– Esate KVMT solistai, solinio dainavimo katedros absolventai, solinio dainavimo dėstytojai. Kaip solistai randa bendrą kalbą gausiame organizacinių iššūkių projekte – rengdami festivalį „Operetė Kauno pilyje“?

L.K.-M.: Jau 21 metai, kai visi keturi esame kartu. Drauge mokėmės buvusioje Vilniaus konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, drauge atėjome dainuoti į Kauno muzikinį. Per laiką esame patikrinę vienas kitą, tarp mūsų viskas skaidru. Vienas kitam galime sakyti viską, ką galvojame, – nė vienas neįsižeis. Ruošdami festivalį dirbame visi kartu, bet kiekvienas turime ir individualių atsakomybių. Tarkim, aš esu šio festivalio koordinatorė.

G.M.: Aš esu festivalio meno vadovas, man tenka sudaryti koncertų repertuarus, atrinkti natas. Prieš penkerius metus pradėjome statyti spektaklius. Kartais juos įsigyjame jau pastatytus, bet dažnai rengiame premjeras būtent šio vasaros festivalio scenai. Taigi, žiūrovai kasmet turi unikalią galimybę išvysti spektaklį, kuris galbūt bus rodomas čia pirmą ir paskutinį kartą. Klausiate, kaip mes, solistai, sutariame? Puikiai. Darbo teatre praktika padeda. Solistai spektakliuose turi gražiai į ansamblį sueiti... Taip ir mes, nors visi esame solistai, bet galiausiai turime sudaryti gražų ansamblį.

D.V.: Aš esu viešosios įstaigos „Baritonų trio“ ir šio festivalio direktorius. Paprastai man tenka administraciniai darbai – namų ūkis. Kad žinotumėte, kiek įvairiausių dokumentų tenka sutvarkyti, leidimų gauti! Nors festivalio vieta ta pati – istorinės Kauno pilies prieigos, bet scena kasmet statoma vis kitokia.

– Kuriam iš jūsų šovė į galvą mintis, kad vasaros festivalio vieta turėtų būti istorinė Kauno pilis?

G.M.: Esame iš muzikinio teatro, beveik kas antro spektaklio scenografijoje – pilys. Tad ilgai nesvarstėme – tiesiog pasinaudojome natūralios dekoracijos galimybe. Žmones gerai nuteikia šioje vietoje tvyranti senų laikų aura, gražiai matyti Šv.Jurgio bažnyčia, Kunigų seminarijos bokštai.

D.V.: Turiu pamąstymų, kad kadaise ši pilis galėjo būti ir kultūros židinys. Jei Vilniuje, Valdovų rūmuose, prieš daugelį amžių vykdavo net operų pastatymai, tai kodėl kažkas panašaus negalėjo būti ir pas mus, Kaune? Be galo domiuosi istorija, tad galbūt kada nors iškapstysiu ir tai patvirtinantį faktą.

Branduolys: D. Vėbra, G. Maciulevičius, B. Želvys, L. Kuzmickaitė-Milašienė – darni komanda ne tik rengiant operetės žanrą populiarinantį festivalį, bet ir pasirodant jo scenoje / Laimučio Brundzos nuotr.

– Jūsų solidaus ketverto organizuojamas festivalis vyksta nuo 2001-ųjų. Kaip gimė mintis jį sukurti? Kokia turėjo būti, yra ir bus pagrindinė jo misija?

L.K.-M.: Mintis apie jį gimė baritonų grimo kambaryje. Vyrukai mane pasikvietė ir papasakojo apie savo sumanymą. Iš pradžių buvo tik  didelis noras, entuziazmas ir begalinis naivumas, kad surengti tokį festivalį bus labai paprasta. Bet paskui iššūkiai sekė vienas po kito...

G.M.: Kadangi mudu su Danieliumi ruošiamės spektakliams tame pačiame grimo kambaryje, tai nuolat persimetame keliais žodžiais. Sykį pasidalijome ir mintimis apie festivalį. O kodėl tokio nesurengus Kaune? Juk tuo metu Lietuvoje buvo vienintelis Pažaislio, na, dar džiazo muzikos festivalis. Kadangi visi atstovavome Muzikiniam teatrui, išsyk pagalvojome apie operetės žanrą.

D.V.: Buvo ir dar viena priežastis. Į stacionaraus teatro spektaklį susirenka daugių daugiausia 500 žmonių. Daugeliui tai per brangu. Mes sugalvojome ne teatrinio sezono metu suteikti žiūrovams progą nemokamai pamatyti ir išgirsti aukšto meistriškumo Lietuvos ir užsienio šalių muzikinės scenos atlikėjus. Visi mūsų festivalio renginiai – mažieji ar didieji – yra nemokami. Tai nekomercinis festivalis.

Kaip gimė pati jo idėja, mano versija būtų dar kitokia. Koncertuodami su „Baritonų trio“ Lietuvoje, užmezgėme nemažai kontaktų, suradome daug naujų pažįstamų, draugų, kurie žadėjo prisidėti prie mūsų idėjos įgyvendinimo. Tiek verslininkai, tiek ir kultūros darbuotojai buvo kupini geranoriškumo. Jų optimizmo paakinti ir užsukome visa tai. Tik nė sapnuoti nesapnavome, kad bus taip sunku. O trauktis jau buvo vėlu.

L.K.-M.: Per ilgus festivalio gyvavimo metus visko buvo – ir nuopuolių, ir pakilimų. Tačiau supratome viena – nebūna padėties be išeities. Juk net pandemijos metais festivalis vyko: laikėmės visų saugumo priemonių, bet savo kasmetę duoklę žiūrovams atidavėme.

Atsakomybė: būti paprastu žiūrovu B. Želviui nelengva – ant Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo, tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatoriaus pečių gula daug rūpesčių / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ jau vyksta nuo gegužės ir tęsis iki rugsėjo pabaigos. Visi kauniečiai ir miesto svečiai itin laukiami didžiuosiuose – liepos 5–6 d. – koncertuose prie Kauno pilies. Ir tarp festivalio dalyvių tradiciškai bus nemažai svečių.

L.K.-M.: Rubriką „Festivalio svečias“ sugalvojome ne iškart. Gal tik trečiajame festivalyje. Kai ji tapo tradicinė, labai prasiplėtė festivalio geografija, jo žanrinis pobūdis. Tuėjome be galo daug svečių. Iš viso pasaulio. Sykį festivalyje dalyvavo net 52 garsūs tenorai! Kaip juos prisiviliojome? Į Lietuvą jie važiavo kaip į neatrastą šalį ir vis klausinėjo: kas ta Lietuva ir kas tas Kaunas? Atvažiuokite, sakėme, ir patys pamatysite.

G.M.: Pamenate, kaip italų tenoras Gaetano Bordoni klausė, ar turėtų įsidėti kailinius? Vidurvasarį! Jiems ta negirdėta Lietuva kvepėjo didele egzotika. Gal todėl dauguma jų ir sutiko atvykti.

D.V.: Beje, ta graži kviestinių svečių tradicija išliko iki šių dienų. Pamenu, kaip vienas Italijos tenoras po savo pasirodymo, grįžęs į užkulisius, stebėjosi: „Iš kur čia tiek žmonių susirinko, kad net didžiuliai energijos pliūpsniai ėjo nuo jų?“ Galbūt tokias gausias žiūrovų auditorijas surenka tik pasaulinio garso festivaliai – o čia juk niekam nežinoma Lietuva?! Ne vienas iš jų sakė, kad buvo sužavėtas ir paties festivalio, ir natūralių Kauno pilies dekoracijų, ir gražiai apšviesto Kauno Senamiesčio. O juk pradėjome labai atsargiai, nuo mažytės daubos, kur dabar yra tiltas prie įvažos į Kauno pilį. Ir taip kasmet plėtėmės. Kur plėsimės toliau? Na, kasime tiek, kiek reikės.

G.M.: Viena iš šio festivalio tradicijų – Liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, 21 val. giedoti „Tautišką giesmę“. Tą svarbią akimirką renginys nutraukiamas, visi atsistoja ir gieda Lietuvos himną. Koks geras bendrystės jausmas visus užvaldo!

– Minite pasaulinio lygio operos žvaigždes, kurios pakviestos mielai sutinka dalyvauti šiame festivalyje. Ar jos labai reiklios?

G.M.: Operos žvaigždės tikrai nereiklios. Esame ne sykį girdėję, kad tie, kurie atvažiuoja koncertuoti į mūsų teatrą, visada stebisi jo gera aura. Sako, kokia čia visi paprasti, geranoriški. Tas pats ir festivalyje. Žmonės, suvažiavę į jį iš daugybės šalių, gerai priima mus, o mes – juos.

D.V.: Paprastos tos mūsų žvaigždės. Garsūs atlikėjai G.Bordoni, Luigi Bonfanti, kurie, kaip mes juokaujame, iš džiazo ir klasikinės muzikos kanalo „Mezzo“ neišlenda, irgi svečiavosi festivalyje ir buvo viskuo patenkinti. Nesiskundė nei maistu, nei nakvyne, nei sutikimu. Tik sakė, kad Lietuvoje jiems vėsoka…

L.K.-M.: Aš labai gerai pamenu ispanų tenorą Oscarą Mariną, kuris taip pat dainuoja garsiausiose pasaulio scenose. Jis irgi nekėlė mums, rengėjams, jokių ypatingų sąlygų. Manau, kad aukštos kultūros žmonės neturi kaprizų.

– Šį kartą festivalio viešnia – koliažinė opera „Mažvydas“, kurioje dalyvaus dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Taip pat – jaunųjų KVMT atlikėjų koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Johanas Štrausas“. Kokios intrigos čia galime tikėtis?

