Atstovaudamos dramos teatro ribas peržengiantiems žanrams – nuo šiuolaikinio šokio iki pojūčiais grįsto teatro – kūrėjos "Tautos namų" pastogėje savo darbus atskleidė "Foreign Friendly Performance Platform" metu.

Per gyvenimo ritmą, vadinamą skubėjimu, spėjome trumpai aptarti, kas dabar verda jaunų kūrėjų galvose, kiek spėjama, nespėjama, ko ieškoma, prarandama, atrandama ir, žinoma, kaip susiburiama į tokias idėjines festivalių iniciatyvas.

Pastebėtina, kad merginų darbus taip pat noromis, o greičiausiai vis dėlto nenoromis kontekstualiai jungia individualios kūrybinės paieškos, aprėpiant tokias universalias temas kaip gimimas (iš kur atsiradau?) asmeninis užkodavimas (kas aš esu?) ir svajonių kūrimas (kur link einu?). Kitaip tariant, intuityviai šie kūriniai dėliojasi per gyvenimo ir pasirinkimo tarpsnius – nuo gimimo iki savirealizacijos. Nuo privalomos būties, niveliavus pasirinkimo laisvę ir išvystant šviesą, nes taip buvo nuspręsta, iki asmens kodo priskyrimo, kuris irgi, beje, buvo priskirtas be mūsų pasirinkimo – iki svajonių Amerikos. Nuo vakar iki dabar. Atsakymus geriausiai sužinoti iš pačių menininkių.

– Kaip šie kūriniai atsirado po vienu stogu?

Karolina Žernytė (K.Ž.): Viskas prasidėjo nuo pažinties su "Teatrono" komanda, su kuria, beje, turime nemažai bendro. Drįsčiau sakyti, kad dabar kaip tik vyksta Pojūčių teatro ir Kauno publikos dialogo kūrimas. Du nauji projektai skirti konkrečiai šiam miestui: ritualas moterims "Atvira oda" Kauno kameriniame teatre ir edukacija "Pojūčių paveikslai" Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Norisi naujai publikai parodyti ir daugiau kūrinių, išvysti ir patirti kauniečių reakcijas. Mūsų spektakliuose tekstas nėra pagrindinė priemonė, o pojūčių kalba – tarptautinė. Todėl labai apsidžiaugėme idėja pakviesti į teatrą žmones, kuriems lietuviški kultūros renginiai gali būti neprieinami.

Agnietė Lisičkinaitė (A.L.): Dievinu festivalius. Jų atmosferą, pažintis, kultūros intensyvumą. Po kiekvieno festivalio jaučiuosi kaip po gero seminaro. O galimybė pasirodyti tik leidžia pasijusti komunos dalimi.

Greta Grinevičiūtė (G.G.): Manau, kad kiekvienas festivalis – tai galimybė suartėti su kitais savo srities menininkais, kūrėjais, specialistais. Kadangi festivaliuose būna intensyvi kūrybos koncentracija – tai puiki platforma tobulėjimui.

– Kas būtent kūrėjas skatina rinktis tokias temas? Kaip idėjinis impulsas pasiekia sceną? Kiekviena labai skirtinga, bet visos tuo pat metu svarsto egzistencinės būties klausimus, nors ir ne vienodais rakursais.

Oksana Griaznova (O.G.): Manau, kad asmens kodas yra iš dalies dirbtina duotybė, suteikta valstybės kaip registravimo ir identifikavimo priemonė. Nepasakyčiau, kad asmens kodas gali apibrėžti žmogiškumą, jis nurodo tik gimimo datą ir lytį. Juk kiekvienas žmogus yra labai savitas ir išskirtinis, asmuo nėra tik gimimo data. Būtent dėl to nemanau, kad asmens kodas gali apibrėžti asmenybę kaip tokią, arba žmogiškumą, nors tikiu, kad numerologijos atstovai gali su tuo ir nesutikti.

Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu.

Tad mano asmeninis santykis su asmens kodu yra dvejopas. Iš dalies, mano asmens kodas yra tik mano, ir niekieno kito. Jaučiu saviatą prisirišimą prie jo. Vis dėlto, žvelgiant iš kitos perspektyvos, tai tik skaičių seka – abstraktus kodas. Pati turiu tris asmens kodus arba identifikavimo numerius, tačiau prisirišusi esu tik prie lietuviškojo. Tačiau tokio aspekto negvildenau būtent šiame spektaklyje, bet manau, kad hipotetiškai tai galėtų tapti kūrybiniu eksperimentu ateityje.

