Per šventinę ceremoniją S. Daukanto aikštėje šalies vadovas pabrėžė, kad daugelis oficialių valstybinių ceremonijų neįsivaizduojamos be Garbės sargybos kuopos karių. Jau tris dešimtmečius jie demonstruoja kariškos drausmės, parengties ir gebėjimo veikti komandoje pavyzdį.

„Ne mažiau malonu matyti ir žinoti, kad Garbės sargybos kuopos kariai savo žiniomis ir kasdieniu darbu išreiškia pagarbą praeičiai bei karta iš kartos perduodamoms tradicijoms“, – sakė G. Nausėda, palyginęs Garbės sargybos karius, kurių dalis ceremonijose dalyvauja su atkurtais istoriniais XIV a. šarvais ir ginkluote, su legendomis apipintais Lietuvos karžygiais – leičiais.

Garbės sargybos kuopos istorija skaičiuojama nuo 1991 m. lapkričio 18 d., kai tarnybą pradėjo pirmieji šauktiniai kariai. Šiuo metu dalinys priklauso Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui, jis vykdo ne vien reprezentacines, bet ir pėstininkų rengimo funkcijas.

Nuo savo veiklos pradžios Garbės sargybos kuopos kariai dalyvavo beveik 7 tūkst. ceremonijų ir renginių. Pastaruoju metu dalinys per metus įvykdo apie 300 protokolinių ceremonijų ir renginių Lietuvoje bei užsienyje, taip pat surengia atitinkamą skaičių repeticijų.

Žvilgsnis įpareigojo

Atkurtai Lietuvos nepriklausomybei – trisdešimt, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) štabo Garbės sargybos kuopai – dešimčia mažiau. Pastaroji buvo įkurta 2000-aisiais, kovą, tuo metu LŠS vadovavusio plk. Jono Gečo ir LŠS nario Arvydo Pociūno iniciatyva.

Drauge su juo ir dar dviem istorijos liudininkais – Sauliumi Slavinsku ir Tomu Juraičiu – sukakties išvakarėse susitikome Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejuje, šalia "Lituanicos" nuolaužų, nepriklausomybės kovas metančių artilerijos pabūklų ir eksponatų, pasakojančių apie antinacinį ir antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje 1941–1956 m. Praėjusiais metais, minint LŠS šimtmetį, muziejuje buvo atidaryta paroda "Šaulio kodas". Joje buvo galima išbandyti interaktyvias veiklas, susipažinti su Šaulių sąjungos istorine raida, skiriamaisiais ženklais ir uniformomis. Ekspozicijos neliko, tačiau šaulių pėdsakai muziejaus erdvėse vis dar jaučiami.

"Žiūrėkite, štai čia tas pats šalmas", – į apsauginį galvos apdangalą ekspozicijos vitrinoje dirstelėjęs A.Pociūnas suskubo versti knygos puslapius, viename kurių sustingę šauliai Garbės sargybos kuopos šauliai su analogiškais šalmais ant galvų. Taip, žodis po žodžio išgirdome minėtosios kuopos atsiradimo istoriją ir dabarties viziją.

"Nuo ko viskas prasidėjo? Sausio 8 d. įvyko valdybos posėdis, kurio metu buvo aptartas Garbės sargybos kuopos, reprezentuosiančios visą sąjungą, klausimas", – J.Gečo žvilgsnis A.Pociūną tąkart įpareigojo veikti nedelsiant.

Muziejininkas ir karo istorikas senuosiuose šaltiniuose surado, kaip 1934-aisiais atrodė Garbės sargybos kuopa – kokią uniformą vilkėjo šauliai, kokiais batais kaukšėjo eidami akmenuotu grindiniu, kokias pirštines mūvėjo ir kokius ginklus prie šono spaudė. Netrukus po to prasidėjo paieškos.

S.Slavinskas (kairėje), A.Pociūnas ir T.Juraitis – LŠS Garbės sargybos kuopos kūrimosi liudininkai.

Uniformos siūtos Kaune

Laisvės alėjoje veikusioje siuvykloje "Mada" A.Pociūnas susitiko su Juozu Kazoku. Į devintą dešimtį įžengęs vyras uniformas kariams siuvo dar tarpukariu.