L.K.-M.: Žiūrovai gali tikėtis instrumentinės muzikos su baletu, taip pat įdomių solinių numerių. J.Strausso kūrinius atliks vokietė Domenica Radlmaier. Dalyvaus svečiai iš Ukrainos – Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro baleto trupės šokėjai. Beje, šio vakaro koncerto dirigentė Oksana Madaraš – taip pat iš to paties teatro. Į J.Strausso kūrinių koncertą specialiai pakvietėme nedaug svečių, kad Kauno publika galėtų iš arčiau susipažinti su dabartiniu jaunimu, jau keletą metų dainuojančiu mūsų teatre.

Puokštė: užburiančios melodijos, ugningi šokiai, pakili nuotaika – visa tai ištikimiems festivalio žiūrovams jau du dešimtmečius dovanoja žinomi Lietuvos ir užsienio atlikėjai / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalio pavadinime išskirtas tik vienas muzikinio teatro žanras – operetė. Kodėl būtent jai parodytas toks dėmesys?

G.M.: Todėl, kad ir mes patys atstovaujame šiam žanrui. Pirmuosiuose festivaliuose rodėme daugiausia operetės žanro spektaklių ištraukas. Tik paskui, kai atsirado rubrika „Svečias“, festivalyje ėmė svečiuotis ir kiti žanrai bei jų atlikėjai – operos, miuziklo, baleto, netgi skambėjo muzika iš kino filmų, neapolietiškos, prancūziškos dainos. Tačiau, kad ir kas būtų numatyta festivalio programoje, liepos 6-ąją visada skamba operetė. Turime gražią tradiciją tą vakarą baigti arija iš J.Strausso operetės „Čigonų baronas“. Ją daugybę metų iš eilės dainuodavo amžinatilsį Virgilijus Noreika. Tai buvo tarsi mūsų festivalio himnas. Aštuoniolika metų maestro tai darė be jokių atsikalbinėjimų. Kaip ir kiti garsūs operos solistai iš užsienio. Sykį vieno jų žurnalistai paklausė: „Ką jūs čia veikiate?“ – suprask, toje mažytėje Lietuvoje. Ar žinote, koks buvo jo atsakymas? „Ko tik nepadarai dėl draugų!“

Festivalyje nėra konkurencijos: čia visi vieni kitus palaiko. Ta graži bendrystė tarsi sklando ore, o mums, organizatoriams, yra didelė palaima.

D.V.: Ir visų Lietuvos muzikinių teatrų solistai iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio jau yra pas mus ne kartą dalyvavę. Manome, kad būtina festivalio metu pristatyti ir savo kolegas iš kitų Lietuvos scenų. Sykį net surengėme išvykusių į užsienį (dabar jau grįžusių) lietuviškų žvaigždžių koncertą.

Festivalyje nėra konkurencijos: čia visi vieni kitus palaiko. Ta graži bendrystė tarsi sklando ore, o mums, organizatoriams, yra didelė palaima.

– Koliažinėje operoje „Mažvydas“, kurią režisavo Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius Kęstutis Jakštas, dainuos ir nemažai popscenos žvaigždžių – Monika Marija, Mantas Jankavičius, Rokas Laureckis ir kt. Ar tie garsūs jauni veidai skirti privilioti į festivalį jaunimą?

D.V.: Šiandien teatro repertuare daug miuziklų. Tad natūralu, kad juose dainuoja, vaidina visi geriausi mūsų populiariosios muzikos dainininkai. O kodėl gi negalėtų būti bendrystės ne tik tarp muzikos žanrų, bet ir tarp jų atlikėjų?!

G.M.: Ne taip lengva dainuoti miuziklą, kaip gali atrodyti. Kai kurie rimti operos dainininkai to net negalėtų daryti. Matote, miuziklas – toks specifinis žanras, kur drama yra sujungta su muzika. Tad, jei operetė  artimesnė operai, miuziklas suka į vaidybos pusę. Beje, ir Kaune, VDU Muzikos ir teatro akademijoje, studentai jau gali rinktis šią specialybę. Čia jie mokosi specialaus balso nustatymo, kitų šio žanro subtilybių.

L.K.-M.: Neslėpsiu, kad garsius popscenos atlikėjus kviečiame dar ir dėl to, kad norime festivalio programa sudominti kuo didesnį žiūrovų ratą. Kaip ir čia skambančia kuo įvairesne muzika. Koliažinis žanras klasikinės operos pagrindu jungia įvairius muzikos stilius, todėl operoje „Mažvydas“ bus ir tautinių, ir simfoninio orkestro styginių instrumentų; ir varinių pučiamųjų, ir elektroninės muzikos skambesio; ir kino filmams būdingos, ir populiariosios muzikos.

– Vyšnaitė ant šiųmečio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ torto – kokia ji?

L.K.-M.: Manau, kad J.Straussas jau pats savaime yra ir vyšnaitė, ir tortas – viskas kartu. O jei rimtai, į J.Strausso vakarą pakvietėme atlikėją D.Radlmaier. Norėjome, kad žiūrovai paklausytų, kaip vokietė dainuoja šio kompozitoriaus kūrinius. Tai ypatingas kompozitorius. Kadaise J.Strausso muzika padarė perversmą klasikos padangėje – staiga tarp rimtų klasikinės muzikos žanrų atsirado jis – toks lengvas, gražus, teatralizuotas, elegantiškas, aristokratiškas.

D.V.: Ši muzika buvo kuriama vien pramogai ir dvarams. Štai kodėl to meto didžiųjų kompozitorių J.Straussas buvo vertinamas labai atsargiai. Vis dėlto reikia pasakyti, kad jo kūrybą nelabai lengva atlikti, tačiau jo muzika be galo uždeganti ir kelianti lengvumo pojūtį klausantis. Norint padainuoti tokias J.Strausso arijas, kokios skambės liepos 6-osios vakarą, reikia įdėti labai daug darbo. Laikas patikrino jo muziką, ir operetės „Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“, „Čigonų baronas“ ir kitos dabar jau drąsiai vadinamos klasika.

– Iš jūsų pasakojimų viskas atrodo gražu, lyg sviestu patepta. Bet juk organizuojant tokį grandiozinį, kelis mėnesius besitęsiantį renginį pasitaiko ir netikėtumų, netgi kuriozų?

52 – tiek tenorų tuo pačiu metu yra dalyvavę festivalyje „Operetė Kauno pilyje“

G.M.: Tai, ką pamenu aš, jau buvo ne komiška, bet tragikomiška. Kažkuriais metais pakvietėme Viktorą Gerulaitį vesti šį renginį. Deja, prieš pat lipant į sceną, jam pasidarė bloga, sustreikavo širdis. Danielius išvežė jį į ligoninę, o mes likome be vedėjo. Gerai, kad Gintaras Mikalauskas buvo šalia (jis turėjo vesti kitą festivalio koncertą), tad jam teko greitai persiorientuoti ir dirbti už du.

Kitas atvejis, pamenu, nutiko tada, kai į festivalį sukvietėme net 52 tenorus. Kiekvienam iš jų teko dainuoti po porą kūrinių. O vienas išėjo į sceną tekstą užsirašęs ant delno. Taip ir atidainavo viską, ištiesęs ranką į priekį. Laimei, kad įtikinamai vaidino, tai žiūrovai nieko įtartino nepastebėjo.

L.K.-M.: Man labiausiai įstrigo nutikimas su vieno tenoro dantimi. Kadangi jis buvo priklijuotas, o dainuojant operą pro burną eina tikrai didelė iškvepiamo oro srovė, tai… tas dantukas ir išlėkė į orą. Labai ilgai mes tada jo ieškojome, bet suradome. Ir ta didžioji liūtis, kai tenorams tiesėme ant kelio viską, ką tiktai galėjome, kad nesušlapę kojų patektų į sceną, man įstrigo į atmintį visam gyvenimui. Tą dieną verkiau, tiek verkiau… O jie (Gediminas su Danieliumi – aut. past.) mane ramino. Vos prasidėjus koncertui taip ėmė pliaupti lietus, prasidėjo toks didelis škvalas, kad mes, organizatoriai, buvę užkulisiuose, nebežinojome, ką daryti. Tenorai, orkestras buvo po stogu, bet žmonės sėdėjo lauke, lietuje. Ir ką jūs manote – iš pagarbos operai ir atlikėjams niekas nepabėgo, išbuvo iki galo. Tiesa, koncertą turėjome gerokai sutrumpinti.

D.V.: Man labiausiai įstrigo tie metai, kai svečių teisėmis pasirodė gruzinai. Jie buvo atvežę baletą, taip pat dainavo daugiabalses gruziniškas dainas. Kad jūs žinotumėte, kaip gražiai lietuviškai jie sugiedojo „Tautišką giesmę“ net dvylika balsų! Bet, likus 15 minučių iki jų koncerto pabaigos, lauke prasidėjo audra. Jie ten tik skraido scenoje su savo kardais, žiežirbos tik laksto ore, o mes su baime stebime, kaip dangus su žeme maišosi, žaibuoja, scena nuo vėjo į šonus tik siūbuoja...

– Tai ar užsisakėte šių metų festivaliui gerą orą?

G.M.: Mes kiekvieną kartą užsisakome, ir šv.Mišias užperkame, ir žvakutę uždegame. Kartais tai padeda, o kartais ne. Todėl geriau nespėliokime, tikėkime, kad viskas bus gerai.

