„Kauno dienos“ studijoje – žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis su sportinės medicinos ir reabilitacijos mokslų daktaru, Kauno klinikų sporto medicinos gydytoju, kiokušin karatė meistru, pasaulio vicečempionu Gediminu Tankevičiumi apie tai, kaip tikslingai siekti naujamečių pažadų ir išvengti nelaimių.

– Žmonės dažniausiai duoda sau naujamečius pažadus pradėti sportuoti. Kokių klaidų dažniausiai padaro?

– Moksliškai įrodyta, kad Naujieji metai yra reikšmingas įvykis, nes žmonės susimąsto. Pradėjusiems sportuoti nuo Naujųjų metų, du tris kartus padidėja tikimybė, kad pažadai bus įvykdyti. Tai toks atskaitos taškas. Aišku, viena – sugalvoti tuos pasižadėjimus, kita – įvykdyti. Pasižadėjimai turi labai daug aspektų. Kai kurie – visiškai nerealūs, žmonės nedaug turi žinių ir supratimo, todėl kartais išsikelia tokių tikslų, kurie specialistui atrodo juokingi. Viskas priklauso ir nuo žmogaus asmenybės, charakterio, ar jis gyvenime daug iššūkių įveikęs, ar daug kartų palūžęs, kokia jo pusiausvyra. Kuo pusiausvyra didesnė, tuo daugiau šansų, kad pasižadėjimus įvykdys.

G.Tankevičius pastebi, kad viena didžiausių klaidų – fizinis aktyvumas ir ribojamas maistas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Ką patartumėte žmogui, kuris pasižada, bet nesugeba tų pažadų įvykdyti?

– Reikia pradėti nuo pergalės. Žingsneliai turi būti labai maži ir pasiekiami. Pergalė po pergalės – ir formuojasi seka: žmogus pasijunta patenkintas, organizmas gauna dopamino.

– Minite mažas psichologines pergales. Tai įdomus, motyvuojantis ir nesunkiai pasiekiamas dalykas.

– Žmogus iškart įgauna pasitikėjimo savimi, gauna tarsi apdovanojimą, mintyse pasidžiaugia. Jei nepasiseka, pats sau pralaimi ir lieka nuoskauda. Įrodyta, kad smegenų laimėjimo ir pralaimėjimo mediatoriams svarbi pusiausvyra.

– Vadinasi, mes patys savyje galime ugdyti čempionus?

– Tai mažytis aspektas. Kartais ateina sportininkų, kurie lygiuojasi į kažkokį kitą sportininką. Reikia neužmiršti, kad reikia turėti talentą, daug lemia genetika. Neužtenka norėti, turi būti prielaidų. Problema, kai žmonės orientuojasi į didžiulius talentus, čempionus. Reikia orientuotis į 25-uką.

– Kuris kelias teisingesnis ir kokių rizikų gali kilti: nusipirkti abonementą į sporto klubą metams, ir tai bus postūmis lankytis, ar nusipirkti sportinę avalynę ir pradėti bėgioti?

– Einant į sporto klubą, svarbu bendruomenė, kuri skatintų ir įpareigotų. Kam reikia išorinės motyvacijos, nes vidinė silpnesnė, šis būdas tinkamas. Jei esame motyvuoti iš vidaus, labai svarbu turėti planą, kaip sieksime tikslo. Jei imamės grandiozinių pokyčių, sportui skiriamą laiką reikės iš kažko atimti: bendravimo su draugais, darbo. Kartais auka per didelė. Reikia pradėti ruoštis po truputį, apgalvoti, iš pradžių sportuoti po pusvalandį, didinti intervalus pamažu, nuosekliai. Visko padaryti greitai neišeina. Grįžti į sportą po ilgesnės pertraukos ir vyresnio amžiaus žmonėms yra sunku. Visų pirma, mūsų kūnas jau ne toks, atsigavimo procesai daug lėtesni. Dažnai žmonės patiria traumų. Ilgą laiką nepatyrusiems fizinio krūvio sumažėjęs kaulų tankis ir raumenų atsparumas. Galime pasitemti raumenį, nikstelėti sąnarį, patirti nugaros traumą.

– Svarbu įvertinti, kad organizmas jau ne toks jaunas.

– Kiekvienas pas mane ateinantis pacientas – man pamoka. Mokausi iš svetimų klaidų. Išklausinėju, kokios priežastys, koks buvo prieš tai pasiruošimas. Žmonėms, kurie neturi tokių pamokų, sunkiau įsivaizduoti. Mūsų prigimtis, kad pervertiname save, o sporte tai pasireiškia ūmia trauma – Achilo sausgyslės, kryžminių raiščių plyšimu.

– Vyresniems žmonėms būdinga, kad stengiasi įveikti save, nugalėti. Skauda, kitą dieną negali pajudėti, kol galų gale atsiduria pas jus arba kardiologus.

