– Kaip jūs galėtumėte apibūdinti daugelio žmonių požiūrį į pensiją?

– Tikrai yra žmonių norai ir poreikiai. Tačiau žmonės jaučia tam tikrus jausmus, jų netoleruoja – baimės, nerimo. Jie net nenori galvoti apie pensiją. Kas nori galvoti apie ją, kai ji asocijuojama su ligomis, gyvenimo pabaiga. Kitas dalykas – nerimas, nes nežinau, bijau ir nenoriu to pripažinti savo artimai aplinkai. Jaučiu gėda, kad kažko nemoku, neišmanau, ir apie tai nekalbu. Taip pat yra mūsų nuostatos ir įsitikinimai. Žinau daug žmonių, kurie sako, kad gal net nesulauks pensijos arba, jei sulauks, turi ne vieną ir ne du vaikus, todėl mano, kad pasirūpins juo ne valstybė, o vaikai. Šie įsitikinimai formuojasi ne šiaip sau. Realybėje yra pavyzdžių, kai taip nutinka. Pandemijos ir karo metu labai suaktyvėjo žmonių požiūris, kad turiu gyventi čia ir dabar. Jiems dabar reikia būsto, gražiai apsirengti, kurti šeima, gerai pagyventi. Ateitis per toli. Visi šie įsitikinimai, baimės ir nerimas adekvatūs. Tačiau jie susidurs su realybe, ateis laikas, kai tapsime pensinio mažiaus. Deja, statistika ir valdžia sako, kad pensija nebus tokia, kokios norėtume.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar pusė apklaustųjų tikrai nuoširdžiai pasitiki valstybe, ar toks požiūris atėjęs iš sovietmečio, kad valstybė privalo pasirūpinti?

Pandemijos ir karo metu labai suaktyvėjo žmonių požiūris, kad turiu gyventi čia ir dabar.

– Teisingi keli variantai. Žmonės turėjo sovietmečio patirčių, kad buvo duodama, ir tai turėjo įtakos, to vis dar tikisi. Tai lūkesčių nesuvaldymas. Pvz., aš 30 metų moku mokesčius, atiduodu dalį pinigų, kad dabartiniai pensininkai gyventų geriau, todėl turiu lūkesčių, kad ir mane išlaikys. Tačiau juk nebūtinai taip bus.

– Kokia situacija užsienyje? Ar mūsų požiūris išskirtinis?

– Yra skirtingų patirčių, dalis žmonių ir šalių šiuos lūkesčius suvaldę geriau, kita dalis – kaip mes.

– Kai kurių šalių gyventojai su darbo pradžia iškart rūpinasi ir jo pabaiga, tolesniu gyvenimu.

– Taip. Yra diegiama mintis, kad turiu pasirūpinti ateitimi pats. Tada yra sistema, kaip tai daryti – planuoti, ko siekiu ir kaip to pasiekti. Moko kiekvienu žingsniu pasidžiaugti, valdyti įpročius. Tikiuosi, kad tokių pavyzdžių ir mes Lietuvoje turėsime vis kuo daugiau.

– Koks galėtų būti veiksmų planas? Ar ne per vėlu rūpintis?

– Tikėjimas, kad kažkas pasirūpins, – gerai, bet rekomenduočiau galvoti ir atsakomybę paimti į savo rankas. Mokytis, edukuotis, bandyti suvokti, kaip veikia sistema, taupymas, kokius galiu pasirinkti sprendimus. Tai padės suvaldyti nerimą, baimę ir priimti tinkamiausius sprendimus.

„Pusė, kurios beveik nerasi feisbuke. Manau, kad daug kas tą pusę turi. Nėra madinga rodyti savo liūdesį ar iškilusius sunkumus ir abejones. Socialiniai tinklai tapo išpūsto pasigyrimo platformomis. Nors, kiek supratau, pirminė mintis buvo greitesnis ir patogesnis žinių apsikeitimas, visapusis bendravimas. Žinot ką, aš perlipsiu vieną iš savo baimių ir pasakysiu, kad ne, šiuo metu aš nesijaučiu laimingas, nesijaučiu atradęs, nesijaučiu kupinas energijos. Taip, daugelis simptomų rodo, kad tai depresija (nuvalkiotas terminas, kuris dažnai maišomas su lengvu liūdesiu). Ne, aš nesu geresnis nė už vieną iš jūsų. Nežinau nė vieno geresnio žmogaus už kitus. Kiekvienas yra unikalus savaip. Tiesiog vieni labiau priimtini, nei kiti, – feisbuke nuoširdžiai ir daugeliui netikėtai rašė V. Valiukevičius. – Taip, aš pakankamai daug žmonių "unfollow'inau" (nustojau sekti) vien dėl to, kad negriaužčiau savęs žiūrėdamas į jų keliones, šypsenas, naujus namus ar pirkinius. Kai norėsiu pasidomėti jais, tik tuomet ir užeisiu į jų paskyras. Kalbėdamasis su draugais supratau, kad ne vienas aš taip jaučiuosi. Kad daugelis yra įkliuvę į pasigyrimo, lyginimosi ar lenktyniavimo pinkles. Žinot ką, laikas išsilaisvinti. Laikas bent po truputėlį daryti pokyčius. Ir pradėti nuo savęs. Aš pradedu. Mieli draugai, aš sakau atvirai ir nebijant – šis laikotarpis man nėra lengvas. Aš nenoriu lenktyniauti. Aš noriu bendrauti. Ir man jūs patinkate tuomet, kai neuždengiate jokios savo pusės. Nulipkime nuo pjedestalų ir atsisėskime šiltiems pokalbiams ant suoliuko. Linkiu mums visiems tikros vidinės ramybės“, – rašė V. Valiukevičius.

"Kartu galime pakeisti pasaulį"

Šis jautrus ir nuoširdus Vaidoto laiškas sukėlė emocijų, palaikymo ir komplimentų laviną už drąsą ir atvirumą.

"Man kartais irgi norisi tą patį padaryti – nebesekti tų, kurie pernelyg demonstruoja savo gerbūvį. Lyg tai būtų svarbiausia", – rašė vienas komentatorius.

"Laikykis bro, "together we can change the world" (kartu mes galime pakeisti pasaulį). Normali būsena, bičiuli! Išpešk iš jos naudos (jei rasi jėgų)...kurk!... arba ramiai miegok! Praeina ji, tikrai žinau, nes bandžiau...laikykis!", – palaikymo nestokojo dar vienas feisbukietis.

"Tu šaunuolis, Vaidai! Rimtai sakau. Jei nesikurs – nesiparink. Atvažiuok pas mane į Palangą (turiu butą). Pajūrys gerai gydo (ir Palanga žiemą)", – sulaukė kvietimo dainininkas.

"Vaidotai, esi žmogus su kuriuo norisi kalbėtis, kurio nuomonė svarbi. Kurio minčių verta klausytis. Jei turėsi laiko – užeik. Nuoširdžiai lauksiu", – rašė Vaidoto sekėjas.