„Mėgstu obuolius, todėl ilgainiui susikaupė receptų, kur šie vaisiai tinka, – sako autorė. – Juk iš obuolių galima ne tik pyragus kepti. Sužinojau nemažai gudrybių, kurios padeda greičiau, skaniau, lengviau tuos patiekalus pagaminti. Gerai prisimenu, kaip močiutė į bulvienę ar barščius įmesdavo keletą skiltelių rūgščių obuolių, kad sriubos skonis būtų geresnis.“

Pokalbyje su G. Barauskiene – apie jos puoselėjamą sodą, skaniausias obuolių veisles ir atradimus.

– Anglai sako: „Obuolys per dieną sveiką padaro kiekvieną.“ Galima spėti, kad jiems pritariate ir net neabejojate?

– Visa mūsų šeima obuolius labai mėgsta. Kai nebelieka jų iš savo sodo, perkame. Vienas didelis skyrius šaldytuve skirtas obuoliams. Vos tik jis ištuštėja – pripildomas iš naujo. Per daug metų esame išsiaiškinę, kuriame prekybos tinkle yra skaniausių ir kokybiškiausių obuolių. Neretai jų perkame turguje. Patys skaniausi obuoliai – iš mano mamos sodo kaime, kur dera dar mano senelio sodintos obelys. Rudenį mama juos gabena į sulčių spaudyklą, per žiemą mums nepristinga obuolių sulčių. Jas ne tik geriame, dažnai iš jų gaminu želė. Dažniausiai obuolius valgome vienus, žiemą kepame orkaitėje. Nemažai jų sunaudojame patiekalams ruošti – saldiems ir nesaldiems.

– Iš kur ta meilė obuoliams?

– Kaimiški obuoliai nepaprastai skaniai kvepia – įėjus į patalpą, kur mama juos laiko, atrodo, kad sugrįžau į senelių sodą Pocių kaime, Šilutės rajone, kur prabėgo mano vaikystės savaitgaliai ir atostogos. Gaila, iš to sodo liko tik kelios obelys. Vienoje jų senelis mums su sese buvo įtaisęs sūpuokles, galėjome suptis dviese.

Su seneliu vaikščiodavome po sodą. Būdavau šalia, kai jis obelis genėdavo ir skiepydavo. Vaismedžiams skiepyti skirtus ūglius pamerkdavo į vandenį – taip tikrindavo, ar jie gyvybingi: jei skęsta – tinkami, išplaukę paviršiun – per sausi. Žinau, kad obelų šakos kur kas tvirtesnės už slyvų ir trešnių – kai vaikystėje karstydavomės po medžius, visada išlaikydavo.

Močiutė žiemai ant krosnies pridžiovindavo obuolių, virdavo obuolienes ir džemus, juos laikydavo molinėse puodynėse, aprištose drobe. Ant duonos riekės tepdavome naminio saldžios grietinėlės sviesto, ant jo – džemo ir užgerdavome pienu. Nepamenu, kad būtume prašiusios močiutės iškepti tortą ar pyragą, nes ta duona su sviestu ir džemu buvo desertų desertas.

Kitas mūsų mėgstamas skanėstas buvo obuolių blynai. Močiutė obuolius supjaustydavo nestorais griežinėliais, pamerkdavo į tirštą blynų tešlą ir kepdavo keptuvėje ant krosnies. Šį receptą rasite mano knygoje. Visai autentišką šių blynų skonį patirsite, jeigu į tešlą įmaišysite ne kefyro, o rauginto pieno ir blynus kepsite lydytuose taukuose.

Seneliai pasakodavo, kad jų sodas turi paslaptį – vasaros naktimis jame galima pamatyti kylančias liepsneles (žaltvyksles). Šioje vietovėje yra buvę senkapiai. Tai liudija ir valstybinis ženklas, stovintis šalia sodo. Senelių sodas užaugino mane, dabar aš auginu savo sodą.

