– Baigti specialius floristikos mokslus yra viena, o turėti vidinį grožio pajautimą, kūrybinę gyslelę, auksines rankas ir vaikišką smalsumą žinoti viską, kas nauja floristikos baruose, – visai kas kita. Ar daug dar teko mokytis?
– Tikrai nemažai... Važinėjau į kursus pas garsius floristikos meistrus, dalyvavau įvairiuose praktiniuose seminaruose. Viskas man buvo nepaprastai įdomu. Tebėra ir dabar. Bet taip ir turi būti: jei žmogui patinka jo veikla, jis turi nuolat tuo domėtis, tobulėti.
– Tvarkantis Kaunui, gražėjant Laisvės alėjai vis daugiau parduotuvių, kavinių, ofisų puošiasi originaliomis eksterjero kompozicijomis. Akį traukia didžiuliai vazonai... Ar ir jūs prikišate prie to rankas?
– Kišu, kišu (juokiasi). Ypač man patinka dviaukščiai tokių vazonų apželdinimo sprendimai. Tarkim, pirmame aukšte pasodiname augalų, kuriuos kas sezoną keičiame, o antrajame – po kokį žiemą ir vasarą žaliuojantį spygliuotį. Puikiai tiks kėnis, nedidelė juodoji pušis, kiparisas. Juos galima labai gražiai po truputėlį formuoti.
Jei pavasarį į pirmą aukštą sodinu hiacintus, narcizus, tai rudenį renkuosi baltus ar spalvotus viržius. Jie atsparesni lietui, puikiai laikosi iki pat žiemos. Atkreipkite dėmesį, kad žiemą mūsų akys tarsi pačios krypsta į vazonų viršų, kur žaliuoja kalėdines eglutes primenantys dekoratyviniai spygliuočiai, na, o pavasarį – žvalgomės į sezonines gėlytes, kuriomis pražysta vazonų paviršiai.
Štai ir dabar pastebiu tendenciją, kad vėstant orui augalai pamažu keliasi arčiau namų. Populiarėja džiovintų gėlių kompozicijos, pūpsančios kokiose nors originaliose vazose arba natūralių medžiagų induose, pintinėse.
– Kertu lažybų, kad dažnai sulaukiate klausimo, ką dovanoti žmogui, kuris jau viską turi. O svarbiausia – turi subtilią skonio ir stiliaus pajautą. Ar gėlės tokiu atveju – išeitis?
– Manyčiau, kad taip. Juk gėlė, mano galva, perduoda tam tikrą draugišką emociją. Galbūt tą žmogų tu iš dalies pažįsti, tuomet gali paspėlioti, kokia gėlės spalva, forma jį galėtų nustebinti. O gal netgi žinai jo namuose kažkokį užkaborėlį, kurį pagyvintų tavo dovanota sausų gėlių kompozicija. Aš tikiu, kad dovanojamos gėlės sukuria netikėtą emociją, kuri atneša į žmogaus širdį šventę.
Man nieko nėra gražiau, kai moterys į didžiules stiklo vazas merkia pačių rinktas ir sudžiovintas smilgas, puošia jomis savo interjerus.
– O jums pačiai draugai ar drįsta dovanoti gėlių? Iki šiol pamenu vieną kvailą atvejį, kai draugei, kurios tėtis gėlininkas, išrinkau gerberų žiedus dvigubais koteliais. Jie man atrodė labai įdomūs, o pasirodė, kad tai liga. Buvo labai gėda, kad gimtadienio proga padovanojau draugei ligotų gėlių...
– Na, šito juk nežinojote (šypsosi). O mano draugai žino, kad gėlės man – vienareikšmiškai pati puikiausia dovana. Pamenu, seniau ir vyras klausdavo, ar gali dovanoti man gėlių, ar jos dar teikia man džiaugsmą, kai visą dieną pradirbu tarp jų, su jomis... Žinoma, viena gėlė man gali patikti labiau, kita – mažiau, bet emocija, kurią išspinduliuoja ją dovanojantis žmogus, – visada būna pats maloniausias siurprizas ir didžiausia dovana.
– Kurdama kompozicijas panaudojate daugybę įdomybių iš gamtos. Turbūt ir šią vasarą į paplūdimį žingsniuodavote su didžiuliu krepšiu, kad jei ką gero pakeliui rastumėte – nepražūtų...
