Buvo numatyta, kad spektaklis aplankys penkis Kinijos miestus ir bus parodytas iš viso aštuonis kartus. Į kai kuriuos rodymus bilietai jau buvo išpirkti. Sprendimas atšaukti gastroles buvo priimtas kartu su gastrolių organizatoriais Kinijoje.

„Lokio“ gastrolės buvo derintos ilgiau nei metus, išvykti į Kiniją Lietuvos nacionalinio dramos teatro komanda turėjo balandžio pabaigoje ir grįžti gegužės pabaigoje. „Tai didelis turas. Kinams jau esame pristatę spektaklius „Didvyrių aikštė“, „Katedra“, „Tartiufas“, „Chaosas“, „Mūsų klasė“, dabar norėjome parodyti visai kitokį sceninį darbą, tačiau atsižvelgiant į koronaviruso plitimo greitį ir mastą negalime rizikuoti savo darbuotojų sveikata“, – sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis.

Spektaklyje „Lokis“ nagrinėjama trijų asmenybių tragiškos gyvenimo linijos: Prospero Mérimée užrašyta grafo Šemetos istorija ir radikalių menininkų lietuvio fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrando Cantat biografijos. „Lokis“ išsiskiria intensyviu filmuotų vaizdų naudojimu, o antroje dalyje beveik perauga į techno vakarėlį.

Spektaklis, atskleidžiantis realius ribinius nutikimus, nepasiduodančius jokiai logikai ir racionalumui, sužavėjo teatro bendruomenę. „Lokis“ laimėjo net keturis „Auksinius scenos kryžius“ ir buvo įvardintas 2017 metų teatro įvykiu.

Kritikė Dovilė Zavedskaitė tuomet rašė: „Lokis“ išėjo iš tikrovės atvaizdų girios ir įžengė į sapnų sferą, kurioje žiūrovui leista kristi į įnirtingą teatrinį miegą su visais jo košmarais. Pagaliau galime kalbėti apie teatrą ne kaip apie būdą interpretatyviai komunikuoti, tikintis supratimo, bet kaip apie pojūčių, impulsų dirginimo mašiną. Į šitą mašiną žiūrovą įverčia ne aktorius, bet jį supanti aplinka, turinti savo kraujotaką: kitaip tariant, čia kalbama ne per patį žvėrį ar jo apraišką žmoguje, bet per erdvėje tvyrantį žvėriškumo pojūtį, užvirusio kraujo jausmą.“

„Lokis“ 2020 m. gegužės 2–3 dienomis turėjo būti parodytas Guangdžou operoje, gegužės 9–10 d. suplanuoti trys rodymai Pekine, gegužės 16 d. – spektaklis Siamene, o turą užbaigti buvo numatyta gegužės 22–23 dienomis Šanchajuje. „Lokio“ gastrolės Kinijoje greičiausiai bus perkeltos į 2021 metus. O Lietuvos žiūrovai „Lokį“ galės pamatyti jau šių metų gruodį, po rekonstrukcijos atidarytame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Rugsėjį yra numatytas ir LNDT spektaklio „Tartiufas“, rež. Oskaras Koršunovas, antrasis turas Kinijoje (pernai spektaklis beveik mėnesį praleido Kinijoje ir sulaukė didelio pasisekimo). Dėl galimybės vykti į šias gastroles teatro vadovybė sprendimą priims iki gegužės mėnesio.

Gegužės 24 dieną Dzinane buvo rodomas priešpaskutinis gastrolių programos spektaklis „Savižudis“ įspūdingame Šandongo didžiajame teatre (Shangdong Grand Theatre). Šį įstabios architektūros pastatą suprojektavo vienas garsiausių prancūzų architektų Paul Andreu. Kinijoje viešintys Vilniaus mažojo teatro aktoriai sako, jog kinų publika labai puikiai priima Vilniaus mažojo teatro spektaklius. Spektaklio „Savižudis“ adaptacijos autorius ir aktorius Tomas Stirna priduria, jog patiria neįtikėtinai nuostabių publikos reakcijų spektaklio metu, o kultūrų skirtumai verčia iš naujo įvertinti, peržiūrėti ir sustiprinti spektaklį.