K.Ž.: Kūrybinį stimulą suteikia noras tyrinėti save ir žmones, pačią giliausią mūsų prigimtį. Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu. Kaip ir kiekviename darbe, būna geresnių dienų, būna, kad susiduri su sunkumais spręsdamas vieną ar kitą klausimą. Įkvėpti gali ir kasdienybė, kaip kad ir žmonių, žiūrovų stebėjimas kartais gali pasiūlyti idėjas. Pojūčių teatre centrinę vietą užima žiūrovas. Žiūrovo jautrumo, atvirumo auginimas yra vienas iš pagrindinių mūsų tikslų.

A.L. ir G.G.: B&B gimė iš dialogo paieškų. Siekėme surasti jungtį tarp vaizdo ir šokio, kasdienės dokumentacijos ir sceninio pastatymo. Esminis žodis mūsų pradžioje buvo "Between", o tada jau savaime atsirado perukai, blondinės ir visa jų istorija.

Na, o "Amerikietiška svajonė" gimė Amerikoje. Šią vasarą atlikome dviejų savaičių rezidentūrą šokio laboratorijoje "Vermont Performance Lab". Atvykusios stengėmės kuo daugiau pasisemti iš aplinkos, ją tyrėme. Taip gimė mūsų svajonė ir jos paieškos. Agnietei ir Gretai gal ir nėra taip lengva svajoti, tačiau B&B svajojimas yra jų kasdienybė! Jos yra laisvos nuo statuso normų ir leidžia savo svajas į platųjį pasaulį, nekvestionuodamos, kas dera ar nepridera. Visas B&B projektas iš esmės kelia klausimus laisvės ir jos riboženklių tema. Šiame darbe svajonės narstomos taip pat per laisvės prizmę. Galų gale, kiek šiuolaikinis individas gali leisti sau svajoti? Kai Greta ir Agnietė užsideda perukus ir tampa B&B, viskas tampa kūrybišku žaidimu ir tada jau mūsų kaip kūrėjų, A ir G, sprendimas, ką mes naudosime savo kūryboje. Kadangi "B&B American Dream" darbas kol kas – tik eskizas, pasirodymo metu atskleidėme dokumentuotus įspūdžius iš svajonių šalies Amerikos.

****

Vis dėlto kavos puodeliai senka, akys merkiasi, o darbai veja toliau. Taip ir "Foreign Friendly Performance Platform" pradėjo įgyvendinti savo užgimstančias svajones ir jau spėjo užverti savo pirmąsias duris. Tuo metu per skubėjimo prizmę ir besiskleidžiančias asmeninės būties paieškas po trumpo pokalbio man galvoje tesisuko ištrauka iš Senekos laiško: "Visi rūpinasi, ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai – niekas. Lik sveikas." Seneka. Laiškai Lucilijui.

Kartais atrodo, kad nuo pat gimimo iki pažadėtos amerikietiškosios svajonės esame vedami būtinųjų gyvenimo atributų. Vienaip ar kitaip save apsibrėžti arba bent jau mėginti identifikuoti per tam tikrus kodus, kuriuos susikuriame, o laisvę pajusti tik persikūnijus į personažus ir nusimetus savojo "aš" kaukę. Tačiau gerai juk gyventi gali kiekvienas – ilgai, deja, niekas. Tad, artėjant eglučių įžiebimų fanfaroms, uždarius festivalio duris, o merginoms bei jų kūrybai ir toliau atrandant kelią į kauniečių širdis – gyvenkime gerai. Ne leopoldiškai draugiškai, o tiesiog gerai.

Likime sveikos.

Aktualizuota istorija

Atrodo, šiandien mums kaip niekad tampa svarbi istorija. Galbūt išgyvename savotišką renesansą, gal suvokiame, kad kolektyvinių prisiminimų laukas yra kur kas svarbesnis nei vienišas ieškojimas. Kaune vis labiau didžiuojamės modernizmo paveldu, vis aršiau reaguojame į pasisakymus apie iškilius Lietuvos istorijos žmones, labiau rūpinamės griūvančiu Gedimino kalnu ir vis dažniau susimąstome, kas būtume be istorijos. Nenuostabu, kad tokiame kontekste ne tik gyvename praeitimi, bet ir patys mėginame kurti istoriją. Paradoksalu, tačiau kuriame ateities istoriją. Tarsi vaikystėje daugybę kartų žiūrėtame filme "Atgal į ateitį".

Galbūt dėl to tampame šiek tiek labiau nuosaikūs, ieškome dialogo tarp praeities ir dabarties bei šiuolaikinę performatyvią veiklą imame derinti su vietos dvasia. Neaišku, ar tikslingai, ar tiesiog taip susidėliojus situacijai, bet argi būna beprasmių atsitiktinumų?

