Kauno rajone gyvenantis ir kuriantis menininkas nuo 2006 m. dalyvauja parodose: rengia personalines, eksponuoja darbus kartu su kitais menininkais, yra tarptautinių plenerų kuratorius, kasmet rengia tapybos plenerus Pervalkoje. Apie tapytojo produktyvumą byloja ir tas faktas, kad kone vienu metu su paroda Trakuose G. Markučio kūriniai buvo eksponuojami Ežerėlio kultūros salėje. Abiejose parodose buvo eksponuojami skirtingi tapytojo darbai.

Biržuose, prie Širvėnos ežero, Radvilų pilies, gimęs ir užaugęs menininkas įkvėpimo dažniausiai ieško gamtoje.

G. Markutis – spalvinės ekspresijos nevengiantis tapytojas. Pastaruosiuose darbuose nuo figūratyvių detalių realistinių vaizdų, konkrečių peizažų detalių pereinama prie itin spalviškai skambių muzikalių abstrakčių formų.

„Mėlynas ežeras“. 

Trakuose eksponuojama 20 brandžių tapytojo darbų – aliejinės tapybos ant drobės pavyzdžių. Paroda skirta pirmapradžių stichijų, pirmapradžių elementų – vandens ir ugnies – refleksijai. Jau vien parodos pavadinimas suponuoja mintį, kad joje dominuos abstraktesni paveikslai, kad juose nebus daug figūrinių elementų.

Parodoje eksponuojamų abstrakčių formų G. Markučio paveikslų pavadinimai atskleidžia vidinių pajautų gelmę („Išgalvotos mintys“). Dauguma parodoje eksponuojamų darbų susiję su vandens stichijos tematika: „Mėlynas ežeras“, „Mėlynai rudas ežeras“, „Debesys jūroje“. Ir ežeras, ir jūra jo darbuose asocijuojasi su begalybe, gelme. Žiūrovas kviečiamas į kelionę, kurios pabaigoje laukia kažkas nauja.

„Saulėlydis“. 

Keliuose tapybos darbuose tarsi reflektuojama vandens ir ugnies sąveika (paveikslai „Ugnies medžioklė“, „Ugnis ir vanduo“). Taip ir primena prancūzų svajonių fenomenologo Gastono Bachelardo veikalus: „Ugnies psichoanalizė“, „Vanduo ir svajonės“, „Erdvės poetika“.

G. Markučio kūrybos ir šios parodos išskirtinumas – ryškūs spalviniai kontrastai, ryškios spalvinės dėmės, įsiterpianti juoda arba balta kontūrinė linija, subtiliai perteikta gamtos ir žmogaus pasaulių harmonija. Žavi ir dinamiškas, ekspresyvus autoriaus potėpis, kartais netgi priartinantis peizažą prie abstrakcijos.

Šioje parodoje eksponuojamuose paveiksluose gana daug kontrastingų – mėlynų, raudonų, baltų spalvų tonų. Tapytojas vis dėlto renkasi spalvų ekspresyvumą ir dinamiškumą, jam kiek svetimi pasteliniai lietuviško peizažo tonai.

„Juodkalnija“

Ekspozicijoje dominuoja abstraktūs vaizdai, melsvų dėmių, atmieštų baltos spalvos intarpais, žaismė. Regis, atsiskleidžia vandens ir ledo stichijos. Kai kurie paveikslai kiek primena ne tik vandenų, bet ir kalnų peizažus. Nors kai kuriuos paveiksluose šalia melsvų dėmių atsiranda ir rusvos, ugnies stichiją reprezentuojančių nėra labai daug.

Džiugu, kad tapytojas mezga tiltus tarp menininkų, juos buria. Džiugu ir tai, kad jis leidžia su savo kūryba susipažinti ne tik kauniečius, bet ir tolimesnių Lietuvos miestų gyventojus.

Menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės teigimu, tapytojo G. Markučio kūryba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinėms architektūros detalėms.

„Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Tapybos darbuose atsiskleidžia autoriaus filosofija, jo svarstymai apie pasaulį ir aplinką, žmogaus būtį“, – sako menotyrininkė.

