Pasirodymus vertina keturi teisėjai: populiariausia šalies atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu, dainų kūrėjas ir atlikėjas Marijonas Mikutavičius, hitų autorius Saulius Prūsaitis ir grupės „BIX“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas. Scenos profesionalai sprendžia, kas yra vertas keliauti į kitą etapą, o kam vertėtų sugrįžti kitais metais.

Sekmadienio vakarą vieną ryškiausių pasirodymų surengs JAV gimusi Alika Keene. Į mūsų šalį amerikietė atvyko prieš metus, o dabar jos tikslas – sužavėti Lietuvos „X faktoriaus“ teisėjus. 27 metų mergina šiuo metu gyvena Šiauliuose, kur profesionaliai žaidžia futbolą komandoje „Gintra“.

„Kai žaidžiu, jaučiuosi laisva. Man patinka bėgioti ir jausti degančius plaučius. Kai esi komandoje, visos drauge stengiamės dėl įvarčio, o galiausiai, jei pavyksta laimėti, tai yra nuostabus jausmas“, – prieš lipdama į sceną kalbės A. Keene.

Vieną sezoną mergina žaidė Orlando futbolo klube, tačiau to gana nebuvo – Alika visuomet norėjo daugiau. Tada amerikietės agentas susitarė su klubu Lietuvoje. Vieną dieną jis Alikai pasakė: „Skambės keistai, o aš net neįsivaizduoju, kur ta Lietuva yra. Regis, suradau neblogą komandą, kuri žaidžia Čempionų lygoje. Puiki vieta, saugi šalis – gal norėtum pamėginti?“

Alika šį pasiūlymą priėmė ir jau po savaitės sėdėjo lėktuve, kuris skrido į mūsų šalį. „Taip jau atsitiko, kad vos atskridus prasidėjo karantinas. Ėmiau gailėtis dėl savo sprendimo. Pasiilgau šeimos. Norėjau būti su savo artimaisiais, bet negalėjau išskristi. Buvo pavojinga ir nenorėjau rizikuoti atvežti viruso savo tėvams. Nusprendžiau pasilikti“, – atvirai kalbės mergina.

Per karantiną Alika vėl atrado muziką. Kad laikas užsidarius namuose praeitų greičiau, komandos draugė atnešė amerikietei gitarą. „Instagram“ sekėjai parašydavo, kokią dainą nori išgirsti, o Alika jiems ne tik grodavo, bet ir dainuodavo. Visa tai mergina pavadino „Karantonais“– tai jos sugalvotas pavadinimas, kuris reiškia „karantino tonai“. Būtent muzika sportininkei padėjo ištverti šį sunkų metą.

„Mano draugė juokais pagrasino, kad išsiųs mane namo, jei nepasirodysiu „X faktoriuje“. Aš myliu muziką ir manau, kad „X faktorius“ suteikia unikalią galimybę. Šiaip ar taip, esu Lietuvos dalis, gyvenu čia jau antrus metus. Į nieką neiškeisčiau šios puikios patirties, o scenoje tiesiog noriu pasilinksminti“, – su šypsena veide kalbės projekto dalyvė.

Scenoje Alika atliks visiems puikiai žinomą Alicia Keys hitą, tačiau kaip jos pasirodymą pirmojoje sezono laidoje įvertins teisėjai?

„X faktoriaus“ premjera ir įsimenantis Alikos pasirodymas – jau šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3 televiziją!

Kamuolys jai limpa prie kojos lyg bitės prie medaus, o perdavimus ji atlieka preciziškai kaip ir spaudydama pianino klavišus. Kaip ir jos vardas (kildinamas nuo lotyniško „lux“ – šviesa), Liucija Vaitukaitytė – viena ryškiausių prošvaisčių lietuviško futbolo padangėje. Ispanijos klubo Santandero „Racing“ 20 metų saugė – vienintelė futbolininkė iš Lietuvos, ne vienerius metus tuo profesionaliai užsiimanti užsienyje. Nors ji ir dar neišrinkta geriausia Lietuvoje, galima neabejoti, kad tai tik laiko klausimas.

Šį futbolo fenomeną paaiškinti nėra paprasta. Jei palygintume, pavyzdžiui, su vyrų futbolo legenda Arminu Narbekovu, jis taip pat kilo iš mažo miestelio. Tačiau Gargžduose panašiu metu užaugo ir daugiau žinomų futbolininkų.

L. Vaitukaitytės gimtasis kraštas – Dusetos – labiau žinomas dėl ežerų ir žirgų lenktynių žiemą. Futbolo pasiekimais bei tradicijomis negarsėjo ir visas Zarasų rajonas. Ką jau kalbėti apie moterų futbolą, kuris visoje Lietuvoje tik neseniai žengė pirmuosius žingsnius pripažinimo link.

Akylesni Liucijos sugebėjimus galėjo pastebėti dar vaikystėje. Bet pasakyti, kad jos sėkmė – tik Dievo duotas talentas, būtų per daug paprasta, netikslu ir banalu. Tik nuvykus į Dusetas dėliojasi ryškesnis žmogaus paveikslas su daug įvairesnių spalvų ir potėpių.

Neeilinis mergaitės iš mažo miestelio kelias iki Ispanijos, jos portretas iš arčiau ir sugrįžimo namo istorija – šiame pasakojime.

Sugrįžimas namo

Kai Liucija per atostogas parvyksta į Lietuvą iš Ispanijos smagiausia jai būti savajame Šlapių kaime, medžių apsuptoje sodyboje šalia Dusetų. Čia laukia ne tik poilsis, bet ir įvairi veikla. Jos apstu, ypač vasarą, nes Vaitukaičių šeima užsiima bitininkyste, keliautojams ir poilsiautojams siūlo savo medų, ekskursijas, teikia apgyvendinimo paslaugas.

Laisvalaikiu Liucija padeda šeimai darbuotis bityne ir sukti medų, nušienauja žolę, padėlioja malkų, atlieka kitus ūkio darbus, iškepa pyragą ar tiesiog prisėda pagroti sugroti pianinu.

Vis dėlto net ir per atostogas labiausiai traukia žalia veja ir kamuolys – jis daugelį metų ridinėjasi sodybos futbolo aikštelėje. Miškininkas, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis savo vaikams aikštelę su vartais įsirengė pats, o šiemet dukros prašymu sukalė dvi lentas. Kaip sako, kad būtų „papildomi du žaidėjai“.

Dusetų futbolo stadione taip pat retokai kas įvyksta be R. Vaitukaičio pastangų. Prieš mūsų pokalbį jis atsiveža žoliapjovę ir nušienauja veją. Ne vien dėl svečių – tiesiog kitą dieną čia laukia jo organizuojamas bendruomenės futbolo turnyras. Miškų ūkio inžinieriaus profesiją turintis, miškų urėdijoje daug metų dirbęs vyras pamoja ranka į vieną pusę – čia jo suvirinti vartai. Į kitą pusę – čia mažai aikštelei sukonstruotas apšvietimas. Futbolo ūkio priežiūra – ir jo pomėgis, ir atsakomybė.

Rimas džiaugiasi Liucijos sugrįžimu per atostogas, bet pripažįsta – dalį laiko vėl atima futbolas, nes be jo dukra pabūna neilgai. „Namie pamiega kiek nori, stengiamės nežadinti, kad ir reikia kažką padėti. Bet vaikų neišmokėme ilsėtis, nieko neveikti, nors kartais reikia, – tarsi su apgailestavimu, bet supratingu tonu kalbėjo R. Vaitukaitis – Liucija labai greit pasiilgsta futbolo. Ilsėtis nuo to nemoka. Tuoj pat ieško su kuo pažaisti: vieną kartą su berniukais Dusetose, kitą kartą prašo paskambinti į Uteną, ar treneris priims pasitreniruoti. Štai vyksta turnyras Zarasuose – būtinai reikia nuvažiuoti. Iš pradžių sako, kad nežais, tik žiūrės. Bet paskui sužinau, kad žaidė...“

Šiais metais atostogos gimtinėje Liucijai tapo neplanuotai ilgos dėl pasaulio sportą surakinusio karantino. Kai pandemija įsisiautėjo kovo mėnesį ir buvo sustabdyta visa sportinė veikla, futbolininkė šiaip ne taip spėjo parvykti namo iš Ispanijos prieš užsiveriant oro keliams. Bet prireikė ir važiuoti iki oro uosto keliasdešimt kilometrų su taksi, ir sukti galvą kaip patekti į Lietuvą, nes valstybių sienos jau buvo privertos.

