Apsisprendę: prie televizijos bokšto

„Mes buvom susitikę prie televizijos bokšto tą vakarą, o paskui – visi kas kur galėjo. Tik ryte išgirdau, kad vienas iš žuvusiųjų buvo jis, Darius Gerbutavičius“, – atsargiai žodžius renka G. Liaudanskas-Svaras ir prisipažįsta, kad ir tuomet buvo svarbu veikti, o ne kalbėti.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį gindami Lietuvos laisvę nuo okupantų kulkų, po tankų vikšrais ar kitaip sužaloti žuvo 14 žmonių, tarp jų vieni jauniausių – Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus Geležinio Vilko kuopos šauliai D. Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Jaunuolius, kuriems tebuvo po 17 metų, prie televizijos bokšto nušovė sovietų desantininkai.

Pasak Svaro, D. Gerbutavičius tada jau buvo šaulys, aktyviai įsitraukęs į atsikūrusios Lietuvos šaulių sąjungos veiklą. „Apie šaulystę tada mes nebendraudavom. Tiesiog buvom draugai. Jokio ten romantizmo ar heroizmo mūsų bendravime nebuvo. Bet tą vakarą buvom prie televizijos bokšto“, – savaime suprantamą apsisprendimą prisimena G. Liaudanskas-Svaras.

Prasidėjus sausio neramumams, Gabrieliui dar grėsė būti paimtam į sovietinę armiją paskutiniu šaukimu, tad vos 18-os sulaukęs jaunuolis slapstėsi ir gyveno jau ne su tėvais, o prie pat parlamento rūmų.

„Savo akimis mačiau, kaip paėmė Radijo ir televizijos pastatą, o iš ten važiavau prie televizijos bokšto. Paskui vėl grįžau prie Parlamento. Daug ko mes ten prisižiūrėjom“, – nedaugžodžiauja G. Liaudanskas-Svaras.

Mes pasiuntėme juos mirti

„Aš tą naktį pradėjau rūkyti, nors niekada anksčiau nerūkiau, buvau sportininkas, – atsimena Stasys Ignatavičius, Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas. – Juk tai mes tuos jaunuolius pasiuntėme į mirtį. Patys budėjome Seime, pro langus matėme, kas vyksta: sproginėja, šaudo, žūsta žmonės... Ir niekuo negalėjome padėti.“

Šauliai jau nuo sausio 8 dienos saugojo tuometinius Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus. Sausio 9-ąją jiems bus priskirta Seimo II rūmų apsauga. Pusketvirto šimto šaulių dieną naktį saugojo Seimą tiek per sausio įvykius, tiek po jų – iki pat 1991 m. rugpjūčio 24 d., kai baigėsi pučas Maskvoje.

S. Ignatavičius su pirmuoju atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vadu Gediminu Jankumi telkė šaulius ir skirstė jiems užduotis. Šauliai į Vilnių ginti strateginių objektų važiavo iš visos Lietuvos.

„Pagrindą sudarė Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės šauliai. Kai pas mus atėjo Vilniaus Geležinio Vilko kuopos vadas ir paklausė, kur reikalingi jo šauliai, mes nusiuntėme juos prie televizijos bokšto“, – tragiškus įvykius prisimena S. Ignatavičius.

„Niekas negalvojo apie save“

Sausio įvykius gerai atsimena ir pačiame jų epicentre buvęs dabartinis Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis. Jo teigimu, Sausio 13-osios laisvės gynėjai yra drąsos pavyzdys mums šiandien – jie stojo ginti savo Tėvynės prieš ginkluotus okupantus praktiškai plikomis rankomis ar su pačių pasigamintais strypais.

„Tuo metu pagrindinis ginklas buvo vienybė ir laisvės troškimas. Niekas negalvojo apie save: stovėjo, kovojo, žuvo, kad mes gyventume“, – pasakoja plk. ltn. L. Idzelis ir primena, kad tuomet Lietuvos žmonės jau buvo patikėję, kad priešai tapo žmonėmis ir nori gyventi ramiai.

Deja, mes klydome.

„Ugnikalnis vėl spjaudosi akmenimis – todėl mes visi turime ruošis gynybai ir budėti Tėvynės sargyboje“, – ragina Lietuvos šaulių sąjungos vadas.

Svyruojate? Imkitės veiksmų

Paprašytas pasidalyti, kaip Sausio 13-osios įvykiai jam atrodo iš šių dienų perspektyvos, G. Liaudanskas-Svaras prisipažįsta nemokantis dramatiškai pasakoti: „aš veiksmais rodau – ruošiuosi“.