G. Markutis mokėsi Biržų I vidurinėje mokykloje, 1986–1993-aisiais studijavo statybos ekonomiką Vilniaus technikos universitete, 2002–2006 metais – dailės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Nuo 2006-ųjų dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir Suomijoje, taip pat – pleneruose, rengia personalines parodas (jų jau buvo daugiau nei 20). Yra tarptautinių plenerų organizatorius. Dailininkas išleido tapybos albumus „Gyvenimo paralelės“ ir „Minčių skrydis“.

Tapytojo G. Markučio kūrinių turi įsigiję Lietuvos dailės kolekcininkai, meno mylėtojai Suomijoje, Sankt Peterburgo muziejai, Vinicos dailės muziejus Ukrainoje.

Svarbiausia – duoti

Antrus metus tapytojo Gito Markučio ir KDC vadovės Aurikos Laurinaitienės organizuojamas pleneras stiprina Ukrainos ir Lietuvos šalių draugystę. "Kauno rajono santykiai su Ukraina yra labai glaudūs. Tai šalis, kuriai reikia moralinės pagalbos, palaikymo ir vilties, kad pasaulis vis dar yra taikus, ramus ir gražus. Tarptautiniu dailininkų pleneru stengėmės jiems tokią aplinką sukurti Kačerginėje. Gyvendami sumaterialėjusiame pasaulyje, mes labiau džiaugiamės, kai kažką gauname, o šio plenero tikslas – duoti", – sako A.Laurinaitienė.

Rugsėjo 10–17 dienomis vykusio plenero dalyvių ratas išsiplėtė ir prie lietuvių bei ukrainiečių, tarpininkaujant tapytojui Arvydui Martinaičiui, prisijungė menininkės iš Latvijos. "Geroji patirtis, kurią įgijome plenero metu – tai  bendrystė, galimybė pažinti kitų šalių žmones, dalintis patirtimis ir geranoriškai padėti. Mokėmės to vieni iš kitų", – džiaugiasi KDC vadovė.

Gamtovaizdžio improvizacijos

Tarptautinio plenero metu dailininkai motyvų kūrybai ieškojo Kačerginės gamtovaizdyje. Jų drobių paviršiais pratekėjo Nemuno vandenys, apsupti tankios, minkštos, skirtingais žaliais atspalviais mirgančios, lapijos; ošė kvepiantys pūšynai, besiremdami į giedrą dangų; vėrėsi augmenija turtingas Kačerginės horizontas.

Menininkus inspiravo ir unikali medinė architektūra, savo spalvine gama prisitaikiusi prie rudenį pasitinkančio gamtovaizdžio, nebyli, tačiau  tyla iškalbingai pasakojanti neužmirštamas istorijas. Dailininkus sužavėjo ir spalvotais gėlynais išpuošti kačerginiečių kiemai. Floristinėse kompozicijose menininkai improvizavo ryškiomis spalvomis, ekspresyviais potėpiais, faktūromis. Atpalaiduojanti, harmonizuojanti Kačerginės atmosfera taip pat paskatino dailininkus kurti abstraktaus siužeto paveikslus, kuriuose juos supęs gamtovaizdis transformavosi į šviesos ir šešėlių mirgėsį paveikslų paviršiuose ar įsikūnijo į gamtos stichijas valdančias deives.

Menininkų darbuose atsiskleidė ne tik skirtingi vietovės motyvai. Kiekvienas dailininkas individualiai perteikė gamtovaizdžio kolorito paletę, ieškodamas jautrių spalvinių sąskambių, įdomių kompozicijų. Vizualia raiška drobėse atskleisdami savitą braižą, dailininkai išsaugojo ir Kačerginės peizažo unikalumą, subtiliai papildydami, sukurdami įtaigų atmosferiškumą.

Plės geografiją

Nors dailininkai septynias dienas trukusio plenero metu gyveno ir kūrė Kačerginėje, jie turėjo galimybę ir pakeliauti po Kauną. "Norėjosi meninininkams parodyti gražias miesto, rajono ir apylinkių vietas. Kartu aplankėme Raudondvario dvarą, kuris menininkams paliko gilų įspūdį, lankėmės Zyplių dvare, kur apžiūrėjome ekspozicijas, surengėme pikniką, supažindinome svečius su Kauno senamiesčiu ir turtinga, įvairia M.Žilinsko dailės galerijos ekspozicija, o paskutinę plenero dieną menininkai aplankė Vilnių", – sakė A.Laurinaitienė.

