"Magnificat leidinių" pasirodžiusią interaktyvią knygą galima ne tik skaityti, bet ir braižyti, plėšyti, merkti į vandenį, ištepti druska ar purvu. Visa tai – tam, kad jaunuoliai galėtų ne tik pažinti, bet ir praktiškai patikrinti tikėjimo tiesas.

"Man labai nepatinka, kai tikėjimas pateikiamas per daug rimtai, – sako tradicijas laužantis G.E.Klimenka. – Turime labai mažai smagios religinės literatūros. Yra anekdotų knygelių (daugiau nei prieš 20 metų Vilniaus jėzuitų moksleivių pastangomis išleista knygelė "Bažnytiniai anekdotai" – aut.past.), bet ne visi mėgsta anekdotus ir jais ne visada sudominsi jaunimą. Norėjosi žaismingos priemonės, su kuria galėčiau pats dirbti pamokose arba ją galėtų naudoti tikybos mokytojai, katechetai. Norėjosi tokios knygos, kuri uždegtų jaunimą ir parodytų, kad tikėjimas nėra nuobodus reikalas, kuris susideda tik iš to, jog atsisėdi bažnyčioje, atkenti pamokslą ir tuo viskas pasibaigia."

– Kas "Pakopos po pakopos" skaitytojas? Kokio jis amžiaus?

– Kurdamas knygelę galvojau apie 11–16 metų jaunimą, bet pažįstami rimti suaugę žmonės ėmė sakyti, būtų labai šaunu tokią knygelę pačiam pabandyti. Suprantu, kad ji pritaikyta jaunimui, bet tinka ir visiems, kurie jaučiasi lengvai pamišę. Tokiems nestandartiniams katalikams, kuriems viskas labai rimta, bet mėgsta juokauti. Man patinka Jėzaus ištara: "Būkite kaip vaikai." Kai suaugusieji taip sako, tai dažniausiai gali suprasti, kad turi pabūti ramiai. O vaikai juk yra šėlstantys. Nors ir kai kurie suaugusieji sugeba išlikti tikrais vaikais. Jie nuolat šėlsta, nenustygsta vietoje. Manau, kad Jėzus, sakydamas "būkite kaip vaikai", kalbėjo ne apie ramius avinėlius, bet turėjo galvoje, kad vaikai išdykauja, kartais krečia išdaigas, pokštus, daro kažką, dėl ko nusvyla.

– Knygą galima ne tik atsiversti, pamaldžiai perskaityti ir padėti į lentyną, bet joje turi kažką rašyti, plėšyti. Suaugusieji įpratę į knygą žiūrėti pagarbiai. Tenka įgauti vaikiškumo ir drąsos, kad galėtum ją naudoti, ne tik pavartyti ar paskaityti.

– Taip, vienas iš knygos tikslų buvo sulaužyti mąstymo standartus. Jei tikėjimas formalizuotas, neturi laisvės, įsivažiavai į vėžes, ir tada, kaip tas arkliukas cirke, judi tik ratuku, o paleistas į laisvę ir toliau sukiesi ratu, nebemoki eiti tiesiai. Knygos principas, kad ją gali spardyti, draskyti, paišyti, – kai kuriems gali pasirodyti kaip visiška blasfemija. Žmonės pakraupsta vien nuo minties, kad knygoje galima pabraukti.

– Knyga nėra standartinė, ji interaktyvi. Ar yra instrukcija, kaip skaityti?

– Netgi labai griežta (juokiasi). Jos reikia laikytis labai griežtai – tai tavo fantazija. Kuo daugiau prifantazuosi, ką su knygele galima padaryti, tuo daugiau laikysies instrukcijos.

– Kuri užduotis tau labiausiai patiko?

– Pamenu, išėjau pabėgioti ir į kuprinę įsidėjau knygelę. Bėgu bėgu ir galvoju apie užduotį, kurią ketinu įvykdyti: "Trys įkvepiančios frazės." Kokios tos frazės? Pirmiausia prisiminiau Biblijos citatas, visokius posakius, bet tada ėmiau mąstyti, kas iš tiesų mane įkvėpė per visą gyvenimą. Bėgimas tapo meditacija. O sustojęs įrašiau šias: "Švieskis ir šviesk" – vienas iš šaulių įsakymų. Man labai svarbus edukatoriaus ir studento vaidmuo. Gal pamatinė, dėl to ir pirmoji. "Tiesa slypi kažkur anapus" – viskas prasidėjo domintis paranormaliais reiškiniais, tyrimais, o galų gale ir pasaulio pažinimas. Jei supranti, kad paslapčių nebeliko, tai nustojai tobulėti. O jei žinai, kad paslaptis dar slypi, tai atsiveria begalinis laukas tobulėti. O paskutinė – "Mylėk savo artimą kaip save patį." Šios trys frazės labiausiai įkvepia, nes atspindi tam tikrus mano gyvenimo etapus.