Spalvinga vaidmenų paletė

"Vaidinu jau 37-ąjį sezoną. Nuo 1982-ųjų, kai pradėjau dirbti teatre, iki šiandien suvaidinau 3250 spektaklių, o kai spaudoje pasirodys šis rašinys, dar prisidės keli, – stebina įspūdingais skaičiais. – Pradėjęs dirbti užsikrėčiau senos kartos aktorių įpročiu vesti savotišką teatro dienoraštį: anksčiau viską žymėjausi sąsiuviniuose, o dabar kompiuteryje aprašau kiekvieną spektaklį, kuriame vaidinau, – kaip sekėsi man ir kolegoms, kas buvo gerai ar blogai, kokie patyrimai, nutikimai. Man tai labai įdomu."

Ne tik žiniasklaida, bet ir kolegos G.Maciulevičių pelnytai vadina Kauno muzikinio teatro legenda – jis vaidina jau su trečia aktorių karta, būtų sunku įvardyti bent vieną spektaklį, kurio atlikėjų sąraše nebūtų jo pavardės. Operetė, opera ir net roko opera, vaikų spektakliai ir pastaruoju metu populiarūs miuziklai – G.Maciulevičius išmėgino save visuose muzikinio teatro žanruose, o jo talentas ne kartą buvo įvertintas Lietuvos teatro meno ir vyriausybiniais apdovanojimais.

"Daugiau kaip 15 m. vaidinau vien tik pagrindinius vaidmenis: Higinsas, Džordžas miuzikle "Mano puikioji ledi", Aizenšteinas operetėje "Šikšnosparnis", daktaras Bartolas operoje "Sevilijos kirpėjas", Ministras pirmininkas operetėje "Vienos kraujas" ir kiti vaidmenys. Visi jie man brangūs, tačiau savo charakteriu panašūs – neretai jaučiau lengvą pavydą tiems atlikėjams, kuriems tekdavo spalvingi antraeiliai vaidmenys. Šiandien aš jais mėgaujuosi – Pelikanas, restorano "Žalioji papūga" administratorius operetėje "Cirko princesė", dėdė Pūlinys miuzikle "Adamsų šeimynėlė". Kiekvienas vaidmuo – skirtingas savo charakteriu, kūrybingai jį perteikti kartais reikia kur kas daugiau pastangų, išmonės, nei suvaidinti įsimylėjusį baroną ar markizą", – tikina G.Maciulevičius, muzikos meno pasaulyje žinomas dar ir kaip vienas iš trijų ansamblio "Baritonų trio" atlikėjų, tarptautinio festivalio "Operetė Kauno pilyje" meno vadovas, pastaruoju metu Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentams jis dar dėsto scenos kalbą.

Močiutės mokykla

Kaip viską spėti, suderinti, kada ilsėtis? Pasirodo, kuo daugiau esi užsiėmęs, tuo daugiau spėji, o atsipalaiduoti, pasisemti geros nuotaikos, kartais ir kūrybinių minčių Gediminas užsuka į virtuvę. "Kulinarija visada buvo mano gyvenimo aistra, aišku, po teatro", – šypsosi pašnekovas.

Jis pasakoja, kad būdamas mažas daug laiko leisdavo pas močiutę – mamos mamą, o ji buvo puiki šeimininkė. Vaikas mėgdavo tylomis žiūrėti, kaip darbas tirpsta jos rankose: kaip ji beria miltus, minko tešlą, kočioja... Stebėjo, bet pats procese nedalyvavo. Pasak dainininko, šis pasyvaus stebėtojo vaidmuo jį įtraukė, apžavėjo, tad neatsitiktinai kulinarija tapo jo pomėgiu. Kita vertus, išmokti gaminti privertė gyvenimas.

"Vedžiau devyniolikos – su žmona Birute kartu esame jau 43 metus. Anksti susilaukėme vaikų, tad dar būdamas Muzikos ir teatro akademijos studentas šeimynai kepiau omletus, blynus, karbonadus, – sako Gediminas, šiandien su pasitenkinimu gaminantis valgyti savo anūkams. – Tėvai – dirba, Birutė mokytojauja, laisvo laiko turi nedaug, o man – didelis malonumas. Anūkų mokykla – šalia mano namų, todėl jie dažnai atbėga pavalgyti."

G.Maciulevičiaus kulinariniai atradimai – kaip pastarojo meto vaidmenys teatro scenoje – charakteringi, įvairiapusiški: jis su išmone gali pagaminti ir mišrainę, ir silkutę, ir sriubą, ir mėsos patiekalą ar koldūnus. Meilė, išmonė, įkvėpimas, pasak dainininko, pagrindiniai ingredientai. Eksperimentų, iššūkių skrandžiui Gediminas vengia: jo kulinarijos pagrindas – iš močiutės, mamos perimtos tradicijos, tiek jis, tiek jo šeima vertina skanų, sotų, bet įvairų maistą iš įprastų produktų.

Dažnas svečias turgelyje

"Anksčiau Velykas, Kalėdas, kitas didesnes šeimos šventes ruošdavo močiutė, pastaruoju metu šią tradiciją perėmiau aš. Visada gaminu silkutę – nedaug, bet įvairių rūšių: su džiovintais baravykais, morkomis, sėklomis ir pan. Artimieji manęs nesupras, jei ant stalo nebus įdarytos karkos ir keptos "sėdinčios" vištos – išdarinėtą ir pamarinuotą vištą užmaunu ant didesnio majonezo stiklainio su vandeniu ir kepu įkaitintoje orkaitėje apie 2 val. Mano aistra – mėsos patiekalai. Specialiai prie jų gaminu pikantišką adžikos padažą, – vardija Gediminas, dažną patiekalą gardinantis tik druska, pipirais, kartais įberia prieskoninių žolelių, į sriubą įmeta laurų lapą, kvapiųjų pipirų. – Į sultinį visada dedu svogūną su lukštu – jis suteikia gražų auksinį atspalvį, įmetu petražolių, saliero šaknį, morką – sriubos skonis sodresnis."

Pasak G.Maciulevičiaus, jo virtuvėje morkos – svarbiausios daržovės. Jos dera bet kur: patiekalams suteikia subtilų, švelnų, salstelėjusį prieskonį, be to, nuspalvina labai gražiu oranžiniu atspalviu. Solistas įsitikinęs, kad maistas turi būti ne tik gardus, sotus, bet dar ir gražiai atrodyti – gundyti, žadinti apetitą vos pažvelgus, tad visada stengiasi išdėlioti lėkštėse maistą kuo gražiau, papuošti.

Beveik kiekvieną šeštadienį dainininką galima sutikti Pilies turgelyje – čia jis dažniausia perka įvairias daržoves, o mėsą, paukštieną užsisako pas ekologišką ūkį turintį ūkininką ne tik sau – aprūpina ir vaikų šeimas.

"Įgudau: 3–4 įdarytas karkas sutvarkau per 1–1,5 val., tiek pat užtrunku išimdamas kauliukus iš 8 vištų, – šypsosi pašnekovas. – Pastaruoju metu mano idėja fix – konditerija: tortų negaminu – reikia laiko, įgūdžių, tačiau su malonumu kepu bandeles, pyragėlius, pyragus. Populiariausias šio sezono saldumynas – paprastos ir labai greitai pagaminamos sluoksniuotos tešlos bandelės su obuoliais."

Mamos koldūnų sriuba

Įdarui:

600 g jautienos ar kalakutienos,

1 svogūnas,

3–4 skiltelės česnako,

druskos,

pipirų.

Tešlai:

380 g miltų,

130 ml vandens,

1 kiaušinis,

druskos.

Sultiniui:

1 višta,

3 l vandens,

2 morkos,

¼ saliero šaknies,

petražolės šaknis,

nedidelis svogūnas,

druskos,

3 kvapieji juodieji pipirai,

2 laurų lapeliai.

Išvirkite sultinį. Vištienos mėsą nuplaukite, supjaustykite gabalais, įdėkite į puodą, užpilkite šaltu vandeniu ir užvirkite. Nugraibykite iškilusias putas, tada sudėkite susmulkintas prieskonines daržoves, prieskonius ir virkite ant lėtos ugnies apie valandą arba kol mėsa taps minkšta. Išvirtą mėsą išimkite. Paruoškite įdarą. Maltą jautieną ar kalakutieną sumaišykite su kapotais svogūnais, česnakais, prieskoniais. Iš tešlai skirtų produktų suminkykite elastingą, minkštą tešlą. Ją įsukite į maistinę plėvelę ir palikite valandą pastovėti, kad išbrinktų, paskui iš jos iškočiokite ploną lakštą ir išspauskite nedidelio skersmens skrituliukus. Ant kiekvieno skrituliuko dėkite po šaukštelį paruošto įdaro, trupučiu vandens sudrėkinkite tešlos kraštelius aplink mėsą ir, sulenkę pusiau kraštus, sulipinkite. Puiku, jei turite koldūnams gaminti skirtą formą, darbas eisis sparčiau. Paruoštus koldūnus sudėkite į verdantį sultinį ir, kai iškils į paviršių, virkite apie 7–10 min. Patiekite sriubos dubenėliuose su sultiniu, pagardinkite šviežiomis kapotomis petražolėmis, grietine.

Plovas

1 kg riebios avienos,

6 didelės morkos,

2 dideli svogūnai,

druskos,

pipirų,

keli laurų lapeliai,

ryžių,

pomidorų padažo.

Mėsą supjaustykite vidutinio dydžio kubeliais ir apskrudinkite keptuvėje be riebalų. Morkas ir svogūnus stambiai sutarkuokite. Į plovui virti skirtą puodą sudėkite mėsą kartu su išsiskyrusiais riebalais ir sultimis, sudėkite sutarkuotas daržoves, suberkite prieskonius, užpilkite vandeniu, kad apsemtų, ir troškinkite apie valandą ant lėtos ugnies. Atskirai išvirkite ryžius. Ištroškintą mėsą sumaišykite su ryžiais ir pagardinkite pomidorų padažu.