– O kaipgi (juokiasi). Tokie jau mes – tie floristai. Aišku, visuomet gali visokių gerų dalykų įsigyti specializuotose floristikos parduotuvėse, bet man labiau patinka viską susirinkti pačiai, iš gamtos. Todėl kur beeičiau – vis dairausi į šalis, kad ko nepražiopsočiau. Vyras juokiasi, kad mano akys viską pastebi – ir sudžiuvusį lapą, ir įdomų pagaliuką ar kreivoką eglės šaką su didžiuliu kankorėžiu. Turbūt iš šalies daug kam atrodau tarsi kokia ligonė: juk man visko reikia. Einu per pievą – renku smilgas, einu pasivaikščioti į mišką – vis žiūriu, ką susukti, ką sudžiovinti, o ką pridėti prie sausų gėlių kompozicijos.
Todėl mūsų specialybės žmonės tiesiog privalo turėti didelį sandėlį visoms toms gamtos gėrybėms sutalpinti. Idealiausia, kad jis būtų šalia darbo vietos. Nes jei tuos gėrius kažkur toliau išveši – tuo momentu, kai jų prireiks, nerasi. Viskas turi būti po ranka.
Beje, aš mėgstu tas gamtoje rastas grožybes tiesiog pateikti žmonėms. Tarkim, prisirenku pievose didžiulių smilgų, primerkiu jų į aukštas vazas – žmonės stebisi, giria. Man norisi, kad atėjęs į mano augalų dizaino saloną žmogus įsimylėtų ir pačią floristiką, galbūt užsimanytų ir pats kažką panašaus sukurti ar tiesiog gamtoje tų grožių paieškoti.
Kartais dairausi po tas savo šakų-lapų valdas ir pačiai baisu pasidaro – rodos, tokia apsikuitusi. O, žiūrėk, durys virst, įeina kokia moteriškė ir jau traukia iš po stalo ar palangės mano ką tik sukomponuotą sausuolių puokštę. Giria mano kūrybinę netvarką.
– Moterys ieško ne tik gyvų gėlių, bet ir interjero kompozicijų, skirtų papuošti namus. Ar galima daryti prielaidą, kad rudeniop tarsi pati gamta veržiasi į žmogaus buitį ir būtį?
– O taip... Vasarą namus puošiame gyvomis gėlėmis, na, o artėjant šaltajam periodui prisimename sausuolių puokštes iš gamtos. Klientai fotografuoja ypatingus namų kampelius prie židinių, veidrodžių, antikvarinių stalelių ir prašo kažką gražaus jiems sukurti. Kad primintų vasarą ir džiugintų širdį žiemą.
Jei paklaustumėte, kas man gražiausia, atsakyčiau – natūralių žemės spalvų puokštės. Džiaugiuosi, kad vis dažniau įsileidžiame gamtą į savo buitį. Ir būtį. Kad atsisakome tų dirbtinų ir plastmasinių gėlių kompozicijų. Man nieko nėra gražiau, kai moterys į didžiules stiklo vazas merkia pačių rinktas ir sudžiovintas smilgas, puošia jomis savo interjerus.
– Kiek suprantu, sausų gėlių kompozicijos namų interjeruose dabar ant bangos, bet štai klausimas – kaip jas apsaugoti nuo išblukimo ir dulkių? Gal turite kokį stebuklingą receptą?
– Nors sausos puokštės gali stovėti labai ilgai, vis dėlto, manau, nereikėtų persistengti. Atėjus kitam sezonui, jas geriau pakeisti naujomis. Pirma, per ilgesnį laiką tokios puokštės vis tiek praras spalvą ir grožį. Antra, kaip ir pati minėjote, jos linkusios kaupti dulkes. Todėl mano patarimas – neapsikrauti puokštėmis ir keisti jas pagal sezoną. Juk neperkate gėlių kompozicijos dešimčiai metų?! Te pabūna ji per Kalėdas, iki žiemos pabaigos, o paskui duokite kelią pavasariui.
Einu per pievą – renku smilgas, einu pasivaikščioti į mišką – vis žiūriu, ką susukti, ką sudžiovinti, o ką pridėti prie sausų gėlių kompozicijos.
Jei norėtumėte tokią kompoziciją atnaujinti – tiesiog nupurkškite ją plaukų laku. Puokštė įgaus blizgesio, dulkės pasislėps. Na, o toms, kurias menkiausios dulkelės vaizdas varo į neviltį, rekomenduočiau rinktis gėlių kompozicijas po stikliniu gaubtu. Tuomet tik nubrauksite dulkes nuo stiklo ir problemos neliks.