Kiekvienas dailininkas individualiai perteikė gamtovaizdžio kolorito paletę, ieškodamas jautrių spalvinių sąskambių, įdomių kompozicijų.

Planuodami kitų metų plenerą organizatoriai dalinasi ketinimais surengti daugiau išvažiuojamųjų studijų ir įamžinti ne tik Kačerginę, bet ir kitas Kauno vietas. "Taip pat turime ambicijų praplėsti dalyvių ratą ir kviesti menininkus ne tik iš Baltijos, Rusijos šalių. Ukrainiečių dailininkė Irina Kravčenko pakvietė lietuvių menininkus vykti į plenerus Graikijoje, Juodkalnijoje, todėl, manau, mūsų kūrėjų akiratis ir pažinčių ratas plėsis", – planais dalijosi pašnekovė.

Kultūrinių veiklų Kačerginėje netrūksta, o jos bendruomenė yra išsilavinusi, smalsi ir atvira. "Kačerginiečiai nuoširdžiai nori užmegzti ir puoselėti draugystę su atvykstančiais menininkais, nes jų paveiksluose matyti Nemuno vingį, Kačerginės pušyną, atpažinti savo namų siluetus – yra nepaprasta dovana", – sako KDC vadovė.

Parodų atidarymai bei kiti KDC organizuojami renginiai sulaukia vis daugiau susidomėjimo ne tik iš kačerginiečių, bet ir iš kauniečių, Akademjos, Zapyškio, Daugų gyventojų. Tarptautinis tapybos pleneras, kuriame susitiko skirtingų tautybių menininkai, yra gražus ir sveikintinas mažos, bet tvirtos bendruomenės žingsnis plėsti akiratį bei pasidalinti tuo, ką turi geriausio.

Dalyvaujantys menininkai: Irina Kravčenko, Olesia Rybčenko, Alisa Onylčenko, Jegor Dūlin, Vita Požėlaitė, Natalija Mitjanova, Gitas Markutis, Arūnė Altukevičiūtė, Zita Tarasevičienė, Daiva Linauskairė-Kupstienė, Džiuljeta Raminta Čebatoraitė.

Kelionė į salą

Į atokų kraštą, kuriame pastovių gyventojų yra vos 40, G.Markutis vyko kartu su dešimties menininkų grupe. Tai jau trečioji tapytojo kelionė iš arčiau susipažįstant su Suomija.

Helskinkyje yra įkurta Suomijos K.Donelaičio Lietuvos bičiulių draugija, vienijanti šalyje gyvenančius lietuvius ar lietuvių istorija, kultūra, tradicijomis, menu besidominčius suomius. Jos filialai yra įkurti ir kituose šalies miestuose. Turku mieste esančio draugijos filialo valdybos pirmininkas Lasse Bergrothas, kuris, dar būdamas studentu, susidomėjo Lietuva ir atvyko į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos, kiekvienais metais rengia projektus, kuriais siekia stiprinti draugiškus ryšius tarp Lietuvos ir Suomijos.

"L.Bergrothas domisi lietuvių tapyba, keramika, skulptūra, tad jis nusprendė organizuoti plenerą Uto saloje ir pakviesti menininkus iš Kauno bei jo rajonų atrasti naujų motyvų kūrybai bei susipažinti su sala. Kelionę finansavo Kauno rajono savivaldybė, apgyvendinimo išlaidomis pasirūpino L.Bergrothas, o mums tereikėjo pasiimti drobes bei teptukus ir mėgautis salos unikalumu", – pasakoja G.Markutis.

Nesiliauti ieškojus

Biržuose užaugęs, vaikystėje daug laiko kaime leidęs menininkas gamtos apsuptyje jaučiasi ypač savas. "Man reikia miškų, laukų ir pievų. Nors gamtoje tapyti nėra paprasta, tačiau stengiuosi atrasti vis kažką naujo, kuo nustebinčiau save ir pasisemčiau įkvėpimo", – sako tapytojas.

Tapyboje kartais laimi, kartais pralaimi, bet aš visada stengiuosi atsilošti ir dažnai tai pavyksta.

Domėdamasis tarpukaro menininkų – Jono Buračo, Jono Vaičio, Leono Katino – kūryba menininkas sako analizuojantis jų kūrinių kompozicijas, spalvas.