Atradimai: apetitą žadinančiomis nuotraukomis iliustruotoje knygoje „Viskas iš obuolių“ (išleido BALTO leidybos namai) yra 81 receptas.

– Koks tas sodas, kuris puoselėjamas greta jūsų namų?

– Mūsų sode auga obelys ir slyvos. Sodui beveik 20 metų, dar palyginti jaunas. Turime ‘Auksį’, ‘Shampion’, ‘Delikatesą’, ‘Alyvinį’. Vieną obelį šiemet smarkiai apgraužė kiškis – gegužę, kai pilnos pievos žolės. Negalėjome patikėti, kai pro langą pamatėme iš tolo šviečiantį kamieną be žievės. Dvi obelis – ‘Shampion’ ir ‘Beržininkų ananasinį’ – praradome pernai, todėl šį rudenį sodinome iš naujo. Išsiaiškinome, kad toje vietoje, kur jos augo, tėra plonas derlingo dirvožemio sluoksnis, giliau – labai kietas nederlingas gruntas.

Man labai brangi obelis ‘Sierinka’, liaudiškai vadinama moline obelimi, auga mano mamos sode. Iš ten parsivežu „molinukų“. Šią obelį seneliai parsigabeno iš senosios sodybos, kai dėl vykdomos laukų melioracijos buvo priversti iš vienkiemio persikelti į gyvenvietę. Ji prigijo ir džiugina iki šiol.

– Kokia obuolių veislė jums gardžiausia?

– Mano mėgstamiausia obelis ‘Shampion’, ji kasmet dera, nepramečiuoja, jos obuoliai saldžiarūgščiai, sultingi ir termiškai apdoroti išsaugo rausvą spalvą, pernelyg nesukrinta, išlaiko formą. Džiaugiuosi, kad dabar ją ir vėl turiu savo sode.

– Iš kur gimsta idėjos, kaip dar galima panaudoti obuolius?

– Patiekalų, kuriems naudojami obuoliai, yra begalė. Būtų galima surinkti receptų visai knygų serijai. Obuoliai yra toks ingredientas, kuris turbūt nesugadintų jokio patiekalo skonio. Jie tinka įmaišyti į daugelį salotų, dera su mėsa ir žuvimi. Iš obuolių gaminami įvairūs pikantiško skonio pagardai. Žinoma, daugybės desertų svarbiausias ingredientas yra obuoliai.

Patiekalų idėjos – iš šeimos susibūrimų, iš artimųjų ir draugų namų, iš žurnalų ir interneto, iš kelionių. Būna, suintriguoja išgirstas pavadinimas, skonis arba vaizdas. Tada ieškau recepto, gaminu, ragauju. Pavyzdžiui, daug obuolių pyragų kepama iš tokių pat produktų, bet vieni jų pavyksta skanūs, o kiti – labai skanūs. Manau, itin svarbu produktų proporcijos.

Gamindama patiekalus iš obuolių naudoju svarainių sirupą, ypač žiemą ir pavasarį, kai obuolių skonis blankesnis. Svarainiai – lyg mažieji obuolių broliai, kurie turi malonios rūgšties ir labai skaniai kvepia.

Dar noriu paminėti tai, kad prie kulinarijos knygos turinio gali prisidėti visi. Labai patiko kažkur išgirsta mintis, kad kiekvienas besinaudojantis knygos receptu yra tarsi bendraautoris ir savo pastebėjimus, atradimus ir patarimus gali pasižymėti. Tokia knyga turės dar didesnę išliekamąją vertę šeimos kulinarijos knygų lentynoje.

Obuolių, pankolių ir riešutų salotos

150 g skrudintų lazdynų riešutų be luobelių,

2 saldžiarūgščiai obuoliai,

1 vidutinio dydžio pankolis.

Užpilui:

3 šaukštai baltojo vyno acto,

1 šaukštelis Dižono garstyčių,

1 šaukštas medaus,

¾ šaukštelio druskos,

¼ šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų,

6 šaukštai alyvuogių aliejaus.

