Su G.Gataveckaite kalbame apie kryptingą kūrybinį kelią ir juvelyriką, kuri motyvuoja siekti gyvenimo tikslų.
– Jūsų kūrybinis kelias prasidėjo Marijampolėje, kur lankėte dailės mokyklą. Likus keliems metams iki vidurinės baigimo – išvažiavote į Alytų, kur mokslus pratęsėte Alytaus dailiųjų amatų mokykloje, mokydamasi tekstilės ir keramikos specialybių. Kokių patirčių įgijote šiose mokyklose?
– Mokymasis dailės mokyklose mane paskatino pasirinkti menų studijas. Pajutau viduje norą gilinti žinias keramikos mene, nes mane žavėjo porcelianas. Todėl menų studijos, iš pradžių buvusios didžiausia svajone, tapo mano tikslu, kurio kryptingai siekiau.
Juvelyrika mane žavi tuo, kad žmogus visada su savimi gali turėti kažką, kas jam primintų jo gyvenimo prasmę.
– Įgyvendinti savo tikslą atvykote į Kauną, kur pradėjote studijuoti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) keramikos specialybę. Kodėl studijoms pasirinkote būtent Kauną?
– Čia buvo galimybė studijuoti kaulinį porcelianą. Mane traukė šios medžiagos estetika, švara, buvo įdomu įgyti žinių indų dizaino srityje. Kurdama indus visada įsivaizduodavau, koks žmogus juos naudos. Norėjau, kad mano kuriamas puodelis, dubuo, lėkštė būtų vienetiniai. Tačiau indus žmogui nešiotis su savimi sudėtinga, be to, visi mano kūriniai buvo iš kaulinio porceliano. Man buvo svarbu tai, kad sukurti darbai nebūtų tik atsiskaitymas už studijas, buvo svarbi jų išliekamoji vertė. Tai paskatino mane mąstyti apie kažką, kas šalia žmogaus galėtų būti nuolatos.
Laimio Steponavičiaus nuotr.
– Baigusi keramikos bakalaurą, pasirinkote skulptūros magistro studijas. Kas paskatino nuo vienetinių indų pereiti prie erdvinių objektų kūrimo?
– Dar mokydamasi keramikos, susižavėjau rusų kurtų veislės šunimis. Dažnai nueidavau į Santaką, kur bendraudavau su žmonėmis, auginančiais šios ir kitų veislių šunis, kinologais. Mėgau piešti šiuos keturkojus. Todėl labai natūraliai gimė idėja sukurti skulptūras geriausiems žmogaus draugams. Tai tapo mano magistrinio darbo tema. Taip Zyplių dvare atsirado rusų kurtų veislės šunų skulptūros.
– Mokėtės tekstilės, studijavote keramiką, skulptūrą. Ar baigusi vieną specialybę nuo jos atsiribodavote ir pasinerdavote į kitą – naują, nepažintą? Ar jos papildydavo viena kitą, suteikdamos jums daugiau laisvės eksperimentuoti kūryboje?
– Dėstytojas, pas kurį studijavau juvelyriką, sakydavo, kad neįsivaizduoja gero juvelyro, kuris nejaustų formos. Todėl visos, kelyje į juvelyriką pasirinktos studijos, vedė mane gera linkme.
– Ar noras atsitraukti nuo keramikos, skulptūros ir gilintis į subtilesnį – juvelyrikos – meną atsirado palaipsniui?
– Baigusi studijas VDA KF, jau žinojau, kad noriu mokytis juvelyrikos mokykloje pas Darijų Gerliką, kurio kūryba mane įkvėpė. Norėjau kurti klasikinių formų juvelyrikos dirbinius, kartu ieškoti ir atrasti, kas būtų dar patogiau nei klasika. Meninių žinių turėjau labai daug, tačiau trūko technikos išmanymo. Mokymosi procesas buvo įdomus ir tai mane motyvavo kurti savo prekinį ženklą.
Juvelyrikoje jaučiuosi atradusi save, tuo gyvenu.
– Kokios juvelyrikos meno savybės jums imponuoja labiausia?
– Juvelyrika mane žavi tuo, kad žmogus visada su savimi gali turėti kažką, kas jam primintų jo gyvenimo prasmę. Gera, kokybiška juvelyrika su atitinkama simbolika, gali suteikti žmogui stiprybės, skatinti jį nepasiduoti, priimti iššūkius – įkopti į aukščiausius kalnus, atlaikyti didžiausias audras ir džiaugtis, vertinti įvairias gyvenimo patirtis.
– Kaip balansuojate tarp papuošalo patogumo ir jo koncepcijos? Ar tai kelia daug iššūkių?
– Čia, kaip sporto treniruotėje – kartais ateini į ją ir ji pati tampa iššūkiu, po kurio nuoširdžiai džiaugiesi, kad atlaikei visą krūvį. Tas pats ir kūryboje. Kurti kitam žmogui man yra džiaugsmas, o ne iššūkis. Man svarbu, kad sukurti papuošalai būtų funkcionalūs, patogūs, kad segėti, nešioti juos būtų galima bet kur ir bet kada. Man patinka išgrynintos formos, racionalumas, per kurį atsiskleidžia mano filosofija.
– Ar prie juvelyrikos sustosite ilgesniam laikui, ar jau galvojate apie naujus kūrybinius tikslus?
– Juvelyrikoje jaučiuosi atradusi save, tuo gyvenu. Tobulėju šioje srityje, džiaugiuosi ir tikiuosi, kad mano darbai neša gėrį ir kitiems. Bendradarbiauju su nuostabia "Parko galerijos" komanda: Jolanta Gutauskiene ir Paule Dragūnevičiūte, kurios man labai padeda. Jų dėka išmokau dirbti komandoje, kadangi iki tol buvau individualistė, nes tokią patirtį gavau studijuodama. Suprantu, kad turiu pasitikėti kartu dirbančiais žmonėmis. Čia lyg estafetėje, kur kiekvienas turi stengtis ir už save, ir už komandą, antraip bendra veikla subyrės ir nieko nepavyks. Jaučiuosi stipresnė, nes esu ne viena.