Įdaryta karka

"Reikia karkos, rūkytų ausų, liežuvio, džiovintų slyvų, druskos, pipirų, prieskoninių žolelių, česnakų. Konkrečių produktų kiekių nėra – kiekvieną kartą gamindamas dedu skirtingai," – sako dainininkas.

Ilgu, plonu ir labai aštriu peiliu, neperpjovę karkos, išimkite kaulą. Karką išverskite mėsa į viršų ir įtrinkite prieskoniais – druska, pipirais, česnakais, žolelėmis, paskui vėl išverskite oda į viršų. Tuo pačiu peiliu mėsoje skirtingose vietose giliai įpjaukite – ten įkiškite rūkyto liežuvio, ausų juostelių, džiovintų slyvų. Mėsą įvyniokite į marlę, suspauskite kuo stipriau – priešingu atveju pjaustoma karka trupės. Susuktą karką 1–2 dienas marinuokite, paskui išvirkite. Į sultinį būtinai įdėkite prieskoninių daržovių. Virkite valandą ar daugiau – priklauso nuo dydžio. Mėsą išimkite iš sultinio ir paslėkite po sunkiu daiktu. Kuo jis bus sunkesnis, tuo vyniotinis labiau susispaus. "Karką galite valgyti karštą, bet mūsų šeimoje tai – šaltas užkandis", – sako solistas.

Gedimino kava

1 l vandens,

5–6 šaukštai kokybiškos kavos,

šaukštelis kakavos,

cukraus pagal skonį,

žiupsnelis cinamono.

Į specialų kavai virti skirtą puodą sudėkite kavą, cukrų, užpilkite vandeniu ir užvirinkite. Kai iškils putos, nuimkite nuo ugnies, įmaišykite kakavos, cinamono ir vėl užvirinkite. Kai putos pakils, puodą nuimkite, palaukite, kol jos atslūgs, ir vėl užkaiskite – taip padarykite 3–4 kartus. Kavos paviršiuje susidaro tiršta puta, o kakava šiam gėrimui suteikia ypač subtilų prieskonį, kuris itin patinka kavomanu save vadinančiam G.Maciulevičiui.

Adžika

2 kg pomidorų,

1 kg morkų,

1 kg saldžiosios paprikos,

1 kg obuolių,

100 g aistriosios paprikos,

100 g česnakų,

1 stiklinė aliejaus,

1 šaukštas su kaupu druskos,

1 stiklinė cukraus,

100 ml acto.

Puode pakaitinkite aliejų. Sudėkite supjaustytas morkas, po 1 min. – kitas susmulkintas daržoves, dar po 5 min. – druską ir aitriąją papriką. Padažą virkite 20 min. ant lėtos ugnies, maišykite. Sudėkite susmulkintus česnakus. Po 5 min. suberkite ir gerai išmaišykite cukrų. Nusemkite išsiskyrusį skystį, daržoves sutrinkite elektriniu trintuvu. Tada įmaišykite actą, neuždengtą puodą dar 5 min. palaikykite ant ugnies ir padažą supilstykite į stiklainius, uždarykite. Skanauti galite tik po savaitės.

Teatro scenoje jis sukūrė 77 vaidmenis, suvaidinęs 3 100 spektaklių, išmėginęs save visuose muzikinio teatro žanruose: operoje, operetėje, miuzikle, vaikams skirtuose spektakliuose, netgi roko operoje. Pats artistas juokaudamas sako: "Tik balete dar nešokau, taigi turiu erdvės naujiems išbandymams."

Turtinga atlikėjo biografija ir tarsi iš gausybės rago besiliejantys atsiminimai galėtų sugulti į nemažos apimties knygą, tad kolegiško pokalbio metu pavyko paliesti tik keletą įdomesnių temų.

– Kas lėmė, kad prieš trisdešimt penkerius metus jūsų karjera prasidėjo būtent šiame teatre?

– Baigus studijas dėstytojas Vladas Česas siūlė pasilikti Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Aš to nenorėjau ir manau, kad pasirinkimas buvo teisingas. Dalijant paskyrimus prasitariau, kad norėčiau dirbti Kauno muzikiniame teatre, nes žaviuosi operetės žanru. Po perklausos mane priėmė į šį teatrą kartu su kurso kolegėmis Laima Kuzmickaite ir Dalia Rakauskiene, o mano bendrakursiai Vytautas Bakula, Sigutė Stonytė, Zenonas Žemaitis, Mykolas Nechajus ir Viačeslavas Tarasovas karjerą pradėjo kitur.

– Per ilgą jūsų veiklos teatre laiką pasikeitė ne viena dainininkų karta?

– Metų tėkmę teatre skaičiuoju baleto kartų pasikeitimais. Jų pasikeitė net penkios. Dainininkai keičiasi lėčiau. Man atėjus į teatrą, čia dainavo stipri senjorų komanda. Tiesa, tai mes, jaunuoliai, juos vadinome senjorais, iš tiesų jie buvo jaunesni nei aš dabar. Penkiasdešimtmečiai. Tik Kazimieras Mikalauskas buvo vyresnis. Teko dirbti scenoje su visomis to meto žvaigždėmis ir tai man teikia moralinį pasitenkinimą. Vis dėlto, peržvelgus dainininkų kaitą, galima atrasti tris trupės atsinaujinimo srautus. Pirmoji banga atplūdo į teatrą atėjus Ritai Preikšaitei, Tomui Ladigai ir kitiems tos kartos kolegoms, nemažas srautas solistų mūsų gretas papildė kartu su Gitana Pečkyte ir Raimondu Baranausku, o trečioji karta atėjo vos prieš dvejus metus, į teatro sceną užkopus Ievai Goleckytei, Andriui Apšegai ir dar keletui šaunių jaunuolių. Manau, kad į teatrą ateina vis profesionaliau parengti dainininkai. Manoji karta buvo stipri, bet dabartinis jaunimas tiek muzikalumo, tiek vokalo prasme yra pranašesnis. Tai nūdienos teatro, kuriam būdinga žanrų įvairovė, pranašumas. Negalėčiau įvardyti, kas lemia tokias tendencijas. Galbūt tam įtakos turi gerėjančios gamtinės ar gyvenimo sąlygos. O gal jaunoji pedagogų ir atlikėjų karta turi kitokį, profesionalesnį, požiūrį į scenos meną.

Buvo laikotarpis, kai Kauno teatras buvo laikomas antrarūšiu, tesugebančiu statyti ar vaidinti tik operetes. Dabar ši tendencija išnyko, o teatro solistai puikiai pasirodo visuose sceninio meno žanruose. Trupėje yra dainininkų, sėkmingai dalyvaujančių LNOBT spektakliuose. Mano karjeros pradžioje dainininkų migracijai tarp teatrų buvo mažiau galimybių. Vis dėlto man teko LNOBT scenoje dainuoti Aizenšteiną Johanno Strausso operetėje "Šikšnosparnis", o Giuseppe's Verdi operos "Traviata" spektakliuose, vykusiuose teatro rekonstrukcijos metu "Girstučio" kultūros rūmuose, mano scenos partnere buvo žymi operos solistė Danguolė Juodikaitytė.

– Bėgant metams kinta ir artisto atliekami vaidmenys. Kaip tai atsispindi jūsų kūrybiniame amplua?

– Sceninio amplua virsmas iš herojaus į charakterinių vaidmenų atlikėją man nekelia jokio diskomforto. Savito charakterio personažai mane visada žavėjo. Atėjęs į teatrą pirmuosius penkiolika metų vaidinau tik herojus, bet visada troškau eksperimentuoti. Daugelis ryškių vaidmenų mano repertuare atsirado tarsi netyčia. Štai kad ir Zorba (Johno Kanderio miuziklas "Zorba" – aut.past.): likus dviem savaitėms iki premjeros, mane pasikvietė teatro vadovybė ir pasiūlė parengti šį vaidmenį. Taigi per trumpą laiką išmokau spektaklio medžiagą. Panaši situacija buvo ir Franzo Leharo operetėje "Paganinis". Turėjau skirtą visai kitą vaidmenį, bet prieš pat premjerą režisierius paprašė sukurti spalvingą ir komišką Pimpinelio personažą. Taip susiklostė, kad vėliau likau vienintelis šio vaidmens atlikėjas – jį atlikau ir šių metų pavasarį Čikagos lietuvių operoje.

Turiu paminėti vieną kūrybinį fenomeną: Imre's Kalmano operetėje "Silva" esu paruošęs septynis vaidmenis. Iš vyrams skirtų vaidmenų nevaidinau tik kelnerio Miksos. Edvinas ir Bonis man buvo paskirti, o repeticijų metu noromis nenoromis išmoksti ir kitų personažų tekstus. Taip jau susiklostė, kad, nesant reikiamų atlikėjų, tekdavo užglaistyti spragas. Režisierius Gintas Žilys manęs tik paklausė: "Ar gali?", o aš atsakiau: "Galiu!" Besiruošiant vaidinti Stasi tėvą, girtuoklį Vilhelmą, trupė subėgo pažiūrėti, kaip man seksis, kaip nusigrimuosiu. Pasirinkau gan įspūdingą vaidmens perteikimo būdą, o po spektaklio režisierius šyptelėjęs pasakė: "Galbūt tai ir priimtina, bet daugiau taip nedaryk..." Šį režisierių labai gerbiu, nes kone visuomet sutapdavo mūsų požiūriai į teatrą plačiąja prasme, scenoje jis man leisdavo improvizuoti, nesuvaržydavo mano veiksmų ir aktoriaus raiškos laisvės.