"Kartu su Juozu dirbo būrelis moterų ir merginų. Jos siuvo sukneles, kostiumus, bet uniformų – ne, o mums juk reikėjo ne tik jų, bet ir milinių", – prie pastarųjų, kaip mena muziejininkas, merginoms teko ilgiau pasėdėti.

Asmeniškai A.Pociūnui tinkamą ilgą karišką šiltą milinį paltą pavyko pasiūti tik iš trečio karto. Mundurus auksarankės pasiuvo gana greitai ir nesunkiai.

"Nežinau, ar tai buvo siuvėjo Juozo nuopelnas, ar moterų požiūris į darbą. Jos pripažino, kad apie uniformų siuvimą mažai ką nutuokia, supranta tik vieną, kad daro gerą darbą Lietuvai", – A.Pociūnas skaičiavo, kad tąkart buvo užsakyta keliolika uniformų. Keturios iš jų – karininkams.

Netrukus po to A.Pociūnas kulniavo į batų fabriką "Lituanicą". Čia buvo užsakyti kelius siekiantys kariški auliniai. Prisiminęs 200-uosius, tuo metu vos dvidešimties šaulys, dabar – dvigubai vyresnis, Garbės sargybos kuopos vadas Saulius Slavinskas šyptelėjo: jei A.Pociūnui milinę pavyko pasiūti tik iš trečio karto, tiek pat bandymų prireikė ir jo batams metaliniais pakulniais. Šauliams skirtos kepuraitės į Kauną atkeliavo iš Vilniaus, kiti uniformos priedai – iš Marijampolės.

"Šaulys visuomet turi būti pasitempęs, o jo uniforma – tvarkinga. Visos sagos – susagstytos, diržas – suveržtas. Batai – blizgantys ir nesukritę į "armoniką". Apykaklė – švari", – ilgą laiką garbės kuopai vadovavęs A.Pociūnas pasakojo, prieš kiekvieną šaulių išėjimą į visuomenę tikrindavęs, ar pastarosios nepajuodusios. Kaip ir pirštinės, aplinkinius akinančios savo baltumu.

"Uniforma valoma valykloje, cheminiu būdu. Pirštines plauname patys, rankomis", – šauliai juokėsi, kad skalbyklės prieš ginklo pėdsakus ant baltos medžiagos yra bejėgės.

Būti Garbės sargybos kuopos nariu – garbės reikalas.

Ginklai? Pradžioje kuopa buvo aprūpinta automatiniais šautuvais M16, vėliau iš Bulgarijos ginklų fondo atgabenta dvidešimt mauzerių. Tokių pačių, kokiais prieškariu buvo apsiginklavusi Lietuvos kariuomenė. Ginklai, anot S.Slavinsko, tikrai šaudo – šauliai juos išbandė. Taiklumas – fantastiškas, bėda tik, kad šovinių sunku gauti.

Stovi tuometis "Geležinio vilko" vadas Jonas Žukas, šypsosi ir klausia: norite geriau už mus atrodyti?

Žmonės braukė ašaras

Dabar Garbės sargybos kuopos šaulius galima pamatyti valstybinėse, miesto, tautinėse šventėse, visuomeninių organizacijų iškilminguose renginiuose, paminklų, memorialinių lentų atidengimo ceremonijose, karininkų, šaulių, garbingų asmenų laidotuvėse, vestuvėse. Pirmą kartą, po beveik pusmetį trukusio pasiruošimo, Garbės sargybos kuopa visuomenei pasirodė 2000 m. rugsėjo 8-ąją Šiluvos atlaiduose. Tiesa, tąkart LŠS Garbės sargybos kuopa sulaukė skeptiškų vertinimų ir kreivų kitų karių žvilgsnių.

"Stovi tuometis "Geležinio vilko" vadas Jonas Žukas, šypsosi ir klausia: norite geriau už mus atrodyti? – anot A.Pociūno, LŠS Garbės sargybos kuopa tada ne tik nušluostė nosį likusiems uniformuotiesiems, bet ir prikėlė tarpukarį. – Siekiau, kad vyrai žygiuotų taip, kaip tada, – ištiestą koją keltų maždaug 30 cm nuo žemės. Pastangos veltui nenuėjo."