– Kiekvienas savo amato profesionalas turi kažkokias pagrindines savo darbo priemones. Kiek teko jus stebėti – ir neriate, ir vejate, ir siuvate, ir klijuojate, ir…
– Išties šiame darbe tenka daryti viską, bet pagrindinės mano priemonės yra tik dvi – replytės ir sekatorius. Ko jau ko, bet replyčių turiu prisikaišiojusi visur – ir kišenėje, ir mašinoje, ir turbūt, jei gerai paieškotumėte, net kosmetinėje rastumėte (juokiasi). Be jų aš kaip be rankų.
– Koks paradoksas – vieni žmonės neįsivaizduoja jokios šventės be gėlių, o kiti sako, kad užteks jiems dovanoti gėles, mat šios greitai vysta ir pinigai tarsi išmetami į balą…
– Galbūt žmogus nesako tokių žodžių iš blogos valios. Pamenu, kaip vyro mama (o ji – mokytoja) skųsdavosi po Rugsėjo 1-osios, koks vargas su tomis gėlėmis. Tikrai ją suprantu, nes sutvarkyti ir tinkamai surūšiuoti visą vonią gėlių – didelis darbas. Kardelius būtina atskirti nuo rožių, nes kartu sumerkus gi jokio grožio nebus... Galų gale, dar reikia turėti ir atitinkamo dydžio vazų.
– Artėja spalio 5-oji – Mokytojo diena. Ką patartumėte mokiniams, kurie norės pasveikinti savo mylimus mokytojus profesinės dienos proga, bet perskaitę sutriks – o gal tikrai pedagogams iš tų gėlių daugiau vargo nei džiaugsmo…
– Na, jei aš būčiau mokytoja – labai norėčiau dovanų gauti mokinių emocijas, perteiktas gėlėmis. Betgi visokių yra žmonių… Galbūt prieš dovanojant reikėtų išsiaiškinti – patinka mokytojai gėlės ar ne. Galbūt vertėtų pasirinkti vieną gėlių rūšį (pvz., dovanoti tik rožes), kad mokytojai lengviau būtų su jomis tvarkytis. Dar vienas variantas – padovanoti vieną gyvų ar sausų gėlių puokštę nuo visos klasės. Juk svarbu parodytas auklėtinių dėmesys, o ne gėlių kiekis.
– Kiek pamenu iš vaikystės, mano mama, taip pat mokytoja, labiausiai rūpindavosi rožėmis. Sakydavo, kad jas būtina merkti atskirai, prieš tai paskutus ir mažumėlę patrumpinus kotelius.
– Iš dalies tai mitas. Bet jei palyginsime rožes su gvazdikais, tai iš tiesų jų negalima merkti drauge jau vien dėl to, kad gvazdikams reikia visai nedaug vandens, o rožėms – kur kas daugiau. Kita vertus, jei rožės su gvazdikais pabus kelias dienas – tikrai nieko neatsitiks. Kur kas blogiau, jei hiacintai, tulpės ir narcizai atsidurs vienoje pavasarinėje puokštėje. Nes narcizas, žinokite, pateisina savo vardą – pamerktas kartu su kitomis gėlėmis jis išleidžia tokį skystį, nuo kurio kitos gėlės nuvysta.
– Kaip kuo ilgiau išlaikyti gėles nenuvytusias? Jei neklystu, anais gūdžiais laikais mesdavo į vandenį, berods, aspirino tabletę…
– Oi, ir ko tik tos mūsų moterys neprisigalvoja – į vazą su gėlėmis pila ir obuolių acto su cukrumi, ir aspirino tablečių, ir valgomosios sodos, o kartais tiesiog primeta monetų, tikėdamos, kad jos rūgštins vandenį ir padės kovoti su bakterijomis.
Į tokius klausimus aš irgi atsakau klausimu: o jūs, mielosios, ar turite namuose galimybę kasdien pakeisti gėlėms vandenį? Taip – dažniausiai atsako visos. Vadinasi, – sakau joms, – jūs ir pačios žinote tą stebuklingą receptą, kaip kuo ilgiau išlaikyti gėles gyvybingas. Tiesiog pakeiskite kasdien gėlėms vandenį, o jei dar apkarpysite jų stiebus žirklėmis arba aštriu peiliu (tik atminkite – kirpti reikia 45 laipsnių kampu) – bus išvis puiku. Dar pašalinkite lapus iš vazos, kurie eikvoja vandenį ir trukdo žiedams skleistis, todėl gėlės greičiau vysta. Įsivaizduokite, – sakau joms, – kad gėlės kaip žmogus… Na, pamėginkite nesiprausti keletą dienų – kaipmat pradėsite vysti (juokiasi).