Taigi mano sceninio amplua kitimas yra visiškai natūralus. Nereikia svajoti, kad būdamas šešiasdešimties gali įkūnyti herojinius personažus. Teko girdėti, kad ano meto Sovietų Sąjungos operetės teatruose pasitaikydavo septyniasdešimtmečių edvinų, bet tai juokinga. Abejoju, ar pats patekęs į tokią situaciją scenoje jausčiausi gerai. Opera – visai kas kita, tik, žinoma, reikia gerai įvertinti savo balso galimybes ir pajėgumą. Brandesnis atlikėjas kur kas giliau sugeba atskleisti vaidmenį. Štai, pavyzdžiui, Žermonas ar Rigoletas: gyvenimiška atlikėjo patirtis leidžia subtiliau perteikti tėviškus jausmus ir emocijas.

– Daugelį žavi jūsų universalumas ir gebėjimas atitikti spektaklių kūrėjų lūkesčius, o praėjusiais metais sukūrėte keletą vaidmenų miuzikluose. Kuo jums ypatingas šis žanras?

– Miuziklas anksčiau ir dabar – du skirtingi dalykai. Ankstesniuose "Bučiuok mane, Keit" ar "Mano puikioji ledi" pastatymuose dainuodavome be mikrofonų, taigi ir išraiškos priemonės buvo artimesnės operetei. Dabartinis miuziklas žengia koja kojon su laiku, keldamas atlikėjams vis naujų iššūkių. Tai tarsi visai kitas žanras, naujasis miuziklas. Šis žanras mane žavi tuo, kad jame labai stiprus vaidybinis pradas. Tai man patinka, leidžia geriau išnaudoti aktoriaus galimybes, dramatinę išraišką. Muzikinė miuziklų medžiaga taip pat nėra paprastai įkandama, ji gali tapti kietu riešutėliu atlikėjui, kuriam svetimas improvizacijos pojūtis. Dainavimas su mikrofonu irgi specifiškas: čia negalima kliautis vien operai būdinga balso emisija – taip gali sugriauti žanro koncepciją. Kita vertus, toks dainavimo būdas leidžia plačiau išnaudoti dinaminę ir spalvinę balso skales. Galbūt jaunesniems atlikėjams miuziklas artimesnis, bet aš galiu pasidžiaugti, kad gebu prisitaikyti ir dainuodamas šį  žanrą.

Būti universaliu atlikėju nėra paprasta. Mūsų profesija labai sunki. Teatras, ypač šis teatras, neleidžia gyventi ramiai, patogiai. Jis nuolat išmeta kokią nors netikėtą kortą, o tu turi išsisukti, prisitaikyti prie keliamų reikalavimų. Nesugebėsi – pasislink. Tampi nebereikalingas režisieriams, dirigentams, kituose spektakliuose tau nebesiūlys vaidmenų ir pamažu iškrisi iš teatro gyvenimo. Tokių pavyzdžių išties nemaža. Teatras – gyvenimo mokykla, ir ne jis prie tavęs turi taikytis, o tu prie jo.

– Kuo jums svarbus kūrybinio kelio vingis – Baritonų trio?

– Baritonų trio – dar vienas eksperimentas, užgimęs prieš 20 metų. Tuomet mus įkvėpė trijų garsiųjų tenorų gala koncerto sėkmė ir nusprendėme dainuoti trise. Pirmąjį savo kūrybinį bandymą įrašėme į garso kasetę ir tais pačiais metais išvykome koncertuoti į JAV. Vienos vakaronės, kurioje dalyvavo Virgilijus Noreika, metu klausėmės trio atliekamų kūrinių. Garbusis tenoras susidomėjo šiuo projektu ir tarė: "O, puiki mintis, reikės ir mums pabandyti." Po kiek laiko Lietuvoje jau dainavo "Trys tigrai", vėliau – "Trys panteros".

Mūsų trijulė – kolegos iš to paties grimo kambario. Pertraukų tarp spektaklių ar repeticijų metu vis paliesdavome Baritonų trio temą, ginčydavomės, spręsdavome, ką mums dainuoti, kokios veiklos imtis toliau. Taip gimė festivalio "Operetė Kauno pilyje" idėja. Pirmasis projektas – operetės dainininkų konkursas. Jį sėkmingai organizavome, bet vėliau netęsėme – tai pernelyg brangus malonumas. Ilgai sprendėme, kokią erdvę pasirinkti festivalio koncertams: filharmonijos salę ar Nemuno salą. Mus sužavėjo Kauno pilies prieigos: puiki vieta tiek scenai įrengti, tiek klausytojams patogiai įsitaisyti. Organizavome festivalį šioje erdvėje ir tikrai neprašovėme pro šalį. Esame dėkingi aukščiausioms jėgoms, kad mums, tada visiškai nepatyrusiems šioje srityje, pavyko išvengti nesklandumų. Iki šiol stebimės, kaip neplanuotai didžiules apkrovas atlaikė tokioms sąlygoms nepritaikytas silpnutis pilies elektros įvadas. Žinoma, mums netrūko entuziazmo ir energijos, o finansines problemas sprendėme skolindamiesi ir vėliau už tai ištisus metus koncertuodami rėmėjams. Dar vienas Baritonų trio veiklos baras, susijęs su operetės žanro populiarinimu, buvo radijo laidos "Pūko" radijo stotyje. Į šias laidas kviesdavome įvairius dainininkus, su jais bendraudavome, sulaukdavome teigiamų atsiliepimų ir publikos susidomėjimo. Nepaisant intensyvaus darbo teatre (vieno sezono metu parengdavome net keturis naujus spektaklius), rasdavome laiko ruoštis laidoms, surinkti medžiagą. Tikiu, kad ši mūsų veikla buvo išties prasminga, padėjusi teatrui užauginti naują žiūrovų kartą.

– O pedagoginė veikla – taip pat eksperimentas?

– Taip, žinoma. Prieš keletą metų mane pakvietė į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją dėstyti studentams scenos kalbą. Ši veikla man patiko kaip tam tikras amplua, naujas vaidmuo. Stovėdamas prieš auditoriją jautiesi kone taip pat, kaip vaidindamas teatro scenoje. Scenos kalbos discipliną stengiuosi jungti su vaidyba, nes manau, kad šie dalykai yra neatsiejami. Man regis, kad artistui gebėti raiškiai tarti žodžius nepakanka. Jis turi tai susieti su judesiu, vaidyba, personažo charakteriu. Paskaita skirta visam vieno kurso srautui, šiais metais ją lanko 65 studentai. Stengiuosi užimti visus paskaitos dalyvius, skirti jiems individualias praktines užduotis. Kartais pakviečiu studentus susitikti teatre. Tiesa, nenorėčiau prisiimti didžiulės atsakomybės ir dėstyti vokalo meną. Aš atsakingas pats sau, teatrui, scenai, tad nenorėčiau būti atsakingas ir už kitų žmonių likimus. Tai ne man. Man ir taip užtenka veiklos, tad nuoširdžiai atsidėti plačiai pedagoginei veiklai neturėčiau laiko. Galų gale reikia skirti laiko ir sau, atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu. O mano gyvenimas – teatras. Teatru reikia gyventi, nes scena netoleruoja amatininkų.

– Kaip atsipalaiduoja Gediminas Maciulevičius, nebūdamas teatro scenoje?

– Mano mėgstamiausias hobis – kulinarija, o naujausia aistra – konditerija. Tiesa, tortų negaminu ir valgyti jų nemėgstu, nors tai stebina aplinkinius. Man įdomiau gaminti pyragus, eksperimentuoti kepant bandeles ar pyragaičius. Mėgstu eksperimentuoti su mėsos gaminiais, mišrainėmis, silke, ir tai man, regis, pavyksta. Šeima, pagrindinė mano patiekalų vertintoja, sako, kad gaminu skaniai, ir iš namų manęs neveja.

– Koks būtų jūsų pagamintas jubiliejinis pyragas?

– Į jubiliejinį pyragą sudėčiau daug... personažų. Iš savo vaidmenų labiausiai vertinu Higinsą (Frederico Loewe'o miuziklas "Mano puikioji ledi"). Šis vaidmuo man labai brangus, išieškotas ir išgyventas. Kai buvo nuspręsta spektaklio neberodyti, gerklėje tarsi gumulas įstrigo. Dirbau dviejuose spektaklio inscenizacijose ir man šio vaidmens labiausiai gaila. Taigi Higinso charakteris taptų pagrindiniu mano pyrago ingredientu. Toliau sektų Aizenšteinas (Johanno Strausso operetė "Šikšnosparnis") ir Ministras pirmininkas (J.Strausso operetė "Vienos kraujas"). Tai vaidmenys, su kuriais scenoje esu išties seniai, "Vienos kraujas" mane lydi beveik visą darbo šiame teatre laiką.

Svarbią vietą pyrage užimtų vaidmenys iš operų: Rigoletas, Žermonas, Valentinas. Šias partijas padainuoti pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Rigoletą dainavau dar būdamas jaunu atlikėju. Tai buvo didelis iššūkis ir rizikingas žingsnis, kartais būdavo išties sunku. Ypač sunkus buvo antrasis operos veiksmas. Tokia jau mūsų teatro repertuaro specifika: kartais tekdavo dainuoti Higinsą, o kitą dieną – Rigoletą. Negana to, trečią dieną laukdavo Grafas Liuksemburgas, kurio partijoje šešios aukštosios "la". Tokia žanrų samplaika ne visada pasitvirtina, bet, kita vertus, užgrūdina. Tuo mūsų teatras unikalus, kito tokio nežinau.

