Po karo Niurnbergo tribunolo (1945 m. lapkričio 20 d. – 1946 m. spalio 1 d.) teisėjai nusprendė, kad Franzo politiniai žingsniai buvo amoralūs, tačiau neverti nei kartuvių, nei įkalinimo. Franzas buvo išteisintas, o vidaus reikalų ministro pareigas 1933 m. koalicijoje ėjęs nacis Wilhelmas Frickas (1877–1946) – pakartas.
Pasibaigus karui Franzas išeikvojo nemažai jėgų, siekdamas paneigti savo vaidmenį nacizmo iškilimo dramoje. Jis leido memuarus bei kitų žanrų knygas.
Antrasis Niurnbergo tribunole išteisintas žmogus buvo ekonomistas Hjalmaras Schachtas (1877–1970). Sakoma, kad teismo posėdžių metu H.Schachtas sėdėdavo rūstus ir pasitikintis savimi. Žiūrovams kartais net atrodydavo, kad čia būtent jis kvočia prokurorus, o ne jie jį.
1944 m. liepos 20 d. Vilko irštvą (Wolfsschanze) supurtė sprogimas. Paaiškėjo, kad būrys karininkų ir politikų rezgė sąmokslą nužudyti A.Hitlerį ir perimti valdžią. Nuo mirties fiurerį išgelbėjo sunki stalo koja, šalia kurios sprogo padėtoji bomba. Jo kelnės ir žymieji ūsai apdegė, tačiau paties A.Hitlerio fiziologinis organų funkcionavimas nebuvo nutrauktas.
Po pasikėsinimo Trečiojo reicho valdžia suėmė bemaž 7 tūkst. žmonių (beveik penkiems tūkstančiams jų teko atsisveikinti su gyvenimu).
Vienas suimtųjų, kuriam pavyko išgyventi, buvo H.Schachtas. Likusius karo mėnesius jis praleido koncentracijos stovyklose, o Niurnbergo procese buvo teisiamas kartu su jį skriaudusiais žmonėmis.
Trečiasis Niurnbergo teisėjų malonės sulaukęs žmogus buvo Augustas Franzas Antonas Hansas Fritzsche (1900–1953) – radijo diktorius ir antraeilis propagandistas. Teismas nusprendė, kad jo nė nebūtina sugrąžinti pas raudonarmiečius, kurių nelaisvėn jis buvo patekęs.
Po Goebbelsų savižudybės su šeimos tėvu priešakyje, faktiniu Vokietijos vadovu tapęs admirolas Karlas Dönitzas (1891–1980) buvo nuteistas kalėti dešimčiai metų. Teismo metu K.Dönitzą parėmė Ramiojo vandenyno kovose pagarsėjęs amerikietis Chesteris Williamas Nimitzas (1885–1966). Jis atsiuntė liudijimą, kad JAV laivynas, kare naudodamas povandeninius laivus, vadovavosi tokiais pačiais principais, kaip ir kolegos iš Trečiojo reicho.
K.Dönitzo pirmtakas Erichas Johannas Albertas Raederis (1876–1960) buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau vėliau dėl sveikatos problemų ir žmonos prašymų buvo paleistas. Abu admirolai taip pat nepamiršo papildyti knygynų savo prisiminimų tomais.
Nacizmo aukų turtą tvarkęs bankininkas Waltheris Funkas (1890–1960) taip pat buvo pasiųstas praleisti likusias gyvenimo dienas už grotų.
Proceso metu netrūko ir romantiškų akimirkų. Kadangi Heinrichas Luitpoldas Himmleris (1900–1945) nusižudė, aukščiausiu SS (Schutzstaffel) pareigūnu teisiamu Niurnbergo tribunole tapo Ernstas Kaltenbrunneris (1903–1946).
Pasakojama, kad Ernstas kartu su savo padėjėju slėpėsi kažkokioje trobelėje. Atvykusiems amerikiečiams jis prisistatė netikra pavarde, tačiau vėliau Ernstą kartu su adjutantu pastebėjo aukštuomenės atstovė Gisela (1920–1983) ir adjutanto žmona. Gisela buvo Ernsto meilužė, nuo kurio pagimdė dvynius.
Moterys pašaukė savo mylimuosius vardais ir beviltiškas melas buvo demaskuotas. Teismo metu Ernstas tvirtino, kad ant leidžiamų įsakymų jo inicialai buvo dedami specialiu spaudu, tad kaltinti dėl nacizmo nusikaltimų jį galima tik formaliai. Ant meilužės jis veikiausiai nepyko. Pasakojama, kad porelė netgi bandė pasibučiuoti pro narvo grotas.
Teigiama, kad E.Kaltenbrunnerį daugelį metų siejo artima asmeninė draugystė su Otto Adolfu Eichmannu (1906–1962). O.A.Eichmannas buvo nacistinės Vokietijos funkcionierius, tiesiogiai atsakingas už masinį žydų deportavimą ir gabenimą į koncentracijos stovyklas. Jo pavardė buvo ne kartą minima Niurnbergo teismų maratono metu, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kur yra ja pasivadinęs asmuo.
Teigiama, kad praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo Niurnbergo proceso, su nacių koncentracijos stovykloje sėdėjusiu Vokietijos aktyvistu Fritzu Baueriu (1903–1968) susisiekė Buenos Airėse gyvenęs pabėgėlis Lotharas Hermannas (1901–1974). L.Hermannas tvirtino, kad jo dukra susitikinėjanti su vyruku, kuris nieko nežinodamas apie merginos kilmę, pasimatymo metu pradėjo teisinti nacizmo nusikaltimus ir netgi pasigyrė savo tėvo dalyvavimu Antrajame pasauliniame kare (1939–1945).
L.Hermannas teigė, kad jo dukrai pavyko susipažinti su vaikino giminaičiu, vidutinio amžiaus vyriškiu, kuris prisistatė esąs vyruko dėdė. 1960 m. gegužės 11 d. vakarą "dėdę" O.A.Eichmanną pagrobė Izraelio slaptosios tarnybos "Mossad" nariai. Savo tikrąją tapatybę atskleidęs nacis, buvo apsvaigintas vaistais ir aprengtas skrydžių palydovo uniforma. Iš Argentinos jį išgabeno kartu su oficialia Izraelio valstybės delegacija, atvykusia pagerbti argentinietiškos gegužės revoliucijos (1810).
Teismo metu savo paprasta, banko klerkams būdinga išvaizda žmones stebinęs O.A.Eichmannas bandė kartoti standartinę, prie sienos priremtų nacių mantrą – jis esą buvęs tik mažas sraigtelis didelėje sistemoje ir vykdęs nurodymus. Šią gynybos taktiką į miltus sumalė liudininkų, taip pat ir buvusių Trečiojo reicho pareigūnų pateikti parodymai.
Buvę bendrai tvirtino, kad O.A.Eichmannas de facto pats sau buvo viršininkas ir, kad būtent jis neretai nuspręsdavo, kam gyventi ir kam mirti. O.A.Eichmannas bet kada galėjo laisva valia keliauti į frontą ir neprisidėti prie žydų ir kitų civilių žudynių, tačiau jis to nepadarė. Šis uolaus vykdytojo prigimtimi apdovanotas funkcionierius mėgavosi savo vaidmeniu sistemoje.