Riešutus peiliu perskelkite pusiau arba sukapokite smulkiau. Obuolius perpjaukite į keturias dalis. Tada ketvirčius plonai supjaustykite pjaustykle „mandolina“. Pankolį padalykite į keturias dalis ir taip pat supjaustykite „mandolina“. Dubenėlyje šakute sumaišykite visus užpilo ingredientus. Obuolius, pankolius ir riešutus apliekite užpilu ir lengvai pamaišykite, kad jis įsigertų į visus ingredientus.

Patarimai

* Salotas galima papildyti salierų stiebų griežinėliais ir parmezanu.

* Nuo lazdynų riešutų luobeles pašalinsite taip: riešutus suberkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos ir retsykiais pamaišydami 25 min. skrudinkite 200 °C temperatūros orkaitėje. Tada riešutus suberkite ant virtuvinio rankšluosčio. Atvėsusius delnais patrinkite į rankšluostį ir luobelės atšoks.

Įdaryta antis su keptais obuoliais

1 antis (1,3–1,5 kg),

2 ½ šaukštelio druskos,

½ šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų,

3 šaukštai aliejaus,

120 g džiovintų slyvų,

400 g vištų kepenėlių,

4–6 kvapieji pipirai,

2 morkos,

3 svogūnai,

2 šaukštai sviesto,

200–300 ml natūralių obuolių sulčių,

2 šaukštai tirpinto sviesto,

6 saldžiarūgščiai obuoliai.

Antį nuplaukite ir nusausinkite. Lėkštėje sumaišykite šaukštelį druskos su pipirais ir šaukštu aliejaus. Šiuo mišiniu įtrinkite antį. Slyvas kiaurasamtyje perliekite verdančiu vandeniu ir palikite apdžiūti. Kepenėles perliekite šaltu vandeniu ir sudėkite į puode verdantį vandenį. Įberkite šaukštelį druskos, suberkite kvapiuosius pipirus. Virkite maždaug 20 min. Morkas stambiai sutarkuokite. Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, sudėkite į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir pabarstykite likusia druska. Pamaišydami kepkite ant nesmarkios kaitros 10 min. arba kol ims rusvėti, karamelizuotis. Tada sudėkite morkas, sviestą ir dar 5 min. kepinkite. Išvirtas kepenėles išgriebkite į dubenį, sudėkite kepintus svogūnus ir morkas, viską sutrinkite elektriniu smulkintuvu iki vientisos masės. Sudėkite slyvas ir išmaišykite. Šiuo įdaru prikimškite antį, ertmę sukabinkite mediniais smeigtukais. Dėkite antį krūtinėle žemyn į troškintuvą, užpilkite obuolių sultimis, uždenkite ir pašaukite į 200 °C temperatūros orkaitę 40 min. Tada karštį sumažinkite iki 160 °C ir troškinkite dar 2–2,5 val., kol mėsa palietus bus labai minkšta. Antį vis atidenkite ir apliekite sultimis iš troškintuvo. Ištroškintą antį perkelkite ant grotelių, patepkite ištirpintu sviestu ir 15–20 min. paskrudinkite 200 °C temperatūros orkaitėje nustatę grilio režimą. Ančiai likus kepti 30–40 min., obuolius sudėkite į kepimo indą ir taip pat pašaukite į orkaitę. Iškeptą antį patiekite su kepenėlių įdaru ir keptais obuoliais.

Patarimas

* Įdarui galima naudoti ir ančių kepenėles.

Obuolių, apelsinų ir rikotos pyragas

400 g saldžiarūgščių obuolių,

1 apelsinas,

50 ml šviežiai spaustų apelsinų sulčių,

300 g rikotos,

130 g maltų migdolų,

70 g kukurūzų krakmolo,

10 g kepimo miltelių,

5 g sodos,

3 kiaušiniai,

120 g cukraus,

½ šaukštelio druskos,

1 šaukštas miltelinio cukraus,

1 šaukštas apelsinų sirupo.

