkumais, žengiantį pirmuosius suaugusiojo žingsnius“, – dalijasi mintimis režisierius.

Pasak T. Vengrio, nepritekliai niekaip negalėjo užtemdyti šalies grožio, kuris kiekvieną akimirką brovėsi į pirmąjį planą. Režisierius neabejoja, kad daugybė vasarų, vėliau praleistų Lietuvoje, leido jam suprasti pagrindinę, jo filme „Gimtinė“ atskleistą potekstę: neįmanoma atskirti idealizuotų prisiminimų nuo vietos, kur laimę ir laisvę jautėme stipriausiai.

Pagrindinė filmo herojė Viktorija, nukritus geležinei uždangai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžta į gimtinę drauge su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu. Ji nori atsiimti savo tėvo žemę. Šioje kelionėje į kaimą ją lydi buvęs mylimasis. Atvykusi į sodybą, Viktorija randa vargingai gyvenančias šeimas, ji ir jos palydovai turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad sugrįžtų į savo gimtinę“, – sako režisierius.

„Gimtinė“ – tai filmas apie nesamo rojaus paieškas. Toks rojus gali egzistuoti tik mūsų svajonėse. Kartėlio, ironijos ir nostalgijos kupinus įdėmius Viktorijos ir jos dvylikamečio sūnaus žvilgsnius į šią istoriją palydi ir pasakojimas apie judviejų brandą.

Filmas yra paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, darbas. Filmo dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisierius Saulius Urbanavičius, kompozitorius Kārlis Auzānsas.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje“ sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose“, „Žvaigždė“, „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Babilonas Berlynas“), jos sūnų Kovą suvaidino Matas Metlevskis. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidina aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse pamatysime Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.

„Gimtinė“ yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo Menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus Dailės akademijoje, kur studijavo Fotografiją ir medijos meną. 2012 metais Amerikos filmų institute Los Andžele baigė kino režisūrą, įgijo magistro laipsnį. T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės – „Voveraitės“ (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos“ (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas“ (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forsterio kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės“ autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups“, „Song to Song“).

Pagrindinė filmo „Gimtinė“ prodiuserė – Uljana Kim („Uljanos Kim studija“), koprodiuseriai – Robertsas Vinovskis („Locomotive Productions“), Sebastianas Weylandas, Knutas Jägeris („Heimathafen Film“), Christosas V. Konstantakopoulosas („Faliro House“).

T. Vengrio filmas „Gimtinė“ šalies kino teatruose pasirodys rugsėjo 6 dieną. Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Jau šį savaitgalį, birželio 21 dieną, Čakis grįžta į kino ekranus „Tas“ kūrėjų pristatomoje juostoje „Vaikų žaidimai“. Ir te neapgauna jūsų filmo pavadinimas – naujasis pasakojimas skirtas tik stiprių nervų siaubo žanro mėgėjams.

„Vaikų žaidimų“ istorija sukasi apie tai, kaip vieniša motina Karen savo trylikamečiui sūnui Endžiui nuperka žaislą su dirbtiniu intelektu – jis reaguoja į vaiko kuriamas istorijas ir fantaziją, mokosi ir tobulėja. Endis iškart įsimyli naująjį žaislą, pavadina jį Čakiu ir praktiškai užmiršta viską aplink. Tačiau vieną dieną Čakis pasikeičia. Vietoje juoko ir džiaugsmo Karen ir Endžio namuose įsivyrauja sąmyšis, nerimas ir, galų gale, įsiviešpatauja tikras siaubas.

Buvau ir senojo Čakio gerbėjas, tačiau labai džiaugiuosi šio herojaus evoliucija.

Ypatingąją lėlę įgarsinti buvo pakviestas 67-erių aktorius Markas Hamillas, išgarsėjęs po to, kai originaliojoje „Žvaigždžių karų“ trilogijoje suvaidino Luke’ą Skywalkerį. Jis pasakoja, jog taip išsigandęs nebuvo nuo to laiko, kai jam teko kultinėse animacinėse juostose apie Betmeną įgarsinti Džokerio personažą.