– Truputį save turi paspausti, pakentėti, bet reikia suprasti, kurie signalai pavojingi, kurie – ne, kokios normos, kiek turi atsigauti tarp krūvių. Po fizinio krūvio kitą dieną galima pailsėti, po bėgiojimo – atlikti tempimo pratimus.

– Bėgiojimas – vienas sportavimo būdų. Atsižvelgiant į amžių ir svorį, gal kartais geriau pasivaikščioti?

– Galima pradėti nuo greito ėjimo, bėgimo ristele. Iš pradžių galima eiti ir bėgti, eiti ir bėgti, vėliau didinti intensyvumą. Daug aspektų, bet pagrindinis – greitis. Jei bėgsime lėtai – atatranka minimali. Dar svarbu stebėti, kaip reaguoja organizmas. Jei lėtai bėgi ir nieko neskauda – geras ženklas, organizmas nepatyrė didelio streso. Jei skausmas nedidelis – organizmas dozę suasimiliavo ir pasiruošė kitais dozei. Tada reikėtų nedidinti krūvio ir žiūrėti, kaip organizmas susidoros. Reikia džiaugtis pergalėmis. Po bandomosios treniruotės reikėtų pasižiūrėti, kaip jaučiatės: jei nedaug skauda, vadinasi, krūvį po truputį galima didinti; jei pasportavus labai skauda, naudos nebus, galima nuvarginti organizmą. Reikia paruošti kitam krūviui ir labiau adaptuoti.

– Kiek svarbu mityba ir fizinis aktyvumas norint sulieknėti?

– Viena didžiausių klaidų – fizinis aktyvumas ir ribojamas maistas. Sportuojant suvartojama daugiau kalorijų, kartais netgi kaip tik reikia daugiau valgyti. Kai žmogus didina krūvį ir mažina kalorijas, labai džiaugiasi pirmuoju efektu, bet nesupranta, kad tai laikinas dalykas, nes organizmas atiduoda visus savo rezervus. Tada organizmas nusilpsta ir kimba ligos. Žmonės nesupranta, kad toks režimas nualina juos ir imunitetą, gynybinę reakciją. Organizmas ieško būdų, kaip stresą nutraukti: tai gali būti trauma, liga – jis randa, kaip sustabdyti šeimininką. Nepatartina iškart keisti dviejų faktorių; galima eliminuoti nesveiką maistą. Žmonės kartais nustemba, kai numeta 20 kg, o kremzlės dar labiau nudyla. Organizmui tokie pokyčiai – didelis stresas, jis bando trūkstamų medžiagų paimti iš savęs, todėl mažėja kaulų tankis.

– Kaip saugiai numesti svorio?

– Yra gairių. Sveika numesti 2 kg per mėnesį. Tai turi vykti laipsniškai. Netekus kelių kilogramų reikia pagyventi, adaptuotis.

– Ar staigus pokytis – žala organizmui?

– Taip. Organizmas viską atsimena. Kai numetame svorio, mūsų organizmas antsvorį atsimena kaip gerus laikus, kai buvo didelis rezervas.

– Vadinasi, didesnio svorio atsikratyti nelengva. Reikia sveiko proto, įsiklausyti į organizmą. Kartais pamirštame klausytis jo signalų.

Pradėjusiems sportuoti nuo Naujųjų metų, du tris kartus padidėja tikimybė, kad pažadai bus įvykdyti.

– Organizmas – protingas ir inertiškas. Mūsų įpročiai tokie seni, kad kai tik atsipalaiduojame, iškart grįžtame į seną būseną. Pokyčiai kainuoja daug valios pastangų, laiko, energijos. Nereikia naiviai galvoti, kad drastiškesni pokyčiai nesukels jokio pasipriešinimo. Organizmas tikrai priešinasi revoliucijoms, jį reikia pratinti mažais žingsneliais.

– Daugybė žmonių skundžiasi nugaros ir kaklo skausmais...

– Kiekvieną dieną po kelias minutes reikėtų pasimankštinti, atlikti tempimo pratimus, paprastais pratimais tonizuoti raumenis. Jei žmogus domisi, ieško savo silpnų vietų, kurias kūno vietas reikia stiprinti, tikrai gali rasti daug visokių prevencinių, profilaktinių pratimų ir 10–15 min. vieną du kartus per dieną pasportavęs išspręsti didžiąją dalį problemų. Internete galima labai daug visko rasti, bet ten daug ir šlamšto. Ieškant informacijos vertinti ją būtina kritiškai, siekiant geresnių rezultatų, reikėtų specialistų pagalbos.

– Kaip, būdamas trečio kurso medicinos studentu, 21 metų, pradėjote mokytis karatė?