Gedimino aistrą scenai ir konditerijai žino kone kiekvienas teatralas, tad kokiu pyragu jį pavaišintų KVMT kolegos?

Benjaminas Želvys

Teatro vadovas

Su Gediminu esame pažįstami dar nuo Lietuvos valstybinės konservatorijos laikų. Kurį laiką netgi mokėmės pas tą patį pedagogą. Pirmasis išlikęs įspūdis – fantastiškas Gedimino pasirodymas baigiamajame egzamine. Džiaugiuosi, kad jis ilgus metus išliko šio teatro korifėjumi, primarijumi. Su didele pagarba sakau, kad šis žmogus – labai sąžiningas muzikos, scenos, kolegų atžvilgiu. Jis reiklus tiek pačiam sau, tiek kitiems artistams, turi unikalią tikro menininko savybę – nuolat ieško, kaip dar geriau įprasminti atliekamus vaidmenis. Man Gediminas – kolega, draugas, nuostabus žmogus, pavyzdys kiekvienam teatro bendruomenės nariui. Mano dovanojamas pyragas būtų įvairiaspalvis: saldus, bet ne toks, kuriame juntamas vien cukraus skonis. Tai tarsi jubiliato kūryba: herojiška, charakteringa, nevengianti netikėtų atspalvių. Pyragas, žinoma, būtų skanus, nes tai ką Gediminas daro scenoje – skanu.

Hermannas Keckeisas

Operetės "Kornevilio varpai" režisierius (Austrija)

Darbas su Gediminu buvo labai malonus ir kūrybiškas. Šis artistas – labai patyręs. Jam nereikėjo duoti konkrečių nurodymų, kaip elgtis scenoje. Aš palikau daug laisvės kuriant personažą, o jis kaskart vis atrasdavo kažką naujo, ir tai buvo puiku. Iškeltas idėjas jis priimdavo ir įgyvendindavo su kaupu. Pyragas, skirtas Gediminui, būtų labai saldus, spalvingas. Jis labai linksmas žmogus, tad pyragą papuoščiau nuoširdžia šypsena.

Rasa Bendinskaitė

Teatro vyriausioji administratorė

Man jo asmenybė siejasi su reprezentaciniu teatro veidu, tam tikru simboliu. Jis visada linksmas, nuotaikingas, nuoširdus, jo bet kada galima ko nors paklausti, pabendrauti. Gediminui svetima žvaigždžių liga, jis mielas, paprastas, draugiškas, šiltas žmogus. Mano pagamintas skanėstas būtų kuo įvairesnis, atspindintis įvairias Gedimino savybes. Ten būtų visokiausių skonių: vienas kampelis – kartesnis, kitas – saldesnis, trečias – rūgštesnis, o papuošimą siečiau su operetės "Šikšnosparnis" tematika.

Rasa Vaitkevičiūtė

Teatro chormeisterė

Gediminas – teatro talismanas ir manau, kad juo išliks dar ilgus metus. Man pradėjus dirbti teatre, jis jau buvo iškilus atlikėjas, dainuojantis pagrindinius vaidmenis visų žanrų spektakliuose. Scenoje būdamas puikiu aktoriumi, jis ir teatro užkulisiuose išlaiko aukštą bendravimo kultūrą, todėl yra mylimas ir gerbiamas kiekvieno teatro choro artisto. Gediminui pagaminčiau "Napoleoną", nes šis tortas man asocijuojasi su prabanga, sotumu ir aukštu lygiu.

Birutė Lekavičienė

Teatro vyrų rūbinės darbuotoja

Gediminas labai paprastas, nekaprizingas, sukalbamas ir malonus žmogus. Ruošdama jam scenos drabužius niekada nebijau, kad išgirsiu kažkokį griežtesnį žodį ar pastabą. Visas iškilusias problemas jis sprendžia nepretenzingai. Labai mandagus, korektiškas, kitaip tariant, savas žmogus. Neįsivaizduoju šio teatro be Gedimino. Jam gamintas jubiliejinis pyragas būtų paprastas, kvepėtų medumi ir būtų ypač skanus.

Raimondas Baranauskas

Solistas

Nesu vyriausiosios kartos teatralas, bet jau ir ne naujokas scenoje, o Gediminas išliko toks pat, kaip ir mano darbo pradžioje. Tuomet jaučiausi ne itin jaukiai, nes suvokiau, kad vyresni artistai tam tikra prasme užleidžia pozicijas jaunesniajai kartai. Gediminas, užuot parodęs konkurenciją, visomis išgalėmis man padėjo įsitvirtinti teatre. Jo pastabų ir patarimų sulaukiu nuolat, visada jaučiu ne kritiką, o palaikymą ir nuoširdumą. Buvo atvejų, kai po spektaklio stengdavausi sutikti Gediminą, kad sulaukčiau vertingų pastebėjimų. Jo dėka supratau, kad teatre svarbus ne tik balsas, bet ir aktorinis vaidmens įprasminimas, tiksliau, visų muzikinio teatro artistui būtinų savybių sintezė. Jis man – tarsi mokytojas, globėjas ar kuratorius. Dar viena fenomenali jo savybė – gebėjimas ir galėjimas pasakyti savo nuomonę viršutiniam teatro hierarchijos sluoksniui: režisieriams, dirigentams, teatro vadovybei. Tai gali toli gražu ne kiekvienas, o Gediminas savo talentu, darbštumu ir patirtimi yra įgijęs tokią teisę. Gediminui įteikčiau labai gurmanišką, estetišką patiekalą. Didžiulį dėmesį skirčiau jam papuošti, o subtiliame skonyje turėtų būti slaptas ingredientas, kuris ragautoją priverstų susimąstyti: "Kas gi tai?"

Iveta Kalkauskaitė

Choro artistė, buvusi G.Maciulevičiaus studentė

Scenos kalbos paskaitos buvo beprotiškai įdomios, jas lankydavome stengdamiesi jokiu būdu nepraleisti, nes kiekvienoje paskaitoje sulaukdavome praktiškų patarimų, kaip kalbėti, judėti, elgtis scenoje. Medžiagą dėstytojas perteikdavo pasitelkęs vaidybą ir praktines užduotis. Tokių įdomių ir vertingų paskaitų išties reta. Dirbdama teatro chore taip pat jaučiu globėjišką elgesį: jis nuolat pataria, paskatina scenoje veikti logiškai, pagrindžiant kiekvieną tariamą ar dainuojamą frazę, visada pasiteirauja, kaip sekasi, ir pagiria, jei pavyko įprasminti vieną ar kitą sceninę užduotį. Gediminas – didžiulis autoritetas, savo vaidmenis scenoje atliekantis nepriekaištingai. Pagrindiniai mano iškepto jubiliejinio pyrago ingredientai būtų teisingumas ir išmintis.

Tomas Ladiga

Solistas

Gediminas – žmogus, tikrąja to žodžio prasme neabejingas teatrui. Man dažnokai tekdavo su juo rengti tuos pačius vaidmenis. Tai, kaip jis ruošia vieną ar kitą vaidmenį, yra puikus atsakomybės jausmo pavyzdys. Jis – teatralas iš didžiosios raidės. Jam svarbu išgliaudyti vaidmenį, išanalizuoti visas situacijas, nepalikti neaiškumų siužeto linijoje. Tai jis daro vadovaudamasis teatro principais: analizuoja personažo kaitą, jo emocijų skalę, santykį su partneriais. Man atėjus į teatrą, Gediminas dainavo pagrindinius vaidmenis, bet ilgainiui pasirodė, kad jam įdomūs ir epizodiniai personažai, pasižymintys charakterinėmis spalvomis. Manau, kad ši jo savybė daug prisidėjo prie tokios spalvingos ir produktyvios solisto karjeros. Žinodamas jubiliato palankumą jūrų gėrybėms, krevečių torto galbūt nesugebėčiau pagaminti, bet įteikčiau puikios karališkos silkės patiekalą, papuoštą įvairiais priedais, kuriuos Gediminas tikrai įvertintų. Šiame asmenyje dera puiki skonio pajauta tiek maistui, tiek scenai.

Andrius Apšega

Solistas

Per trejus darbo teatre metus Gediminas man įsiminė kaip žmogus, kurio pastabos visada pataiko į dešimtuką. Tai tikras Muzikinio teatro solisto pavyzdys, žavintis savo solidumu, sukuriantis itin stiprius charakterius, kiekviename vaidmenyje atrandantis kažką naujo. Mano dovanojamas pyragas būtų daugiasluoksnis, kelių aukštų, prabangus ir papuoštas aukso karūna.

Gausų šio renginio gerbėjų būrį į naujas koncertines programas kviesdami "Baritonų trio" dainininkai Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys su kolege Laimute Kuzmickaite-Milašiene pripažįsta, kad be ištikimų žiūrovų festivalis nebūtų sulaukęs tokio pripažinimo.

"Nuo 2002 m. kasmet vykstantis renginys liudija apie šios muzikos šventės prasmingumą ir reikalingumą", – džiaugėsi vienas festivalio organizatorių D. Vėbra ir priminė, kad festivalio scenos tapo puikia erdve skleistis jaunųjų Lietuvos atlikėjų talentams.

"Visų operetės gerbėjų sutelktomis pastangomis festivalis užima garbingą vietą tarp gausybės Lietuvoje vykstančių vasaros kultūrinių renginių, teikia impulsų naujų programų idėjoms ir muzikinėms spalvoms, o kauniečiams ir miesto svečiams – galimybę regėti ir klausytis nemokamų aukščiausio meistriškumo atlikėjų koncertų", – sakė Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė.