"Kitų menininkų paveikslų studijavimas leidžia man nesikartoti savo darbuose. Lietuviška gamta yra nuostabi, tačiau ne visi joje regimi vaizdai yra tapybiški, todėl reikia pasitelkti savo fantaziją, kad paveikslas būtų įdomus. Ne visada tai pavyksta. Tapyboje kartais laimi, kartais pralaimi, bet aš visada stengiuosi atsilošti ir dažnai tai pavyksta. Tapau intensyviai, kiekvieną dieną ir nepaisant to, kad profesionaliai tuo užsiimu tik 16 metų, įdirbis leidžia jaustis laisvai ir paveikslais pasakyti tai, kas yra giliai giliai viduje", – atvirauja G.Markutis.

Paskui savo tikslą

Menininkas pasakoja, kad jo gyvenime buvo daugybė atsitiktinumų, kurie atvedė jį ten, kur yra dabar – prie drobės ir paletės.

"Baigęs mokyklą įgijau inžinieriaus profesiją, dirbau braižybos mokytoju. Darbas man ir patiko, ir sekėsi, todėl apsisprendžiau studijuoti dailės pedagogiką. Įstojau į Marijampolės kolegiją. Tačiau nebuvau baigęs jokios dailės mokyklos, todėl pradžioje mokslai sekėsi sunkiai. Turėjau užsispyrimo, todėl, kad pasivyčiau grupiokus, papildomai lankiau dailės užsiėmimus ir per ketverius studijų metus iš paskutinių pozicijų pakilau iki pirmaujančių. Gyvenime man viskas klostėsi sėkmingai, nes aš visada judėjau, kažką dariau. Sutikau gerų žmonių, kurie man padėjo eiti į priekį. Dar daug noriu padaryti, tik bijau nesuspėti. Tikiuosi, jog pradėtus darbus bus kam perduoti", – energijos ir ryžto nestokoja G.Markutis.

Menininkas ne tik aktyviai kuria, dalyvauja parodose, tačiau ir kiekvienais metais organizuoja tarptautinius plenerus Kačerginėje, į kuriuos sukviečia jaunus menininkus iš Ukrainos, stengdamasis jiems padėti ir palaikyti. "Plenerų metų dailininkai dirba intensyviai, net naktimis. Įdomu stebėti, kokie jie skirtingi ir atsidavę tapybai", – sako dailininkas.

Atskiras pasaulis

G.Markučio energija žavi. Tarp visų savo veiklų, jis randa laiko ir personalinėms parodoms. Vasario 7 d. "Ars et mundus" galerijoje tapytojas atidarys solinę parodą "Atskiras pasaulis", kurioje eksponuos Uto saloje kurtus darbus.

Cikle atsiskleidžia atšiaurus salos grožis, kurį G.Markučiui pavyko prisijaukinti. Potėpiai ir faktūros drobėse perteikia menininko nuotaikas ir jausenas, tačiau svarbiausia yra spalva. "Siekdamas perteikti saloje vyravusį koloritą, spalvoms išgauti ieškojau skirtingų "receptų". Pradžioje atsargiai ant drobės uždėdamas vieną spalvą, ant jos – dar vieną, ir dar vieną, po truputį suradau tas spalvas ir atspalvius, iš kurių mano mintyse išnyra Uto sala", – kūrybos procesą apibūdina G.Markutis.

Atrasta sala ir joje kurti paveikslai įkvėpė menininką ir naujiems darbams. "Ciklą, kurį eksponuosiu parodoje, jau turiu minčių pratęsti, pavyzdžiui, peizažais iš Rusnės", – atskleidžia tapytojas.

Kelias į dailę

Kauno rajone gyvenantis ir kuriantis G.Markutis daile susidomėjo ne iš karto. 1986–1993 m. jis studijavo statybos ekonomiką Vilniaus technikos universitete. 2002–2006 m. –  dailės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Nuo 2006 m. dalyvauja parodose: rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse parodose.

G.Markučio darbai papildo lietuviškosios tapybos tradiciją koloristikos įvairove, architektūros ir peizažo fragmentų modernizuotomis interpretacijomis. Architektūros detalė ir gamtos vaizdinys jo darbuose susilieja, papildo vienas kitą. Spalviniai deriniai, priešpriešos ir akcentai nuskaidrina, pagyvina bendrąją paveikslo kompoziciją, suteikia nuotaiką darbui.

Menininko tapyba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinei architektūros detalei. Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Visa tai – dailininko individualios stilistikos bruožai.

