– Kokią vietą jūsų širdyje užima Klaipėda?
– Nors mokyklą pradėjau lankyti Klaipėdoje, ją baigiau Vilniuje, o šiuo metu studijuoju ir dirbu Kaune. Per tuos metus nuo išvykimo gerai pažinau dviejų didmiesčių skubėjimą ir užimtumą. Mano vaikystės Klaipėda šiandien yra saugus apkabinimas, kuriame niekam nieko nereikia įrodyti. Mėgaujuosi galimybe vaikščioti lėtai, o Klaipėda ją suteikia, todėl stengiuosi į gimtąjį miestą atvažiuoti ir visus apkabinti bent kartą per mėnesį.
– Į kurią pasaulio vietą norėtumėte nuolat sugrįžti?
– Mintimis nusikėliau į Juodkrantę, paskui į mažą miestelį Amerikoje, Bullfrog. Supratau, kad sugrįžti čia norisi, nes yra kas laukia. Visada noriu grįžti į artimų žmonių glėbius, o jie ir Juodkrantėje, ir skubančiame Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Bullfroge, ir Niujorke. Bet pamiršus filosofiją, manau, kad teisingiausias atsakymas yra Lietuva. Kad ir koks gražus ar viliojantis galimybėmis yra pasaulis, noriu likti ištikima ir įsipareigojusi savo šaliai, kurioje užaugau.
– Kiek pasaulio valstybių esate aplankiusi?
– Mes dažnai sureikšminame skaičius. Savo amžiaus, pažymių, svorio, atlyginimo, perskaitytų knygų, surinktų „patinka“ paspaudimų socialinėje erdvėje, bet skaičiai mūsų neapibūdina. Aplankiau pakankamai valstybių, kad pagaliau tai suprasčiau, bet nepakankamai, kad nebeliktų, ką suprasti dar.
– Baigusi mokyklą, nusprendėte nestudijuoti ir išvykti į Australiją, praleidote ten vienerius metus. Ko išmokote šios kelionės metu?
– Svarbiausia pamoka, kurią gavau atsidūrusi toli nuo namų ir visų brangių bei padėti pasiruošusių žmonių: nepavyksta sukurti tvirtų ir tikra meile pagrįstų santykių su kitais, kol neturi tokio santykio su savimi. Pirmieji keturi mėnesiai šioje tolimoje šalyje buvo ne apie naujos šalies, bet apie savęs, atsidūrusios nepatogioje situacijoje, pažinimą. Būdami tarp žmonių labai lengvai negirdime savo širdies ir leidžiame už ją kalbėti kitiems, kol galiausiai jos nebegirdime ir prarandame visas meilės funkcijas. Šis vienatvės laikas buvo apie savęs, su kuria praleisiu visą gyvenimą, pamilimą. Apie supratimą, kas mane skaudina ar jau įskaudino, pripažinimą, ko bijau ir ko gailiuosi, girdėjimą to, ką iš tikrųjų galvoju ir jaučiu, galiausiai apie viso to priėmimą ir apie atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimą.
– Šiuo metu esate Jungtinėse Amerikos Valstijose ir čia jau lankotės ne pirmą kartą. Kuo taip traukia ši valstybė?
– Labiausiai traukia žmonėmis, kuriuos sutikau. Amerikiečiai nuolat dovanoja komplimentus, nebijo pradėti pokalbį su nepažįstamuoju, o tai mane praturtina. Taip pat negaliu pamiršti gamtos didybės, kuri kas kartą priverčia mane nusileisti ant žemės, atsipalaiduoti ir vėl patikėti, kad viskas bus gerai.
– Koks jausmas aplanko, kai lėktuvas nusileidžia Lietuvoje?
– Grįžimas į Lietuvą išgrynina, ką pakeitė išvažiavimas. Tik kasdienybėje galiu pamatyti tuos gražius pokyčius, kurie manyje įvyksta, kai keliaudama sugebu kirsti ne tik valstybių, bet ir savo širdies sienas. Sugrįžusi visada lengviau atsidūstu, nes manyje akimirksniu apsigyvena visiško saugumo jausmas. Nors tas saugumo jausmas ne visada patogus, jei iš šalies išvykstu ilgesniam laikui, tam tikra prasme priprantu prie nuolatinių iššūkių, nepažįstamų kraštovaizdžių, žmonių, nesuplanuotų dienų, tad kartais sudėtinga sutilpti į Lietuvoje susikurtą kasdienybę.
– Turite daugybę veiklų, pradedant darbu „Jaunimo kelionėse“, baigiant savanoriavimu įvairiose organizacijose. Kodėl savanorystė yra svarbi jaunam žmogui?