Grįžusi į Lietuvą L. Vaitukaitytė nustebino futbolo visuomenę – prisijungė ne prie vieno iš stipriausių šalies moterų futbolo klubų, o nutarė žaisti vienoje iš jauniausių komandų, kuri A lygoje net nebuvo laimėjusi – Utenos „Utenyje“.

„Net nepagalvojau apie kitas komandas. Visų pirma ėjau čia, nes iš šio rajono esu. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Smagu buvo sugrįžti, nors sužaidžiau ir nedaug. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodys aikštėje tos merginos, su kuriomis žaidžiau prieš daug metų. Gera žaisti už savo komandą, ne už kitą miestą, čia visos merginos iš mano krašto. Čia viskas taip sava, gera. Įdomu buvo padirbėti su savo vaikystės treneriu Arūnu Rasteniu. Reikia atsidėkoti už tuos jaunystės metus“, – pasirinkimo priežastis dėliojo Liucija.

Nors Liucija nedaug vyresnė už daugelį komandos draugių, jos patirtis įkvėpė, o tikslūs perdavimai – sustiprino žaidimą. Iki tol autsaideriu buvęs „Utenis“ netrukus iškovojo istorinę pirmąją pergalę moterų A lygoje. Vėliau – ir antrąją, netgi triuškinančiu skirtumu.

„Laimėjus pirmas rungtynes visos merginos buvo labai patenkintos, o ypač treneris. Buvo gera matyti. Sakiau merginoms – pamatysite, laimėsime. Tik nustebau, kai pamačiau, kiek tai svarbu visiems. Ispanijoje žaidžiant labiau svarbu asmeniniai dalykai, kaip pasirodė pats žaidėjas. Čia, Utenoje, – tikra komanda, laimėjo visi: ir kas buvo atsargoje, ir kas filmavo rungtynes. Nesvarbu, vis tiek laimėjo. Visoms smagu, važiuojame namo su gera nuotaika“, – džiaugėsi komandos sėkme saugė.

„Utenio“ treneris A. Rastenis teigė, jog komanda iš pradžių nepatikėjo, kad viena geriausių Lietuvos žaidėjų prisijungs prie komandos: „Netikėjau ir pats. Kai paskambino pasakė kad nori žaisti – nesupratau. Kai pasakiau komandai – taip pat nepatikėjo. Netgi po to, kai pasirodė treniruotėje.“

Anot jo, Liucijai atėjus merginos pasitempė, nori lygiuotis į ją: „Merginoms svarbu turėti pavyzdį. Daugumai pakėlė ir dvasią, pasitikėjimą. Aš taip pat jaučiuosi dėkingas, kad padėjo man kaip treneriui, kaip komandai. Malonu, kad atsiminė savo trenerį, ir kad norėjo padėti. Ji taip ir išliko ta paprasta mergaitė, kokia buvo maža.“

Futbolo šaknys

Utenoje moterų futbolo komanda įsikūrė neseniai. Pasak A. Rastenio, svajonės suburti tokią komandą pradžia buvo L. Vaitukaitytė. Kadaise trenerio akiratyje talentinga mergaitė atsidūrė netikėtai. Utenos sporto centre su berniukais dirbęs specialistas išgirdo iš vaikų tėvų, jog pas vieną futbolo entuziastą Dusetose yra talentingų vaikų ir atvyko pasižiūrėti pats.

Iš manęs šaipydavosi, sakydavo: „Liucija gali pro klyną pralįsti“. Buvau tokia maža. Man buvo įdomu žaisti, o gerai žaisdama kieme jaučiausi „kieta“. Patikdavo apsivaryti kažką iš vyresnių.

„Tas entuziastas buvo Liucijos tėtis Rimas. Maža mergaitė atėjo su kamuoliu ir su juo nesiskyrė visą laiką. Būtent ją iš visų vaikų išsirinkau, nors buvo dviem metais jaunesnė už kitus, – pasakojo treneris – Ji visuomet išsiskyrė savo žaidimo intelektu, supratimu. Gerai matė aikštę, gerai valdė kamuolį. Užtruko labai neilgai kad suprastų, ką reikia daryti komandoje. Jau trečiose rungtynėse su berniukais žaidė pagrindinėje komandoje. Tiesa, kadangi nukonkuravo berniukus, tas patiko ne visiems – buvo įvairių skriaudų, spaudimo, ašarų.“

Nors pirmuosius žingsnius futbolo meistriškumo link Liucija žengė „Utenos vilkų“ vaikų komandoje su A. Rasteniu, futbolu pirmiausia sudomino tėtis.

Su jo pagalba mergaitė kamuolį pradėjo spardyti vos pusantrų metų, pievoje prie namų, kartu su šeima. Vaikystėje Liucija daug laiko praleido futbolo aikštelėse Dusetose ir rajone.

„Su sese ir broliu daug žaidėme kartu. Rinkdavomės mokyklos stadione, su vyresniais berniukais, brolio klasiokais. Iš manęs šaipydavosi, sakydavo: „Liucija gali pro klyną pralįsti“. Buvau tokia maža. Man buvo įdomu žaisti, o gerai žaisdama kieme jaučiausi „kieta“. Patikdavo apsivaryti kažką iš vyresnių“, – prisiminė futbolininkė.

Anot tėčio, mergaitei labai rūpėjo atimti kamuolį iš vyresnio brolio: „Nemačiau, kad brolis būtų pasidavęs, nors tarp jų 6 metų skirtumas. Brolis fiziškai greitesnis, stipresnis, bet aikštės matymu, kamuolio valdymu Liucija niekad nenusileido. Pamenu, kaip kartą brolis įspraudė ją į kampą. Ji sukosi per klyną ir prabėgo.“

Futbolo trauka dusetiškiams buvo didelė – jie rinkdavosi žaisti ir žiemą, ant sniego. „Tas man labai įstrigo iš vaikystės, nes buvo labai sunku bėgti. Svarbiausia mums būdavo žaisti, nesvarbu kaip ir kur“, – patikino Liucija.

Netrūko ir kuriozų. R. Vaitukaitis teigia gerai pamenantis žaidimą ant sniego ir vieną atsitikimą. Kad būtų lengviau, judėti mergaitė paprašydavo mamos žaidžiant aprengti ne paltu, o lengva striuke. Be „šarvų“ mažojo futbolininkė yra nukentėjusi. „Kažkas spyrė, kamuolys rikošetu atšoko pilvui į vaiką, jis nuvirto. Žiema, sniegas, ašaros... 4 metų mergaitė nuėjo namo. Galvoju sau: sugadinau viską, daugiau futbolo nebežais, bijos kamuolio. Bet kitą kartą vėl atėjo, vėl viskas gerai, tarsi nieko neprisimena“, – šypsojosi merginos tėvas.

Mažoji Liucija visus stebino ne tik savo rajone, bet ir mokyklų žaidynėse. Ji kartu su Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos komanda vykdavo žaisti Lietuvos futbolo federacijos rengtose mokyklų varžybose „Ežiogolas“ (dabar – „Golas“).