Svaras įsitikinęs: kiekvienas, kuris nori apginti savo namus, turi būti tam pasiruošęs. „Bus nebus, čia jau ne mes sprendžiam. „G&G Sindikatas“ turi tokią dainą, kurioje skamba žodžiai „kas iš tavęs, jeigu silpnas?“ – sako pašnekovas ir pirmiausia ragina kiekvieną savęs paklausti: Ką moku? Ką galiu? Kam esu pasiruošęs?

„Jeigu bent viename klausime svyruojat, o svyruojat 100 proc., nes ir aš svyruoju, – imkitės veiksmų: stokite į Lietuvos šaulių sąjungą, į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, grįžkite į kariuomenę, jeigu galite. Domėkitės pilietine visuomene, turėkite nuomonę, nelinksėkit galva, kai vatą kalba. Išmeskit iš galvos ir gyvenimo frazę „ne viskas taip vienareikšmiška“, – sako G. Liaudanskas-Svaras.

Pasako jo, viskas labai aišku: yra priešas, kuris niekada nenustojo veikti. Nei tada, kai mes išsikovojome nepriklausomybę, nei dabar.

„Jis buvo šiek tiek silpnesnis, bet jis graužė ir graužia. Jis yra nuodai, jis yra gyvatė, ir nereikia su juo net diskutuoti. Vadinkit daiktus tikrais vardais ir elkitės su priešais kaip su priešais“, – sako Vilniaus šaulys G. Liaudanskas-Svaras.

Dangaus kūnai: saulė teka 8.42 val., leidžiasi 16.01 val. Dienos ilgumas 7.19 val.

Mėnulis (pilnatis) teka 19.29 val. leidžiasi 11.11 val.

Vardadieniai:

Dovydas, Egvinas, Gedrimė, Gedvaidė, Gražvilas, Sabinas

Datos:

1860 — gimė kalbininkas ir pedagogas Jonas Jablonskis. Mirė 1930 m.

1926 — gimė Lidija Meškaitytė, liaudies dailininkė, tapytoja, miniatiūrininkė. Mirė 1993 m.

1953 — gimė stipriausios barzdos pasaulyje savininkas Antanas Kontrimas.

Gruodžio 30-oji pasaulio istorijoje:

1865 — gimė anglų rašytojas Rudyard Joseph Kipling (Radjardas Džozefas Kiplingas), 1907 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

1903 — per gaisrą Čikagos teatre JAV žuvo daugiau nei 500 žmonių.

1916 — nužudytas Rusijos caro Nikolajaus II ir jo žmonos favoritas Grigorij Rasputin (Grigorijus Rasputinas).

1922 — įkurta SSRS.

1944 — mirė prancūzų rašytojas ir muzikologas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1915 m.) Romain Saint-Juste Rolland (Romenas Rolanas). Gimė 1866 m.

1973 — buvo padaryta pirmoji kometos nuotrauka iš kosmoso (kometa — Kohoutek-Skylab).

2006 — už žiaurius nusikaltimus žmonijai pakartas buvęs Irako diktatorius Saddam Hussein (Sadamas Huseinas).

Gruodžio 30-oji šou pasaulyje:

1970 — Paul McCartney (Polas Makartnis) patraukė į teismą kitus tris „bitlus“, siekdamas nutraukti partnerystę ir įgyti laisvę veikti atsižvelgiant į savo interesus.

1973 — gimė Gabrielius Liaudanskas (Svaras), grupės G&G Sindikatas įkūrėjas, vokalistas, visuomenininkas.

2004 — būdamas 94 metų mirė džiazo klarnetistas Artie Shaw (Artis Šo), kurį išgarsino tokie klasika tapę kūriniai kaip „Begin the Beguine“ ir „Oh, Lady Be Good“, taip pat santuokos su kino žvaigždėmis Lana Turner (Leina Terner) ir Ava Gardner (Ava Gardner).

2010 — būdamas 61 metų amžiaus viename Rusijos viešbutyje mirė praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio legendinės disko muzikos grupės „Boney M“ dainininkas ir šokėjas Bobby Farrell (Bobis Farelas).

Apie karo nusikaltimus Svaras kalba be užuolankų ir sako, kad karas po karo turi būti, ir visi, padarę nusikaltimų žmogiškumui, turi būti surasti ir nubausti. „Visi normalūs žmonės jiems neatleis. Nereikia galvoti, kad „nuėmus“ tris pavardes, visiems kitiems bus atleista. Ne“, – įsitikinęs atlikėjas.

– Kodėl kampanijai „Aš nesu Sacharovas, bet...“ pasirinkote frazę: ginu savo šalį ir kalbą?

– Manau, kad kiekvieno šalies piliečio ne tik teisė, bet ir pareiga (beje, įtvirtinta ir Konstitucijoje) yra ginti savo šalį ir kalbą. Tiesiog paraidžiui vykdau tai, ką kiekvienas normalus šalies pilietis turi daryti. Labai nemėgstu dvejonių šiais klausimais, nemėgstu žmonių noro pasirinkti patogią poziciją: „palauksiu, pažiūrėsiu“. Yra geras posakis: „Remk šalį, kurioje gyveni arba gyvenk šalyje, kurią remi“. Tokia esmė.

