Vietovę gaubia mitai
A. ir J.Juškų muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus apie Pakarklės miško apylinkes yra surinkęs daug įdomių pasakojimų, istorinių detalių. Juos istorijos entuziastas yra sudėjęs ir į knygą, kurią išleido dar prieš kelis dešimtmečius. Dabar pasakojimus būtų galima papildyti naujomis istorijomis.
Artėjant nuo Kauno Vilkijos link, Batniavos seniūnijoje, pasitinka Pakarklės miškas. Šiose apylinkėse gausu istorijos nuotrupų. Sudėjus jas į visumą, galima įsitikinti, kad šiame krašte iš tiesų yra vertingų dalykų. Tačiau pasakojimą A.Sniečkus pradėjo nuo šio krašto legendų: jei gyventojai prisimena įvairių mitų, patyrinėjus vietovę giliau, dažniausiai pradeda skleistis ir neaprėpiami istorijos klodai.
A.Sniečkus įsitikinęs, kad jei vietovę gaubia legendos ir mitai, joje gausu ir istorinių įvykių.
"Šalia Kvesų karjero seniau buvo pelkė su kūlgrinda, netoli – ir piliakalniukas. Sklinda legenda, kuri apima vos ne visą Lietuvos istoriją. Pasakojama, kad ten gyveno kunigaikštienė ir trylika jos sūnų. Dvylika jų buvo stiprūs ir gynė tėvynę, o vienas buvo toks kvailelis, dainuodavo pats sau. Sodo medyje jis išvydo mylimąją ir pradėjo jai dainuoti, tačiau broliai ėmė šaipytis ir vieną dieną apkapojo to medžio šakas. Jauniausias labai gedėjo ir savotiškai savo meilę išlaisvino iš obelies, ją išdroždamas. Tai vos ne pirmoji lietuviškojo dievdirbio istorija.
Pagal legendą, mama prakeikė savo dvylika sūnų ir jie žuvo kariaudami su kryžiuočiais. Pati ji iš sielvarto mirė, buvo palaidota Šilelio alke ir tuomet iš jo ištryško šaltinis. Vietiniai senoliai pasakodavo nueidavę prie to kalnelio pasižiūrėti: jei iš jo trykšdavo vanduo – esą bus blogi metai, nes mama verkia sūnų, o jei šaltinis išdžiūvęs – geri", – apie tai, kaip krašto senovės legendos susipynė su dabartimi, pasakojo A.Sniečkus.
Jis tikino, kad močiutė yra kalbėjusi ir apie ežerą, seniau buvusį ties Jautakiais. Apie šią vietą legendos byloja, kad iš ežero esą išlįsdavo dvylika baltų mergelių, dar – ir baltas žirgas, kuris lakstydavo aplink. Tad, nors padavimai keitė vietą, buvo pasakojami ne vieną amžių, jų dar ir šiais laikais galima išgirsti.
"Man yra pasakoję, kad ir Paštuvoje skraido aitvarai. Apie tai buvo papasakota ir vienuolėms, tad ten dabar stovi vienuolynas. Pasakos puošia kasdienybę, o jei vietovėje gausu legendų, vadinasi, ten daug buvę ir istorinių įvykių. Ir tai iš tiesų pasitvirtina", – įsitikinęs istorikas.
Istorinės vietos
Pasak vietinio istorijos tyrinėtojo, pasakojamos legendos susieja čia vykusius istorinius reiškinius, kovas. Viena tokių istorinių vietų – Jaučakių piliakalnis. Istorikų teigimu, Vilkijoje XIV a. būta lietuvių pilies. Jos pėdsakų esą randama ant minėto piliakalnio.
Istorikai įsitikinę, kad Jaučakių piliakalnis slepia daug reliktų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Nusileidus į šiaurę nuo piliakalnio yra buvusi gyvenvietė, ten kadaise buvo sodinamos bulvės. Senojoje gyvenvietėje rasta įvairiais vingiais ir brūkšneliais puoštų puodų, indų ir kitokių dūženų, išduodančių, kad seniau čia virė gyvenimas. Piliavietės rytinėje dalyje buvo rasta senųjų geležinių ūkio padargų.
