,,Ką tik paskaičiavau, kad pastaruosius penkerius metus režisuoju skirtinguose Lietuvos miestuose, bet vis neužtenka laiko kūrybai sostinėje. Todėl su džiugesiu laukiu pirmųjų „Jaudulio“ gastrolių į Vilnių, į legendinį Jaunimo teatrą.

Kuriant šį spektaklį darniai bendradarbiavo Vilniaus ir Kauno menininkai. Vaidina dvi aktorių sudėtys: vieną sudaro NKDT trupė, o kitą – mano atrinkti aktoriai iš skirtingų Vilniaus teatrų. Žinau, kad į spektaklį ateis nemažai draugų, kaimynų, kolegų, studentų. Yra dėl ko! Tai įspūdinga Ivano Vyrypajevo pjesė. Vilniaus žiūrovai itin vertina šio pasaulinio garso dramaturgo kūrybą, o jis pats jau ne sykį viešai pripažino savo meilę Lietuvai, Vilniui ir jo teatro pasauliui. Tad labai kviečiu atvykti pamatyti, kaip šią poetišką, jautrią, subtilaus humoro dozę turinčią pjesę atliks išskirtinio talento aktoriai: Nelė Savičenko, Mantas Zemleckas, Gytis Ivanauskas, Martyna Gedvilaitė ir Arnas Ašmonas. Taip pat išgirsite kerintį NKDT aktoriaus Dainiaus Svobono balsą. Pažadu, bus jaudinantis vakaras Jaunimo teatre“, – mintimis apie artėjantį spektaklį dalijosi režisierius Aleksandras Špilevojus.

Aleksandras Špilevojus. D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesės veiksmas vystosi Niujorke, žinomos amerikiečių rašytojos Uljos Richtės bute. Ambicingas lenkų žurnalistas ima iš įžymybės interviu, kuris yra labai svarbus visiems: žurnalistui jis gali tapti tramplinu į profesinę karjerą Niujorke, rašytojai – tai proga papasakoti tiesą, o galbūt vedžioti visus už nosies, kuriant dar vieną mitą apie save.

D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesė „Jaudulys“ – tai pasakojimas apie autorių, kuriantį ne tik meną, bet ir savo mitą – intensyviausią, ryškiausią bei pačią tikriausią realybę. I. Vyrypajevo tekstams būdinga sudėtingo santykio tarp praeities ir dabarties analizė taip pat pastebima šioje pjesėje. Iš Rusijos kilęs dramaturgas, aktorius ir režisierius Ivanas Vyrypajevas jau dešimtmetį gyvena Lenkijoje, turi šios šalies pilietybę, o prasidėjus karui Ukrainoje, jo pjesės buvo uždraustos Rusijos teatruose.

D. Stankevičiaus nuotr.

Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko 2022 kovo 18 d.  Scenografiją spektakliui ir kostiumus sukūrė dailininkė Barbora Šulniūtė, muzikos autorius – Paulius Trijonis, vaizdo projekcijas rengė Paulius Jakubėnas. Taip pat spektaklyje personažus sukūrė aktoriai Deividas Breivė, Indrė Patkauskaitė, Gintautas Bejeris, Matas Dirginčius.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis vyks 2024 m. vasario 21 d. 19 val. Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje.

Artėjant metų virsmui, „Spragtuko“ spektakliai tradiciškai atgimsta viso pasaulio scenose. Savąją Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ versiją 2019 m. uostamiestyje sukūrė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas (Rusija), pasitelkęs jaunų ir talentingų menininkų komandą: scenografus ir kostiumų dailininkus Jekateriną Zlają ir Aleksandrą Barmenkovą, šviesų dailininką Jevgenijų Vinogradovą bei vaizdo projekcijų dailininką Linartą Urniežį.