Būtent dabar Kaune kultūrinės alternatyvos dvasia konstruojama ir puoselėjama ne kur kitur, o "Tautos namuose". Toje vietoje, kuri asocijuojasi su mėgėjiško meno būreliais (ir pagarba jiems už tai), miestiečių atmintyje įrašyti kaip Kauno profsąjungos rūmai, iškilmingai atidaryti Antano Smetonos ir "Birutės" pastatymu, o dabar po savo stogu glaudžiantys tautą. Tokiame vietos dvasios kontekste, pačioje pastogėje, yra įsikūrusi alternatyvi erdvė "Šelteris".

Jauni profesionalai nelaukia, kol alternatyvi profesionalaus meno erdvė atras kūrėjus – jie patys pasiryžta susikurti savąją būtį. Pirmieji žingsniai žengti jau seniai, o dabar, nuo lapkričio 15 d., "Šelteris" žada kirbinti Kauno padangę performatyvių menų festivaliu.

Šioje palankioje užsieniečiams platformoje bus parodyti aštuoni spektakliai, performansai, šokio spektakliai. Jungiami skirtingų idėjų, nuo Karolinos Žernytės įkurto "Pojūčių teatro" ir jau chrestomatiniu šio teatro veidu tapusio kūrinio "Akmuo Vanduo Geluonis" iki naujo darbo "Prieš išvystant šviesą". Paraleliai apie asmeninį užkodavimą per asmens kodų sistemą, kai žmogus tampa tiesiog skaičiuku mūsų šiuolaikinės matricos jūroje, šokio kalba prabils "PADI DAPI Fish" atstovaujanti Oksana Griaznova.

Įsivaizdavau, kad rodydama nuotraukas 50-iai žiūrovų jausiuosi kur kas nepatogiau, negu viešindama jas kur kas didesniam skaičiui draugų feisbuko paskyroje.

Gintarė Minelgaitė dar kartą drebins Kauną savąja "Psycho" interpretacija ir "film noir" motyvais, o B&B merginos atveš "Amerikietišką svajonę". Lizos Baliasnajos kūrinyje "China‘30" išvysime Kiniją, o Pauliaus Prievelio darbas "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" dedikuotas Meksikoje gyvenančiai šokėjai Inesai Herrera Campa.

Dalytis tuo, kas nauja

Šios spalvingos kakofonijos fone, atrodo, daug kas gali atrasti savąją trokštamą kūrybinę terpę, juolab jei pailso nuo draminio teatro (arba tiesiog greta jo) ir trokštų kažko alternatyvaus. Bent šiek tiek praskleisti pastogėje įsikūrusios "Šelterio" erdvės uždangą padėjo P.Prievelis ir L.Baliasnaja, ištrūkę iš pasirengimo festivaliui konvejerio.

"Foreign Friendlly Performance Platform" – visiškai nauja platforma Kauno padangėje, tad kyla natūralus klausimas, kaip šis festivalis atrado kūrėjus arba kaip kūrėjai atrado jį? P.Prievelis neslėpė, kad tai troškimo bendradarbiauti padarinys. Grįžęs iš Bulgarijos, kurioje jo kūrinys "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" sulaukė aktyvaus žiūrovų palaikymo, būtent Kaune ieškojo erdvės, kurioje galėtų jį parodyti.

Panašiai į festivalį atėjo ir L.Baliasnaja. "Buvau pakviesta spontaniškai. Dirbdama ir gyvendama užsienyje, ypač vertinu galimybes pasirodyti kartu su jaunais menininkais, draugais, pasidalyti savo idėjomis. Darbas, kurį pristatysiu festivalyje, – eskizas. Man ši platforma atrodo kaip puiki galimybė pasidalyti su žiūrovais tuo, kas vis dar yra labai nauja, nebaigta, tačiau reikalauja auditorijos dėmesio", – sako kūrėja.

Girdėdama "Foreign Friendlly Performance Platform" pavadinimą L.Baliasnaja sako jaučianti, kaip jis įtraukia, apglėbia daug kūrėjų, menininkų, lietuvių, dirbančių už Lietuvos ribų, kita kalba, suteikdama galimybę pristatyti savo kūrinius būtent čia, Lietuvoje. "Šis atvirumas man atrodo labai svarbus ir itin aktualus Lietuvos (ir ne tik) performanso meno, šiuolaikinio šokio srityse", – pastebėjo menininkė.