– Buvau aktyvus. Nuo septynerių apie šešerius metus lankiau šachmatų būrelį, mano treneris Algis Augustaitis buvo labai netipinis šachmatų treneris. 7 val. ryto bėgdavome krosą, po šachmatų eidavome į sporto salę. Įdiegė fizinio aktyvumo pagrindus. Turėdamas tokius pagrindus dar lankiau lengvąją atletiką. Buvau labai motyvuotas, trylikos metų sugalvojau, kad reikia pasiruošti bėgimui. Kai važiavau studijuoti į Kauną, norėjau pradėti lankyti karatė. Tačiau pirmame kurse buvo daug streso, reikėjo daug mokytis. Antrame kurse po traumos negalėjau pradėti. Trečiame – pradėjau lankyti karatė, o po pusantrų metų jau važiavau į pirmas varžybas su Lietuvos rinktine.

– Kodėl pasirinkote karatė?

– Tais laikais, 1991–1993 m., kai studijavau, netgi eiti į kitą rajoną buvo iššūkis, todėl lankiau dėl saugumo. Įrodyta, kad kiokušin karatė sporto šakoje patiriama mažiau galvos traumų. Tai man buvo kaip disciplinos, charakterio formavimo, kūno ir dvasios stiprinimo sistema.

– Ar teko gatvėje panaudoti jėgą?

– Teko, reikėjo apsiginti. Viskas sėkmingai. Dabar tikrai matau, kad poreikis pasiruošti kautynėms yra sumažėjęs. Savo mokiniams visada diegiu, kad jie būtų fiziškai aktyvūs, bet daug svarbesnės charakterio savybės – siekti tikslo, įveikti sunkumus.

– Man sunku suvokti, kaip mokslų daktaras ir medikas turėjo laiko ne tik tapti karatė meistru, pasaulio vicečempionu, bet ir savo klubą atidaryti, vesti treniruotes. Kaip viską suderinote?

– Kad tapau pasaulio vicečempionu, buvo tarsi dovana iš dangaus. Tuo metu dirbau Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Septynios paros budėjimo, jos būdavo galimybė atsigauti – nėra fizinio krūvio, kartais gali pamiegoti, nėra didelio streso. Tais metais dar studijavau reabilitacijos rezidentūrą, vedžiau treniruotes savo klube ir reikėjo dar pačiam treniruotis, taip pat patyriau traumą – plyšo meniskas. Iškovotu titulu esu patenkintas – nebuvau pasiruošęs tapti čempionu.

„Žmogus visuomet teisus: ir kai sako, kad nepasiseks, ir kai sako, kad pasiseks. Kaip save užprogramuosime, taip ir bus“, – sakė G.Tankevičius.

Natūraliai kyla klausimas – kaip 21-erių pradėjęs lankyti karate, tuo metu trečio medicinos kurso studentas G.Tankevičius per 7-erius metus sugebėjo tapti gydytoju, įkurti savo sporto klubą ir dar iškovoti pasaulio vicečempiono titulą?

Apie tai taip pat kalbamės „Kauno dienos“ studijoje, o pirmoje pokalbio dalyje – apie dažną tautiečio pažadą po Naujųjų pradėti sportuoti ar atsikratyti viršsvorio. Patyrusio sporto medicinos gydytojo patarimai pravers kiekvienam, lankančiam sporto klubą ar bėgiojančiam, o gal tik ketinančiam tai daryti, norinčiam numesti papildomus kilogramus ar tik siekiančiam išsigydyti chronišką kaklo ir nugaros skausmą.

Tad kviečiame žiūrėti pokalbį su žmogumi, kuris iš savo patirties, o ne tik iš knygų žino geros, tiek fizinės, tiek psichinės savijautos receptą.

Tinka ir silpnesniems

Sportas baseine (plaukimas, aerobika, mankštos, kitos fizinės veiklos) yra rekomenduojamas įvairaus amžiaus žmonėms, siekiantiems palaikyti fizinį aktyvumą. Treniruotės vandenyje atpalaiduoja, dailina kūno formas, grūdina bei stiprina fizinę būklę. Be to, šios fizinio aktyvumo formos gali būti taikomos ir kaip gydomoji priemonė, – fiziniai pratimai baseine yra vieni pagrindinių vandens terapijos būdų.

Vandens terapija taip pat taikoma kaip pakaitinis ar lengvesnis fizinis krūvis gydymo ir reabilitacijos tikslais.

Kauno klinikų sporto medicinos ir reabilitacijos gydytojas med. dr. Gediminas Tankevičius sako, jog įprastai žmonės fizinio aktyvumo formas vandenyje renkasi siekdami atsipalaiduoti, taip pat pasirinkdami vandens sporto šaką (pvz., plaukimą, vandensyvį, šuolius į vandenį ar kitas veiklas).

„Fizinių pratimų vandenyje – kaip gydomosios terapijos metodo – privalumas yra tas, jog treniruotės yra tinkamos ir silpnos fizinės būklės asmenims, taip pat turintiems apribojimų veikti sausumoje. Todėl vandens terapija taip pat taikoma kaip pakaitinis ar lengvesnis fizinis krūvis gydymo ir reabilitacijos tikslais“, – aiškina medikas.

