– Paklausiu tiesiai šviesiai – jūs už ar prieš uniformas?
– G. P.: Man atrodo, uniforma yra labai gražus ir praktiškas dalykas. Galų gale, tai vienas pagrindinių elementų, atspindinčių konkrečios mokyklos mokinių identitetą. Juk tas išskirtinumas, kurio dažnai norime ir apie kurį svajojame, ne visada yra praktiškas. Be to, mokiniai ir patys puikiai moka uniformas sušiuolaikinti panaudodami tam tikrus aksesuarus: batus, kojines, kaklaraiščius ar kepures. Dėl jų dažniausiai nekyla ginčų su mokyklos vadovybe, kuri šiais laikais, manau, neįspraudžia jaunų žmonių į griežtus rėmus.
Tikrai nesu iš jokių draugų girdėjęs, kad jų atžalos skųstųsi uniformomis. Priešingai – jų vaikai džiaugiasi. Jei berniukų uniformos dalis yra džemperis su užtrauktuku arba megztinis su V formos kaklo iškirpte – sutikite, tie drabužiai labai universalūs ir tinka ne tik mokyklai. Juos kuo puikiausiai galima dėvėti kasdien po pamokų. Arba klostuoti sijonėliai mergaitėms. Man jie išties labai gražūs, tikrai tinka ir laisvalaikiu.
Dar vienas uniformų pranašumas, kad vaikai, jomis apsirengę, vieni kitų neblaško. Jei klasėje būtų visokių stilių margumynas, vargu ar jiems pavyktų susikaupti. Tik ir žvalgytųsi, kas ir kaip apsirengęs, kur pirkta, kokios firmos ir pan. Kitas geras dalykas, kad uniformos suvienodina vaikų socialinį skirtumą, t. y. kai apranga vienoda, nematyti, kieno tėvai daugiau ar mažiau uždirba. Tai labai gerai. Juk patyčios iki šiol egzistuoja, nors ir kaip aktyviai mokyklos spręstų šią problemą.
Požiūris: dizainerio G. Paulausko nuomone, uniforma yra labai gražus ir praktiškas dalykas, tik reikia daugiau laiko, kad mokyklose įsigalėtų uniformų dėvėjimo tradicija. / A. Krasuckaitės nuotr.
G. J.-M.: Mano galva, tai tobulas drabužis, skirtas kasdienai. Kalbu ne tik kaip dizainerė, bet ir kaip trijų dukrų mama. Viena iš jų – Sofija Meilė – rugsėjį eis į ketvirtą klasę. Kitos dvi – Urtė ir Barbora – jau baigusios mokyklą. Vyriausioji turėjo uniformą visus dvylika metų, vidurinioji ją dėvėjo tik pradinėse klasėse, o štai mažoji vilksis jau ketvirtą rugsėjį ir, pasakysiu, tuo ji labai patenkinta. Netgi mano vyriausioji dukra, kai kalbėjome šia jautria tema, sakė, kad uniformos buvo labai gerai, nes nereikėjo sukti galvos, ką ryte apsirengti.
– Kaipgi jaunų žmonių laisvė save išreikšti per drabužį? Ar mokykla tam ne vieta?
– G. J.-M.: Jei atvirai, anksčiau gražių uniformų buvo ne tiek jau ir daug. Dabar uniformų gamintojai bendradarbiauja su garsiais šalies dizaineriais, įsiklauso į mokinių nuomonę. Todėl jos gražios, patogios, stilingos. Galbūt mokiniams atsibosta su tuo pačiu drabužiu eiti diena iš dienos, bet juk yra visokių uniformos sudedamųjų dalių: švarkai, džemperiai, liemenės, sijonai, kelnės. Vyriausiai dukrai Urtei, pamenu, pirkome uniforminę medžiagą ir siuvome sijoną pagal jos pageidavimus. Kadangi medžiaga buvo ta pati, iš bendro mokyklos konteksto neiškrito.
Kita vertus, uniforminį švarkelį ar džemperį galima pagyvinti įvairiais spalvingais ženkliukais. Jie gali būti kokios nors mėgstamos muzikos grupės ar organizacijos, kuriai mokinys prijaučia. Tinka ir nedidelės aplikacijos ant drabužio apačios, apykaklės ar rankogalių.
Kitokį vaizdą sukurs ir pėdkelnės, batai, net kažkokia įdomi plaukų šukuosena, pynimas, plaukų segtukai. Dar galima sužaisti su spalvotomis, skirtingo dizaino sagutėmis. Būtent tomis smulkiomis detalėmis ir kuriamas individualumas mokykloje.
Nauda: „Mano galva, tai tobulas drabužis, skirtas kasdienai. Kalbu ne tik kaip dizainerė, bet ir kaip trijų dukrų mama“, – įsitikinusi G. Januškevičiūtė-Mickuvienė. / A. Chlebinskaitės nuotr.
G. P.: Mano nuomone, žmogus, nuo mažens dėvėdamas tam tikrą uniformą, savotiškai ruošiamas ateičiai. Juk daugelyje tarnybų egzistuoja uniformos: avialinijose, kariuomenėje, jas dėvi policijos, medicinos, pašto darbuotojai ir kt.
Tegul ta laisvė būti spalvingam, stilingam, madingam lieka... po pamokų. Mūsų laikais (aš ėjau į mokyklą sovietiniais metais) uniformos panaikinimas buvo kova prieš sistemą, noras išsilaisvinti. Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę mes irgi turėjome uniformas, bet, papūtus permainų vėjams, labai nebenorėjome jų dėvėti. Priežastis? Tos uniformos nebuvo lietuviškos – tik sovietmečio palikimas. Kita vertus, jei pavartytume istorijos puslapius, tai tiek nepriklausomos, tiek ir tarpukario Lietuvos mokyklose uniformos visą laiką egzistavo. Net buvo tų pačių spalvų kaip dabar: tamsiai mėlynos, rudos.