– Ar daug matote tokių žmonių, kurie pasirinko patogią poziciją?

– Mano rate tokių žmonių labai nedaug, bet visuomenėje jų, be abejo, yra. Visada didžioji dalis visuomenės yra tokie „laukėjai“. O jau stipriųjų darbas yra patraukti didžiosios masės dėmesį, priminti žmonėms, ką jie privalo daryti. Iš tiesų, daryti sprendimus yra labai lengva: tiesiog žiūrėk, kam atstovauja viena ar kita jėga, kokius darbus jie daro ir kur visa tai nukreipta. Pagal šiuos kriterijus ir reikia priimti sprendimą. Jei jėga žudo civilius, prievartauja moteris ir šaudo vaikus, nemanau, kad normalus žmogus gali prisišlieti prie tokios jėgos arba pasakyti, kad pastovėsiu nuošaly. Tada reiškia, kad tu juos palaikai ir esi niekas.

Jei jėga žudo civilius, prievartauja moteris ir šaudo vaikus, nemanau, kad normalus žmogus gali prisišlieti prie tokios jėgos arba pasakyti, kad pastovėsiu nuošaly. Tada reiškia, kad tu juos palaikai ir esi niekas.

– Kuo jūs prisidedate prie pagalbos Ukrainai?

– Aš rūpinuosi parama tam tikriems Ukrainos kariuomenės ir krašto apsaugos vienetams. Darau, ką galiu. Iš ukrainiečių renku užsakymus, tada Lietuvoje paimu, ko jiems reikia, ir vežu į Ukrainą. Nuolat važinėju tarp Lietuvos ir Ukrainos.

– Atrodo, kad dabar suaktyvėjo dėmesys pažeidžiamoms grupėms, bet apie žmogaus teises tikriausiai svarbu kalbėti visada?

– Ekstremalių situacijų metu iškyla visos negandos, visuomenės ligos ir jos tampa aktualios. Kai susiduriame su itin grubiais žmogaus teisių pažeidimais, tai tampa labai matoma. Taikos, gerovės metu žmogaus teises imama kelti net juokinguose lygmenyse: vos ne baldų teisių deklaracijos, problemos spalvų lygmenyje ir pan. Kai neturi, ką veikti, visko prisigalvoji.

Visgi net pačiose žiauriausiose karo eskalacijose, esant milžiniškam kiekiui pažeidimų (geriau įvardinkim tiesiai – karo nusikaltimų), sadizmo, ir tam tęsiantis ilgą laiką – žmonės atbunka. Priprantama prie karo, tie karo nusikaltimai nebešokiruoja, pasaulis susigyvena su Bučos nuotraukomis. Tai negerai, nes tokie dalykai mums turi visada užkliūti, būti dėmesio centre, kol nesibaigs. O pabaiga yra ne tada, kai baigiasi karas, bet tada, kai teisingumas būna įvykdytas karo sukėlėjams ir vykdytojams. Karas po karo turi egzistuoti – reikia surasti visus karo nusikaltėlius ir jie turi gauti atlygį, kurio nusipelnė.

Suprantu, kad po karo gal ypatingai norisi užmiršti, bet negalima, nes nebaudžiamumas tvirkina. Tai, kas lieka nenubausta, inspiruoja kitų nusikaltimų atsiradimą ir suvokimą: o gal ir vėl nieko nebus.

– Tikite, kad bus nubausti visi, padarę karo nusikaltimus?

– Taip. Emocijomis dalinasi visas pasaulis (ir džiaugiuosi dėl to), bet tuo pačiu metu profesionalai tyliai dirba savo darbą. Yra karinė prokuratūra, civilinė prokuratūra, tarptautinės organizacijos. Jų darbas – tokių dalykų paieška. Jau dabar visos pavardės ir vardai yra žinomi, klausimas, kaip tie žmonės bus surasti ir kaip jie sulauks atsakomybės. Gal gyvenant Rusijoje, po geležine uždanga, jų vienintelė bausmė bus, kad jie negalės išvažiuoti. To kaip ir nepakanka.

Visi normalūs žmonės neatleis.

Visgi, žmonės nepamirš ir neatleis. Net tie žmonės, kurie tiesiogiai nepaliesti to karo, nepraradę savo artimųjų žiauriausiais būdais ir aplinkybėmis. Visi normalūs žmonės neatleis. Nereikia galvoti, kad „nuėmus“ tris pavardes, visiems kitiems bus atleista. Ne. Tie, kurie pritarė, kurie nesipriešino, jie irgi įdėjo indėlį, ir to reikia nepamiršt.