Mažina sąnarių pažeidą ir gydo traumas

Pasak sporto medicinos ir reabilitacijos specialisto, plaukimas, kineziterapija ar kiti fiziniai pratimai, atliekami baseine, palengvina judėjimą, sumažina krūvį sąnariams ir mažina jų pažeidą, taip pat lengvina raumenų spazminį skausmą. Kadangi kūno svoris dėl vandens keliamosios jėgos sumažėja, baseine galima lengviau atlikti tam tikrus pratimus (pvz., nardant ar plūduriuojant).

„Kitas svarbus dalykas, sportuojant vandenyje – nors ir nedidelį krūvį – patiria visos raumenų grupės; dėl vandens sukuriamo pasipriešinimo, judesiuose vandeny mažiau inercijos, nei pratimus atliktume sausumoje. Raumenų apkrova vandenyje didėja sulig judesių greičiu – kuo greitesni judesiai, tuo daugiau jėgų išnaudosime“, – sako med. dr. G. Tankevičius.

„Sportas vandenyje ypač rekomenduojamas sergantiems osteoporoze, nes šios procedūros mažina kaulų lūžių riziką. Tačiau reikia žinoti, kad nuo tokio fizinio krūvio kaulai netankėja, todėl gydymo terapijai baseine reikalingi saugūs ir tinkamai parinkti jėgos pratimai. Fiziniai pratimai vandenyje taip pat taikomi esant sąnarių disfunkcijai: senatvinei sąnarių degeneracijai ar skausmams. Vandens terapija gydomi pacientai po įvairių traumų, operacijų, – ji efektyvi siekiant atkurti ar pagerinti atramos ir judėjimo sistemą, pavyzdžiui, eiseną“, – gydomąją fizinių pratimų vandenyje paskirtį įvardija sporto medicinos gydytojas.

Sportininkams poveikis skiriasi

Tačiau, kaip teigia medikas, intensyviai sportuojantiems ne vandens sporto šakas, baseinas tinkamas tik kaip atsipalaidavimo, reabilitacinė priemonė. „Vandenyje žmogus juda lengvesnėmis sąlygomis, todėl sportininkai baseiną renkasi siekdami atsipalaiduoti ar pagerinti atramos ir judėjimo sistemą. Sportininko raumenims, atvirkščiai, vandenyje tenka per menka apkrova ir jie nėra pakankamai stiprinami“, – paaiškina med. dr. G.Tankevičius.

Verta žinoti

3 kartus per savaitę po 30 min. atliekamos treniruotės baseine (plaukimas, aerobika vandenyje ar kt.) siekiant palaikyti tinkamą fizinį aktyvumą yra rekomenduojamos suaugusiems, ypač turintiems judėjimo apribojimų sausumoje.

Rio de Žaneire darbuosis itin gausus medicinos specialistų iš Lietuvos desantas. Vadovaujami delegacijos vyriausiojo gydytojo Daliaus Barkausko, 67 mūsų šalies sportininkus aptarnaus per 20 medikų, kineziterapeutų ir masažuotojų. Vienas mūsų šalies atstovas atliks kitokį vaidmenį. G.Tankevičius atstovaus gausiai olimpiados organizatorių komandai.

Kauno klinikų sporto medicinos specialistas jau rytoj išskrenda į Braziliją, kur pradės savo tarptautinę misiją. Jis bus vienas iš kelių dešimčių gydytojų, kuriuos pasitelkė Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) ir žaidynių organizacinis komitetas.

Kad patektų į jam pirmąją olimpiadą, G.Tankevičius turėjo paplušėti net porą metų. Pernai Lozanoje (Šveicarija) jam buvo iškilmingai įteiktas IOC diplomas, vainikavęs neakivaizdines studijas. Per dvejus metus medicinos mokslų daktaras turėjo atlaikyti nemenką krūvį – apie 800 studijų valandų. Didžioji studijų dalis vyko internetu, jas apibendrino namų darbai ir šeši atsiskaitymai – straipsnių analizė, recenzijų rašymas, sporto medicinos strategijų kūrimas ir t.t.

"Laukia malonus iššūkis. Man tai – atsakomybė, garbė ir unikali galimybė. Noriu pabūti multikultūrinėje terpėje, pamatyti egzotišką miestą. Turėsiu laiko ir apsilankyti kitų sporto šakų varžybose, ir susitikti su kolegomis bei pažįstamais užsienio sporto atstovais. Pabūsiu ir sirgalius, palaikysiu mūsų šalies olimpiečius", – prieš kelionę pasakojo G.Tankevičius.

– Kokius reikalavimus jums teko įvykdyti siekiant sulaukti IOC įvertinimo ir prestižinio kvietimo dirbti olimpiadoje?

– Jų buvo išties nemažai. Ir profesinių, ir papildomų. Dalyvaudami IOC rengtuose kursuose kandidatai dar sykį pasitikrino ir įrodė savo medicininę kompetenciją. Be to, buvo surengti mokymai etiketo, darbo tvarkos temomis. Stengtasi, kad kandidatai suprastų ir olimpinių žaidynių specifiką, persismelktų renginio dvasia.