„Kūrėjų kvietimas prisijungti prie „Vaikų žaidimų“ mane labai išgąsdino, nes apėmė tas pats jausmas, kaip ir tuomet, kai garsinau Džokerį. Anuomet eidamas į perklausas aš buvau ramus, kad jiems netiksiu. Galvojau – kaip gali siaubą kelianti lėlė kalbėti Luke’o Skywalkerio balsu? Nejutau jokio nerimo, nes tai buvo beveik neįmanoma. Kai sužinojau, kad kūrėjai pasirinko Džokeriu būtent mane, nejuokais persigandau – atrodė, kad negaliu to imtis, nes daugybė žmonių turi savo įsivaizdavimus, kaip skamba tas garsus personažas ir aš viską tik sugadinsiu“, – spaudos konferencijoje per juostos pristatymą sakė M. Hamillas ir pridūrė, kad dabar jaučia tą pačią baimę.

Aktorius pasakoja, jog siaubo filme „Vaikų žaidimai“ apsilankę žiūrovai išvys visiškai naują lėlės Čakio paveikslą, todėl jaučia didžiulę atsakomybę ir nerimą prieš premjerą. Tačiau tuo pat metu M. Hamillui labai įdomu, kaip personažą priims siaubo žanro fanatikai.

„Čakis bus visiškai kitoks, nei buvome įpratę jį matyti ir tai tik dar labiau intriguoja. Buvau ir senojo Čakio gerbėjas, tačiau labai džiaugiuosi šio herojaus evoliucija“, – sako Holivudo žvaigždė.

Tad kuo ypatinga bus naujoji lėlė visiškai nevaikiškuose ir odą šiurpti priversiančiuose „Vaikų žaidimuose“ Lietuvos kino teatruose  pamatysime jau nuo šio penktadienio, birželio 21 dienos.

Naujojo filmo režisierius Gary’is Daubermanas pasakoja, jog juostą įkvėpė graikų mitas apie Charoną – Hado keltininką, perkeliantį mirusiųjų sielas per Stikso upę.

„Kai išgirstu kokią šiurpą keliančią istoriją, akimirksniu pagalvoju, kaip būtų galima ją perkelti į didžiuosius ekranus. Nebūtinai visą pasakojimą, mane gali įkvėpti ir kai kurios detalės, o vėliau pamatai, jog jos gali tapti filmu, jo pagrindine ašimi. Taip nutiko ir šįkart. Tada belieka mintis papasakoti Jamesui Wanui, kuris yra tikras siaubo žanro genijus“, – pasakoja G. Daubermanas.

Trečiojoje dalyje ir vėl pagrindiniuose vaidmenyse išvysime aktorius Patricką Wilsoną bei Verą Farmigą, kurie įkūnyja visame pasaulyje garsius paranormalių reiškinių tyrėjus Lorrainą ir Edą Warrenus.

„Man šis vaidmuo ypatingas. Nepaisant viso siaubo šioje istorijoje ir, žinoma, filmavimo aikštelėje, žavi Warrenų poros vienybė ir drąsa“, – pasakoja V. Farmiga.

Filme „Anabelė 3“ bus pasakojama, kaip demoniškoji lėlė patenka į „Išvarymo“ filmuose matytų paranormalių reiškinių tyrėjų namus. Siekdami, kad Anabelė daugiau niekam nepakenktų, sutuoktiniai imasi ypatingų priemonių ir sugalvoja savotišką eksperimentą. Jie lėlę įdeda į šventinto stiklo dėžę ir dar paprašo kunigo palaiminimo. Nors apsauga labai stipri, Anabelę valdančios jėgos lengvai pasiduoti nežada. Lėlė išsirenka naują taikinį – juo tampa dešimtmetė Warrenų dukra Džiudė bei dvi jos auklės.

Nauji eksperimentai su demoniškąja lėle ir dar šiurpesni jos siųsti išbandymai žmonėms – jau nuo liepos 12 dienos filme „Anabelė 3“.