Nenuostabu, bet "Tautos namai" priglaudė grįžusią tautos dalį (čia jau šiek tiek šypteliu) ir pakvietė kūrinį atlikti festivalio ribose.

Minia subyra į žvilgsnius

P.Prievelio "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" kūrinio aprašyme teigiama: "Susitikti, nepratarti nė žodžio, nenuleisti akių nuo vienas kito – pagrindiniai elementai, kurie sukelia jausmus tavo kūne, mintyse ir pasąmonėje. Tai tikrais, neišgalvotais išgyvenimais ir patyrimais pagrįstas "stand up" performansas, kuris priverčia žengti žingsnį iš savo komforto zonos į sritį, kuri man, kaip atlikėjui ir kūrėjui, dar nėra ištirta ir išnagrinėta. Tad tai eksperimentas link man naujos pasirodymo rūšies."

Kas šiuose ieškojimuose – komforto zona ir kaip ketinama iš jos išeiti? Kiek čia gali dalyvauti žiūrovas ir kokia jo svarba?

"Komforto zoną įvardyčiau kaip vietą savo gyvenime, kur visi jaučiamės saugiai, kur turime apsauginį šydą ar už jo slepiamės, norėdami tarsi dalį savęs pasilikti sau, su niekuo nesidalyti, – pastebi P.Prievelis. – Man, kaip atlikėjui, ši zona turėtų būti beribė, tačiau esu gana uždaras žmogus ir lipdamas į sceną turiu peržengti savąją saugumo zoną. Iš tikrųjų labai bijau būti stebimas kitų, tačiau vis tiek einu į sceną. Kaskart aplanko tas jausmas, kai dreba visas kūnas, apima jaudulys, kuris priverčia žarnyną verstis aukštyn kojomis, bet būtent šis jausmas ir yra kaskart traukiantis narkotikas. Kūną užlieja adrenalinas, o bėgti nėra kur. Tada ir įvyksta ėjimas už komforto zonos ribų. Scenoje esu aš, plikas visa savo siela. Taip pat šalia yra žiūrovas, kuris mane stebi, galbūt kartu išgyvena, o gal smerkia. Rodausi toks, koks esu, tad sielos nuogumas ir mano paprastumas susitikimą su žiūrovu paverčia itin artimu."

Iš pradžių kūrėjas žiūrovus identifikuojąs kaip minią: "Jie yra priešais mane, o aš esu priešais juos. Jie žiūri į mane, o aš – į juos." Šis begalinės informacijos pasidalijimas nesąs lengvas, tad po kurio laiko kiekvieną stebintįjį jis imąs matyti kaip atskirą vienetą. "Jaučiu kaip vienas keliauja su tavimi į taktą, o kitas galbūt kažkur žvelgia už manęs į scenografiją ir negali atitraukti akių, trečias galbūt nesupranta ir tai priverčia jį / ją jaustis nepatogiai", – įspūdžiais dalijasi P.Prievelis.

Jis neslepia: "Iki pat premjeros Sofijoje vykstančio tarptautinio festivalio "Alter Ego 2017", iki pat paskutinės minutės, nežinojau, kas bus ir kaip bus. Palikau viską ekspromtui, kai jau buvau priešais žiūrovus. Kojos drebėjo. Manau, dar ilgai drebės. Drebės ir šį kartą Kaune."

Kai nebūna feisbuko

L.Baliasnajos kūrinys "China’30", atrodo, visai kitoks, tačiau ir jis – apie patirtus išgyvenimus, tik šįkart Kinijoje. Kuo ypatinga ši kelionė? Ar tiesioginė interakcija su žiūrovais yra šių dviejų kūrinių jungiamoji grandis?

"Mano kelionė į Kinija nėra ypatinga. Būtent šis suvokimas mane pastūmėjo link kūrinio idėjos, – sumanymą dekoduoja L.Baliasnaja. – Ėmiau mąstyt apie užfiksuotų atsiminimų vertę, apie begalę nuotraukų, kurios, kaip ir daugelis kitų, turbūt tik užims vietą mano telefono atmintyje. Atsimenu, kad būdama Kinijoje troškau pasidalyti savo patirtimis, tačiau mano naudojami socialiniai tinklai ten uždrausti. Grįžusi atgal į Europą supratau, kad nuotraukų paprasčiausiai per daug, o ir noro dalytis nebeliko."