– Kokias konkrečiai funkcijas atliksite olimpinėse žaidynėse?

– Esu paskirtas vadinamuoju "Field of play", arba varžybų gydytoju. Esu priskirtas prie "Carioca 3" arenos, kurioje vyks fechtavimosi ir taekvondo varžybos. Šį organizatorių sprendimą turbūt lėmė mano sportinė specializacija – matyt, jie įvertino mano pasiekimus karatė kiokušin srityje (G.Tankevičius yra tapęs šios sporto šakos pasaulio vicečempionu). Specifinės kovinių sporto šakų žinios praverčia ir dirbant varžybų mediku, pavyzdžiui, vertinant vieną ar kitą situaciją. Tarkime, ar gali sportininkas tęsti kovą, ar jo sužeidimas pernelyg rimtas. Tai turi pasakyti neutralus, objektyvus medikas, nes komandos gydytojas gali būti suinteresuotas savo atleto sėkme. Tokius sprendimus turėsiu priimti olimpiadoje. Turėsiu užtikrinti sportininkų medicininę priežiūrą traumų ar nokautų atveju ir t.t. Dirbsime su visa medikų komanda, taip pat padėsime ir budinčiam greitosios medicininės pagalbos ekipažui.

– Ar Rio de Žaneire bus ir daugiau tokių organizatoriams padėsiančių medikų legionierių?

– Jų išties bus ne vienas ir ne dešimt. Olimpinės žaidynės – didžiausias pasaulio sporto renginys, todėl jos reikalauja milžiniškų žmogiškųjų, intelektinių resursų. Organizatoriams užsieniečiai vertingi ir tuo, kad vietiniai medikai kalba portugališkai, o, tarkime, aš galėsiu su sportininkais susišnekėti ir angliškai, ir rusiškai.

– Ar ilgai tęsis jūsų misija?

– Iki pat žaidynių pabaigos. Turėjau pasiūlymą likti ir parolimpinėms žaidynėms, bet jos vyks rugsėjį, tad mano viešnagė labai užsitęstų.

– Ne viena sporto žvaigždė atsisakė vykti į Braziliją dėl šioje šalyje siaučiančio Zikos viruso. Ar ir patys medikai baiminasi šios grėsmės?

– Teko pasidomėti šia tema. Patys brazilai liūdnai juokauja, kad jų šalyje kur kas didesnė tikimybė būti nužudytam ar kaip kitaip stipriai nukentėti nuo nusikaltėlių, nei užsikrėsti Zikos virusu. Tiesiog ši tema nuolat eksploatuojama, o grėsmė gerokai išpūsta. Žinoma, kiekvienam svečiui reikia pasirūpinti savo apsauga nuo virusą platinančių uodų. Manau, kad olimpinis kaimelis yra taip pat purškiamas apsauginiais preparatais. Galbūt uodų pavojus didesnis džiunglėse, kur daug drėgmės, tačiau mieste jie neturėtų gąsdinti. Be to, dabar Pietų Amerikoje žiema, nėra karščių, palankių uodams plisti.

– Jei nealins dideli karščiai, mūsų sportininkams tolimame krašte bus lengviau aklimatizuotis…

– Oras europiečiams turėtų būti labai palankus. Dieną apie 25 laipsnius šilumos, saulė net ir vidurdienį neturėtų pernelyg varginti. Tiesa, turistaujant reikėtų atsiminti, kad žiemą ten labai anksti temsta. Apie 17 val. turėtų būti jau tamsu. Daugelis varžybų vyks vakarais, tamsiuoju periodu.

– Šioms žaidynėms dar neprasidėjus, jos jau buvo krečiamos dopingo skandalų, Rusijos sportininkų masinių diskvalifikacijų. Ar gavote ypatingų užduočių uždraustų preparatų vartojimo kontrolės tema?

– Tai neįeis į mano funkcijas. Neabejoju, kad olimpiadoje bus ypač griežta dopingo kontrolė, todėl daug darbo turės Pasaulinės antidopingo komisijos (WADA) darbuotojai. Pamažu einama link to, jog kiekvienas olimpietis prieš kiekvieną startą turės duoti mėginį, tad išsisukti nuo atsakomybės nesąžiningiems atletams taps beveik neįmanoma.

Kvalifikuota egzaminuotojų komisija įdėmiai stebėjo pretendentų veiksmus. Treneriai vienodai reikliai vertino ir mažiausiųjų – pradinukų klaidas, ir suaugusių kovotojų atliekamus elementus. Po renginio mūsų portalas pakalbino egzaminuose dalyvavusį buvusį pasaulio vicečempioną, karatė klubo „Stoikas“ vadovą Gediminą Tankevičių.

- Vasaros pradžia karatistams – tarsi derliaus nuėmimo metas, juk egzaminuose apibendrinate per ilgą laiką treniruotėse nuveiktą darbą. Kaip vertinate šių metų egzaminus?