Klaipėdiečių „Spragtukas“ – išties puikus reginys: sceną puošia gigantiška pripučiama eglė ir kaukės, šmaikščiai stilizuoti kostiumai ir netikėti aksesuarai, išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai, stebinantys virtualios realybės tikroviškumu, taip pat išradinga choreografija, siūlanti kitokį žvilgsnį į nemarų Piotro Čaikovskio šedevrą. Šį muzikos perlą „Avia Solutions Group“ arenoje grieš Klaipėdos teatro simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Tomo Abrozaičio. Net 120 orkestro muzikantų, šokėjų, statytojų gludina šį spektaklį lyg laikrodžio mechanizmą, o nepaprastai sėkminga muzikos, judesio ir scenografijos sintezė nepalieka abejingų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Spragtukas“ Vilniuje Klaros partiją pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps dar premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Princas Spragtukas Mykhailo Mordasovas. Tarptautiniame pastatyme šoka ne tik visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, bet ir šokių mokyklos „Coda“ jaunosios šokėjos, kurios čia įkūnija Šapito cirko mažąsias artistes. Tačiau bene labiausiai intriguojantis spektaklyje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiosios solistės, neprilygstamosios Olgos Konošenko sukurtas krikštamotės Droselmajer vaidmuo. Žavi jos elegancija, paslaptis, burtai ir nepaprastai įtaigiai įkūnyta herojė, lydinti Klarą ir Princą Spragtuką jų kelionėje į pasakų šalį...

Klaipėdiečių „Spragtukas“ – puiki šventinė dovana artimiesiems ir išskirtinė proga pasidžiaugti pajūrio menininkų sukurtu reginiu.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius Povilas Gaidys, šiemet švenčiantis kūrybinės veiklos 50-metį, ta proga kviečia vilniečius į premjerą: kitą sekmadienį, rugsėjo 22 d., 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovų lauks Peterio ir Walterio Marksų „Viskuo kaltas teatras“. Spektaklyje vaidina Eglė Jackaitė, Simona Šakinytė, Vidas Jakimauskas, Donatas Švirėnas, Kazimieras Žvinklys, o pagrindinį Režisieriaus vaidmenį atlieka pats maestro P.Gaidys.

50 metų – tame pačiame teatre

Spektaklis „Viskuo kaltas teatras“ – unikalus dėl mažiausiai keleto priežasčių.

Pasaulyje vargu ar rastume dar bent vieną režisierių, kuris pusšimtį metų būtų kūręs tame pačiame teatre. Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius, kino ir teatro aktorius P.Gaidys savo gyvenimą su Klaipėdos dramos teatru susiejo prieš 50 metų ir liko ištikimas jam iki mūsų dienų. Teatro žiūrovų bei kritikų lūpose iki šiol Klaipėdos dramos teatras ir P.Gaidys – sinonimai.

Naująjį spektaklį P.Gaidys ne tik režisavo – jis jame vaidina pagrindinį režisieriaus Entonio Dž. Lefkuro vaidmenį. Režisierius teatro scenoje, vaidinantis režisierių – tokį retą fenomeną galima pamatyti tikrai ne kasdien. Simboliška, kad spektaklyje vaidina ir buvę P.Gaidžio studentai iš jo paruoštų trijų aktorių laidų.

1963 m. GITIS’o absolventas P.Gaidys, paskirtas teatro vyriausiuoju režisieriumi, į vieningą kūrybinį ansamblį suvienijo dvi skirtingas tuo metu teatre buvusias trupes, ėmė formuoti brandų repertuarą, o per jį ir naują uostamiesčio žmonių požiūrį  į teatro meną.

Kaip yra konstatavę teatrologai, Klaipėdos žiūrovą teatralumo ir visuomeninio solidarumo pamokomis išaugino pats teatras, ypač garsieji P.Gaidžio pastatymai, atvėrę anuometės tikrovės esmę. Tokie spektakliai kaip Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, „Krintančios žvaigždės“, I.Kočergos „Laiko meistrai“, V.Majakovskio „Pirtis“, B.Sruogos „Milžino paunksmė“, J.Glinskio „Po Svarstyklių ženklu“, A.Kopkovo „Dramblys“, M.Gorkio „Dugne“, V.Merežkos „Proletarinis laimės malūnas“, K.Sajos „Poliglotas. Abstinentas“, „Žemaičių piemuo“ ir daugelis kitų anuomet turėjo ne tik estetinį poveikį, bet ir didžiulį politinį rezonansą. Opoziciniai P.Gaidžio pastatymai garsino ne tik teatrą kaip savitą, neprilygstamą miesto kultūros švyturį, bet ir patį uostamiestį.

Paruošė tris aktorių laidas

P.Gaidys nepamiršo ir kito savo pašaukimo – aktorystės. Vaidino teatre ir kino filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Skrydis per Atlantą“, Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“ bei kituose.

P.Gaidys kuria spektaklius ir šiandien – teatro repertuare puikuojasi E.E.Schmitto „Paleistuvis“, „Oskaras ir ponia Rožė“, „Jausmų tektonika“, J.Kesselringo „Aršenikas ir seni nėriniai“.