Menininkė nusprendė įsivaizduoti kitokią erdvę, kurioje asmeninę medžiagą galėtų paversti vieša, eksponuoti savąją patirtį. "Įsivaizdavau, kad atvirai rodydama nuotraukas iš savo telefono 50-iai žiūrovų jausiuosi kur kas nepatogiau, negu viešindama jas kur kas didesniam skaičiui – 1 256 – draugų feisbuko paskyroje. Šis suvokimas mane nustebino, tiksliau, nuliūdino. Žiūrovai performanso metu tampa įvykio dalyviais", – sako kūrėja.

Šnekinant mūzas

Ir vis dėlto, kur tas slaptasis kūrybos gralis, inspiruojantis atrasti vienokias ar kitokias temas? Ar romantiškai mūzos tupia ant peties ir suokia idėjas į ausį? O gal bukovskiška ir visai neromantiška būtinybė išlieti deginančią vidinę būtį į išorę priverčia atsiverti scenoje?

Rodausi toks, koks esu, tad sielos nuogumas ir mano paprastumas susitikimą su žiūrovu paverčia itin artimu.

"Kas įkvepia kurti? Tai klausimas, kuris kažin ar turi konkretų atsakymą. Kūryba yra ir kasdienybė, ir atsakymų į savo būtį ieškojimas. "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" – kūrinys, paremtas jausmais ir išgyvenimais, kuriuos patyriau per 20 minučių. Tai emocinė būsena, kurioje su savimi susipažįsti, juk visą gyvenimą pats keitiesi, transformuojiesi, leidi, kad tavo požiūris būtų kitų keičiamas ir t.t. Kitaip tariant, gyveni. Tad pats asmeniškai esu atviras ir įkvėpėjai dažnai kinta, – atsakymo ieškojo P.Prievelis. – Kartais naktį prabundu ir ieškau rašiklio, nes pajuntu įkvėpimą. Tuomet rašau, rašau, piešiu... Atsikeliu – pažiūriu – ir einu gerti kavos, lyg nieko net nebūtų buvę. Nėra lengva nusakyti kas mane įkvepia. Gal dar esu per mažai patyręs? Tiesiog taip atsitinka, kad kažkas įkvepia, ir tuomet jau procesas užverda. O kurti todėl, kad reikia, – ne man."

L.Baliasnajos kūrybos inspiracijos kinta, ilgainiui jos išsigrynina arba atranda formą bendradarbiaujant. "Sunku konkrečiai įvardyti, kas įkvepia, bet dažnai tai yra smalsumas sukurti kitokio pobūdžio patirtį į teatrą atėjusiam žiūrovui, noras iškelti klausimus apie laiką ir erdvę teatro institucijoje", – sakė menininkė.

Tad ambicingomis, jaunoms kūrybinėmis nuotaikomis niūrų lapkričio mėnesį praskaidrins ne kas kitas, o "Tautos namai" ir juose besiglaudžiančio "Šelterio" festivalis. Šiuokart išvažiavusiuosius kviečiantis sugrįžti bent trumpam performansų platformos laikui, o tuo metu ir jiems, ir mums atrasti vieni kitus. Na, o L.Baliasnajos ir P.Prievelio kūrinius "Šelterio" pastogėje nemokamai bus galima išvysti jau lapkričio 17 d. 19 val. Spalvinkime savo kalendorius – pradžia jau čia pat.

Koncerto metu žiūrovai buvo kviečiami palikti savo vietas ir klausytis gyvos muzikos visiškoje tamsoje būdami vieni. Siekdami iš naujo atrasti vienybę ir bendruomeniškumą, priminti svajones ir skatinti jų siekimą, „WhaleSounds“, nerdami į kūrybą, siekia užmegzti pokalbį su auditorija ir pakviesti kartu ieškoti neatrastų dalykų: kurti, kalbėti apie jausmus, filosofuoti. Prisiminus paprastus dalykus: gyvenimo, gamtos ir pasaulio grožį, atrandama nauja būvio gelmė. Banginių garsų metafora byloja apie vandenyno gelmėse suvoktą grožio išmintį ir gėrio sampratą bei apie būtinybę perduoti visa tai kitiems.

Koncertas „Concert for One“ atidarė platformą, kuri tęsis lapkričio 15-17 dienomis Šelteryje ir kitose Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvėse.

Platformos metu bus galima pamatyti kinomansą „Psycho“ (GoraParasit – rež. Gintarė Minelgaitė), net du Pojūčio Teatro spektaklius ir šokio teatro „Padi Dapi Fish“ premjerą „Personal Code“.

Šelteris kvies žiūrovus ir į nemokamus renginius – Pauliaus Prievelio performansas „Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas“ ir „China‘30“ (autorė Liza Baliasnaja) viename renginyje „Two Solo Pieces“.