Žygiuojant šauliams, vaikai ir jaunimas stovėjo suakmenėję, o senoliai apsipylė ašaromis. Akimirką susimąstęs, kas sukėlė tokias susirinkusiųjų emocijas, jau netrukus A.Pociūnas prisiminė 1938-ųjų metų nuotrauką – minią žmonių ir žygiuojančių šaulių būrį su vėliavnešiu priešakyje. 2000-ųjų rugsėjį vėliavos kotą spaudė prie krūtinės S.Slavinskas, atlaidus menantis taip, lyg jie būtų vykę vakar. Išėjus iš bažnyčios šaulius apspito žmonės. Gerų žodžių jie negailėjo nei tada Šiluvoje, nei kiek vėliau Kaune, Laisvės alėjoje vykusiose eitynėse, kurias filmavo būrys televizijos operatorių.

"Net užsieniečiai, tuo metu sėdėję restorane "Miesto sodas", pakilo nuo stalų, kad iš arčiau galėtų pamatyti žygį Laisvės alėja. Visa tai bylojo, kad mūsų pasirinkimas – puoselėti prieškario tradicijas – buvo teisingas", – prisiminimus budino S.Slavinskas.

Bene labiausiai A.Pociūno ir S.Slavinskas atmintyje įsirėžė vienas pirmųjų Garbės sargybos kuopos pasirodymų Vilniuje, kur vyko LŠS jaunimo žaidynės.

"Žinote, ką mes padarėme? – dabartinio Garbės sargybos kuopos vado akys liepsnojo kaip tąkart. – Garbės sargybos kuopa žygiavo taip, kaip Lietuvos kariuomenė 1939-ųjų spalį, atgavus Vilnių, – sustojo, atsigręžė į Aušros vartus, atidavė pagarbą ir toliau ėjo. Po mūsų daugiau niekas to nedarė. Kiti turbūt ir nesuprato, kas tada įvyko."

Laisvės pojūtis

Apie Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopą veikiausiai ne kartą esate girdėję. Jos būrius, apsirengusius prieškario epochos stilizuotomis jūrininko, pėstininko ir lakūno uniformomis, matėte įvairių valstybinių iškilmių metu. Visiems Garbės sargybos kuopos kariams taikomas vienodumo principas: ūgis turi būti nuo 1,82 iki 1,94 cm. Bendras kūno masės indeksas – nuo 20 iki 25. Plaukai – ne ilgesni nei 5 mm, per ceremonijas negalima būti su akiniais. Barzda turi būti nuskusta, o veidas be randų. Matomose vietose negali būti tatuiruočių. Kariai privalo būti geros fizinės formos.

Tokios pat sąlygos keliamos ir LŠS Garbės sargybos kuopos šauliams? Beveik. Tiesa, pastarieji gali būti su tvarkingomis, prižiūrėtomis barzdomis ir, priešingai nei Lietuvos kariuomenę reprezentuojančios kuopos kariai, negali keistis uniformomis – visos jos siūtos pagal individualius matmenis.

"Mano uniforma netiks dėl apdovanojimų, Sauliaus – ir dėl jų, ir dėl dydžio", – į 190 cm ūgio kolegą dirstelėjo Garbės sargybos kuopos vado pavaduotojas T.Juraitis.

Vis dėlto pagrindinis bruožas, LŠS Garbės kuopą darantis išskirtinę, – duoklė istorijai ir vidinė laisvė, kuri vienija maždaug trisdešimt skirtingų vyrų ir jaunuolių. Antai, S.Slavinskas ugniagesys gelbėtojas, T.Juraitis – profesionalus sportininkas, A.Pociūnas – muziejininkas ir karo istorikas.

"Mes subūrę labai daug skirtingų žmonių. Yra ir studentų", – baigdama pokalbį trijulė džiaugėsi ne tik nuolat augančiomis LŠS gretomis, bet ir entuziastais, trokštančiais tapti Garbės sargybos kuopos nariais. Bene labiausiai – jaunaisiais šauliukais, kurie garbę matuoja ne pinigais, o atsakomybe.