Obuolius supjaustykite skiltelėmis. Apelsiną nuplikykite verdančiu vandeniu ir susmulkinkite (žievelės nenulupkite, ji svarbus šio pyrago prieskonis!). Sudėkite vaisius į smulkintuvą, supilkite apelsinų sultis ir viską sutrinkite iki tyrės. Ją supilkite į dubenį, įmaišykite rikotą, maltus migdolus, kukurūzų krakmolą, kepimo miltelius ir sodą. Kiaušinius su cukrumi ir druska išplakite iki standžių putų, įmaišykite į tešlą. Tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą 23 cm skersmens kepimo formą ir pašaukite į 180 °C temperatūros orkaitę. Kepkite 1.10 val. arba kol kepinio vidurys sutvirtės. Jei viršus ruduoja per greitai, jį pridenkite kepimo popieriumi arba folija. Pyragas bus drėgnas, šilkinės tekstūros. Prieš patiekdami apibarstykite milteliniu cukrumi, apliekite apelsinų sirupu. Ragaukite karštą arba šaltą.

Patarimas

* Pyragas keps trumpiau, jeigu supilsite į didesnio skersmens formą.

– Giedre, šios knygos idėja tikriausiai gimė pro langą žvelgiant į savo sodą?

– Baigdama rankraštį pajuokavau, kad šią knygą parašiau savo dukroms. Nedaug laiko lieka būti kartu, ne kasdien visi susėdame vakarienės. Kada nors, perskaičiusios knygą, jos atras mūsų namų receptus ir tikras istorijas, patarimus, kurie padės savo lysvėje užveisti žalumynų, padrąsins užsiauginti savo obelį. Kai tik atsiras noras tai daryti. Sodo istorijos – tai žmogaus istorijos. Pats žmogus yra tarsi sodo alegorija, jame ir žiedai skleidžiasi, ir piktžolės dygsta, kartais lakštingalos suokia, o kartais varnos kranksi. Iš tikrųjų sudėtinga ir pačiai pasakyti, apie ką labiau ši knyga: apie sodą, apie šeimą, patiekalų ar laimės receptą. Bet labiausiai, man atrodo, norėjau papasakoti apie savo senelius.

– Užsimenate, kad senelių namai buvo vieta, kur galėjote pasijusti lyg užutėkyje nuo gyvenimo negandų.

– Seneliai gyveno vienkiemyje šalia sienos, kažkada skyrusios Lietuvą ir Mažąją Lietuvą, netoli Švėkšnos miestelio. Jų ūkyje su didžiuliu sodu prabėgo visi mano savaitgaliai, šventės ir atostogos. Čia buvo karvių, arklių, avių, ančių, vištų, žąsų, šuo ir katinas, senelis laikė bičių. Su sese dalyvavome visuose ūkio darbuose, matėme, iš kur ir kaip ant stalo atsiranda sviestas, sūris, dešros, kumpis, kaip sodinamos ir kasamos bulvės, kaip skiepijami vaismedžiai, iš kur imamas medus. Šalia buvo Begėdžių giria su savo gėrybėmis. Pro sodybą tekėjo Ašvos upė. Ji ir dabar teka, tik sodybos jau nebėra, kaip ir viso Pocių kaimo. Senelių ūkio vietoje liko eglė, kelios obelys ir daug gražių prisiminimų. Dauguma jų apie maistą, nes gyvenimas kaime, darbai – viskas kaip nors susiję su maisto auginimu ir gaminimu. Dalis knygos istorijų – iš čia. Gera į jas sugrįžti, nes vėl viską matai vaiko akimis, be rūpesčių šešėlio.

– Ten ir įvyko pirmieji eksperimentai virtuvėje?