Filosofinė gelmė

Naujausiame G.Markučio cikle "Baltai mėlynas peizažas" dominuoja ryškios spalvos: mėlyna, žalia, rusva, geltona, geometrizuoti koloristiniai vaizdiniai sudaro dailininko kuriamo tapybinio vaizdinio pagrindą. Autorius daug dėmesio skiriama linijų ritmui, formoms, tačiau koloristika ir emocija suteikia kuriamiems darbams išskirtinio savitumo.

Dažname darbe ryškėja koloristinis dekoratyvumas, spalvinė ekspresija, simbolinis kalbėjimas forma ir spalva.

Parodoje pristatomuose darbuose autorius individualiai perteikia atskirų Kauno apylinkių ir žinomų Lietuvos vietų sampratą, išryškina juos netikėtais tapybiniais naratyvais. Kūriniuose išsiskiria ne tik autoriaus filosofinis požiūris ir supoetintas žvilgsnis į konkretų peizažą, achitektūros paminklą.

Dailininko darbus galima suskirstyti į idėjos, simbolinius ir abstrakčius ciklus. Didelis dėmesys G.Markučio kūryboje skiriamas spalvų niuansacijai, linijų dekoratyvumui ir meninei kompozicijai. Jo tapybos darbams būdingos išraiškingos formos ir savitos, jautriai pateiktos meninės kompozicijos detalės. G.Markučio meninėje kūryboje santykis su erdve ir vieta yra itin asmeninis ir individualus.

Kiekvienas parodoje eksponuojamas darbas fiksuoja konkrečią vietovę, turi savo sukūrimo istoriją. G.Markučio tapybos cikle siekiama trumpam sustabdyti laiką, įsiklausyti į detales, suvokti santykį tarp gamtos ir architektūros, naujai pamatyto ir suvokto pilių ir bažnyčių grožio.

G.Markučio paroda – ekspresyvi, kartkartėmi provokuojanti ir kviečianti savąjį žiūrovą pokalbiui. Dažname darbe ryškėja koloristinis dekoratyvumas, spalvinė ekspresija, simbolinis kalbėjimas forma ir spalva.

Vientisumas ir įvairovė

Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Dažnas tapybos darbas sujungia savyje ir autoriaus filosofiją, jo gilesnius svarstymus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus buvimą toje aplinkoje, simbolizuoja sustabdyto momento svarbą kūryboje.

Kūrinių temas atskleidžia parodoje pristatomų darbų pavadinimai: "Karšta saulė", "Kauno pilis", "Pavasaris prie Pažaislio", "Kuršių nerija", "Pavasarinis peizažas", "Prie Nemuno", "Rusnė", "Laiptai į Astravą", "Santaka prie Kauno", "Kauno pilis" ir kiti.

Tapybos darbas "Santaka prie Kauno pilies" meniškai įprasmina upių sandūros ir kelio simboliką. Tai tarsi abstrahuotas kelias į Kauno pilį, kuris simboliškai ryškinamas pasirinkta geltona spalva ir paįvairinamas peizažo fragmentais bei kontrastuojančiais mėlynos spalvos fragmentais. Iš peizažo dimensijos pereinama į gilesnį metafizinį svarstymą apie gyvenimiškąjį kelią, jame sutinkamus pasirinkimus. Taip yra sujungiama konkretybė ir abstrakcija.

G.Markučio kūriniuose pagrindiniu akcentu tampa jo pasirinktas objektas. Itin didelis dėmesys yra skiriamas detalėms, jų visumai, o fonas, šalutiniai elementai tarsi išblunka, įgauna abstrakčią formą, tampa pagrindinę temą ryškinančiu kontekstu.

2012-aisiais sukurtame kūrinyje "Kauno pilis" tapytojas vaizduoja istorinių statinių kompleksą, išryškindamas svarbiausias detales. O gamta, peizažas šiame darbe yra pateikiama pastelinėmis spalvomis, stilizuotai, padeda išryškinti pilies didingumą, jos architektūrinę ornamentiką. G.Markučiui svarbus erdvės suvokimas ir abstrakčių elementų dermė erdvėje.

Visi G.Markučio kūriniai yra paženklinti savita Kauno ir jo apylinkių vaizdavimo stilistika. Architektūra ir peizažas dailininko kūryboje sukuria tik jai būdingą dermę, autorius niuansuotai pateikia esminius ir kontekstinius momentus.