„Kamuolys iš „Ežiogolo“ man buvo vienas įsimintiniausių, tokių gražių gaudavome.  Apskritai „Ežiogolas“ būdavo toks svarbus turnyras, pats svarbiausias kasmet. Tik prasidėdavo registracija – jau galvoji, kaip čia žaisime. Mums būtinai reikėdavo laimėti prieš Zarasų komandą, buvome didžiausi varžovai. Kelis kartus esame patekę į finalus Kaune. Man būdavo sunkoka, nes buvau mažesnė mergaitė. Bet buvo smagu, žaisti kartu su sesės klasiokais. Kartą per finalus nakvojome ir Kauno manieže, susiradome draugų. Liko geri prisiminimai. Labai norėčiau sudalyvauti net ir dabar“, – su nostalgija kalbėjo mergina.

Kelias į tikslą

Ilgainiui, kad dukrai būtų su kuo žaisti, savamokslis futbolo treneris R. Vaitukaitis pats ėmėsi burti mergaičių futbolo komandą, su ja dalyvauti varžybose. Anot jo, mergaitės talentas atsiskleidė anksti.

„Visada slaptai tikėjau, kad ji gali kažką pasiekti. Tik niekada nepasakojau. Kartą, kai ji 6-7 metų nuvažiavo į turnyrą Šiauliuose, visi kolegos ėjo prie trenerio Arūno ir klausė, iš kur gavo „tą mergaitę“. Ji atsistojo į gynybą, visus kamuolius atiminėja ir skirsto į priekį. Kartą į Dusetas kažkaip užklydo užsieniečiai. Pamatę treniruotę nustebo: „Visi vaikai kaip vaikai, bet šita mergaitė ką išdarinėja.“ Tas jos intelektas futbole jautėsi, – pasakojo R. Vaitukaitis – Kartą žaidėme salės futbolo turnyre Jonavoje. Auklėtoja, nors ir nelabai supranta futbolą, man sako: „Rimule, tavo Liucija šoka, o visos kitos tai vargsta. Ji taip lengvai viską daro.“ Net nežinau, iš kur ji išmoko tos technikos. Galbūt pati sugalvojo, pamatė. Nuo mažens jai būdavo sunku kažką patarti. Kiek pamenu ir treneriai berniukus pabardavo, o Liucijai – nieko. Nes jai nebūdavo ką pasakyti.“

Liucija pabrėžė – būtent tėvo indėlis į jos futbolo karjerą didžiausias: „Jis mane visur vedėsi, kartu su broliu, sese. Kiek suprantu, dėl manęs ir surinko mergaičių komandą, kad turėčiau su kuo žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ savo amžiaus grupėje tapome Lietuvos čempionėmis. Vėliau tėtis kasdien vežiodavo į treniruotes Utenoje. Kai tik reikėdavo išsiprašydavo iš darbo, skubėdavo, per galvą versdavosi, kad galėčiau žaisti futbolą. Tas pats, buvo kai perėjau žaisti į Vilnių, Kauną. Reikėdavo važiuoti į rungtynes 1-2 valandas.“

R. Vaitukaitis visuomet lydėjo dukrą į rungtynes. Net šiemet jį galima buvo išvysti moterų A lygos rungtynėse – tiek Utenoje, tiek išvykose.

Paklausta, kiek reikšmingas tėčio ir šeimos palaikymas, Liucija net susigraudina. Akyse pasirodo dėkingumo kupinos ašaros. „Žiauriai mane palaiko... Nereikia daugiau motyvacijos, kai žmogus visur su tavimi. Būtų labai sunku, jei šeima nepalaikytų. Nuostabu, kai žinai, kad blogai ar gerai sužaisi, ar gausi traumą, bet kas atsitiks – šeima su tavimi. Daugiau nieko nereikia...“, – sako mergina.

Mergaitei nuo pat mažens nuolat tekdavo rungtyniauti su stipresniais, didesniais – iš pradžių su berniukais, vėliau pradėjus žaisti suaugusių merginų ir moterų futbolo varžybose. 8-erių metų Liucija atstovavo Visagino komandai moterų I lygoje, o 12-os metų pakviesta trenerio Justo Klevinsko debiutavo Vilniaus „Žalgirio“ komandoje.

„Nebuvo lengva žaisti prieš moteris, nes trūko ir fizinės jėgos, ir psichologinio užtikrintumo. Bet jei žaidžiau, reiškia galėjau, sugebėjau. Man patiko. Aišku, nesijaučiau taip gerai kaip su bendraamžėmis. Bet dauguma vyresnių žaidėjų gražiai bendravo ir elgėsi, visos priimdavo, tarsi mamos“, – tikino Liucija.

Nors už futbolo sritį Vaitukaičių šeimoje buvo atsakingas tėtis, retkarčiais prižiūrėti dukrą tekdavo ir mamai Daliai. Kartą išvykoje į Taliną ji lydėjo Dusetų mergaičių komandą. „Per rungtynių pertrauką Liucija sako: „Mama, tos mergos mane su šlaunimi stumdo“. Jai mažai tarp moterų buvo iš tikrųjų sunku. Kita vertus, ir smagu, kad tokia maža žaidžia“ – pasakojo D. Vaitukaitienė.

Ji išskyrė ryškias dukros charakterio savybes: „Liucija labai labai tvirta savo nusistatyme, žino kas jai yra svarbu, ir taškas. Nuo tada, kai pradėjo spardyti kamuolį, turėjo užsispyrimą, buvo stipri fiziškai, labai rami. Bet visada buvo gera mergaitė. Jos ryšys su broliu ir sese labai stiprus, kartu praleisdavo daug laiko.“

R. Vaitukaičio pastebėjimu, mergina puikiai sugeba pritapti prie įvairaus kolektyvo, būti atsakinga: „Ji labai supranta žmones. Vienoje ar kitoje komandoje galbūt nebūna lengva, bet ji labai moka. Galbūt ne viskas patinka, bet moka bendrauti, išlikti kultūringa. Stengiasi padėti kiek gali. Atsakinga, nes ką pradėjo, tą ir baigia. Jei užsirašydavo į varžybas ir treneris priimdavo, tai negalėdavo mesti, sužaisdavo visą sezoną. Maksimalaus rezultato siekė visose srityse – ar muzikoje, ar mene, ar kituose darbuose. Moka daryti greitai ir efektyviai.“

Kad Liucijai nepasisekdavo futbolo aikštėje, mama suprasdavo ir be žodžių. „Jei būdavau virtuvėje, žinodavau kaip baigėsi rungtynės pagal tai, kaip Liucija eidavo pro verandos duris. Net nereikėdavo žiūrėti. Žingsniai visai kitokie. Kai blogai sekdavosi – jai geriau nieko nesakyti. Emocijas aptardavo iš karto po rungtynių pakeliui namo su tuo, kuo važiuodavo“, – atskleidė D. Vaitukaitienė.

Mama neabejoja – Liucija galėjo pasiekti rezultatų įvairiose veiklose, ne tik futbole: „Ji taip pat puikiai grojo pianinu, rinko dešimtukus. Lankė dailės skyrių. Buvo matematikė, dalyvavo olimpiadose. Tikrai gabus vaikas. Savo sugebėjimą susikaupti, visas smegenis įdėjo į sportą. Dėl to toks ir rezultatas. Žinoma, ir beprotiškas, begalinis užsispyrimas bei tikslo siekimas.“

Dėl pasirinkimo žaisti futbolą mama neprieštaravo, bet skatino dukrą tuo pačiu pabaigti muzikos mokyklą. Liucija atvira: pasitaikydavo ir sunkių akimirkų, nesutarimų. Bet muzikos nesikratė, greičiau priešingai.

„Būdavo, kad išgirsdavau: „Tu daugiau nieko neveiki, tik futbolą žaidi. Reikia mokytis, išsimiegoti.“ Bet viskas praėjo, nes galų gale atėjau į tą tašką, kai mano gyvenimas yra futbolas ir bus futbolas. Tik mama norėjo, kad pabaigčiau muzikos mokyklą. Tai ir pabaigiau. Nebuvo sunku, nes man patiko groti pianinu mažens. Norėjau groti ir smuiku, bet smuiko mokytojo Dusetose nebuvo“, – apie muzikinius pomėgius pasakojo mergina.

