Vėliau aukštakulnius batus pamėgo jojikai – taip koja tvirčiau laikėsi balno kilpoje. Batus aukštais kulnais avėjo ir Europos monarchai – taip jie demonstravo savo viršenybę prieš pavaldinius. Turtuoliai saugodavosi nuo purvo avėdami kartais net ir 30 cm aukščio platforminius batus.

Tuo metu moterims avėti aukštakulnius buvo draudžiama. Vėliau taisyklės sušvelnintos ir drausta avėti tik tuos batus, kurių pakulnė aukštesnė nei 10 cm.

Lietuvoje aukštakulniai batai parduotuvių lentynas pasiekė XVIII a., jau tada juos avėjo ne tik kilmingos damos, bet ir valstietės. XX a. pradžioje aukštakulnius išpopuliarino pramogų industrija ir čia madas diktuojantis Holivudas kartu su dizaineriu Christianu Dioru priešaky.

Daugelio muzikų pomėgiai buvo nesusiję su jų pagrindine veikla

Kompozitoriai, dirigentai, atlikėjai taip pat turi įvairių pomėgių, kartais originalių, kartais keistokų ir nesusijusių su muzika.

Italų operos pasididžiavimas, kompozitorius Giacomo Puccini, paklaustas, kas jam rūpi be muzikos, atsakė labai trumpai: „Esu medžiotojas.“ O paskui paaiškino, kad medžioja vandens paukščius, gražias moteris ir gerus operų libretus.

Aistringas medžiotojas buvo ir Kipras Petrauskas. Ne be reikalo Kazys Binkis parašė vaikams knygelę „Zuikių sukilimas prieš Kiprą Petrauską“. Be kita ko, didysis  tenoras mėgo automobilius ir virtuoziškai juos vairavo.

O Wolfgangas Amadeus Mozartas buvo gero vyno mėgėjas. Nors per neilgą savo gyvenimą (35 metus) sukūrė 626 įvairiausių žanrų kūrinius, šis genijus rasdavo ir laisvų valandėlių pramogoms bei pomėgiams. Tada jis žaisdavo biliardą. Sprendžiant iš amžininkų vertinimų, kompozitorius ir šioje srityje buvo virtuozas.

Ne visi žino, kad dar jis labai mėgo jodinėti. Gyvendamas Vienoje, jis turėjo žirgą, kurį už 14 dukatų pardavė 1791 m. likus dviem mėnesiams iki mirties.

Su kuo susijęs žodis „taboras“?

Turbūt pirmas dalykas, apie kurį būtų galima pagalvoti išgirdus žodį „taboras“, tai – romų gyvenama vieta. Arba kiek anksčiau, iki bendruomenė tapo sėsli, tai – į naują vietą užklydusių romų įrengta stovykla, išsiskirianti arklių traukiamais vežimais.

Tačiau iki tol, pavyzdžiui, Abiejų Tautų Respublikos laikais, taboru buvo vadinama tam tikra karinė stovykla, kai jos pakraščiai aplink karių palapines saugumo sumetimais būdavo užbarikaduojami karinėms atsargoms gabenti skirtais vežimais. Štai 1699 m. Respublikos kariuomenę aprašęs prancūzas François Paulinas Dalairacas teigė, kad tokia stovykla atrodo „didinga, nepaprasta, netgi nuostabi“.

Visgi toks vežimų panaudojimas karyboje nebuvo lietuvių ir lenkų išradimas. Turbūt pirmą kartą plačiai tokia kovos forma, vokiškai dar vadinta wagenburg (vežimų tvirtovė), buvo pasitelkiama XV a. pirmos pusės religinių karų Čekijoje metu. Ja naudodavosi vadinamieji „taboritai“, vardu susiję su pagrindiniu savo centru – naujai įkurtu ir biblinio kalno vardu pavadintu Taboro miestu Bohemijoje, kur siekta sukurti naują, lygybės idealais grįstą, krikščionišką bendruomenę.

Į konfliktą su katalikais įsivėlę taboritai stokojo sunkiosios raitijos bei ieškojo efektyvaus būdo nuo jos apsiginti, todėl ir griebėsi tokios taktikos. Šitaip tokia mūšio metu net vežimu judėti galėjusi tvirtovė ir imta vadinta „taboru“.

G. Puccini muzika, įspūdingi solistų balsai, užburiantys kostiumai ir unikaliai 1950-ųjų Paryžiaus atmosferą atkurianti scenografija – visa tai žiūrovus nunešė į jaudinantį „Bohemos“ pasaulį.

„Mūsų visų tikslas – kad spektaklis būtų genialus, jis negali būti tik geras – tai reikštų, kad jis vidutiniškas. Dėl tokio neverta būtų dirbti dieną ir naktį, suvilti žmonių iš viso pasaulio“, – premjeros išvakarėse operos sėkme buvo tikra jos režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Prieš dešimtmetį meteoru įsirėžusi į lietuviškos operos padangę ir joje išdeginusi „bohemiečių“ vardą „Bohema“ į pajūrį atkeliavo tokia pat stulbinanti, tačiau kartu ir neatpažįstama. „Kaskart, net po nedidelės pertraukos grįžęs prie kūrinio, jame išgirsti naujų dalykų. Kažką atrandi, kažką supranti naujai ar kitaip“, - sakė šįkart spektaklį statęs talentingas operos režisierius Gediminas Šeduikis, kurį D. Ibelhauptaitė su džiaugsmu vadina lygiaverčiu kūrybos partneriu.

Pagrindinių „Bohemos“ herojų vardais Palangoje puošėsi naujos kartos operos žvaigždės – Merūnas Vitulskis ir šį pavasarį „Auksiniu scenomis kryžiumi“ apdovanota Viktorija Miškūnaitė. Įspūdingai pasirodė Aistė Pilibavičiūtė, Mindaugas Rojus, kiti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai.

Išskirtinius, personažų asmenybes atspindinčius ir papildančius kostiumus kūrė dizaineris Juozas Statkevičius, scenografiją britas Dickas Birdas. Operą dirigavo dirigentas Tomas Ambrozaitis. G. Puccini opera „Bohema“ Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradėjo festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Jausmingas operos siužetas, perteiktas įtaigia solistų vaidyba ir įstabiais balsais nepaliko abejingų – spektaklio pabaigoje brauktos ašaros ir skambėjo galinga plojimų banga.

„Bohemos“ premjera subūrė pilną salę žmonių ne tik iš regiono, bet ir iš visos Lietuvos. Jų gretose ir daugybė žymių veidų iš verslo, politikos, meno pasaulio.

Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovų, bilietų į premjerinius „Bohemos“ spektaklius jau nebėra. Visi, norintys pamatyti dešimtmečio opera Klaipėdoje jau dabar tituluojamą „Bohemą“, tai galės padaryti spalį.