– Štai Andrejus Sacharovas, gyvendamas Maskvoje, priešinosi sovietų režimui, kritikavo valdžią, karą Afganistane ir kitus dalykus. Kiek tokių disidentų dabar likę Rusijoje?

– Nežinau, nenoriu spekuliuoti. Su Rusija nepalaikau jokių ryšių, esu iš tų žmonių, kur net nelabai gali į Rusiją įvažiuoti. Sprendžiu tik iš to, ką matau socialinėje medijoje. Stebiu tuos, kurie garsiai kritikuoja valdžią, išsako savo nuomonę. Kartais net stebuklų būna. Tas pats Aleksandras Nevzorovas, kuris 1990-ais metais pas mus atstovavo totalitariniam režimui, kūrė filmus liaupsinančius Sąjūdžio smogikus, snaiperius ant stogų,  dabar apsivertė ir yra aršus Vladimiro Putino kritikas, daug rašantis apie karą Ukrainoje.

Bet Rusijoje pasigendu jaunų, valdžią kritikuojančių žmonių, tokių, kurie vadintų daiktus tikrais vardais, ne sakančių, kad yra už taiką. Reikia tiksliai įvardinti, kad vyksta karas, kad Rusija neteisėtai įsiveržė į kitos šalies teritoriją, kad tai turi būti nutraukta, o V. Putinas nuteistas. Tokių dalykų trūksta.

Organizatorių nuotr.

– Kas jums pirmiausiai ateina į galvą išgirdus Andrejaus Sacharovo pavardę?

– Na, jis tikrai darė darbus, o ne vien kalbėjo. Virtuvinių politikuotų sovietmečiu buvo labai daug. Dabar Rusijoje, manau, yra panašu – virtuvėje visi politikuoja, kalba, bet tu išeik į viešumą ir tai pasakyk garsiai. Sacharovas nebijojo tai padaryti, vadinasi, buvo didis žmogus. Juk bet kokio žmogaus neapdovanoja Nobelio taikos premija, bet kokio žmogaus vardu nepavadina gatvių, skverų ir aikščių įvairiausiose pasaulio valstybėse. Jis didžio blogio metu didžio žvėries valstybėje darė darbus, kurie rėmėsi tikrumu, nuoširdumu, žmogiškumu ir tiesa – kas yra svarbiausia. Jis vadino dalykus tikrais vardais.

– Atrodo, kad Rusijoje tiesos nedaug belikę. Bet kokia režimui nepalanki informacija pavadinama feiku, masinėse informavimo priemonėse pateikiama iškraipyta informacija.

– Taip, Rusijos žmonės yra išgąsdinti zombiai. Visgi, mano nuomone, tai žmogaus silpnumas, kai jis pasirenka poziciją nebeturėti savo nuomonės, nes taip saugiau ir taip neskauda. Juk labai sunku suvokti, kad tavo broliai, seserys, artimieji yra žvėrys, prievartautojai ir vaikų smaugikai. Labai sunku gyvent su tuo. Todėl jie pasirenka primityviausią pabėgimo formą – išjungia smegenis. Aš tikiuosi, kad daugelis iš jų visgi sulauks atpildo.

– Bet juk Rusijos gyventojų žmogaus teisės irgi pažeidžiamos. Ribojama jų prieiga prie informacijos šaltinių, baudžiama už kitokią nuomonę ir pan.

– Aš suprantu. Ten visada buvo valdžios propaganda, bet juk yra ir opozicija – Nemcovas, kiti. Jei dabar būtų į gatves išėję milijonas rusų kaip tada, kai byrėjo Sovietų Sąjunga (niekas jų tada nesušaudė ir nesusodino), kažkas gal būtų įvykę. Bet jie yra mažadūšiai, be caro – niekaip. Tai vergo genas, ar pavyks jį jiems kada nors išgyvendinti – nežinau. Gailėt vergo nereikia, kadangi jis pats neturi laisvės, nevertina ir kito laisvės. Tai siaubingiausi žmonės, kuriems gavus valdžią, prasideda vagystės, prievartavimai ir žudymai. Vienintelis jų sielos virpulys yra, kai jis gali spręsti kito likimą, nutraukti gyvybę, tada jis jaučia kažką sprendžiąs, nes visą kitą laiką ne jis yra savo gyvenimo šeimininkas, jam nurodoma kaip gyvent, kalbėt, kuo tikėt.