Prisėdusi prie pianino namuose ji puikiai valdo klavišus, lyg aikštėje ritinėtų kamuolį. Liucijos nuomone, futbolas ir grojimas turi daug panašumų, kurie netgi padeda vienas kitam.

„Tikrai daug panašumų. Yra ritmas, smegenų darbas. Turi greitai mąstyti. Grojant pianinu dvi rankos groja skirtingas natas, kartais skirtingą ritmą. Yra daug dalykų, kuriuos turi sujungti į vieną ir padaryti iš to visumą. Visame sporte irgi tas pats. Kūno judesius turi suderinti su mintimi, greitai mąstyti. Manau, kad tas prisidėjo ir prie geresnio mano žaidimo, – svarstė mergina – Taip pat panašu todėl, kad pamiršti kas vyksta aplinkui. Išeini į aikštę – visos problemos dingsta, kita nebesvarbu. Kai groji – taip pat žiūri tik į natas, nebegalvoji apie kitus dalykus. Buvo vaikystėje tokių momentų – kai labai susinervindavau, nubėgdavau namuose iki pianino pagroti. Tas man padėjo išlieti emociją. Futbole tas pats. Be futbolo man sunku emociškai, jis padeda palaikyti tą gerą emociją gyvenime.“

L. Vaitukaitytė niekada nesuko galvos dėl stereotipų, neva mergaitės turėtų tik muzikuoti ar šokti. Merginos teigimu, futbolas yra ne tik laisvalaikio pomėgis, bet ir išmokė būti komandoje, ir pralavino bendravimo įgūdžius. „Futbolas daug davė. Komandinis sportas – labai smagu. Turi daug žmonių ir su visais turi būti draugas. Ne tik turi, bet ir nori, ir pavyksta. Tikrai pralavino bendravimo įgūdžius. Žaidžiant taip pat pradedi daugiau pasitikėti savimi. Jei nebūčiau žaidusi – būčiau nedrąsi, – patikino Liucija – Kiek pastebėjau, kai tik susitinku sportininką – jis ir aktyvus, ir drąsus, ir nuoširdus, viską sako atvirai. Būna, kad daro nesąmonių, bet linksma gyventi... Sportininkai visi pasidaro panašūs gyvenimo būdu. Man sportininkės gyvenimas ir labai tinka, ir patinka.“

Svajonės link

Futbolininkė teigė neturėjusi priežasčių sustoti žaisti. Tuo labiau, kad gerai sekėsi tiek gimtajame krašte, tiek ir Vilniaus, Kauno komandose. Svajoti apie didesnius tikslus, jų siekti merginą įkvėpdavo ir pasaulinės žvaigždės, ir vietos pavyzdžiai.

„Kai buvau maža, buvau labai susidomėjusi amerikiete Mia Hamm. Žiūrėjau visokius vaizdo įrašus kaip ji žaidžia. Lietuvoje visada stebėjau Šiaulių „Gintros-Universiteto“ žaidėjas. Galvojau, kad aš vieną dieną būsiu gera žaidėja, žaisiu Čempionių lygoje, moterų rinktinėje. Patikdavo kaip įvarčius mušdavo Sonata Vanagaitė“, – vaikystės favorites vardino Liucija.

Neilgai trukus ji pati tapo „Gintros“ žaidėja. Dar atstovaudama Kauno moterų komandai ji 2017 metų vasarą prisijungė prie Šiaulių ekipos Čempionių lygos turnyrui. Pajėgioje komandoje L. Vaitukaitytė tapo viena kertinių žaidėjų ir prisidėjo prie įspūdingo žygio Europoje. Atrankos varžybose Lietuvos čempionės sutriuškino varžoves iš Slovakijos, Sakartvelo bei Turkijos, o aštuntfinalyje eliminavo daugkartines Šveicarijos čempiones.

„Buvo labai daug emocijų, nes nesitikėjo, kad pateksime į kitą etapą. Net po lygiųjų 1:1 namie pirmose rungtynėse. Išvykos rungtynės Šveicarijoje buvo pačios geriausios ir komandai, ir man asmeniškai. Netgi vienintelį kartą, per kėlinį, perdavimu atlikau 100 procentų tikslumu. Pergale negalėjau patikėti ir po rungtynių. Rūbinėje vyko tiesiog šventė. Treneris buvo tiesiog „apšalęs“. Buvo labai smagu“, – įsimintinas akimirkas apibūdino futbolininkė.

Dusetiškės ir jos komandos draugių laukė dar viena staigmena – aštuntfinalyje burtai lėmė vieną stipriausių žemyno komandų – FC „Barcelona“, kurią tuomet papildė neseniai geriausia pasaulio futbolininkė išrinkta olandė Lieke Martens.

„Prieš burtus juokavome, kad išsitrauksime „Lyon“ ar „Barcelona“ ir parodysime, iš kur vėžiai žiemoja. Bet kai ištraukė burtus – buvo šokas. Prieš rungtynes buvo labai baisu, tris dienas negalėjau užmigti. Kai išėjome į aikštę pilname Šiaulių stadione, buvo šiurpuliukas. Buvo smagu matyti, kad Lietuvoje į moterų futbolo rungtynes atėjo tiek žmonių. Tai pirmas toks kartas, galbūt negreitai vėl bus. Buvo labai gera patirtis. Sužaidėme ir nieko baisaus nebuvo. Taip, lygis geresnis, geresnės žaidėjos. Bet nieko stebuklingo“, – akistatą su Ispanijos superklubu ramiai vertino L. Vaitukaitytė.

Po antrųjų rungtynių Barselonoje futbolininkei pavyko sudominti futbolo specialistus, išvykti į peržiūrą „Levante“ klube. Liucija neslepė – norint pradėti karjerą užsienyje prireikė ir gero žaidimo aikštėje, ir darbo už aikštės ribų – pavyzdžiui, susikurti savo žaidimo akimirkų vaizdo montažą, susirasti kontaktų.

2018 metų pradžioje ji išvyko į Ispaniją ir prisijungė prie Saragosos komandos. Joje debiutuoti nepavyko dėl biurokratinių dalykų. Toliau saugės kelias pasuko į Tenerifę, vėliau ji atsidūrė garsiojo „Sevilla“ klubo moterų komandoje. Nuo pernai Liucija atstovauja Santandero „Racing“ ekipai.

Tačiau išsvajotą šalį pasiekusi 20-metė vien tuo nepasitenkina. „Atrodo, galėčiau džiaugtis, kad esu Ispanijoje, kokia aš „kieta“. Buvau tokiame klube kaip „Sevilla“, turėjau kontraktą. Bet nelabai džiaugiausi, nes vis galvojau kad per mažai žaidžiu, noriu daugiau, pastoviau. Atrodo, kad kuo daugiau turi – tuo daugiau nori. Ta mintis nepalieka manęs“, – lyg sau priekaištaudama kalbėjo mergina.

Ji teigė per pora metų Ispanijoje patobulėjusi visapusiškai, užsigrūdinusi: „Sužinojau dalykų, apie kuriuos net nepagalvodavau. Pasikeitė visas futbolo supratimas. Patobulėjau bendravime, psichologiškai. Užsigrūdinau, nes nebuvo lengva išvažiuoti ten, kur nemoki kalbos, nieko nepažįsti. Tačiau tas tarpas praėjo. Dabar jaučiuosi, kad ten gyvenčiau 5 metus. Tikrai labiau savimi pasitikiu. Kai grįžtu į Lietuvos rinktinę tą labiausiai pajaučiu. Matau, kad galiu daugiau padėti komandai nei anksčiau.“

Lietuvos moterų rinktinės marškinėlius Liucija apsivilko vos 15-os metų, Baltijos taurės turnyre 2015 m. „Labai bijojau, labai jaudinausi, kaip čia pavyks sužaisti. Treneris R. Viktoravičius labai pasitikėjo manimi, labiau nei aš savimi. Galvojau – išleis, sugadinsiu ką nors, daugiau į rinktinę nebeims. Bet viskas gerai pasisekė. Net laimėjome tą taurę po ilgo laiko tarpo“, – apie debiutą kalbėjo futbolininkė.