Per 50 kūrybos metų P.Gaidys sukūrė daugiau nei 80 spektaklių, subrandino aukšto meninio lygio  trupę, kurioje yra ir paties režisieriaus paruoštos trys aktorių laidos. Klaipėda gali didžiuotis turėdama bene kūrybingiausią Lietuvoje teatro kolektyvą. Tai vienas didžiausių P.Gaidžio nuopelnų. Jo išugdyti scenos meistrai garsina miestą puikiais kūrybiniais darbais, akademinis jaunimas Klaipėdos universiteto Menų fakultete perima režisieriaus patirtį.

Už nuopelnus lietuvių teatro menui P.Gaidžiui suteikti Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1971) ir Lietuvos liaudies artisto (1987) garbės vardai, jis įvertintas Lietuvos valstybine premija (1979), apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (2002), yra Klaipėdos kultūros magistras (2005).

Viskuo kaltas teatras

Pjesę „Viskuo kaltas teatras“ parašė du amerikiečiai – Peteris ir Walteris Marksai 1981 m. Įdomu, kad abu broliai Marksai anaiptol nesiejo savo gyvenimu su profesionaliąja dramaturgija. Ši pjesė apskritai yra vienintelis jų bendras darbas. P.Marksas daug labiau žinomas kaip kritikas, ilgą laiką dirbęs apžvalgininku „New York Times“ ir „Washington Post“, o W.Marksas – garsus kino ir teatro kompozitorius. Jo dainos panaudotos šešiolikoje kino ir televizijos filmų, o pati populiariausioji – „Aš turiu būti savimi“ („I've Got to Be Me“)  iš miuziklo „Aukso vaivorykštė“, parašyta 1967 m., buvo dainuojama ir pačių didžiausių muzikos pasaulio grandų Ellos Fitzgerald, Michaelo Jacksono ir Stevie’o Wonderio.

Broliai Marksai, tiesą sakant, jokie ne dramaturgai – tai tiesiog žmonės, visą gyvenimą turėję reikalų su teatru ir puikiai pažinoję jį iš vidaus... Ko gero, čia ir slypi pjesės sėkmės paslaptis – ji iki šiol su pasisekimu rodoma tiek JAV, tiek viso pasaulio scenose.

...Entonis Dž. Lefkuras, režisierius ir dramaturgas, repetuoja savo naują pjesę – klasikinį detektyvą (Brodvėjuje šis žanras ironiškai vadinamas „whodunit“ – „kastaipadarė“). Jau kurį laiką režisieriui sekasi ne per geriausiai, todėl perfekcionistui Entoniui taip desperatiškai reikia publikos bei kritikų palankumo, kad jis pasiryžęs viskam. Jo požiūriu, net žmogžudystė nėra per didelė  kaina, jei tik ji padėtų atsirasti recenzijai sekmadieniniame „New York Times“ numeryje...

Dvi intrigos – už vienos kainą

Pjesės „Viskuo kaltas teatras“ autoriai broliai Marksai pateikia publikai mažiausiai dvi intrigas už vienos kainą.

Šis „spektaklis spektaklyje“ yra ir ironiška detektyvo parodija, ir komiškas saloninis trileris vienu metu. Kaip ten sakoma tose televizinėse reklamose – „ir tai dar ne viskas!“ Po šituo dvigubu dugnu galima aptikti verčiančią rimtai susimąstyti istoriją apie teatrą ir gyvenimą, kūrėjus ir visuomenę, aukas ir žudikus, apie skaudžias tikrovės ir iliuzijų sankirtas.

Kuri istorija čia svarbesnė – rimtoji, atverianti teatru gyvenančių kūrėjų skaudulius, ar žaismingoji, diktuojama „lengvo“ pjesės žanro? Pasirinkti paliekama patiems žiūrovams. Spektaklio kūrėjai viliasi, kad jiems ne mažiau įdomi bus ir gilesnioji pjesės pusė – ta, kurioje pasakojama apie fasadinį teatro šventiškumą ir sunkų kasdienį darbą, apie žmones, visam gyvenimui pavertusius teatro iliuzijas savo asmenine tikrove, pačia svarbiausia, o neretai ir daug realesne už pačią realybę.

O kadangi čia – teatras, galima tikėtis visko:  ne tik komiškų situacijų, profesinių paslapčių atvėrimo, bet ir netikėto finalo – o gal ir kitokių siurprizų... Čia visąlaik prietema, čia vyksta tikrosios dramos ir verda nematomos aistros. Sveiki atvykę į teatro užkulisius!