Ceremonijoje  be kitų garbių svečių dalyvaus ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.  Taip pat tradiciškai renginyje dalyvaus Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrys, Garbės sargybos kuopos kariai, Lietuvos šauliai, Kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai, kt.

Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šiais metais Gedimino pilies bokšto vėliava bus įteikta Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijai.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.

Ceremonija vyks Katedros aikštėje, Gedimino paminklo papėdėje.  Jos pradžia – 14 val.  Planuojama pabaiga – 14.30 val.

Ta proga Sėlių aikštėje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliks parodomąją programą, iškilmingai prisieks Lietuvos šaulių sąjungos nariai, aidės artilerijos salvės. Taip pat bus pristatyta karinė technika, o Lietuvos kariuomenės orkestras sveikins minėjimo dalyvius muzikiniais kūriniais, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

Pagrindinis šventės akcentas – kariuomenės dalinių įžygiavimas į Zarasų miestą, atkartojantis prieš 100 metų vykusį žygį.

Zarasų mūšio 100-mečio minėjimo šventė prasidės paminklo „Laivės aukuras“, skirto Nepriklausomybės kovų Zarasų krašte šimtmečiui, atidengimu.

Reginyje dalyvaus kariai su kovinėmis vėliavomis, naudojama įranga, ginkluote ir technika. Prie kariuomenės ekspozicijos prisidės ir policija, ugniagesiai, pasieniečiai, Karo istorijos klubas „Grenadierius“.

Renginio metu iš istorinio pabūklo bus iššautos salvės, skiriamos Lietuvos kariuomenei, Zarasų miestui ir žmonėms bei pergalei prieš bolševikus.

Garbės sargybos kuopos kariai, reprezentuojantys Lietuvos kariuomenės sausumos, oro ir jūrų pajėgas atliks parodomąją programą.

Pasirodymą surengs ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su tarnybiniais šunimis.

Zarasų rajono savivaldybė dovanos šventinį koncertą „Laisvės spalvos“.

1919 metų rugpjūčio 23 – 30 dienomis per operaciją Zarasuose Lietuvos kariuomenė pasiekė pergalę ir privertė bolševikus pasitraukti iš Lietuvos. Sutelkus reikiamus techninius resursus bei esminę visos Lietuvos kariuomenės dalį – kelis tūkstančius karių, kavaleriją bei artileriją – pradėtas lemiamas puolimas. Išlaisvinant Zarasus dalyvavo ir 1-asis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, todėl rugpjūčio 25 dieną minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono diena.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karius 25-ųjų metinių proga.

Garbės sargybos kuopos uždavinys – atstovauti Lietuvai ir ginkluotosioms jos pajėgoms oficialiuose renginiuose. Ši kuopa reprezentuoja tris pagrindines kariuomenės rūšis – sausumos, oro ir jūrų.

Pasak Prezidentės, prieš ketvirtį amžiaus į kuopą paskirti pirmieji šauktiniai ne tik atnaujino, bet ir kūrė Lietuvos karines ceremonijas, o tokį aukštą profesionalumo lygį jie pasiekė atkakliu ir nuosekliu darbu.

Valstybės vadovės teigimu, per didžiuosius valstybės renginius ir šventes į Garbės sargybos kuopą nukrypsta visų dalyvių, visų svečių žvilgsniai. Šie kariai – mūsų kariuomenės atspindys, kas kartą keliantis pasitikėjimo ir pasididžiavimo jausmą ne tik čia, Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Prezidentė palinkėjo kariams visada didžiuotis savo tarnyba, branginti Lietuvos kario vardą ir toliau profesionaliai atstovauti Lietuvai visame pasaulyje.

Šventėje miestiečiai stebėjo karių atliekamą naujausią parodomąją programą, pamatė būrį, dėvintį XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kario ginkluotę ir šarvus. Ceremonijoje, 98 Garbės sargybos kuopos nariams suformavus skaičių 25, buvo iššauta rekordinė salvė Lietuvos kariuomenės 98-osioms metinėms pažymėti.

Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa prieš 25 metus sukurta performavus mokomąjį junginį į greitojo reagavimo brigadą. Per ketvirtį amžiaus kuopos kariai kūrė scenarijus įvairiams oficialiems renginiams – užsienio svečių sutikimo, pagerbimo, valstybinės vėliavos pakėlimo ir kitoms ceremonijoms. Nuo savo veiklos pradžios Garbės sargybos kuopoje tarnavo daugiau kaip 3500 karių, dalyvavusių daugiau kaip 5700 ceremonijų ir renginių.

Šiomis dienomis penkioliktąjį gimtadienį pažyminti Lietuvos šaulių sąjungos štabo Garbės sargybos kuopa džiugina ne tik kauniečių akis ir širdis.

Žadina pasididžiavimą

"Tai iš tiesų rinktiniai vyrai – negali akių nuo jų atitraukti. Jie žadina pasididžiavimą uniformuota visuomenės dalimi, jos pagarba tarpukario tradicijoms", – kalbėjo įžvalgi garbaus amžiaus kaunietė, atėjusi į Karininkų ramovės renginį, skirtą Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) štabo Garbės sargybos kuopos (GSK) penkiolikos metų sukakčiai.

Moteris, atkreipusi dėmesį į GSK pagarbą tradicijoms, iš tiesų buvo įžvalgi ir neklydo – išlakūs šios kuopos vyrai į Karininkų ramovės salę įžygiavo vilkėdami tarpukario Lietuvos analogiškos kuopos apranga. Atkurta ir visa likusi šios kuopos ekipuotė. Tuo pasirūpino istorikas Arvydas Pociūnas.

Vadovavosi tarpukario šaltiniais

Prie atsikuriančios LŠS lopšio stovėjęs pirmasis jos vadas Gediminas Jankus sakė, kad Garbės sargybos kuopos idėja išaugo iš LŠS atkūrimo metais įsteigto Apsaugos būrio, kuris anuomet, dar esant sovietų kariuomenei Lietuvoje, prižiūrėjo tvarką įvairiuose tūkstantiniuose mitinguose, kituose renginiuose. Kai SSRS kariuomenė buvo išvesta, pakito Apsaugos kuopos paskirtis ir uždaviniai.

"Mūsų kuopa atsirado 2000 m. kovo 1-ąją LŠS vadovavusio plk. Jono Gečo ir LŠS nario A.Pociūno iniciatyva. Būtent Arvydas atrado istoriniuose šaltiniuose, kaip tarpukariu atrodė GSK – kokią uniformą vilkėjo, kokį apavą avėjo, kokias pirštines mūvėjo, kokia buvo kepurė ir ginklai. Be to, jam pavyko surasti net ir tarpukario siuvėją, siuvusį kuopai aprangą. Žodžiu, pirmame viešame mūsų pasirodyme prieš penkiolika metų kuopa, vadovaujama A.Pociūno, atrodė taip, kaip tarpukariu", – aiškino dabartinis kuopos vadas Saulius Slavinskas.

Pasak A.Pociūno, identiška tarpukario kuopai ginkluotė – mauzeriai, šautuvai su durtuvais, kardai – gauti iš kelių Europos šalių, kuriose buvo likusių tokio tipo ginklų. "Pirmam viešam pasirodymui ruošėmės ilgai ir atidžiai. Siekiau, kad vyrai žygiuotų taip, kaip tarpukariu, – keltų ištiestą koją 30 centimetrų nuo žemės. Ir šios mūsų pastangos nenuėjo veltui – mus visuomenė sutiko labai palankiai", – teigė A.Pociūnas, o jo žodžius patvirtino S.Slavinskas.