- Teigiamai, nors vasaros egzaminai dėl prasidėjusių atostogų nėra tokie gausūs kaip kitu laikotarpiu. Antradienį juos laikė apie pusė jaunuolių, maždaug 180 karatistų. Vien mūsų klubo atstovų buvo apie 60. Ne visiems vaikams pavyko įveikti užsibrėžtą barjerą, tačiau nereikia nusivilti. Darbas ir užsispyrimas subrandins savo vaisius. O egzaminatoriai nori išlaikyti karatė kiokušin tradicijas, laikosi aukštų standartų, kad dalyviams renginys įsimintų kaip tikras išbandymas, o ne lengvas pasivaikščiojimas.

- Tokiuose renginiuose dar kartą galima įsitikinti, kad karatė kiokušin – viena masiškiausių sporto šakų...

- Labai svarbu, kad tas srautas nenutrūktų. Pas mus veikia piramidės principas, kurios apačioje didžiausia kiekybė, iš kurios per ilgą laiką atsirenka aukščiausia kokybė. Kuo žemesnis diržas, tuo daugiau vaikų jo siekia. O vėliau lieka atkakliausi, siekiantys aukščiausių diržų. Vaikai keičiasi, kai kurie atranda save kitose sporto šakose. Aš, pagal profesiją medikas, negaliu nesižavėti karatė kiokušin sistema, kai visų elementų mokomasi palaipsniui – nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių. Tokia savotiškų pakopų sistema yra labai teisinga. Ji ypač naudinga šiuolaikiniams vaikams, kaip atsvara kompiuteriams, menkam fiziniam aktyvumui, charakterio lepumui. Karatė labai svarbu nuolat tobulinti save.

- Jei karatė mėgėjams dabar darbymetis, tai profesionalūs sportininkai turi laiko atokvėpiui po sezono. Kokie artimiausi startai laukia mūsų karatė kiokušin lyderių?

- Ne taip seniai baigėsi Europos čempionatas, tad rinktinių nariai gali atsipūsti. O rudenį viskas prasidės iš naujo. Startuos moksleivių turnyrai, vėliau Lietuvos ir Europos pirmenybės, o kitąmet svarbiausias startas laukia Astanoje. Kazachstane vyks pasaulio čempionatas pagal svorio kategorijas. Net neabejoju, kad jame mūsų šalies rinktinė kaip visada taikysis į aukščiausias vietas.

Kauno klinikų sporto medicinos gydytojas, 18 metų trenerio stažą turintis pasaulio kiokušin karatė vicečempionas mokslų daktaras Gediminas Tankevičius atkreipia dėmesį į vieną skaudžiausių nūdienos problemų – fiziškai neaktyvius vaikus ir jaunimą.

Nauda – trimis lygmenimis

Gydytojas G.Tankevičius įsitikinęs: tėvai turi susirūpinti ir padėti vaikams rasti tokią terpę, kur jie galėtų ugdyti save, saugiau jaustųsi ir tobulėtų.

"Kai formuojasi vaiko skeleto ir raumenų sistema, charakteris, įgūdžiai bei kasdienio gyvenimo įpročiai, fizinis aktyvumas yra labai svarbu. Įrodyta, kad jis veikia keliais lygmenimis, – pasakojo sporto medicinos gydytojas. – Biologinis lygmuo – tai stiprėja vaikų kaulai ir raumenys, lankstesni tampa sąnariai, greitėja medžiagų apykaita, mažėja antsvorio rizika, stiprėja širdies ir kraujagyslių sistema, didėja plaučių tūris."

Kitas lygmuo, pasak G.Tankevičiaus, – psichologinis. Sportuojantys vaikai labiau pasitiki savimi, fizinis aktyvumas gerina protinę veiklą ir miegą. Trečiasis lygmuo – socialinis. Sportuojantis vaikas treniruotėse mokosi užmegzti socialinius ryšius, atrasti save, formuojasi sveikos gyvensenos įgūdžiai. Sportuojant atsiranda daugiau aktyvumo, užklasinės veiklos, formuojasi gera terpė bendrauti, nes vaiką supa bendraamžiai, skatinantys aktyvią gyvenseną be žalingų įpročių.

Net septynios valandos

Fizinis aktyvumas itin svarbus šiuo laikmečiu. Įrodyta, kad kas antras vaikas prie televizoriaus, telefono ar kompiuterio praleidžia daugiau nei septynias valandas per parą – beveik visą darbo dieną.

Gydytojas G.Tankevičius prisimena, kad prieš 18 metų, kai jis pradėjo trenerio karjerą, kompiuteris buvo prabanga, o telefonas – ne vaikams. Tuomet buvo vertinama taip: jei vaikas, atėjęs sportuoti, nepadaro prisitraukimo, jei padaro nedaug atsispaudimų – jis jau yra fiziškai silpnas.