Šandongo didžiajame teatre yra įspūdingos salės, pritaikytos operoms, spektakliams, koncertams. Vilniaus mažojo teatro spektakliai „Savižudis“ ir „Motina (Vasa Železnova)“ buvo rodomi Operos salėje. Pasak aktoriaus Almanto Šinkūno, „1500 vietų salė jauki ir graži, bet užtat užkulisių tokių tikrai dar nesam matę – bent jau 100 metrų į vieną ir į kitą pusę – galima atsivest dramblį arba atvažiuot su sunkvežimiu“, – juokiasi aktorius, kuris turėjo išties neeilinę progą su kolegomis vaidinti viename įspūdingiausių Kinijos teatrų.

Gegužės 26 d. bus rodomas jau paskutinis spektaklis – „Motina (Vasa Železnova)“ Nankine, kuriuo baigsis įspūdingos Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje. Per šias gastroles bus aplankyti net penki miestai, surengti devyni šventiniai vakarai, sudalyvauta dviejuose festivaliuose, kuriuose pristatyti Vilniaus mažojo teatro spektakliai: „Motina (Vasa Železnova)“ ir „Savižudis“. Tai jaunų Lietuvos režisierių Gabrielės Tuminaitės ir Kirilo Glušajevo darbai.

Akylesni baleto gerbėjai šią žiemą repertuare veikiausiai pasigedo Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ spektaklių. Priežastis paprasta: spektaklio dekoracijos ir kostiumai jau rudenį pradėti ruošti tolimai kelionei į Pekiną. Išplaukęs gruodžio pradžioje, po dviejų mėnesių jūrinis konteineris su spektaklio turtu pasiekė Kinijos krantus ir galiausiai buvo pristatytas į Pekino centre, Tiananmenio aikštės kaimynystėje, įsikūrusį NCPA.

Patekti į šį 2007 m. pabaigoje duris atvėrusį prancūzo Paulo Andreu suprojektuotą kiaušinio formos statinį įmanoma tik keliaujant ilgomis požeminėmis galerijomis, mat žemės paviršiaus lygyje jį iš visų pusių supa vandens baseinas. NCPA funkcionuoja penkios įvairiems renginiams skirtos salės. 2 tūkst. 400 žiūrovų talpinančios Operos salės kaimynystėje veikia 2 tūkst. vietų Koncertų salė, kurioje Lietuvos nacionalinio baleto gastrolių dienomis koncertuos Danielio Hardingo diriguojamas Londono simfoninis orkestras.

Geriausiai žinomas

Pasak kartu su trupe Kinijon išskridusios LNOBT baleto direktorės Rūtos Butvilienės, „Gulbių ežeras“ – geriausiai kinams žinomas ir todėl dažniausiai šioje šalyje gastroliuojančių trupių pristatomas baletas. 

„Viačeslavo Okunevo kurti mūsų pastatymo kostiumai ir dekoracijos vertinami kaip vieni iš įspūdingiausių pasaulyje. Esu girdėjusi, kad gastrolių Kinijoje organizatoriai kartais būna linkę pataupyti dekoracijų transportavimo sąskaita ir šioje šalyje rodo nepilnai apiformintus spektaklius. Mes neketiname to daryti, tad Kinijos žiūrovai turėtų išvysti „Gulbių ežerą“ lygiai tokį, koks jis rodomas Lietuvos publikai“, – pabrėžia R. Butvilienė.

Pagrindinį Odetos-Odilės vaidmenį Pekine pasikeisdamos atliks Anastasija Čumakova ir Kristina Gudžiūnaitė.  Genadijus Žukovskis bus Princas Zygfrydas visuose trijuose spektakliuose. Garsųjį „Gulbių ežero“ pas de trois šoks Haruka Ohno, Goharas Mkrtchyanas ir Romas Ceizaris, o Mažųjų gulbių šokį – Inga Cibulskytė, Maja Dolidzė, Haruka Ohno ir Julija Turkina.

Lietuvos baletas jau viešėjo Kinijoje 2015-ųjų gegužę. Tuomet Šanchajaus Rytų menų centre (Oriental Art Centre) dukart rodytas tas pats „Gulbių ežeras“, o Džuhai ir Guangdžou miestų, esančių Pietų Kinijos  Guangdongo provincijoje, publika mėgavosi „Žizel“ spektakliais.

Iš tų gastrolių R. Butvilienei įstrigo atmintyje Kinijos žiūrovų prisirišimas prie išmaniųjų telefonų: „Kai artistai po spektaklio išeina nusilenkti, kinai tai supranta kaip vienintelę legalią galimybę juos filmuoti ir fotografuoti. Todėl dauguma tuo momentu čiumpa savo telefonus, o aplodismentai po spektaklio lieka „skystoki“, ne tokie, prie kokių mūsų šokėjai įpratę.“