– Kai močiutė į trobą parnešdavo kibirą pieno, leisdavo šaukštu nugriebti putas. Puodelyje jas maišydavau su pelenais ir namiškiams siūlydavau tos košės paragauti... Iš tikrųjų, kiek save atsimenu, stebėjau arba dalyvavau visuose maisto ruošimo darbuose, tai buvo sava ir suprantama. Bet visą laiką rūpėjo ir naujovės. Dar vidurinėje mokykloje iš sviesto, grietinėlės, cukraus ir kakavos išsivirdavau karšto šokolado. Studijų laikais su kambario draugėmis Saulėtekyje ėjome rinkti sraigių, paskui gaminome... Būtų galima sakyti, kad mano su maistu susijusi veikla – patiekalų gaminimas ir fotografavimas – yra išsipildęs senelio linkėjimas. Kai reikėjo rinktis, kuo gyvenime būsiu, jis man patarė rinktis su maistu susijusią profesiją. Dabar suprantu: iš dalies tokį norą lėmė jo gyvenimiška patirtis, Norilsko lageryje išgyventas dešimtmetis. Ką šiandien darau, su maistu labai artimai susiję dalykai.

Palaiminimas: G.Barauskienės su maistu susijusi veikla – patiekalų gaminimas ir fotografavimas – yra išsipildęs senelio linkėjimas.

– Knygoje prisiminimais grįžtate į senelių sodą, tačiau dabar rūpinatės ir savuoju, taip pat dažnai lankotės mamos ūkyje.

– Jie visi – senelių, mamos ir mano pačios – man yra vienas sodas, vieta, kur man gera būti, sugrįžti. Kuo toliau, tuo geriau jaučiu, kaip man savo medžių, lysvių ir gėlių reikia. Net keliaudama po kitas šalis susirandu ten esančius sodus, botanikos sodus, parkus ir oranžerijas. Čia jaučiuosi gerai, labai gera matyti augalus, stebėti jų augimą, žydėjimą, vaisius. Patinka fotografuoti. Mano pačios sodas nedidelis, medžiai dar gana jauni, darbų jame ne tiek ir daug. Tai ne darbai, labiau poilsis, hobis, meditacija, padedanti atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Manau, žmogui ryšys, sąlytis su gamta labai svarbu. Augalų ir juos mėgstančių žmonių kompanija man labai miela.

Noriu ir stengiuosi, kad dukros užaugtų žinodamos, koks yra tikro pomidoro skonis, kaip kvepia braškės, kaip pasigaminti maisto, kuris džiugina.

– Kaip jūsų rankose atsirado fotoaparatas?

– Per 2008–2010 m. ekonomikos krizę gavusi iš darbdavio išeitinę nusprendžiau nusipirkti profesionalams skirtą fotoaparatą. Investicija buvo rizikinga, bet labai pasiteisino. Lengviausias dalykas, kurį galiu fotografuoti, man atrodė maistas, iki šiol įdomu tai daryti. Fotografuoti išmokau savarankiškai. Pirmąsias fotoaparato mygtukų funkcijas paaiškino pažįstamas fotografas. Pagrindinis impulsas buvo sukaupta patirtis ir įdirbis leidybos įmonėje, kurioje vadovavau keliems žurnalams, juose taip pat buvo maisto rubrika. Kai rankose atsirado fotoaparatas, žinojau, ką darysiu. Po pirmų bandymų supratau, kad man tai patinka ir sekasi.

– Kokius patiekalus gaminate namuose?

