Klaipėdietis Arūnas, kuris gintarų gaudymu jūroje užsiima jau penkiolika metų, šeštadienį priešpiet su keliais kolegomis, apsirėdę neperšlampamais rūbais ir tam pritaikytais batais, brido į jūrą netoli šiaurinio molo, tačiau kiek besistengė, traukė tuščius graibštus, kol galiausiai vandenyje liko tik vienas, pats atkakliausias gintarų gaudytojas.

„Mūsų gintarų gaudytojų yra kelios dešimtys. Gintarus gaudome bet kuriuo metų laiku, ir tada, kai labai šalta. Būna, kad graibštas apšąla. Vienintelis kriterijus – ne oras, o yra ar nėra gintarų“, – pasakojo Arūnas.

Šeštadienį gintarų nebuvo, nors tikėtasi, kad pavyks kažką išgriebti, nes jūros paukščiai virš bangų vis suko ratus.

Būtent jie yra pagrindiniai gintarų gaudytojų „žvalgai“. Esą, kai vanduo dugne susuka vadinamuosius gintarinius jomus, ten būna visko – ir buitinių šiukšlių, ir maurų, ir nugaišusių žuvų. Kai tie ritiniai pakyla ant bangų, ir paukščiai sukrunta, tada gintarų gaudytojai ir mato, kad „ateina“ gintaras.

Arūnas prisimena savo sėkmingiausią gaudymą – po 2015 m. sausio 7 d. uragano „Feliksas“, kai po trijų dienų, sausio 10-ąją, surinko per kilogramą gintarų.

Regis, po audringos savaitės ir šį sykį gintarų gaudytojams turėjo pasisekti, tačiau jie iš bangų brido tuščiomis.

„Viskas dėl molo, jis pamaišė ne tik gintaro išplovimui, bet ir žvejybai. Pro piltuvo formos vartus gėlas vanduo išplaukia į jūrą 4–5 km. Ir tai viena priežasčių, kodėl priekrantėje nebeturime pagrindinių gaudomų žuvų – lašišų, stintų, žiobrių, sterkų. Jos neberanda kelio į nerštavietes. O laivybos kanalo išgilinimas Kuršių mariose padarė įtakos ir gintarų gaudymui. Anksčiau kanalo gylis buvo 8–10 m, o dabar jau 14,4 m, žada gilinti iki 17 m. Tai dabar visas gintaras tame farvateryje ir guli, ir jokios bangos jo nebeišplauna į jūrą“, – įsitikinęs Arūnas.

Anot klaipėdiečio, gintarų gaudymas yra daug sunkesnis nei žvejyba. Esą jau žvejo duona – ne saldi, bet gintarų gaudytojo dalia dar sunkesnė.