Netoli yra ir antras piliakalnis, vadinamas Svirnakalniu. Apie jį istorinės medžiagos mažiau. Kalbama, kad esą ant šio kalno kadaise stovėjo užkeiktas svirnas.
"Man stebuklingiausia yra toks trikampis tarp Paštuvos, Jaučakių piliakalnio ir neapsakomo grožio slėnio, kuris dar nepaliestas. Šiame trikampyje matyti įvairių įtvirtinimų su užtvankomis. Šiose apylinkėse – labai daug nefiksuotų senkapių. Vienas archeologas pasakojo, kad Jaučakių piliakalnis mažai tyrinėtas, tačiau jis visas nusėtas iečių antgaliais. Be to, ties šia vieta yra viena seniausių žinomų geležies rūdos liejyklų, vėlesniais laikais net vadinta "puškų" gamykla.
Nuo Kauno važiuojant dešine puse, kur planuoti tie karjerai, iš viso unikali vieta. Be galo gražiai atrodo Laumakalnis. Jo papėdėje atsitiktinai buvo rasta radinių. Pas mane saugomas vienas labai gerai išlikęs ietigalis", – apylinkių istorijos puslapius toliau vartė A.Sniečkus.
Visi radiniai byloja, kad čia būta senųjų gyvenviečių, tačiau krašto istorijos puslapiuose likę ir šių laikų randų. Pakarklės miške yra holokausto aukų atminimo vieta.
Žinoma, lankytojus kviečia ir aplinkinėse gyvenvietėse stovinčios bažnyčios, varpinės ir kiti architektūros paminklai, pasakojantys vis kitokias istorijas.
Gamtos kampeliai
Pakarklės miškas – tikras rojus norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio. Čia galima pasivaikščioti įspūdingais slėniais, pakeliui aplankyti Karklės ichtiologinį draustinį. Apie vietos unikalumą byloja gamtininkų vizitai, nes čia aptinkama retų augalų ir gyvūnų rūšių, įrašytų ir į Raudonąją knygą.
Vietos gyventojai tikino, kad šis miškas tikrai nenuobodus, o stebina įvairove ir nuolat kinta, todėl galima vaikštinėti ir kvėpuoti grynu oru, tarsi būtum skirtinguose miškuose. Žinoma, dabar gamta dar tik bunda iš žiemos miego, daugelyje vietų tik pradeda sprogti lapai, tad kol kas vyrauja ruda spalva. Tačiau ji neturėtų klaidinti, nes artimiausiu metu viskas pasikeis ir nuo žalumos nebus kur pabėgti.
"Miškas nelabai didelis, bet itin įvairus, kai kur – šabakštynai, kitur – pušynai ar tankūs eglynai. Taip keičiasi ir reljefai, gausu upelių. Esu net girdėjęs sakant, kad čia tarsi Lietuvos Šveicarija", – apie Pakarklės miško apylinkes kalbėjo A.Sniečkus.
Nuo Jaučakių piliakalnio galima leistis į slėnį, einantį palei Svirnakalnio ir Pilies upelius. "Tas slėnis taip pat magiškas. Sakoma, kad kas dvylika metų ant piliakalnio pasirodydavo pilis, vėliau – bažnyčia. Ir jei koks bernelis ją pamatydavo, turėdavo slėniu eiti, o ten jį gąsdino visokios mitinės būtybės. Reikėdavo slėniu iki Nemuno nueiti. Tačiau jei bent kartą krūptelėsi, pilis dings", – dar vienu mistiniu pasakojimu pasidalijo A.Sniečkus.
Žavi ir pati Nemuno pakrantė, alsuojanti tekančios upės gyvybe. Norintieji pabėgti nuo miesto gali tiesiog pavaikštinėti miško takeliais, pamiškėmis ar sutvarkytomis gyvenvietėmis.
Netoli nuo Pakarklės miško yra ir ichtiologinis draustinis. Tai ypač vertinga vieta, kurioje gausu įvairių gamtinių buveinių, besidriekiančių palei Karklės upelį. Į jį sugrįžta neršti upėtakiai.