"Tie, kuriuos aš tuomet vertinau kaip fiziškai silpnus, dabar – labai stiprūs, nes šiandien vaikai jau ir pritūpimų nebepadaro taisyklingai – griūva pritūpdami. O apie atsispaudimus nėra net kalbos. Prisitraukimai – tolima perspektyva", – pastebi treneris.

Tačiau jis džiaugiasi, kad atsirado aikštelių su treniruokliais – taip populiarėja gatvės sporto kultūra. Vaikai, jaunimas renkasi skersinius, todėl padėtis lyg ir gerėja. Deja, dar daug vaikų vengia viešai sportuoti, nes bijo pasirodyti nerangūs, neturi įgūdžių.

Kūnui ir sielai

2001 m. pasaulio kiokušin karatė vicečempionas, dabar karatė treneris prisiminė ir tai, kad iš pradžių ši sporto šaka buvo tapatinama su kikboksu, koviniais sporto menais.

"Laukinio kapitalizmo laikais vyravo samprata: kas stipresnis, tas – gudresnis. Tai ir dominavo", – priminė G.Tankevičius.

Jo kultivuojamas kiokušin karatė stilius nutolęs nuo nusikalstamo pasaulio, nėra nuskambėjęs kriminalinėse suvestinėse. Dabar daug kas karatė vertina kaip tobulėjimo kelią, kuris asocijuojasi su drausme, disciplina, valia, o to šiuolaikiniam jaunimui labai trūksta.

Vaikų sportavimo terpė atitinka tėvų lūkesčius: saugumas, moksliškai pagrįsta ir veiksminga metodika siekiant, kad formuotųsi ne tik fizinis kūnas, bet ir dvasinės bei dorovinės vertybės.

Gana virtualių judesių

Karatė yra individuali sporto šaka, bet daug pratimų atliekama poromis.

Karatė treniruotė yra mažasis gyvenimo modelis: čia mokomasi pagarbos, nes egzistuoja diržų sistema ir hierarchija, mokomasi kovoti dėl savęs. Tai, ką pasieki savo darbu ir treniruodamasis, tokius rezultatus ir gauni egzaminų metu ar per varžybas – niekas kitas už tave nieko nepadarys.

"Tai klasikinės vertybės, kurios išgrynina, grąžina į laikus, kai nebuvo kompiuterių ir buvo vertinamas tikras judesys, o ne virtualus, – pabrėžė sporto medicinos gydytojas G.Tankevičius. – Dabar vaikai taip pasinėrę į virtualų pasaulį, kad susitapatina su kompiuterinių žaidimų herojais. Aš jiems primenu, kad savo gyvenimą teks nugyventi savo kūne ir pačiam su savimi, todėl herojų reikia kurti savyje."

Būti stipriam, atspariam, turėti savo nuomonę, siekti norimo rezultato, mokėti atsirinkti tai, kas svarbu gyvenime – tokius siekius įdiegti savo vaikams. Kiekvienas jų turi suprasti, kad jis yra savo gyvenimo – savo kūno ir savo vertės – kalvis. Tuo įsitikinęs mokslų daktaras G.Tankevičius.

Kauno klinikų sporto medicinos gydytojas Gediminas Tankevičius sulaukė kvietimo 2016 metų olimpiadoje Rio de Žaneire (Brazilija) prisijungti prie organizatorių medicinos personalo.

Gydytojas ką tik grįžo iš Šveicarijos, Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) būstinės Lozanoje. Ten jam iškilmingai įteiktas TOK sporto medicinos gydytojo diplomas. Šis įteikimas vainikavo dvejus metus trukusias sporto medicinos gydytojo programos neakivaizdines studijas, organizuojamas Tarptautinio olimpinio komiteto. Tai buvo pirmoji šios srities studijų programos absolventų laida, ją baigė 57 gydytojai iš viso pasaulio.

„Gausiausiai dalyvavo japonai – net šeši gydytojai. Japonų laukia nenumaldomai artėjanti 2020 metų vasaros olimpiada Tokijuje, jai Japonija jau ruošiasi“, – grįžęs į Lietuvą pasakojo dr. G. Tankevičius, studijų metu susipažinęs su kolegomis iš JAV, Australijos, Šveicarijos, Brazilijos, Egipto, Portugalijos, Irano, Indijos ir kitų šalių.

Organizatorių teigimu, šių kursų baigimo diplomas yra tarsi olimpinė kartelė. Studijų tikslas – nustatyti įrodymais pagrįstos medicinos standartus, kuriuos taikys viso pasaulio sporto medicinos gydytojai.

„Studijų programoje didelis dėmesys skirtas sportininkų sveikatai, kad jie nežalotų, bet rūpintųsi savo sveikata, kad sportinė karjera būtų ilgalaikė, o sportininkai nejaustų neigiamų savo sportinės karjeros pasekmių. Studijų programoje daug dėmesio skiriama sportiniam sąžiningumui, gydytojo etikai“, – dr. G. Tankevičius džiaugiasi, kad mokslai suteikė ne vien tiktai žinių, bet ir progą padiskutuoti su įvairių pasaulio šalių sporto medicinos gydytojais.