– Maistas turi būti skanus ir sveikas. Su namiškiais neturime tikslo tapti vegetarais, bet labai mėgstame daržovių patiekalus ir daug iš jų gaminame. Vaisių, uogų daržovių, žalumynų nemažai galime užsiauginti patys, daugiau atsivežame iš kaimo, užaugintų mamos. Ko negalime užsiauginti, pasigaminti – perkame. Be turgaus ir parduotuvės neišsiverstume, bet noriu ir stengiuosi, kad dukros užaugtų žinodamos, koks yra tikro pomidoro skonis, kaip kvepia braškės, kaip pasigaminti maisto, kuris džiugina. Mėgstame ir tradicinę lietuvišką, ir kitų šalių virtuvę. Dukroms gerai pavyksta gaminti Azijos patiekalus ir saldumynus. Vyras juokauja esąs žaliavalgis, nes gamina gardžias salotas. Pati labai mėgstu Italijos virtuvę. Išvykę į keliones ragaujame nematytų valgių, vaisių, uogų ir daržovių, labai patinka kitų šalių turgūs. Apskritai maistas man yra sritis, kuri nenustoja dominti,  stebinti, intriguoti ir kaip vartotoją, ir kaip fotografę. Tad ir knygoje rasite įvairiausių receptų – nuo mano mamos konservuotų agurkų ir pomidorų, kurie turbūt skaniausi Žemaitijoje, iki cukinijų žiedų tešloje ar itališkų sausainių cavallucci.

– Manau, klausia to dažnas: ar namiškiai visuomet ir mėgaujasi tokiu maistu, kokį matome jūsų nuotraukose?

– Taip, šeima mėgaujasi tokiu maistu, koks yra fotografijose, ir ne tik. Mėgaujasi ir tuo, kuris nepatenka į fotografijas... Juk pasitaiko, kai kas nors nepavyksta. Tada jie juokais linki, kad ir vėl nepavyktų, – tada greičiau gauna ragauti. Kai būna alkani, sako: "Tu savo dalį pasiimk ir fotografuok nors ir visą dieną, o mūsų atiduok mums." Kai žinau, kad fotografuosiu, aišku, stengiuosi dailiau supjaustyti, iškepti. Bet, būna, neplanuotai kas nors pavyksta taip gerai, kad imu fotoaparatą ir išnešu pietus šeimynai iš panosės kur nors į sodą... Dar labiau patinka, kai pagamina kiti ir man telieka nufotografuoti.

Pyragas su lapinių kopūstų ir riešutų įdaru

(6 porcijoms)

Tešlai reikės:

225 g miltų,

200 g sviesto,

30 g tarkuoto kietojo sūrio,

2 šaukštų grietinės,

1 kiaušinio,

½ šaukštelio druskos,

1 šaukštelio cukraus.

Įdarui reikės:

4–5 šaukštų aliejaus,

1–2 svogūnų,

1 ½ šaukštelio druskos,

150 ml baltojo vyno,

500–600 g lapinių kopūstų be kotų,

3 skiltelių česnako,

450 g porų baltosios dalies,

2–3 šaukštų alyvuogių aliejaus,

½ šaukštelio cinamono,

1 šaukštelio maltų kuminų,

¼ šaukštelio aitriosios paprikos,

¼ šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų,

60 g kedrinių pinijų,

1 citrinos sulčių,

1 kiaušinio.