– Užduotys provokuoja ir skatina kūrybiškumą, nebijoti. Ar vaikystėje buvote drąsus vaikas?

– Vaikystėje nebuvau drąsus vaikas. Bijojau padaryti kažką ne taip ir labai paklusau sistemai. Buvau labai ramus, bet mokykloje man buvo nuobodu. Nors niekada nebėgau iš pamokų, bet dažniausiai užsiimdavau savo veiklomis. Dažniausiai tai buvo skaitymas ir rašymas. Mokytojai iki kokios dešimtos klasės vis atimdavo knygas, kurias skaitydavau pamokose. Vėliau prasidėjo kvailiojimų etapas – su bendraklasiais kūrėme "Benski šou" inscenizacijas. Jas rodėme net mokykloje. Tas kvailiojimo etapas labai gerai išugdė humoro jausmą. Suteikė drąsos nebijoti apsikvailinti. Jei žinai, kad visi nuolat apsikvailina, tai pasijunti laisvas, jog nesi vienas toks.

Man atrodo, kad yra rimties ir yra džiaugsmo laikas. Pamenu, kai pradėjau vaikščioti į Katalikų bažnyčią, mane stebindavo kiti tikintieji. Kunigas per Mišias suskelia gerą juokelį ir niekas nesureaguoja. Matai, kad vargšas stovi ir jaučiasi kaip durnelis, nes niekas nesijuokia. Juk bažnyčioje reikia laikytis rimties. Ačiū Dievui, dabar žmonės laisvėja. Kai kunigas pajuokauja, visi nusijuokia. Bet jei kunigas paklausia ko nors, tai bažnyčioje mirtina tyla.

– Gal per vaikų Mišias – ne?

– Na, tai per vaikų Mišias, o suaugusiųjų – ne. Jei kas išdrįsta ranką pakelti, tai kiti atsidūsta: "Ačiū Dievui, ne mane." Bet vis tiek nedrąsu bažnyčioje... Gal tie, kurie dažniau vaikšto, tai kiek laisviau jaučiasi. O tie, kur rečiau ateina, tikrai jaučiasi nepatogiai.

– Knyga gali padėti pasijausti patogiau. Ji suteikia ir apmąstymui vietos, ir gali pasisemti žinių. Yra užduočių kaip protmūšyje, pvz., išvardyti dvylikos apaštalų vardus, trumpiausią psalmę. Tikrai reikia išmanyti.

– Turi pasigilinti. Vienas VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius sako, kad jei nori sukirsti teologą per egzaminą, liepk išvardyti dvylika apaštalų vardų.

– Šios knygos užduotys tikrai reikalauja išskirtinės drąsos, viešo tikėjimo išpažinimo, pavyzdžiui, sugiedoti psalmę. Esate giedojęs psalmę viešai?

– Esu, esu.

– Ne bažnyčioje?!

– Ne bažnyčioje. Anksčiau dalyvavau evangelizacinėse veiklose, tai turguje skelbdavome Evangeliją. Pamenu, su pranciškonais dalyvavau žygyje. Ateini į kokį kaimą ir visi pasklinda po 2–3, ieško maisto ir nakvynės. Įstabu, kad visi 100 žygio dalyvių susiranda nakvynę, o maisto net lieka. Su savimi tai nesineši nieko. Gal tik vandens...

– Ši knyga gimė iš jūsų kaip tikinčiojo patirties?

– Taip. Jei kuri teologinio, religinio pobūdžio knygą, tai nori nenori ji siejasi su tavo religine patirtimi. "Magnificat leidiniai" yra išleidę Nikolas Sintobino SJ knygą "Apie jėzuitus ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas". Jei šią knygą duotume parašyti mokytam žmogui, rimtam teologui, tai greičiausiai gautųsi akademinis, sunkiai perskaitomas veikalas. O štai parašo jėzuitas knygą iš savo patirties ir perteikia tai, kuo gyvena. Mano knygelė irgi susijusi su manimi. Aš nuolatos juokauju, be galo mėgstu religinį humorą.