„Studijų lektoriai – iš gerai žinomų 9 pasaulio olimpinių sporto medicinos centrų. Įspūdį paliko patirtis Norvegijoje, kurioje vyko praktinis egzaminas. Gyvenome olimpiniame kaimelyje, matėme visą infrastruktūrą, jos privalumus“, – įspūdžiais dalijasi dr. G. Tankevičius, kuriam teko lankytis įvairiose šalyse, stažuotis JAV.

Kaip pasakojo dr. G. Tankevičius, studijų krūvis – 400 valandų per metus. Per dvejus metus iš viso susidarė 800 valandų. Didžioji studijų dalis vyko internetu, namų darbai ir šeši atsiskaitymai – straipsnių analizė, recenzijų rašymas, sporto medicinos strategijų kūrimas ir t. t. Šių neakivaizdinių studijų dalyvių amžiaus vidurkis – apie 40 metų, beveik pusė – turintys mokslo laipsnį. Stebėdamas besimokančius, Tarptautinis olimpinis komitetas atsirenka gydytojus, kuriuos kvies dirbti olimpinių žaidynių metu, taip pat – įgyvendinant projektus, susijusius su sportinių traumų profilaktika, visuomenės švietimu.

Įgytas žinias dr. G. Tankevičius perduos dėstydamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentams, olimpinius standartus atitinkantį gydymą pritaikys kasdienėje praktikoje dirbdamas su pacientais. Šiuo metu Lietuvos moterų krepšinio rinktinės gydytojas su krepšininkėmis ruošiasi Europos čempionatui.

Anot mokslinių tyrimų, ilgas sėdėjimas tampa pavojingesniu už rūkymą. Laidoje „Laba diena, Lietuva“ šia tema kalbėjęs Kauno klinikų sporto medicinos gydytojas dr. Gediminas Tankevičius sakė, jog šios dvi žalingos veiklos panašios tuo, jog jų padarinių sveikatai sportuodamas nebeištaisysi.

„Turime riboti sėdėjimą: daryti pertraukėles, kuo mažiau sėdėti ir kuo daugiau laiko darbe leisti aktyviau“, – kalbėjo gydytojas ir pridūrė, jog telefonu kalbėti galima ir atsistojus, o užuot rašius elektroninį laišką galima paėjėti iki kolegos.

Jis skaičiavo, jog sėdėjimo trukmė priklauso nuo profesijos, gyvenimo būdo – tolimųjų reisų vairuotojai, programuotojai, sulaukę 80-mečio, 30 savo gyvenimo metų greičiausiai bus prasėdėję.

Paklaustas, kuriems organams labiausiai kenkia ilgas sėdėjimas, G. Tankevičius vardijo mažąjį dubenį, kojas. Pasėdėjus ilgiau nei dvi – tris valandas šiose kūno vietose trinka kraujotaka. Ir vos kelios minutės stovimoje padėtyje, raumenų tempimo pratimų – vėl suaktyvina kraujotaką.

Geriausia, jei jūsų darbas leidžia sėdėti ne ilgiau, nei 20 minučių – prie tokio laiko žmogaus organizmas yra prisitaikęs.

„Sėdėjimo padėtis labai apkrauna stuburą, kelio sąnarius, trumpėja raumenys“, – neigiamą sėdėjimo poveikį toliau vardijo dr. G. Tankevičius.

Apsisaugoti nuo tokių negalavimų galima trumpomis pertraukėlėmis, mankštomis, netgi specialiomis programėlėmis, primenančiomis, jog jau „užsisėdėjote“.

2001 metų pasaulio kiokušin karatė vicečempionas, klubo "Stoikas" įkūrėjas bei Lietuvos moterų krepšinio rinktinės gydytojas Gediminas Tankevičius tapo Europos kiokušin karatė organizacijos (EKO) Medicinos komiteto nariu.

Medicinos mokslų daktaras G. Tankevičius yra puikiai žinomas tarp sportininkų, jo taikomi naujoviški metodai padėjo ne vienam atletui atsigauti po sunkių traumų. Kiokušin karatė 2 dano meistras dar studijuoja Tarptautiniame olimpiniame komitete - siekia gauti tarptautinį sporto medicinos diplomą.

G. Tankevičius teigia, kad veiklos EKO Medicinos komitete turės tikrai daug.

"Sportininkų saugumas, sužeidimų per varžybas mažinimas, garbingo varžymosi, antidopingo klausimai, trenerių ir sportininkų medicininis švietimas", - sritis, kuriose ketina darbuotis, vardino pasaulio vicečempionas.

G. Tankevičius tapo trečiuoju lietuviu EKO organizacijoje. Jos viceprezidentas yra Lietuvos kiokušin karatė federacijos (LKKF) garbės prezidentas Romas Vitkauskas, o LKKF prezidentas Vidmantas Poškaitis priklauso EKO Teisėjų komitetui.