– Gyvenimas nei prasideda, nei pasibaigia pinigų uždirbimu, kad ir kokie viską palengvinantys ar svarbūs jie būtų. Gyvenimas prasideda ir pasibaigia sugebėjimu pažvelgti sau ir kitam į akis. Būtent to mane moko savanorystė, akmeninę širdį pakeisdama tikra širdimi. Man lengviau priimti savo ir kitų silpnumą, klaidas, sužeidimus. Atsimenu savo gyvenimo momentus, kai gyvenau tik dėl savęs: skanūs pusryčiai, darbas, mokslai, spektaklis, miegas. Viskas kaip ir gražu, bet toli nuo realybės. Gera nusileisti ant žemės, prieiti prie kartais smirdinčio, kartais verkiančio ar šaukiančio, kartais nei žodžio nenorinčio ištarti arba labai prisidirbusio žmogaus ir taip pažinti tikrą pasaulį per jo akis.
– Daugybė veiklų tikriausiai reikalauja ištvermės. Kaip kovojate su nuovargiu?
– Visai neseniai supratau, kad nuovargis būna ne tik fizinis, bet ir emocinis. Manau, kad pastarasis baisesnis, nes jei juo nepasirūpini, jis galiausiai paverčia tave apatišku net ir žmonių ar veiklų atžvilgiu, kuriuos myli labiausiai. Šiame skubančiame ir nuolat pridedamąją vertę kuriančiame pasaulyje mokausi kartais nieko neveikti, apie nieką negalvoti, niekuo nesirūpinti ir nesijausti dėl to kalta. Žinote, lengva šitą gyvenimą paprasčiausiai prabėgti, bet abejoju, kad jis tik tam mums padovanotas.
– Kaip jautėtės, kai pirmą kartą nuėjote į Pravieniškių pataisos namus ir susitikote su ten kalinčiais žmonėmis?
– Pirmą kartą ten eidama jaudinausi, įsivaizdavau, kad ten kalintys žmonės labiau gyvuliai nei žmonės. Džiaugiuosi, kad šios nuomonės atsikračiau, nes dabar suprantu, kad tie žmonės tokie patys kaip aš, tik jų klaidos pasaulyje buvo šiek tiek didesnės nei mano, o jų vaikystė dažnai sunkesnė nei maniškė.
– Apie ką kalbatės su ten kalinčiais žmonėmis?
– Susitikimus su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis kuruoja Caritas. Dažniausiai einame su krikščionybės pagrindų programa „Alfa“, tačiau kalbamės ne tik apie tikėjimą, bet nagrinėjame esminius gyvenimo klausimus, kalbamės apie viską, kuo tuo metu kaliniai gyvena.
– Dažnai jaunas merginas skatinate nenuvertinti savęs. Kodėl manote, kad tai svarbu?
– Šiandien pasaulio tempas labai greitas, todėl dažnai nesuprantame, kad esame vertingi vien todėl, kad esame. Aš tai supratau, kai į savo kasdienybę įsileidau socialinius tinklus, kuriuose visi labai gražūs, laimingi ir sėkmingi, todėl jaučiausi praradusi teisę klysti, nuliūsti, jaustis vieniša. Savęs nesupratimas pasireiškė noru užsidėti trumpesnį sijoną, pasidažyti veidą paslėpiant jo tikrumą, sustatyti jį į labai gerai išmoktą formuluotę ir nusifotografuoti, taip užsitikrinant, kad kažkas bent akimirkai atkreips į mane dėmesį. Tai matau tiek gyvenime, tiek virtualioje erdvėje. Esu tikra, kad visa tai yra bandymas pabėgti arba dar vienas šauksmas, reiškiantis, kad žmogus nori būti mylimas.
– Kodėl manote, kad svarbu suteikti viltį ten, kur jos nėra?
– Tuomet ji ten atsiranda. Nuostabu, kaip paprasta tai yra. O dar nuostabiau, kad tai vilčiai atnešti užtenka vieno vienintelio žmogaus, kuriuo gali būti bet kuris iš mūsų.
– Kas jus motyvuoja?
– Didžiausiems pokyčiams ir gražiausiems atradimams užtenka vieno žmogaus, sakinio, šypsenos, žvilgsnio, apkabinimo ar buvimo šalia. Kiekvienas, kad ir pats mažiausias mano atliktas veiksmas, gali keisti kažkieno gyvenimą. Supratus tai, ateina didelė atsakomybė pasistengti viską daryti su meile, nes meilė kuria, o ne griauna.
– Kokį geriausią patarimą esate gavusi?
– Mano geriausia draugė kažkada pasakė: „Visada tikėkis iš žmonių geriausio“. Šis sakinys įstrigo širdyje ir manau, kad daug kartų padėjo išlaikyti gyvenime tai, kas svarbiausia – santykius. Mes dažnai kitų žmonių veiksmus ar žodžius priimame asmeniškai ir greitai pasidarome išvadas, kad esame nepakankamai geri, kad ant mūsų supyko, kad mums meluoja, kad mūsų nemyli ir negerbia. Dabar į kiekvieną žodį ar veiksmą stengiuosi reaguoti tikėdamasi, kad nenorėta pasakyti nieko blogo ir suprasdama, kad viskas yra mano interpretacijos.