Dabar turiu mintį sukurti knygelę apie visokius juokingus nesusipratimus bažnyčioje. Kartą šv.Mišiose per bendruomeninę maldą, kai kunigas perskaito maldavimą, o visi atsako "Išklausyk mus, Viešpatie", nutiko juokingas dalykas. Kunigas skaito, o staiga aplink altorių ima bėgioti vaikas ir kunigas sako: "Paimkite kas nors tą vaiką." Bažnyčioje buvusieji ramiai atsako: "Išklausyk mus, Viešpatie." Aš vėliau nebegalėjau rimtai dalyvauti Mišiose. Tokias istorijas renku ir tikiuosi per porą metų sukaupti medžiagą visai knygai.

– Kalbate apie tikinčiųjų džiaugsmą. O reikia būti tikinčiam, kad šią knygą skaitytum?

– Nebūtinai. Reikia būti atviram. Jei tau įdomūs tokie dalykai, nori pažinti save, paanalizuoti, tai praleisk tas dalis apie tikėjimą. Gal naudodamas knygelę kažką atrasi ir suprasi, kad esi tikintis. Yra toks posakis: "Ateistas, iki pirmos oro duobės skrendant lėktuvu." Galbūt esi ateistas ar neapsisprendęs, bet gali paimti knygelę ir suprasti, kad tai, kaip įsivaizdavai Bažnyčią, skiriasi nuo tikrovės.

– Dabar vis dar karantinas ir kai kurių užduočių nepavyks padaryti, pavyzdžiui, nueiti kiekvieną sekmadienį į Mišias, pasninkauti nuo interneto, susitikti su draugais...

– Knygelė, kaip sakiau, yra priklausoma nuo tavo fantazijos. Nebūtina daryti užduotis iš eilės. Gali susigalvoti savo naudojimosi sistemą. Pavyzdžiui, yra užduotis kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv.Mišiose. Jos dabar vyksta ir internetu, negalėdamas ar nenorėdamas dalyvauti gyvai, pamėgink dalyvauti internetu taip, kad jos būtų rimtos. Pažįstami pasakojo, kad sunku susikaupti, atrodo, kad tiesiog žiūri televizorių. Viena šeima pasakojo, kad viską atideda, atsisėda, apsirengia tarsi eitų į bažnyčią, klaupiasi, sėdasi taip, kaip ir įprasta. Tada labiau jaučia, kad dalyvauja Mišiose. Jei esi lovoje su naktiniais, dar kažkas paskambina, dar feisbuke kažkas parašė, tai nėra rimties, nesusikaupęs negali dalyvauti. O karantino iššūkis – rimtai dalyvauti Mišiose, tik jose.

– Knygos iliustracijose gali sutikti Super Džėjų. Kas jis ir ką veikia knygoje?

– Čia kaip su Betmenu, tu apie jį girdėjęs, bet pažįsta tik vienetai. Jei nežinai, kas yra Super Džėjus, tai reikia būti įsitraukus į išrinktųjų klubą. Ne visi jį pažįsta ir norisi, kad išrinktųjų ratas plėstųsi. Kai kurie asmeniškai matę, bet nežino, kas jis toks. Paslaptinga asmenybė. Reikia, kad su šiuo superherojumi susipažintų kiekvienas asmeniškai.

– Kodėl toks knygelės pavadinimas – "Pakopa po pakopos"?

– Grigalius Nysietis kalbėjo apie ėjimą Dievo link kaip kopimą į kalną, pakopa po pakopos. Žengei vieną žingsnį priekin ir kalno viršūnė artėja. Vyksta nuolatinis tobulėjimas, kuris man, kaip amžinam studentui, labai svarbus. Tobulėji tobulėji tobulėji, kol pasieki momentą, kai turi tikėjimo profesoriaus laipsnį. O dar yra visokie profesoriai emeritai ir t.t. Kita priežastis, bet, gaila, kol kas to nepamatysiu... Labai norėčiau pamatyti, kaip žmonės perka tą knygelę. Ateina ir sako: "Man duokite knygelę… kapopa po kapokos" (juokiasi).

– Esate ne tik rašytojas, bet ir KTU Teologijos fakulteto doktorantas, šaulys, mokytojas. Kaip sekasi būti žmogumi orkestru?

– Čia kažkoks mažas stebuklas, nes pats nesuprantu, kaip sugebu suderinti ir visur spėti. Aišku, visos tos veiklos susijusios ir viena kitą papildo. Dirbu mokytoju kaip šaulys, vedu išgyvenimo kursus, vedu kursus šauliams. Kaip VDU KTF doktorantas ir šaulys dalyvavau Karo akademijos konferencijoje Lietuvos kariuomenės šimtmečiui ir skaičiau pranešimą: "Tėvynės gynimas ginklu: nuodėmė ar dorybė Katalikų bažnyčios požiūriu?" Iš šalies atrodo, kad esi žmogus orkestras, bet šiaip darai visur tą patį, tik detalės skiriasi.