Treniruojasi kiekvieną savaitę

Kaip sakė S.Slavinskas, Lietuvos kariuomenės išankstinė nuomonė apie LŠS Garbės sargybos kuopą buvo skeptiška, tačiau pirmą kuopos pasirodymą visuomenė sutiko labai palankiai. "Atsimenu, 2000 m. rudenį nuvykome į Šiluvos atlaidus, kur buvo meldžiamasi už karius. Kai žygiavome bažnyčios link tarpukario Lietuvos kariuomenės žingsniu, tiesdami koją, mačiau ašaras braukiančias garbaus amžiaus moteris – mes priminėme joms anų laikų kariuomenę ir jų jaunystę. Kai išėję iš bažnyčios bendravome su žmonėmis, išgirdome daug komplimentų. Po to grįžome į Kauną ir ten ėjome Laisvės al. – vėl išgirdome daugybę pagyrimų. Jie buvo skirti ir LŠS Vėliavų apsaugos kuopai su metaliniais šalmais. Beje, net užsieniečiai, viešėję restorane "Miesto sodas", pakilo nuo stalų ir susižavėję stebėjo mūsų žygį Laisvės al. Visa tai bylojo, kad mūsų pasirinkimas – puoselėti prieškario tradicijas – buvo teisingas", – sakė S.Slavinskas.

Pašnekovas prisiminė ir dieną, kai Kaune Garbės sargybos kuopai teko ilgai stovėti nejudant. Berniukas, užvertęs galvą ilgokai stebėjęs uniformuotus vyrus, staiga nubėgo pas tėvus, garsiai su nuostaba šaukdamas: "Mama, jie gyvi, jie gyvi!" Tam, kad vaikui kiltų abejonės dėl kuopos vyrų tikrumo – gyvi jie ar tik statulos – jiems tenka kiekvieną savaitę ne po vieną valandą mokytis įvairių rikiuotės elementų.

Rinktiniai vyrai

A.Pociūno atmintin įsirėžė vienas pirmųjų kuopos pasirodymų Vilniuje, kur vyko LŠS jaunimo žaidynės. Tuomet GSK žygiavo, kaip tai darė Lietuvos kariuomenė 1939 m. spalį, pro Aušros vartus į pamaldas. "Mačiau, kokį didžiulį įspūdį vilniečiams padarė mūsų kuopa, jos apranga, žygiavimas. Ir tai natūralu, nes LŠS ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopų braižas yra labai skirtingas – mes atkūrėme tarpukario tradiciją", – aiškino A.Pociūnas.

Priminsime, kad Garbės sargybos kuopos šauliai dalyvauja valstybinėse, miesto, tautinėse šventėse, visuomeninių organizacijų iškilminguose renginiuose, paminklų, memorialinių lentų atidengimo ceremonijose, karininkų, šaulių, garbingų asmenų laidotuvėse, vestuvėse, pasitinka į Istorinę prezidentūrą Kaune atvykstančius mūsų valstybės vadovus, užsienio šalių garbingus svečius.

Šiuo metu GS kuopoje yra 30 rinktinių įvairių profesijų vyrų, kurių ūgis svyruoja nuo 180 iki 195 cm. Nauja jų ekipuote prieš porą metų pasirūpino Kauno miesto savivaldybė. S.Slavinskas patvirtino, kad dabar labai daug pageidaujančiųjų tapti LŠS nariais, tačiau tik trečdalis jų ištveria iki bandomojo laikotarpio pabaigos. Dar sunkiau tapti Garbės sargybos kuopos nariu, tačiau S.Slavinskas pasidžiaugė augančia pamaina – 35 šauliukais.

Penktadienį Vilniaus senamiestyje, nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės, vyko eisena, kuria buvo minimas Oršos mūšio pergalės prieš Rusiją 500 metų jubiliejus.

Oršos mūšio pergalei skirtoje šventėje Lietuvos ir Lenkijos valdovu Žygimantu Senuoju persirengusį dalyvį lydėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, kariuomenės orkestras, raiteliai, būgnininkų kolona bei vėliavininkų grupė iš Italijos.

Katedros aikštėje įvyko stilizuota valdovo sutikimo ceremonija, kurios metu vilniečiai pamatė iškilmingą Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos rikiuotė, muzikinis choro sveikinimą, patrankų salves ir vėliavininkų pasirodymus.

2014-uosius Seimas yra paskelbęs Oršos mūšio metais.

Oršos mūšis įvyko 1514 metų rugsėjo 8 dieną tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenių. Mūšis į pasaulio istoriją įėjo kaip vienas pirmųjų klasikinės artilerijos pasalos pavyzdžių. Oršos mūšį, turėdama žymiai mažesnį karinių resursų skaičių, laimėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.