Ji atstovauti šaliai visada vyksta noriai nepaisant to, kad keliauti iš Ispanijos ir atgal sukelia papildomų sunkumų siekiant tikslų klube, o Lietuvos rinktinei neretai tenka nuryti karčias piliules po rungtynių su ženkliai pajėgesnėmis varžovėmis. „Nėra patogu iš klubo perspektyvos, praleidžiu treniruotes, rungtynes. Tačiau kai galiu – tikrai stengiuosi atvažiuoti į rinktinę. Visų pirma, žaisti už rinktinę garbė. Su kai kuriomis žaidėjomis rungtyniavau nuo pat U-15 rinktinės. Jos važiuoja, kaip čia aš neatvažiuosiu ir nepadėsiu joms? Ir reikia važiuoti, ir norisi. Labai smagu susitikti su kitomis žaidėjomis, draugėmis.“

L. Vaitukaitytė jėgas jau išbandė ir Ispanijos aukščiausioje lygoje, bet pastaraisiais metais žaidžia antrajame divizione. Mergina neabejojo – aukščiausias laiptelis yra pasiekiamas: „Esu realistė, bet svajoti reikia. Svajoju žaisti vienoje iš geriausių lygų. Ar tai bus Ispanija, ar Prancūzija, Vokietija, JAV. Tikiuosi, kad po 5 metų galėsiu įsitvirtinti vienoje iš šių šalių čempionatų. Nemanau, kad man yra kažkokie limitai. Daug aplinkybių susideda į vieną, bet jei pasiseks, tikrai jokios galimybės neatmetu. Nėra taip, kad kažkur negalėčiau žaisti.“

Rudenį ji vėl pakėlė sparnus ir grįžo į Ispaniją. Kad ir kaip susiklostytų tolimesnė jos karjera, jaunoji futbolininkė gali didžiuotis jau dabar – ji pasiekė tiek, apie ką daugelis tik svajoja.

Atsakas į diskriminaciją

Principingumas ir noras protestuoti, regis, įaugęs į M.Rapinoe kraują. Nors jos veide nuolatos šviečia šypsena, smulkus kūno sudėjimas ir rožiniai plaukai stereotipiškai lyg ir byloja apie švelnumą, moteriškumą, neapsigaukite – ji yra apsigimusi kovotoja už teisybę, ne tik už savo, bet ir kitų asmenų teises.

Pirmiausia – moterų ir seksualinių mažumų, kurioms pati priklauso. Tai, kad yra lesbietė, ji viešai paskelbė prieš aštuonerius metus, nors tai ir nebuvo paslaptis, mat jau senokai turėjo mylimąją ir šių santykių neslėpė. Tiesa, Megan iš pradžių išgarsėjo kaip puiki sportininkė, o aktyviste tapo kiek vėliau. Po to, kai susidūrė su neteisybe, kurios futbolo pasaulyje, pasirodo, netrūksta. Tai ir gerokai mažesni nei vyrų atlyginimai, ir prastesnės treniravimosi sąlygos, ir rasistinė diskriminacija.

34-erių M.Rapinoe futbolo pasaulyje ne naujokė, tačiau praėjusios vasaros pasiekimai – ypatingi. Jos vadovaujama JAV moterų futbolo rinktinė tapo Pasaulio futbolo čempionato nugalėtoja. Komandos kapitonė buvo pripažinta tarptautinės futbolo federacijos FIFA Metų žaidėja, "Sport Illustrated" žurnalo išrinkta Metų sportininke, o jos nuotrauka papuošė šio leidinio viršelį. Tada ji sukėlė skandalą – viešai atsisakė prezidento D.Trumpo kvietimo į Baltuosius rūmus.

Tai buvo atsakas į rasistinę, diskriminacinę JAV prezidento ir jo administracijos politiką. Savo požiūrį ji pademonstravo jau anksčiau ir ne kartą, pavyzdžiui, kai prieš varžybas ar įteikiant apdovanojimus giedamas šalies himnas, ji iškalbingai tyli, taip išreikšdama protestą prieš šalies valdžią. O štai 2016-aisiais, palaikydama juodaodį futbolininką Coliną Kaepernicką, kovojantį su socialinęe neteisybe, kurią jos gimtojoje Amerikoje patiria tautinės mažumos, giedojo himną klūpodama.

Rūpi rimtos problemos

Vieną dieną moters įvartis bus vertas tiek pat, kiek ir vyro įvartis. Ir jokių kompromisų čia negali būti.

Visus savo sportinius apdovanojimus futbolo žvaigždė panaudoja kaip platformą kalbėti apie tai, kas jai rūpi. Viena iš problemų, kuriai skiria daug dėmesio, – rasistiniai įžeidinėjimai sporte ir pernelyg mažos finansinės sankcijos už juos.

Kai šiemet Bulgarijoje vykusiose Europos futbolo čempionato atrankos rungtynėse sirgaliai bulgarai surengė išpuolį prieš Anglijai atstovaujančius juodaodžius futbolininkus, šalis nubausta juokinga 65 tūkst. dolerių bauda, piktinasi Megan.

Kitas jai svarbus klausimas yra seksualinių mažumų vertinimas sporto pasaulyje. M.Rapinoe teigia, kad netradicinės seksualinės orientacijos sportininkės moterys yra drąsesnės ir dažniau pasiryžta atsiskleisti, o vyrai, ypač futbolininkai, nesijaučia saugūs ir vengia atvirauti. "Noriu parodyti, kad esu kartu su jais, ir nusiųsti draugišką žinutę, kad palaikančių juos žmonių profesionaliame sporte yra vis daugiau. Todėl aplinka darosi vis tolerantiškesnė, tabu mažėja", – aiškina ji.

Ypač aktyviai futbolininkė kovoja už savo ir kitų šios sporto šakos atstovių teisę uždirbti lygiai tiek pat, kiek vyrai, ragina jas nesutikti su jokiais kompromisais. Be to, reikalauja, kad joms būtų sudarytos tokios pačios sąlygos žaisti. Deja, šiuo metu moterys beveik visada treniruojasi ir žaidžia stadionuose su dirbtine danga, o tai lemia žymiai dažnesnes traumas. Ryžtingai nusiteikusios Megan su kolegėmis neseniai padavė į teismą FIFA ir šios organizacijos prezidentą Carlosą Cordero.

"Ši kova sunki ir sekinanti, dažnai jautiesi taip, tarsi daužytum galva sieną, bet tai vienintelė išeitis, tad svarbu nesustoti. Stengiuosi savo komandos draugėms įkvėpti drąsos, raginu nepasiduoti, nes problemų yra labai daug, tai ne tik mažesnis atlygis, bet ir prastesnis sveikatos draudimas, ne tokios geros keliavimo sąlygos", – tikina Megan.

Vienas iš pasirinktų protesto būdų – dažnai sportininkės varžybų pabaigoje, prieš pasigirstant teisėjo švilpukui, ima skanduoti "vienodas darbo užmokestis".

Palaikymo reikia kiekvienam

Kad ir kokia tvirta būtų, Megan pasitaiko sunkių momentų, kai reikia artimųjų palaikymo. Jo ji visuomet sulaukia iš šeimos – štai praėjusią vasarą Prancūzijoje vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu visą mėnesį kartu su ja buvo ir mama Denise bei dvynė sesuo Rachael. Jos puikiai žino, kad vienos dukra, o kitos sesuo neturi jokių supergalių ir, esant tam tikroms situacijoms, gali būti jautri, pažeidžiama, tada paprasčiausias apkabinimas įgyja aukso vertę.