Aišku, tai skaudu, bet man jų negaila. Mes, lietuviai, buvome okupuoti begalę metų, bet nepavirtom žvėrimis ir išlikom kovotojai. Ir mes tai darysim visada, o mes juk maža valstybė, Maskvoje į gatves galėtų išeiti keturis kartus daugiau žmonių nei gyvena Lietuvoje, bet jie bailiai. Žiūrėkime į darbus, ne žodžius. Didžiuojuosi lietuviais (galiu kalbėt tik apie savus), kaip jie veikia vos tik iškilus kažkokiai ekstremaliai situacijai. Pandemija užpuola – mes per savaitę laiko suorganizuojam penkis tūkstančius savanorių. Karas prasideda – mes važiuojam padėti ukrainiečiams. Va čia yra darbai, kokybinis rodiklis, kas tu esi iš tikrųjų. Kaip žmogus, kaip šalis, kaip tauta.

Prie kampanijos „Aš nesu Sacharovas, bet...“ taip pat prisijungė prof. Vytautas Landsbergis, žurnalistė Beata Nicholson, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius, dainininkė Erica Jennings. Andrejaus Sacharovo centras gegužės 13 d. organizuoja nemokamą koncertą Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečiams ir juos globojantiems lietuviams.

Į gamtą – aktyvaus laisvalaikio ir tylos

Fotografas Gediminas Žilinskas stengiasi kasdien pabūti gamtoje. Du tris kartus per savaitę sportuoja aktyviau, o kitas dienas skiria po 1-1,5 val. pasivaikščiojimui. Nors smagu vaikštinėjant Vilniaus centre sutikti pažįstamų, pasilabinti, visgi mieliau jis renkasi parkus ir miškus. „Kasdien tiek laiko praleidžiant patalpose, išsiilgsti gamtos energijos, norisi gryno oro, meditacijos žalumoje, tylos“ – sako jis.

G.Žilinskas ragina žmones tiesiog pradėti vaikščioti daugiau: „Tam nereikia jokio ypatingo pasiruošimo ir tinka visos oro sąlygos. Svarbiausia neprisirengti per daug šiltai: geriau apranga būtų plonesnė, bet neperpučiama. Ir, be abejo, reikalinga patogi avalynė.“

G. Žilinskas neatmeta galimybės ateityje išbandyti ir ilgesnius žygius gamtoje, ypač jį domina pažintiniai.

Kaip penki kilometrai virto dešimčia

Bičiulės verslininkės persiškų kilimų galerijos įkūrėja Laura Bohne ir klinikos įkūrėja Renata Šeržentienė prieš pusantrų metų nusprendė, kad savo vakarus skirs pasivaikščiojimams. Iš pradžių entuziastų kompanija buvo netgi didesnė ir niekas labai rimtai nežiūrėjo į šį užsiėmimą. L. Bohne pasakoja, kad pradėjusios nuo 5 km maršruto, pakeliui užsukdavo į parduotuvę ar kavinę ir dėmesys vis dar nukrypdavo nuo pagrindinio tikslo – ėjimo. Tačiau pamažu, pajutusios, kad po pasivaikščiojimų grįžta geresnės nuotaikos, žvalesnės ir sveikesnės, moterys į ėjimą pradėjo žiūrėti rimčiau – padidino kilometrų skaičių iki dešimties, paspartino žingsnį ir nepertraukiamai septynias dienas per savaitę kiekvieną vakarą sukdavo ratus po gražiausias Kauno vietas: Žaliakalnį, Laisvės alėją, Senamiestį, Santaką, Pelėdų kalną.

Vaikščiojimas kaip terapija

R. Šeržentienė sako, kad ėjimas jai pirmiausia yra emocinės sveikatos gerinimo priemonė. Po sunkios darbo dienos juodvi „išvaikščioja“ susikaupusią įtampą, pirmas 20 min. pasikalbėdamos apie tai, kas neramina, o paskui moteriškai aptarinėdamos viską, kas šauna į galvą. Tiesa, Renata pripažįsta, vidiniam impulsui susiformuoti tam, kad kasdien rastų motyvacijos ir noro eiti, reikėjo 3-4 mėnesių. „Visgi tai darbas, dėl kurio turi kažką aukoti – namų ruošą, pasėdėjimą ant sofos, nebaigtų dienos reikalų tvarkymą. Tenka iš naujo įvertinti prioritetus, tačiau tai daryti verta – einant natūraliai stiprėja sveikata, išsivalo sunkios mintys“ – sako R. Šeržentienė.

Pusė sėkmės – geras partneris?

L. Bohne vadina save miesto žmogumi ir papildomo džiaugsmo jai suteikia ėjimas būtent mieste: „Per šiuos pusantrų metų pažinau savo Kauną visais metų laikais, visokiu oru. Manau, kad gamtoje nueiti tokį pat atstumą būtų sudėtingiau, o čia – nuolatinis vyksmas, judėjimas.“ Paklausta, kokie pokyčiai įvyko, pradėjus vaikščioti, Laura sako pamiršusi, kas yra nugaros skausmai, lipimas į kalną ar laiptais netgi su manta tapo vienas malonumas ir, be abejo, džiugina sutvirtėjęs kūnas.