Visus penkiolika metų pagrindinius festivalio renginius vedė aktorius, skaitovas, renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas, kuriam talkino aktorės Lina Budzeikaitė, Nijolė Narmontaitė ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Ieva Vaznelytė.

Šį vakarą festivalį vedė G.Mikalauskas ir I.Vaznelytė.

"Ir šių metų festivalio programose dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių įvairioms meninėms mokykloms ir kultūroms atstovaujantys atlikėjai, pateikiantys margą populiarios ir rečiau atliekamos sceninės muzikos mozaiką", – pastebėjo "Baritonų trio" dainininkas ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys.

Ypatingas šių metų festivalio "Operetė Kauno pilyje" svečias – Sankt Peterburgo varinių ragų orkestras. Jis pradėjo koncertą ir atliko tris kūrinius.

Vėliau grojo jungtinis Kauno ir Sankt Peterburgo jaunimo simfoninis orkestras.

Iš Estijos atvyko daug užsienyje koncertuojanti solistė Annaliissa Pillak, taip pat Venesueloje gimęs tenoras Carlossas Rafaelis Silva. Pastarasis yra laimėjęs ne vieną tarptautinį konkursą.

Dainavo labai įdomūs ir visapusiškai talentingi subretinių vaidmenų atlikėjai iš Vengrijos – tenoras Péteris Laki ir Noémi Szabó. P.Laki, įgijęs istorijos bakalauro laipsnį, pasuko muzikos ir teatro keliu, yra priimtas į Budapešto Brodvėjaus miuziklo studiją ir Operetės akademiją. Dainininkė N. Szabó  vaikystėje žaidė šachmatais, tapo Europos čempione. Ji lankė ir akrobatinės gimnastikos treniruotes, užsiėmė penkiakovės sportu, tapo Europos čempione, o pasaulio penkiakovės varžybose pelnė antrąją vietą.

Festivalio koncertams dirigavo ne tik lietuviai, bet ir Ukrainos nusipelniusi artistė, viena ryškiausių šiuolaikinių jaunosios kartos dirigenčių Ukrainoje Oksana Madaraš.

Laikas neturi atskaitos taškų. Bet mes, lyg nenorėdami paklusti nuolatinei tėkmei, bandome stabdyti jį metų sandūromis, biografinėmis žymėmis. Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistas baritonas Gediminas Maciulevičius laiką matuoja spektakliais. Jie, kruopščiai fiksuojami, priartėjo prie ypatingos, lyg skaitiklio langelyje šiandien išsirikiuosiančios skaičių sekos – 3000. Tiek spektaklių suvaidinta daugiau kaip per tris dešimtmečius, kas kartą persikūnijant vis į kitą personažą – operose, operetėse, miuzikluose.

Operą prilygindamas gydymo įstaigai, kuri tiesiog privaloma operetės ar miuziklo žanruose užsibuvusiems balsams lyg profilaktikos seansai, solistas džiaugiasi nemažai jose dainavęs: Žermonas ("Traviata"), Petručijus ("Užsispyrėlės sutramdymas"), Silvijas ("Pajacai"), Guljelmas ("Visos jos tokios"), Rigoletas ("Rigoletas"), Picaro ("Fidelijas"), Valentinas ("Margarita"), Rušė ("Andrė Šenjė"), Dankairas ("Karmen"), Daktaras Bartolas ("Sevilijos kirpėjas"), Džanis Skikis ("Džanis Skikis") ir kitos.

Tačiau operetė ir miuziklas – tikroji jo stichija. "Savo specifika jie netgi sunkesni už operą, kuri gerokai statiškesnė. Operetėje ir miuzikle reikia nemažai judėti, šokti, kalbėti, vaidinti – šie lengvieji žanrai visai nelengvi", – dalijasi pastebėjimais solistas.

– Pažvelgus į sukurtų vaidmenų sąrašą – vyrauja būtent šių nelengvų žanrų personažai. Ir ne vien dėl to, kad muzikinio teatro specifika lemia dažnesnį jų pasirinkimą. Juk po studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 1982 m. buvo galima pasukti ir į operos teatrą. Tačiau buvo pasirinktas KVMT. Kodėl?

– Nors išankstinės traukos operetei nebuvo, tačiau taip jau sutapo, kad studijų laikais mūsų kursas buvo labiau susijęs su muzikiniu teatru – operos studijoje režisierius buvo iš muzikinio teatro, todėl ruošdavome nemažai ištraukų iš operečių ir miuziklų, kur tekdavo daug vaidinti – man tai patiko. O dar sulaukdavau pagyrimų už ryškius aktorinius davinius, nebuvo problemų ir su scenos kalba, kurios nėra operoje, tačiau gausu operetėse. Vienu metu net buvo kilusi mintis pasukti į dramą, bet noras dainuoti buvo stipresnis. Baigiant studijas jau buvau tvirtai apsisprendęs pasukti į Kauno muzikinį teatrą, nors diplominiam darbui kūriau Žermoną "Traviatoje".

– Įprasta, kad meno pasaulio atstovams svetimas racionalumas, jie nutolę nuo skaičių, retai matuojantys laiką, romantiškai pasiklydę erdvėje. O jūsų statistiniai duomenys tikslūs kaip buhalterijoje – užfiksuotas kiekvienas spektaklis, suskaičiuoti vaidmenys...

– Ir ne tik skaičiuoju bei fiksuoju. Aš po kiekvieno spektaklio kompiuteryje aprašau, kas vaidino tame spektaklyje, kaip vaidino, užsirašau pastabas, kaip aš vertinu tos dienos spektaklį, kaip grojo orkestras, kiek padarė klaidų. Dėl ko aš tai darau? Kai atėjome dirbti į teatrą, mus priėmė tas senasis kolektyvas, kuriame buvo šio teatro grandai – Kazimieras Mikalauskas ir kiti. Patekau į tą legendinę trupę ir labai didžiuojuosi, kad spėjau juos pažinti. Jie mane ir paskatino žymėtis spektaklius, kuriuose dalyvavau. Iš pradžių net negalvojau apie jokią statistiką. Bet praėjo pirmasis sezonas, ir aš paprašiau trupės vadovo tų metų archyvo, persirašydamas praleistą pradžią pradėjau žymėtis, kiek ir ko buvau vaidinęs per tuos metus. Nuo tada iki šios dienos aš kaupiu tą statistiką. Labai džiaugiuosi, kad tuo užkrėčiau kitus jaunus dainininkus, ir dabar dauguma solistų taip pat užsirašo.

– Būtų labai įdomu, jei šie pastebėjimai, nuomonės ir vertinimai kada nors išvystų šviesą knygos pavidalu. O kol kas analizuojame statistiką: 3000 spektaklių ir 74 vaidmenys per 32 metus. G.Maciulevičiaus skaičiavimu, vidutiniškai būnant po tris valandas spektaklyje, susikaupia 9000 valandų, kurias padalijus iš paros valandų, gauname 375 dienas – ištisus metus su kaupu, praleistus spektakliuose. Tai daug, ar mažai? Šiuos spektaklius padalijus sezonams, kiekvienam jų teks beveik po 100 spektaklių.

– Statistika bejausmė. O juk, užsidarius teatro durims po spektaklio, vaidmeniu taip lengvai neatsikratoma. Vieni jų persekioja trumpiau, kiti – ilgiau... Vieni vaidmenys artimi, tarsi vaidintum save, kiti – priešingai, visai svetimi.

Atsiriboti nuo tik ką kurto vaidmens niekada nepavyksta. Kuriant bet kokį vaidmenį eidamas į sceną atiduodi labai daug savo emocijų. Ir grįžęs namo vis vien negali užmigti. Po Rigoleto nemiegodavau pusę nakties. Su kai kuriais vaidmenimis ypač susigyvenau – labai artimas man buvo Žermonas "Traviatoje". Šis tėvo vaidmuo man, turinčiam tris vaikus, buvo prie širdies. Nors dabar aš visai kitaip traktuočiau ir Žermoną, ir Rigoletą. Anksčiau buvo jaunesnis ir skambesnis balsas, bet dar ne toks brandus mąstymas, dabar – atvirkščiai.

Kita vertus, man patiko ir Henris Higinsas iš miuziklo "Mano puikioji ledi". Man, jau 40 metų vedusiam, turinčiam tris vaikus ir penkis anūkus, šio užkietėjusio senbernio personažas buvo sunkiai suprantamas ir dėl to labai traukė. Rūpėjo pajusti, kaip aš atrodyčiau būdamas senberniu, kuriuo niekada nebuvau ir nebūsiu. Tokie vaidmenys mane skatindavo ieškoti ir tuos artistinius iššūkius įveikti. Gal dėl to man Higinso vaidmuo tuo ir brangus, kad buvo išieškotas. Kai jį padainavau paskutiniame spektaklyje, man buvo labai skaudu ir labai jo gaila. Būtent Higinsas kelia didžiausią nostalgiją. Tai puikus spektaklis – miuziklo klasika.

– Šis vaidmuo buvo pastebėtas ir kritikos. 1999 m. už sukurtą profesoriaus Higinso vaidmenį buvote įvertintas Lietuvos teatro meno prizu "Kristoforas" ir Kauno teatralų prizu "Fortūna". Neliko šešėlyje ir kiti vaidmenys – 2005 m. ir 2009 m. pelnyti "Fortūnos" prizo diplomai už Her Šulco vaidmenį miuzikle "Kabaretas" ir Barono Cėtos vaidmenį operetėje "Linksmoji našlė". O pernai "Fortūnos" diplomas įteiktas už Džanio Skikio vaidmenį operoje "Džanis Skikis". Kūrybinę biografiją puošia daug įsiminusių vaidmenų.