Šiais laikais uniformas kuria, audinius siūlo, jų spalvines gamas parenka dizaineriai. Jų profesionalumas ir patirtis, manau, yra garantas, kad bus viskas apgalvota.
Galbūt, kad palankiau į jas žiūrėtume, turi praeiti daugiau laiko? Tarkim, Anglijoje jau nuo senų laikų yra susiformavusi uniformų dėvėjimo tradicija. Beje, angliška uniforma turi ir kur kas daugiau privalomų sudedamųjų dalių. Pradedant nuo vienodų batelių, kojinių ir baigiant vienoda sportine apranga. Pas mus daugumoje mokyklų yra vos keli privalomi elementai – tarkim, kelnės, džemperiai, sijonai, o visas kitas aprangos dalis galima dėvėti pasirinktinai. Atkreipkite dėmesį, kad britų mokyklinių uniformų detalių galima išvysti ir filmuose apie Harį Poterį. Arba kitas pavyzdys – garsi Australijos sunkiojo roko grupė AC/DC . Vienas iš jos narių pasirodymuose dėvėjo britų berniukų uniformą – trumpas kelnes, švarkelį ir kepurytę. Aišku, toks įvaizdis 6–7 dešimtmečiais buvo savotiška protesto forma prieš griežtas taisykles, bet drauge tai tapo ir muzikanto įvaizdžio dalimi.
– Jūs teigiate, kad uniforma kartais peržengia ir mokyklos ribas? Kad ji gali būti įdomi ir gatvės madai?
G. P.: Vienareikšmiškai. Dažnai ji tampa netgi stiliaus dalyku, kaip puikiai matėme iš AC/DC pavyzdžio. Uniforma jau ir Lietuvoje pereina į gatvės madą. Labai stilingai atrodo vaikinai, dėvintys šiek tiek patrumpintas tamsiai mėlynas uniformines kelnes su kantu ir prie jų priderintus baltus kedukus su kojinėmis. Tas ilgis labai gražiai siejasi su laisvalaikio stiliumi. Vaikštinėdamas po miestą mėgstu stebėti, kuo apsirengę jauni žmonės, nes dažnai jų pasirinktos detalės būna labai netikėtos. Prisipažinsiu, mielai jas naudoju savo drabužių stilistikai, savo garderobe.
– Prisiminkite savo mokyklines dienas – uniforma tada buvo draugė ar priešė? Gal sugalvodavote kažkaip ją patobulinti?
G. P.: Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir išvis atsisakė uniformų kaip sovietinės sistemos relikto, turbūt sunkiausia buvo mūsų tėvams. Prasidėjo sunkmetis, blokada, drabužių nebuvo, o apsirengti kažkuo reikėjo. Dėvint uniformą gyvenimas buvo gerokai paprastesnis – atsikeli, apsirengi ir eini. Čia panašiai kaip mes kažkada sukūrėme GP paketą, kurį pavadinome „Miesto kario uniforma“. Ją sudarė juodi džinsai, juodas džemperis ir juodi marškinėliai. Visa kita buvo žmogaus fantazijos reikalas. Tas pats yra ir su mokykline uniforma. Ant jos galima rengtis, prie jos derinti visokių stilių drabužius, avalynę, galvos apdangalus, aksesuarus. Kaip man kartą apie uniformas pasakė vienas jaunas žmogus: čia viskas priklauso nuo požiūrio...
G. J.-M..: Mes dėvėjome tokias rudas plisuotas uniformas su juodomis prijuostėmis. Jų skalbimas, kaip dabar pagalvoju, mamoms buvo tikras iššūkis. Jei norėjai, kad tas plisuotas sijonukas neišsileistų, prieš skalbiant reikėdavo nuardyti visą apačią.
Rudas sukneles puošdavome baltomis apykaklėmis, kurios būdavo ir megztos, ir siuvinėtos, ir apsiūtos platesniais ar siauresniais raukiniais. Prijuostės, pamenu, būdavo su tokiais sparneliais, tai aš vyresnėse klasėse juos nusikirpau, o paskui tą patį padarė ir kitos mergaitės. Kažkas siūdavosi tas prijuostes pagal save arba uniformų sijonus stambiau plisuodavo – jos atrodydavo kaip gofruotos. Kol dar nereikėjo nešioti kaklaraiščio, rišdavomės po kaklu juosteles. Su jomis irgi būdavo galima pažaisti – tai plotis ar ilgis skirdavosi, tai kitoks surišimo mazgas. Žodžiu, kiek galėjome, tiek ir improvizavome.
Organizatorių nuotr.
– Ar gerai, kad daugelio mokyklų uniformos yra labai panašios spalvomis, kirpimu, modeliais? Galbūt reikėtų kažko labiau išsiskiriančio?
G. P.: Mano galva, čia tikrai nereikėtų išradinėti dviračio, nes egzistuoja tam tikros klasikinės spalvos, tinkančios uniformoms. Kalbant apie berniukų garderobą, paminėčiau pilką, tamsiai mėlyną. Prie jų puikiai dera kiti spalviniai dalykai: kaklaraištis, marškinėliai.
G. J.-M..: Pasikartosiu, kad šiais laikais uniformas kuria, audinius siūlo, jų spalvines gamas parenka dizaineriai. Jų profesionalumas ir patirtis, manau, yra garantas, kad bus viskas apgalvota: ir praktinė, ir stilingoji uniformų pusė.