Verslininkė rekomenduoja visiems, norintiems pradėti daugiau vaikščioti, susirasti ėjimo partnerį. „Mes su Renata jau buvome geros draugės, tačiau ši bendra veikla dar labiau suartino. O svarbiausia, kad partneris labai motyvuoja, didina pasiryžimą, jei apima tingulys.“

Maratonas kitaip

Vokalisto, dainų tekstų bei muzikos kūrėjo, visuomenės veikėjo Gabrieliaus Liaudansko-Svaro gyvenime sportas užima svarbią vietą. Jis sportuoja kasdien po du kartus, prioritetą skirdamas aktyviam judesiui gryname ore. G. Liaudanskas-Svaras daug bėgioja ir mieliausiai tai daro stadione. Šiemet jis netgi planuoja nubėgti maratoną – 42 km, 195 m., tačiau skirtingai nei daugelis tą darys neįprastu būdu – bėgs stadione. Nors daug kas tokį jo sumanymą vertina atsargiai, pats Svaras neabejoja, kad visi apribojimai tėra mūsų galvose, tinkamai pasiruošus – viskas įmanoma. Savo sekėjams Svaras nuolatos organizuoja ir žygius su įvairiomis programomis.

Kalbėdamas apie sportą, muzikantas sako, kad pasiteisinimų čia neturi būti: jei nori atrodyti ir jaustis geriau, būti stipresnis, sportuok. Pats taip pat vadovaujasi šia taisykle.

Pasivaikščiojimas verslui vystyti?

Šiuo metu Italijos kalnuose slidinėjanti verslininkė Žaneta Fomova renkasi aktyvų gyvenimo būdą – pati kasdien stengiasi padaryti 15 tūkst. žingsnių, judėti skatina ir savo darbuotojus. Jos vadovaujamos įmonės patalpose netgi įrengti dušai, siekiant, kad darbuotojai dienos eigoje rastų laiko pasportuoti.

Verslininkė kartu su savo organizacijos vadovų komanda vis išsiruošia į lengvo vaikščiojimo (light hiking) žygius, kurie, pasak jos, duoda didelės naudos. „Moksliškai įrodyta, kad vaikščiojant gryname ore, smegenys užsipildo deguonimi ir žmogus ima kūrybiškiau mąstyti, jam kyla daugiau naujų idėjų. Tai išnaudojame ir savo 5-6 val. žygiuose po kurių vyksta strateginė sesija. Toks verslo reikalų aptarimas nepalyginamai efektyvesnis nei įprasti susitikimai biure. Manau, kad fiziškai ir dvasiškai stiprus, sveikas žmogus ne tik laimingesnis, bet ir sukuria daugiau pridėtinės vertės organizacijoje“, – sako Ž. Fomova.

Sveikatos receptas – po kojomis

Žygių entuziastas ir programų organizatorius Alkas Paltarokas vaikščiojimo naudą grindžia Harvardo universiteto (JAV) atliktais tyrimais, kurie parodė, jog net 2,5 val. intensyvaus vaikščiojimo per savaitę, t. y. tik po 20 minučių per dieną, gali sumažinti širdies ligų tikimybę 30 proc., taip pat sumažina tokių rimtų ligų kaip diabetas, vėžys ir depresija rizikas. „Mėgstu juokauti, jog geriausias sveikatos receptas guli kiekvienam prie kojomis, tiesiog imkite ir daugiau vaikščiokite – tai labai „rimtas vaistas“, – sako A. Paltarokas.

Kitas etapas – ilgesni pasivaikščiojimai arba žygiai laukinėje gamtoje. „Toks aktyvus laisvalaikio būdas ir sveikatinimasis prieinamas kiekvienam, o Lietuvoje yra marios pačių įvairiausių maršrutų. Mūsų šalies kraštovaizdis labai turtingas, gražus ir pilnas istorinių vietų. Žmonės nori derinti pramogą su nauda – žygiuose išmokstama pačių įvariusių dalykų kurie praverčia kasdieniniame gyvinime“ – pasakoja A. Paltarokas.

Šį mėnesį mirusiųjų nuo COVID-19 skaičius pasaulyje viršijo 5,5 milijono, o Lietuvoje tiesiogiai ir netiesiogiai su koronavirusu susijusių mirčių skaičiuojama kiek daugiau nei 14 tūkst. Ir nors pasaulyje pastarosiomis savaitėmis vis dažniau kalbama apie jaunėjantį susirgusiųjų ir nesiskiepijusių mirusiųjų amžių, o viso pasaulio mokslininkai įspėja apie naują, itin užkrečiamą omikron atmainą, vis dar netrūksta skeptikų, netikinčių ne tik viruso egzistavimu, vadinančių jį eiliniu gripu, vengiančių skiepytis, besipiktinančių suvaržymais.