– Galiu pasakyti, kad mano charakteris dažnai yra priešingas mano vaidmenims. Ypač sunku buvo dainuoti ir vaidinti pagrindinius savo vaidmenis – Edviną, Grafą Liuksemburgą. Kaskart bandydamas perlipti per save panorau charakterinių vaidmenų. Aš netgi režisierių prašydavau duoti man kitokį vaidmenį, kad aš kitaip pasijusčiau. Ir kai man režisierius Gintas Žilys pradėjo duoti visiškai kitokius vaidmenis, jie man patiko, ir aš pasukau nauja kryptimi. Aš savo charakteriu esu labai ramus žmogus. O šie nauji vaidmenys – labai spalvingi, dinamiški, su humoro atspalviu, padykę, ir man jų norėjosi. Esu laimingas, kad man teko juos vaidinti. Sakoma, kad labai sunku pereiti nuo herojinių vaidmenų į tuos, kokius ima duoti bėgant metams. O man tai yra paprasta, nes aš juos norėjau vaidinti, ir dabar aš juos su malonumu vaidinu – šmaikščius senukus, įsimylėjusius jaunas moteris. Man juos kurti įdomu.

– Daugiau kaip trys dešimtmečiai scenoje. Per tą laiką pasikeitė ir partneriai, ir žiūrovai. Kaip pasikeitė teatro veidas operetė?

– Ji tapo šiuolaikiškesnė, tikroviškesnė, nebe tokia saldi. Operetė pasikeitė ir režisūrine, ir vaidybine prasme. Aišku, daug kas priklauso nuo režisieriaus matymo. Tačiau artistui dabar yra paprasčiau, nes operetė priartėjusi prie dabartinių laikų, gyvenimo būdo. Ankstesnis praėjusio amžiaus pradžios atspindys kažin ar dabar būtų įdomus. Ir režisieriai ją truputį pastūmėjo mūsų laikų link. Kartais net ne truputį. Pažiūrėjus per "Mezzo" kanalą ar kitas programas užsienyje statomus spektaklius, visai nutolstama, nes kad ir Silvą galima perkelti bet kur, net ir į kosmosą. Tai eksperimentai. Bet man tai nepriimtina. Klasikinė operetė turi būti klasikinė. Galima ją pastatyti šiuolaikiškai, bet ji turi išlikti savimi. KVMT eksperimentuoti nelinkęs. Tai – repertuarinis teatras. Eksperimentiniame teatre gali statyti naujovišką spektaklį ir stebėti, ar eksperimentas pasiteisino. Jei ne – po kelių pasirodymų spektaklio nelieka. Čia tuo rizikuoti negalima. Aišku, nesėkmių pasitaiko ir čia. Per mano karjerą buvo spektaklių, kurie parodyti 10, 11 ar 14 kartų. Ir viskas – teko jų atsisakyti lyg nepavykusių eksperimentų.

Labai daug kas priklauso nuo režisierius. Jei jis mato tą operetę kitaip – aišku, tai yra įdomu. Artistas vaidindamas dar ją papildo. Aš labai dėkingas šviesaus atminimo G.Žiliui, kuris leisdavo man improvizuoti. Tačiau yra režisierių, kurie sako: ne, tu darysi taip, kaip aš noriu. Tada jau sunku, esi įspraustas į rėmus, ir nors tau tai nelabai prie širdies, darai, kaip liepia. Ir žiūrovas jaučia, kad artistas neprisijaukina vaidmens. Tačiau kai režisierius leidžia improvizuoti, tada spektaklis būna gyvybingas, malonu ir artistams, ir žiūrovams.

– Ar noras išsiveržti iš rėmų ir patį paskatino išbandyti režisūrą?

– O, aš šito jau seniai norėjau. Ir vėl noriu. Norėčiau pastatyti spektaklius, kuriuos labai gerai žinau. Tačiau teatras arba leidžia, arba ne.

– Ar bandymas režisuoti turėjo įtakos tolesniems vaidmenims? Galbūt dabar labiau suprantami ir režisieriaus vargai?

– Paragavęs režisieriaus duonos, gali geriau suprasti kito režisieriaus sprendimus ir jo norus. Atsidūręs režisieriaus kailyje supranti, kad artistas yra kaip molis, iš kurio reikia nulipdyti vienokį ar kitokį personažą, o tai nėra lengva. Režisieriaus profesija ne iš lengvųjų – jis kiekvieną kartą turi ateiti pasiruošęs, kas kartą susiduria su daugybe žmonių, kuriuos reikia suvaldyti. Jei nesuvaldysi – jie užlips tau ant galvos ir darys ką nori. Aš leisčiau kiekvienam artistui pabandyti režisieriaus duonos, kad jis suprastų, kas tai yra. Aktoriai kartais nemato savęs iš šalies. Nors aš pats labai nemėgstu žiūrėti į save nufilmuotuose spektakliuose. Ypač senesniuose. Negaliu žiūrėti, man vis atrodo, kad aš viską darau ne taip. Labai greitai pamatau savo klaidas. Matyt, esu pernelyg savikritiškas.

– Aktoriai scenoje atiduoda kūrybinę energiją, kuri grįžta atgal. Šie energijos mainai leidžia pajusti ir žiūrovą. Kaip per tuos dešimtmečius pakito žiūrovų poreikiai? Kokie jie buvo karjeros pradžioje ir kokie dabar?

– Kai mes buvome Sovietų Sąjungoje, žiūrovas taip pat buvo uždarytas, nieko nematė, nieko negirdėjo. Dabar žiūrovas važinėja po pasaulį ir jau gali lyginti įvairių šalių, taip pat ir mūsų, teatrų pastatymus. Dabar publika kitokia, labiau išprususi, žinanti muziką, melodijas, galinti lyginti netgi interpretacijas.

– Ko dar nesuvaidinote, bet norėtumėte? Juk vos ne kiekvienas dramos aktorius trokšta vaidinti Hamletą.

– O aš norėčiau suvaidinti karalių Lyrą... Tačiau tokios operos, ir tuo labiau operetės, nėra. Bet tokio dramos scenos vaidmens specifika man būtų artima. Žvelgiant į muzikinius, beveik viską esu vaidinęs. Kas nedainuota, padainuoti jau ne viską pavyks – nebeleis metai.

– O kaip buvo pradžioje – kuriuos vaidmenis sukurti norėjote labiausiai, kurių laukėte?

– Aš labai norėjau suvaidinti Don Žuaną. Man tuo laiku šio vaidmens nedavė, paskui nebetiko amžius, ir man jo suvaidinti nebeteko. Šio vaidmens tikrai labai norėjau. Tuo metu, kai jis buvo statomas, jaučiau, kad ir balsas tam buvo palankus. Tai lovelaso charakterinis vaidmuo. Gyvenime aš toks nesu, tačiau kuo aš nesu gyvenime, tą ir norėčiau įgyvendinti scenoje. Tai lyg kokia kompensacija. Tačiau negaliu skųstis likimu. Man pasisekė – aš šiame teatre gavau viską, ko norėjau.

– Kaip jūs vertinate jaunimą, kuris dabar ateina ir įsilieja į teatrą, rasdamas jus ir jūsų kolegas – dabartinį teatro branduolį, kaip prieš tris dešimtmečius radote senąją trupę. Ar manote, kad dabartinis jaunimas jaučiasi panašiai? Ar jie jums atrodo kitokie?

– Jie kitokie. Jie pragmatiškesni. Kai mes atėjome į teatrą, pasinėrėme į jį ir nieko daugiau nematėme. Teatras buvo viskas. Aišku, turėjome ir namus. Bet teatras mums buvo antrieji namai. Mes pasilikdavome po spektaklių,susėsdavome, kalbėdavome, vertindavome. Tai buvo gerąja žodžio prasme bohema. Dabar to nėra. Baigėsi spektaklis, uždanga nusileido, visi nusivalė grimą ir išėjo užtrenkdami duris. Nebėra po spektaklių aptarimų. Nebėra namų dvasios. Galbūt tai nulemia laikotarpis, tempas, papildoma veikla, kuri įpareigoja skubėti namo pailsėti ir atgauti jėgas kitiems darbams. Nepasakyčiau, kad jaunimas mažiau myli teatrą, dainavimą, vaidmenis. Tai tiesiog kito laiko žmonės. O mums to bendro buvimo labai trūksta. Kai mes atėjome į teatrą, jautėme vyresniųjų globą, kiekvienas turėjome po globėją, kurie mumis nuoširdžiai ir noriai rūpinosi. Dabar mes jaunimą taip pat stengiamės globoti, tačiau ši karta savarankiškesnė ir ne visada tą globą priima. Dabartinis jaunimas talentingas, su labai gerais, stipriais balsais. Mes džiaugiamės jais.

– Visai neseniai ir Johanno Strausso operetė "Šikšnosparnis", beje, sudėtingumu prilygstanti komiškai operai, atjaunėjo, įsiliejus teatro jaunimui. Ir jubiliejiniam spektakliui taip pat pasirinktas "Šikšnosparnis".

– "Šikšnosparnis" pasirinktas neatsitiktinai. Mano 1000-asis spektaklis sutapo su šiuo spektakliu. 2000-asis taip pat buvo "Šikšnospasnis". Tad šį kartą, 3000-ajam beliko vėl priderinti "Šikšnosparnį".

Anksčiau tūkstančiui spektaklių prireikdavo dešimties metų. Nors metams bėgant spektakliai retėja, tačiau belieka tikėtis ir linkėti visų pamėgtam solistui sulaukti ir 4000-ojo "Šikšnosparnio" su neprilygstamu Aizenšteinu, palydimu viso būrio kitų, ne mažiau spalvingų, personažų.