Virtuviniame kombaine peiliukų antgaliu sumaišykite miltus, sviestą ir kietąjį sūrį – išeis trupinių masė. Į ją sudėkite grietinę, kiaušinį, druską, cukrų ir užmaišykite tešlą. Sulipdykite ją į kamuolį, įvyniokite į maistinę plėvelę ir padėkite 30 min. į šaldytuvą. Įdarui keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite nuluptą ir susmulkintą svogūną, užberkite druską ir 8–10 min. pamaišydami kepkite ant vidutinės kaitros, kol pradės karamelizuotis. Užpilkite vyną ir pamaišydami kaitinkite 2–3 min. Tada sudėkite vandeniu perlietus supjaustytus lapinius kopūstus. Užpilkite 3–5 šaukštus vandens, pamaišykite, keptuvę uždenkite dangčiu ir viską 5–7 min. troškinkite. Sudėkite nuluptus, sutrintus česnakus, susmulkintus porus, alyvuogių aliejų, pamaišykite, keptuvę uždenkite dangčiu ir dar 10 min. retsykiais pamaišydami troškinkite. Tuomet įmaišykite prieskonius, kedrines pinijas, citrinos sultis, sumažinkite karštį ir dar 5–7 min. troškinkite. Atidengus keptuvę skysčio joje bus beveik nelikę. Padėkite įdarą atvėsti. Iš dviejų trečdalių tešlos iškočiokite 1 cm storio lakštą ir įklokite jį į kepimo indą. Kraštus peiliu padailinkite. Iš likusios tešlos iškočiokite apskritimą – juo uždengsite pyrago įdarą. Įdarą keptuvėje šaukštu paspauskite – jei atsirado skysčio, jį nusemkite. Troškintus žalumynus sudėkite ant tešlos kepimo inde. Ant viršaus užklokite tešlos apskritimą, padarykite jame plyšį garams išeiti, kraštus dailiai užsandarinkite. Aptepkite pyrago viršų kiaušinio plakiniu. Galima ant viršaus uždėti keletą šalavijų lapelių. Kepkite iki 180–200 °C įkaitintoje orkaitėje maždaug 25 min.

Vyniotinis su varške ir uogomis

(6–8 porcijoms)

Tešlai reikės:

4 kiaušinių,

druskos,

150 g cukraus,

160 g viso grūdo kvietinių miltų,

½ šaukštelio kepimo miltelių,

1 šaukšto miltelinio cukraus.

Įdarui reikės:

400 g varškės,

300–400 ml grietinėlės (35 proc.),

4–5 šaukštų cukraus,

saujos braškių, šilauogių.

Kiaušinius išplakite su žiupsneliu druskos ir cukrumi iki standžių putų. Įsijokite į juos miltus ir kepimo miltelius. Tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą 30 x 25 cm dydžio skardą. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje maždaug 15 min. Iškeptą lakštą su popieriumi padėkite ant stalo, užklokite lininiu rankšluosčiu, suvyniokite lyg vyniotinį ir siūle žemyn palikite atvėsti. Tada atsargiai, netiesindami jį išvyniokite, nuimkite rankšluostį ir popierių. Lakšto neištiesinkite. Įdarui varškę ir 3–4 šaukštus grietinėlės sutrinkite iki vientisos masės. Likusią grietinėlę išplakite su cukrumi iki purumo ir sumaišykite su varške. Šią masę tolygiu sluoksniu užtepkite ant kepinio, užberkite susmulkintas braškes, šilauoges ir lakštą vėl suvyniokite į vyniotinį. Paguldykite jį ant lentelės siūle žemyn. Padėkite vyniotinį į šaldytuvą stingti 2–3 val. Prieš patiekdami apiberkite jį milteliniu cukrumi.

Padės pasisemti įkvėpimo

BALTO leidybos namų naujiena – šeimos receptų knyga. Pasak jos autorės G.Barauskienės, ji skirta pasisemti įkvėpimo, kai atsibosta kasdien ruošti vakarienę, kai nebepastebite, kokie gražūs pomidorai, iš kurių pjaustote salotas, kai nebedžiugina maistas. Atsivertę šią knygą pasijusite namuose, kur šeimininkams patinka ruošti valgį, dalijamasi receptais, idėjomis, patirtimi ir įspūdžiais. Knygoje pateikiami gardžių ir lengvai paruošiamų patiekalų receptai iš sodo ir daržo gėrybių, galbūt augančių ir prie jūsų namų. Fotografijos įkvėps ne tik gaminti, bet ir patiems pasisodinti vaismedžių, susikasti daržovių lysvę ir galbūt netgi fotografuoti. Sodas, daržas, o neretai ir virtuvė yra vieta, kur galima pasitraukti nuo dienos rūpesčių ir skubėjimo. Šalia receptų papasakotos trumpos asmeniškos istorijos pažadins jūsų pačių prisiminimus, grąžins į jūsų vaikystės sodus.