„Nesiskiepijau ir nesiskiepysiu – šitą labai dažnai girdim... Na, tai ką aš galiu atsakyti – tai tada, kai susirgsi, būk geras, žmogau, neskambink greitajai – aš taip norėčiau paprašyti, ir visiškai to nebijau. Tiesiog neužkišk vietos lovoj, yra gi krūva kitų ligų, dabar žmonės negali sveikti, gydytis, gauti planinių paslaugų, nes kažkas tamposi lyg dusinamas pagalvės“, – emocijų neslėps 34-erių televizijos laidų prodiuserė, žurnalistė Justina Ragauskaitė. Moters pasakojimai apie tai, ką matė ir patyrė, kaip ir Svaras, savanoriaudama COVID-19  sergančiųjų skyriuose beveik keturis mėnesius, sukrės.

„Kai matai, kaip prie karsto rauda jauna mama, palaidojusi dar jaunesnį sūnų, tai yra tragiškas vaizdas, absoliučiai tragiškas... Todėl norėtųsi, kad žmonės susivoktų ir saugotų ne tik save, bet ir savo artimuosius ir nekeltų jiems skausmo“, – sako šokėjas, grupės „Džentelmenai“ lyderis Vytautas Mackonis. Spalio mėnesį buvo palaidotas artimas šokėjo draugas, Vilniaus regbio akademijos regbininkas Artūras Vigūra, miręs nuo COVID-19 viruso sukeltų komplikacijų. Vyrui tebuvo 32-eji, jis – Vytauto bendraamžis.

Tuo metu fotografas, tyrimų žurnalistas Vidmantas Balkūnas, arti fiksavęs priekinėje COVID-19 fronto linijoje dirbančius medikus, pasakos apie tai, ką pamatė šiuose skyriuose. „Mano tikslas buvo parodyti visuomenei tai, ko iki to nematėme, tik girdėjome, kad būtų kuo mažiau sąmokslo teorijų ir klaidingų įsivaizdavimų. Kai tu matai 60-ies moterį, kuri pati nieko negali padaryti, ir turi jai keisti sauskelnes, suvoki, kad bet kada gali pats ten atsidurti. Verkti neverkdavau, bet ašaros kartais kaupdavosi iš bejėgiškumo, kas gali nutikti, kai viena dieną džiaugiesi gyvenimu, o kitą dieną gali gulėti vienoje tų lovų...“, – pasakos V. Balkūnas.

Kaip praneša portalas delfi.lt, pora skyrėsi bendru sutarimu ir pasirašė taikos sutartį.

Tiesa, šį sprendimą galima apskųsti per 30 dienų.

Pora santuokoje kartu pragyveno apie 20 metų.

„Kaip parodė pastarasis laikmetis, kiekvienas muzikantas turi turėti planą B, o dar geriau planą B, C ir D. Rankdarbiai yra mano hobis turbūt dar nuo mano pankroko laikų. Nuo tada, kai Pilies gatvėje paauglystėje leisdavau laiką, kai atsirado trafaretai ir su jais buvo piešiama ant drabužių. Ir tarp viso to pankuojančio jaunimo būdavo tų, kurie turi labiau pasiturinčius tėvus ar giminių užsienyje. Ir jiems laikas nuo laiko atsiųsdavo unikalių drabužių. Deja, aš neturėjau nieko, kas man tuo klausimu padėtų“, – šį vakarą, 20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“ atviraus Svaras.

Tačiau vaikinas nusprendė imtis veiksmų ir tai, ko taip troško, pradėjo gaminti pats. Pasitelkęs gyvenimišką patirtį Gabrielius nusprendė unikaliems marškinėliams pasigaminti panaudoti automobilių dažus. „Gatvės gyvenimas išmoko būti apsukriam. Išmoksti ne tik reaguoti į situaciją, bet ir joje veikti. Nuėjau į galanterijos parduotuvę, nusipirkau marškinėlius, tuomet nuėjau į automobilių skyrių ir nusipirkau dažų, kuriuos mano bočelis naudodavo moskvičiui prieš techninę apžiūrą nupurkšti. Tuomet nusipirkau savo mėgstamiausios grupės nuotrauką, iš jos išsikirpau logotipą ir užsipurškiau ant marškinėlių. O visiems gyriausi, kad man juos atsiuntė iš Amerikos. Nenorėjau būti kitoks nei visi“, – pasakos Gabrielius.