Esu net girdėjęs sakant, kad čia Lietuvos Šveicarija.
Tačiau vietinis krašto žinovas pridūrė, kad gamtovaizdis sparčiai keičiasi. Anksčiau jis dažnai vesdavo ekskursijas po miško ir draustinio teritorijas. Dabar kai kuriose vietose nesilankė keletą metų ir vėl čia sugrįžęs nebegali atpažinti.
"Vedžiau vieną grupę nežinomais takais, kur visokių įdomybių išlikę. Nueiname prie velnio malūno netoli Karklės upelio, tai net nustėrau. Kraštovaizdis buldozeriais pakeistas, net mažas karjeriukas atsiradęs. Seniau mokslininkai man buvo parodę, kad ant šlaito, netoli planuojamo naujo karjero, buvo labai retų paparčių. Jie tokie mažiukai, sodrios žalios spalvos. Ypač vaikams jie darydavo įspūdį.
Deja, jau pernai pastebėjau, kad tie reti paparčiai nyksta. Šiose apylinkėse būdavo galima pamatyti raktažolių ir sidabražolių laukus, tačiau ir jie jau gerokai sumažėję arba išnykę. Kai rengdavau ekskursijas, stengdavausi, kad vaikai bent kelias valandas nesusidurtų su civilizacija. Deja, dabar jau sunku tai padaryti. Norėtųsi, kad tokio miško neliestų", – apie tai, kad miškas keičiasi ne į gerąją pusę, kalbėjo A.Sniečkus.
Batniavos seniūnijoje pasitinka šernas iš dervos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Karjero planai
"Kauno diena" primena, kad Pakarklės miške bendrovė "Rizgonys" ketino plėtoti žvyro karjerą. Vietiniai gyventojai nurodė, kad iš pradžių bendrovės planuose buvo 8 ha ploto karjeras, tačiau vėliau jis galėjo kone patrigubėti. Tokia ūkinė veikla sunaikintų unikalų gamtos kampelį Kauno rajone.
Prieš karjerą protestuojantys vietiniai gyventojai buvo net surengę simbolines miško laidotuves. Ilgus metus miškininku dirbęs Adolfas Paleckis dienraščiui yra pasakojęs, kad aplink Kauną nelabai ir yra tokių vertingų miškų, tad, jei karjero projektą bendrovė įgyvendintų, unikalus miškas būtų sunaikintas.
Vietinis gyventojas pastebėjo, kad bendrovė "Rizgonys" planuojamo karjero teritoriją ir dabar netinkamai tvarko. "Dabar ten šiukšlynas, jau pradėti kirtimai, nors čia iš tiesų labai jautri gamtos vieta. Matau skraidančius jūrinius erelius, pasitaiko kitų retų paukščių. Aišku, pats karjeras nepatenka į saugomą teritoriją, bet yra visai šalia. Čia tik oficialiai nubrėžtos ribos, bet paukščiams juk nesvarbu, ar tas miško lopinėlis patenka į saugomą teritoriją, ar ne, jie skrenda ten, kur jiems patogu", – pasakojo A.Paleckis.
Žmonės baiminasi, kad unikalų gamtos kampelį sunaikins žvyro karjeras.
Karjerui unikaliame Kauno rajono miške nepritarė ir urėdai, ir pati rajono savivaldybė. Jie laikosi pozicijos, kad karjerai būtini dėl šalies plėtros, tačiau turėtų būti kasami laukų teritorijose, o ne miškuose.
Bendrovės "Rizgonys" vadovai dienraščiui teigė, esą jų valdomi Kvesų karjerai jau beveik išsemti, todėl žvalgosi kitų vietų, kur galėtų tęsti veiklą. Tuomet jie aiškino, esą miškui karjeras įtakos neturės, nes šis objektas nebus didelis ir planuojamas netoli kelio. Pakarklės miške jau atlikta geologinė žvalgyba ir nustatyta, kad žvyro čia tikrai yra.