Futbolo žvaigždė turi širdies draugę, taip pat sportininkę, krepšininkę "Seattle Storm" žaidėją Sue Bird, tačiau suderinti treniruočių, varžybų ir kelionių grafikus joms ne visuomet pavyksta.

Su savo dvyne Rachael, kuri gimė 11 minučių anksčiau, tad yra vyresnioji, jos labai artimos. Dar nuo tada, kai būdamos vos penkerių kartu pradėjo lankyti futbolo treniruotes, o ypač po to, kai abi viena kitai prisipažino esančios lesbietės, tai nutiko besimokant universitete.

Su mama taip pat sutaria puikiai. Denise gyvena Kalifornijoje, Redingo mieste, o Megan – Sietle. Jos susitinka gana dažnai, kai po praėjusių metų apdovanojimų pasipylė kvietimai į renginius ir vakarėlius, į kai kuriuos sportininkę lydėjo mama, pavyzdžiui, į žurnalo "Glamour" Metų moters apdovanojimus, kurie vyko Niujorke. Nuotraukas iš jo, kuriose dukra atrodo itin elegantiškai, Denise nešiojasi su savimi, kad galėtų bet kada parodyti draugėms.

Pažvelgus į ją, stovinčią greta garsiosios dukters, vilkinčios prabangiu "Gucci" kostiumėliu, aplinkui sukinėjantis pramogų pasaulio žvaigždėms, sunku patikėti, kad moteris tebedirba padavėja paprastoje užkandinėje. Čia Denise triūsia nuo tada, kai dvynėms suėjo dveji. Galėtų nebedirbti, abi dukros ir kiti suaugę vaikai uždirba pakankamai, kad galėtų ją išlaikyti, bet nori būti savarankiška ir daryti tai, kas patinka.

Kilusi iš paprastos šeimos

Kartais verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl savo svajonės, kurią matai tik tu pats.

Išklausiusi draugių aikčiojimų, kaip jai pasisekė, kad gali sukiotis greta garsenybių, ir kaip turi didžiuotis būdama vienos iš jų mama, ji lyg niekur nieko nusišypso, pasiima bloknotą, rašiklį ir eina priimti užsakymo iš lankytojų. Gyvenimas moters nelepino. Ji su vyru Jimu, Megan ir Rachael tėvu, užaugino net septynis vaikus, tris bendrus – dvynes bei vyresnį už jas sūnų Brianą.

Istorijas apie Megan vaikystę tėvams pastaraisiais metais teko pasakoti daugybę kartų. Tačiau toli gražu ne visos yra nostalgiškos ir mielos: būta ir patyčių mokykloje, ir nemalonių nutikimų, susijusių su brolio įsitraukimu į nusikalstamą veiklą. Šeima buvo triukšminga, politiškai susiskaldžiusi. Pavyzdžiui, Jimas balsavo už D.Trumpą, ir už tai Megan jam negali atleisti. Bet tėvas palaiko dukrą, kai ji protestuodama negieda himno, nors ir sulaukia smerkiančių laiškų.

Vaikais, nepaisant visko, tėvai rūpinosi. Nors vyresnėlis nuėjo blogais keliais, ne vienus metus praleido įkalinimo įstaigose, dvynėmis ir jų pasiekimais jie gali pagrįstai didžiuotis. Ne veltui kažkada mama vienintelę savo laisvą dieną per savaitę  aukodavo tam, kad dukras nuvežtų į futbolo treniruotes, o tai į abi puses užtrukdavo beveik penkias valandas. Savaitgaliais į varžybas jas neburbėdamas vežiodavo tėvas, nors dėl to keltis tekdavo kone paryčiais.

Kai mergaitės pradėjo parnešti pirmuosius sportinius trofėjus, mokė nesipūsti vien dėl to, kad sekasi sportas, ragino mokytis, kad gautų stipendiją. Nepasmerkė dukterų ir sužinoję apie netradicinę seksualinę jų orientaciją, nors prireikė laiko su tuo susitaikyti. Tik bijojo, kad tai apsunkins joms gyvenimą mažame konservatyviame miestelyje. Kita vertus, šeimoje tai ne pirmasis atvejis, jų teta, mamos sesuo, taip pat yra lesbietė. Bet dukrų pasiekimai nustūmė šį klausimą į antrą planą.

Išliko tokios pat artimos

Rachael sportinę karjerą nutraukė po kelio traumos ir kartu su Megan ėmėsi kitos veiklos, susijusios su sportu. Jos rengia treniruočių stovyklas Portlando universiteto, kuriame studijavo, moterų futbolo komandai, jaunimo futbolo klubams. Taip pat organizuoja parodomąsias futbolo treniruotes – sesijas gabiems jauniems futbolininkams, kuriose pačios pristato savo atrinktas ir rekomenduojamas treniravimosi technikas. Tai jų verslas, kuriuo rūpinasi Rachael.

Kaip ir daugelis dvynių, vaikystėje ir paaugystėje jos buvo tiesiog neišskiriamos, tačiau ir dabar yra labai artimos. Sesės panašios, tačiau neidentiškos, tiesa, abi plaukus kerpasi trumpai. Rachael plaukai tamsūs. Megan juos šviesina ir dažo rožine spalva. Ši šukuosena tapo jos skiriamuoju ženklu. Iš tiesų tai paskutinės minutės sprendimas, kai kartą prieš kelerius metus norėjosi kažko naujo ir neįprasto. Jai patinka, kad iš pradžių ryški spalva pamažu blunka, kol ir vėl plaukus nudažo.

Dabar, kai tapo dar labiau žinoma ir atpažįstama, plaukų spalva ją dažnai išduoda, todėl keliaudama ar laisvalaikiu, kai nori išvengti nepageidaujamo dėmesio, visuomet nešioja baltą kepuraitę su snapeliu, užsmauktą ant akių. Baltais siūlais ant jos priekio išsiuvinėtas keiksmažodis f--- you, kurį pamatysi tik gerai įsižiūrėjęs. Tai įspėjimas, o kartu tam tikro požiūrio demonstravimas, Megan geriau nei bet kas kitas žino, kad ovacijos akimirksniu gali pereiti į nušvilpimą.

Kai nesportuoja, mėgsta nešioti patogius, paprastus drabužius – su džinsais ir odiniu švarkeliu jaučiasi geriausiai, dažniausiai avi stilingus mokasinus. Neseniai pasidovanojo sau auksinį "Rolex" laikrodį – tiek ir tos prabangos.

Atrodo puikiai, ir ne tik dėl smulkaus sudėjimo, o dėl to, kad pasukusi mylimosios pavyzdžiu ėmė sveikiau maitintis, į meniu įtraukė daugiau daržovių ir baltymų, vengia transriebalų, cukraus, krakmolo ir kitų kenksmingų medžiagų.

Jos kalbos įvairiomis progomis skirtingai auditorijai sutinkamos su palaikymu ir susižavėjimu, nes M.Rapinoe kalba kaip patyrusi politikė, paprastai, aiškiai, kartu yra sava, artima paprastiems žmonėms. Įdomu, kad nauja visuomenės apklausa parodė, jog dabar už futbolo žvaigždę prezidento rinkimuose balsuotų 42 proc. rinkėjų, 1 proc. daugiau nei už D.Trumpą. Bet ji neketina dalyvauti politikoje, nors po šių metų olimpinių žaidynių planuoja baigti sportinę karjerą.

Megan Rapinoe apie...

... dalyvavimą politikoje. Nenoriu būti mėgėja, man nepatinka diletantai, tam, kad būtum geras politikas, reikia žinių, įgūdžių ir talento.

... diskriminaciją sporte. Faktas, kad esu tik ketvirta moteris per 66 metus, paskelbta "Sports Illustrated" žurnalo Metų sportininku, kalba pats už save.