Nors planas puikiai pavyko, Gabrielius tikrąją istoriją slėpė nuo visų draugų, o jiems sužinojus tiesą, sulaukė netikėtos reakcijos. „Vienąkart, gaminantis kažkokius marškinėlius, mane pagavo. Galvojau, kad dabar mane sules. Tačiau viskas įvyko kitaip nei tikėjausi. Draugas sakė, ar gali padaryti ir man? Žinoma, tam neturėjau pinigų, todėl jis pasiūlė sumokėti. Man buvo gal 14–15 metų, galvojau, o geras. Tuo užsiimu iki šiol, tik, žinoma, jau visai kitokia jų pagaminimo technologija“, – pasakos Gabrielius.

Laidoje svečiuosis ir puikiai žinomi muzikos prodiuseriai Deivydas Zvonkus bei Stanislavas Stavickis-Stano. Jie ne tik nestokos humoro, bet ir dalinsis išskirtinėmis istorijomis, su kuriomis teko susidurti

Kaip praneša portalas delfi.lt, poros skyrybų bylos posėdis Vilniaus miesto apylinkės teisme suplanuotas spalio 20 dieną.

Skelbiama, kad pora skiriasi bendru sutarimu.

Pora santuokoje kartu pragyveno apie 20 metų.

Šį antradienio vakarą, 20 val., paskutiniojoje šio sezono „Bus visko“ laidoje per LNK – interviu su atlikėju, žinančiu, kaip motyvuoti kitus ir savo elgesiu bei darbais būti pavyzdžiu kitiems.

„Nenoriu skaityti knygose, laikraščiuose, internete ar atsiliepimuose kitų žmonių minčių apie tą laikotarpį, kai aš gyvenu. Aš noriu pats pasakoti. Ir jeigu istorija vyksta mano metu, aš turiu joje dalyvauti, nes man tai svarbu kaip žmogui, kaip piliečiui. Kalbant apie pandemiją, man gyvenimas leido matyti tą tamsiąją mėnulio pusę iš arčiausiai kaip įmanoma“, – sakys vyras.

Visą koronaviruso laikotarpį Svaras leido ne užsidaręs namuose, o tiesdamas pagalbos ranką. Kartu su Šaulių sąjungos nariais vyras išvežiojo maistą namuose esantiems vienišiems ar ligos prikaustytiems žmonėms, o per antrąją bangą padėjo medikams. Vyras atviras – darbas ligoninėje pakeičia ne tik mąstymą, bet ir dar labiau išryškina atsainų žmonių požiūrį, kuris, deja, buvo būdingas lietuviams. Gabrielius sako: buvo be galo skaudu matyti, kaip sveiki paprasti žmonės net neįsivaizdavo, kas vyksta už ligoninės durų, todėl patys save atiduodavo mirčiai į rankas. 

„Kalbu apie tą krizinį laikotarpį – gruodžio pabaigą, sausio pradžią. Važiuoju namo po pamainos, kuri truko keturias valandas, per kurias aštuonis žmones įdėjau į maišą. Matau prekybos centrą, prie kurio stovi tūkstančiai automobilių. Žiūriu į juos ir žinau, kad po kokių penkių dienų iš šito pirkėjų rato aš kažką irgi dėsiu į maišą. Ir kodėl jiems tai nesvarbu? Aš nesuprantu“, – pasakojo Svaras.  

Pasak jo, šiais laikais visi skubame gyventi, įsisukame į nesibaigiančių darbų ratą, mums pradeda trūkti laiko sau ir savo artimiesiems, o ką jau kalbėti apie pastangas prisidėti prie kitų gerovės. Tačiau tame užimtumo burbule ima ir atsiranda herojų, linkusių investuoti savo laiką ir energiją į pagalbą kitiems. Tai – savanoriška veikla. Ir visai nesvarbu, ar savanoriai padeda žmonėms, gyvūnams, ar tiesiog mus supančiai aplinkai. Svarbiausia, kad jie turi auksines širdis. „Mane tokie žmonės žavi“, – neslėpdamas susižavėjimo kalbėjo Leo.

Kalbindamas puikiai žinomą visuomenininką, muzikos grupės „G&G Sindikatas“ narį Gabrielių Liaudanską-Svarą, šeštadienį, 11.30 val., per TV3 rodomos laidos „Tylūs geradariai. Tvarumo istorijos“ vedėjas bandė išsiaiškinti, kodėl savanoriška veikla Svarui svarbi ir kodėl jis tai daro jau pakankamai ilgą laiką įvairiose srityse be jokio atlygio. „Man kyla klausimas, kodėl kitiems kyla klausimas – kodėl?“, – stebėjosi Gabrielius. Jo nuomone, tai yra jo pilietinė pareiga, kurią gali atlikti kiekvienas iš mūsų. Kalbėdamas apie atlygį, žinomas atlikėjas pabrėžė, kad savanorystės privalumai akivaizdūs – padedi kitiems, gauni emocinį pasitenkinimą, užmezgi ryšius su nauja bendraminčių kompanija, semiesi naujos patirties, gerini socialinius bei profesinius įgūdžius.