...svarbiausias vertybes. Mes turime būti geresni. Daugiau mylėti, mažiau nekęsti. Daugiau klausytis, mažiau kalbėti.

... laisvės pojūtį. Man svarbiausia turėti laisvę rizikuoti, laisvę daryti klaidas ir laisvę išbandyti vis naujus dalykus.

... kritikos priėmimą. Jeigu negali priimti kritikos, negalėsi pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias tau siūlo gyvenimas.

... lyčių lygybę. Vieną dieną moters įvartis bus vertas tiek pat, kiek ir vyro įvartis. Ir jokių kompromisų čia negali būti.

... patirčių įvairovę. Man patinka daryti ką nors neįprasto, ypač jei ta veikla leidžia išeiti už sporto ribų ir yra susijusi su mada. Mada leidžia išlįsti iš dėžės, į kurią uždarytos sportininkės profesionalės, todėl ne kartą esu tapusi reklaminių drabužių kampanijų veidu, tai smagių emocijų suteikianti patirtis.

... rizikos vertę. Kartais verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl savo svajonės, kurią matai tik tu pats.

... atkaklumo svarbą. Kad ir kokį smūgį gautum, koks jis neteisingas atrodytų, niekada nepasiduok. Atsikelk ir eik toliau. Sunku nugalėti tą, kuris niekada nepasiduoda.

„Visuomet buvau labai aktyvi mergaitė mokykloje, ypač sporto srityje, mokyklai ruošiantis dalyvauti „Ežio golo“ turnyre buvo reikalinga mergaitė, todėl pakvietė mane pabandyti, kadangi toje pačioje komandoje žaidė ir mano brolis, tai ilgai negalvojusi sutikau. Tuomet ir pradėjau žaisti bei domėtis futbolu, šiuo turnyru mano futbolininkės kelias nepasibaigė, tai buvo tik pradžia“, – prisimena Simona ir sako, kad jos pasirinkimas iki šiol sulaukia dviprasmiškų reakcijų.

Studijuoju finansų matematiką, todėl ateitį sieju su tuo, kuo galėsiu užsiimti baigusi šias studijas, kadangi moterims išgyventi iš futbolo Lietuvoje labai sunku.

„Pas mus nėra įprasta, kad merginos žaistų futbolą, dažnas žmogus sužinojęs nustemba ir užduoda įvairiausių klausimų, būna ir tokių, kurie mano, jog tai nėra mergaitiška“, – sako S. Veličkaitė ir labai džiaugiasi, kad nepaisant visokiausių nuomonių apie moterų futbolą, jis populiarėja ir Lietuvoje.

Simona savo ateitį ir perspektyvas vertina paprastai – kol kas, jos manymu, tai nėra užsiėmimas iš kurio ji galėtų pragyventi, tačiau, jei pavyktų, savo ateitį mielai sietų su futbolu. „Šiuo metu Šiaulių universitete studijuoju finansų matematiką, todėl ateitį sieju su tuo, kuo galėsiu užsiimti baigusi šias studijas, kadangi moterims išgyventi iš futbolo Lietuvoje labai sunku. Žinoma, stengsiuosi nepamiršti mylimo žaidimo ir rasti laiko futbolui. Tikriausiai, kaip ir daugelio, mano svajonė – išvykti žaisti į kitą šalį. Jei baigusi studijas gaučiau būtent tokį pasiūlymą, sutikčiau“, – įsitikinusi mergina.

Futbolo klubo „Gintra-Universitetas“, kuriame žaidžia Simona, prezidentas Gintaras Radavičius prisimena, kad Simona dar būdama paauglė buvo pakviesta į sporto gimnaziją Šiauliuose, o po to įstojo į Šiaulių universitetą. Klubas Lietuvos moterų A lygos čempionatą yra laimėjęs 15 kartų (12 kartų iš eilės nuo 2005 metų), o 2016 metais Simona buvo išrinkta geriausia šalies futbolininke.

Perspektyvioms sportininkėms yra sudaromos sąlygos studijuoti Šiaulių universitete. Klubas į aukštąją mokyklą įstojusioms merginoms apmoka mokslus, suteikia apgyvendinimą. Vis dėlto klubo prezidentas pripažįsta, kad moterų futbolo situacija yra ne itin gera ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, nors šioks toks atsigavimas ir jaučiamas. „Neužauginam Lietuvoje tokio lygio sportininkių, kad jos atitiktų pačius aukščiausius reikalavimus, kad galėtų žaisti aukščiausiose lygose, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos klubuose. Todėl aš merginoms sakau, kad tai turi būti jų hobis, laisvalaikis. Smagu, kad jos dirba profesionaliai, bet vis dėlto tai nėra pragyvenimo šaltinis. Sakau – merginos, mokykitės geriau, siekite karjeros kažkokioje darbinėje veikloje, o tai, kad jūs sportuojat, blogiau nebus“.

Kartu su dar keturiomis mergaitėmis Simona nusifilmavo komiško serialo „Tėvelio dukrytės“ vinjetėje bei specialiame anonse. Skirtingas ir labai talentingas mergaites TV3 televizija atrado tarp savo draugų socialiniame tinkle „Facebook“. Merginos, gavusios pasiūlymą filmuotis iš TV3 televizijos, iš karto sutiko ir kartu pasinėrė į naują nuotykį. Simonai vinjetėje vaidinti daug neteko, nes ji įkūnijo serialo heroję futbolininkę, tad įgūdžiai ir talentas čia labai pravertė. Iš visos Lietuvos surinktos mergaitės – ypatingos. Visos jos charizmatiškos ir talentingos kokioje nors srityje, garsinančios Lietuvą. O svarbiausia, visos – savo tėvelių dukrytės.

Liaupsių savo tėčiui negaili ir Simona Veličkaitė: „Jau nuo 14 metų gyvenu Šiauliuose, toli nuo tėvų, taigi retai susitinkame, bet dažnai kalbame telefonu. Tėtis mėgsta palepinti naujais rūbais ar daiktais, vasaros dienas leidžiame prie upės mūsų miestelyje arba vykstame į pajūrį. Mano tėtis griauna stereotipus ir yra vienas iš tų, kurie gali susitvarkyti su vaikais ir be mamos pagalbos. Tai žmogus, su kuriuo aš galiu kalbėtis apie viską, visuomet klausiu patarimų, kaip elgtis įvairiose situacijose, nėra buvę taip, kad jis man nepatartų“, – apie tėtį nesustodama galėtų pasakoti Simona.

Seriale „Tėvelio dukrytės“ pasakojama apie tėtį ir penkias jo dukras, kurie palikti mamos, turi suktis patys. Visos mergaitės labai skirtingos: gotė, futbolininkė, gražuolė, moksliukė ir mažiausioji, kurią meiliai vadina Sagute. Tėčiui tikrai nelengva auklėti penkias skirtingas dukras, todėl situacijos, į kurias jie pakliūva, dažnai priverčia kvatotis.

Serialo vinjetėje skamba ir specialiai Stano sukurta daina, kurią atlieka grupės „Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys.

„Tėvelio dukrytės“ – nuo gegužės 29 d. pirmadieniais–ketvirtadieniais 20 val. per TV3.

Žiūrovams prisistatys futbolą žaidžianti Justina Petrauskaitė, kuri sako jau po pirmojo filmavimosi supratusi, kad televiziją gali drąsiai vadinti savo svajone.

„Nors ir gali atrodyti keistai, bet tikrai nesu drąsi mergina. Dalyvavimas KK2 atrankoje yra šioks toks išėjimas iš komforto zonos, o patekimas tarp 16 geriausiųjų man yra didelis pasiekimas“, – sakė J. Petrauskaitė.

Mergina teigia, kad sportas jos gyvenime užima svarbią vietą: „Esu už sveiką gyvenimo būdą, todėl aktyviai sportuoju ne tik sporto salėje, bet ir nuo vaikystės žaidžiu futbolą. Jis yra mano aistra ir, galima sakyti, vienintelė gyvenimo meilė.

Justina puikiai žino, kas yra nuošalė, bei neslepia, kad futbolą žiūri ne rečiau nei Lietuvos vyrai. Mergina šiuo metu rungtyniauja „JL Stars“ moterų komandoje, yra jos puolėja, o per vienerias rungtynes yra įmušusi ir 3 įvarčius.

„Dabar iš žaidėjų labiausiai patinka Lionelis Messis, o per Europos ar pasaulio čempionatą palaikau Vokietijos futbolininkus“, – sakė Justina.

Jai darbas televizijoje būtų naujas dalykas, o didžiausią susižavėjimą iš televizijos laidų vedėjų merginai kelią Jurgita Jurkutė.

„Žaviuosi J. Jurkute. Ji man atrodo labai šviesus žmogus, kuris stengiasi dėl kitų ir tai daro labai nuoširdžiai. Jos darbai verti didžiausių įvertinimų, labai gerbiu žmones, kurie geba ir nori padėti kitiems“, – sakė J. Petrauskaitė.

Justinos debiutas – antradienio vakarą 19 val. 30 min. per LNK.

Buvusi profesionali futbolininkė Raimonda Bložytė-Lukoševičienė neturėjo rimtų varžovių rungiantis dėl rezultatyviausiosios Lietuvos moterų futbolo A lygos žaidėjos titulo. Įmušusi 16 įvarčių ji dvigubai aplenkė antra-trečia vietomis šioje įskaitoje pasidalijusiomis Sonatą Vanagaitę ir Dovilę Gailevičiūtę.

Skirtingai, nei dvi pastarosios futbolininkės, 25 metų R. Bložytė-Lukoševičienė žaidė ne šalies čempionių Šiaulių "Gintros-Universiteto", o sidabro medalių laimėtojų "Akmenės" moterų komandoje.

"Man šis prizas - svarbus. Matau, kaip treneriai mane vertina. Ir kaip vertina žaidėjos," - apie rezultatyviausios žaidėjos prizą kalbėjo R. Bložytė-Lukoševičienė.

Akmenėje gimusi Raimonda ten žengė pirmus žingsnius futbole. Vėliau išvyko į Daniją. Ten net penkis sezonus žaidė Birkerodo "Skjold" klube antroje pagal pajėgumą tos šalies lygoje.

Skirtingai nei Lietuvoje, kur moterų futbolas - neapmokamas laisvalaikio užsiėmimas, Danijoje net ne aukščiausios lygos futbolininkės - profesionalės.

"Mūsų pirmojoje lygoje rungtynių per sezoną būdavo 18. O dar yra aukščiausia lyga. Visose tose komandose mokamas atlyginimas. Dauguma iš to ir gyvena. Gali kitos žaidėjos dar ir papildomai ką nors dirbdavo, jeigu spėdavo. Man pakako to, ką gaudavau iš futbolo"- kalbėjo Raimonda apie Danijos moterų futbolo padėtį.

R. Bložytė-Lukoševičienė dar galėjo tęsti profesionalios futbolininkės karjerą, bet vos baigusi universitetą, pernai grįžo namo.

"Danijoje gyvenau, kol neradau darbo Lietuvoje. Tada pagalvojau - kodėl man nespjovus į visus užsienius ir negrįžus į tėvynę? Įgausiu šiek tiek praktikos Naujojoje Akmenėje ir po to bandysiu kabintis didesniame mieste. Nes Lietuva man yra Lietuva.  Aš noriu gyventi tik Lietuvoje", - aiškino savo pasirinkimą futbolininkė.

Dabar R. Bložytė-Lukoševičienė dirba du darbus. Naujojoje Akmenėje ji - kūno kultūros mokytoja, o Šiauliuose - futbolo akademijos trenerė. Raimonda ir gyvena Šiauliuose. Ten gyventi persikėlė ir jos tėvai.

"Iš ryto atsikeliu Šiauliuose ir važiuoju į Naująją Akmenę. Mokykloje būnu iki keturių. Grįžtu atgal į Šiaulius ir šeštą valandą vedu mergaičių treniruotę. Po jos, jei turiu laiko ir nėra dar kokių nors darbų, einu pajudėti su "Gintra-Universitetu", - apie savo dieną kalbėjo buvusi futbolo profesionalė.

Dėl to, kad gyvena Šiauliuose, futbolininkė neturi galimybės treniruotis su savo komanda, tad pluša pratybose su varžovėmis Visa tai dėl to, kad Raimonda davė sau žodį, atstovauti tik savo gimtinės ekipai.

"Akmenė - mano gimtasis kraštas. Esu ištikima "Akmenei" ir jos neišduodu. Nors tenka pasivažinėti. Bet sau esu pasakiusi: būsiu ištikima savo kraštui - kol galėsiu, tol jo komandoje žaisiu. Bet treniruotis su šiaulietėmis man yra paprasčiau ir patogiau. Pasitreniruoju su jomis, o po to prieš jas žaidžiu. Bet jos pačios kviečiasi mane į treniruotes, tai kodėl man nenueiti pajudėti, formos palaikyti? Į Akmenę vakare iš tiesų nelabai spėčiau", - aiškino futbolininkė.

Dar kartą išvykti ragauti futbolo profesionalės duonos rezultatyviausia A lygos puolėja neketina. Tvirtai sau pasakė, kad žais tiktai Lietuvoje ir tiktai Akmenėje.

Mokytoja Raimonda futbolu sužavėjo ir savo mokines. Dabar keturios R. Bložytės-Lukoševičienės mokinės žaidžia toje pačioje, kaip ir jų mokytoja, komandoje.

Vis dėl to gal po poros metų, R. Bložytė-Lukoševičienė žada nutraukti ryšius su gimtine: "Planuoju visam apsigyventi Šiauliuose. Nebesivažinėsiu iš Šiaulių į Akmenę, gal ir futbolininkės karjerą jau baigsiu."

R. Bložytės-Lukoševičienės šeima žada užsiimti savo verslu. "Limobusai bus mūsų verslo kryptis. Po truputį su laiku, manau, mes savo įgyvendinsim ir tada, galbūt po metų, po dviejų sakysiu: štai - aš verslininkė", - kalbėjo Raimonda.

Futbolininkė su vyru Rūteniu planuoja ir šeimos pagausėjimą. "Norėčiau berniuko", - prasitarė R. Bložytė-Likoševičienė.

Daugeliui moterų futbolininkių vaikai reiškia ir karjeros pabaigą. Veikiausia R. Bložytė-Lukoševičienė nebus išimtis.

"Dabar komandų pagrindas yra jaunos studenčiokės arba mokyklose besimokančios mergaitės. Yra dvyliktokių, vienuoliktokių. Lietuvos moterų futbolas atjaunėjo. Išėjo tokios veteranės, kaip 40-metė Gitana Kerpienė, Raimonda Kuodytė", - kalbėjo rezultatyviausia 2013-ųjų A lygos sezono žaidėja.

Nors jos vyras ne tik nepyksta, bet ir palaiko sportinį žmonos pomėgį. "Mano vyras neturi visai nieko bendra su sportu. Bet iš jo sulaukiu labai didelio palaikymo. Tikrai nespaudžia - mesk futbolą, nes mažai laiko skiri man. Viskas yra suderinama. Jam pačiam krepšinis yra labiau prie širdies negu futbolas. Bet po truputį jis pamėgsta ir merginų futbolą. Vyrų futbolo mes nelabai žiūrime. Aš pati gal kiek ir domiuosi vyrų futbolu. Bet žiūrėti laiko neatrandu. Nebent - kiek leidžia galimybės. Tačiau tikrai dažniausia būna laiko stoka", - pasakojo R. Bložytė-Lukoševičienė.