G.Markučio tapybos darbai įdomūs tiek istoriniu, tiek meniniu požiūriu. Parodoje eksponuojami darbai išlaiko teminį vientisumą, kartu ir ekspresyvią įvairovę. Dailininko darbai kuria savitą pasakojimą apie gimtąją aplinką, niuansuoja šios aplinkos fragmentus ir nebylų žmogaus stebėjimą bei tylų buvimą joje.

Tapyba – tai išgyvenimas būvyje, kai kūnas tampa per silpnas gyventi kasdienybėje. Kai tekantys jos vaizdai tampa atspindžiais būto racionalumo ir įkūnija istoriją – spalvomis, formomis, potėpiais, sluoksniais pasakojamą drobių paviršiuose. Toji istorija galbūt neturi pradžios, o jos pabaigą tikriausiai numano tik Dievas, tačiau ji tęsiasi ir vystosi sulig kiekvienu nauju rytu, kai viskas aplinkui rodosi taip pat kaip vakar, tačiau sykiu kitaip.

65-erių metų jubiliejų žymintis iš Biržų kilęs, tačiau Kauno rajone gyvenantis ir kuriantis G.Markutis aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Personalinių parodų geografija taip pat plati, prasidedanti nuo sostinės ir besitęsianti Marijampolėje, Šakiuose, Juodkrantėje ir kt. Simboliškas sutapimas, kad Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykstanti personalinė dailininko paroda – dešimtoji.

"Pirmoji grupinė paroda "Miestai ir miesteliai", kurioje dalyvavau, vyko 2006-ųjų gruodį, ir buvo skirta Lietuvos vardo rašytiniuose šaltiniuose paminėjimo 1 000-mečiui, o štai pirmoji personalinė paroda "Pavasario spalvos" įvyko lygiai po ketverių metų – 2010-aisiais. O paskui sekė paroda po parodos..." – prisiminimais pasidalija G.Markutis.

Retrospektyvinės parodos atidarymo metu, kuris vyks sausio 27-ąją, bus pristatytas ir dailininko darbų katalogas. "Gyvenimo paralelės" – katalogo pavadinimas sutampa su personalinės parodos pavadinimu. Jame bus sudėti visą mano kūrybinį laikotarpį žymintys paveikslai, kuriuose atsispindi mano, kaip tapytojo, augimas, formavimasis ir branda per du kūrybinės veiklos dešimtmečius", – trumpai pristato menininkas.

"Savo kūryboje teikiu pirmenybę emocinei spalvos galiai", – sako G.Markutis. Iš tiesų – pirmasis įspūdis, pažvelgus į kūrėjo drobes, – spalvų virpėjimas paveikslų paviršiuose: jų persidengimai, aštrūs kontrastai ar švelnūs susiliejimai, subtilūs, jautrūs toniniai perėjimai.

Žmogus šiuose paveiksluose sumažinamas, perteikiamas keliais abstrakčiais potėpiais, o šventieji nutapomi detaliai, su pajauta.

Dailininko vaizduojamuose gamtos motyvuose vyrauja dinamiškos žalios spalvos variacijos, perteikiamos smulkiais, ritmiškai judančiais potėpiais, kurie primena grafito štrichus, kruopščiai išdėliojamus paveikslų erdvėse, atskleidžiant gamtos gaivališkumą.

Abstrahuoti gamtovaizdžiai, kuriuose pasikartoja kelio, upės vaizdai, išreiškia tėkmę, judesį, kaitą – kelionę. Vaizdas drobėse nėra akivaizdus, ryškus – jis tarsi blaškomas vėjo, banguojantis, tačiau atpažįstamas, o tolyje regimi namų siluetai – ženklas, kad esama teisingoje kelionės kryptyje.

Religinės tematikos darbuose vyrauja šaltas (mėlynas) koloritas su kontrastingais spalviniais akcentais. Kompozicijų centriškumas išreiškia dvasinių vertybių svarbą žmogiškosios egzistencijos tėkmėje. Paveiksluose vaizduojamos ne tik biblinės scenos, šventieji, tačiau ir religinės šventės, priartinant visa tai prie kasdienybės, tačiau išlaikant pakilų vaizdavimo toną, kuriame svarbus žmogaus ir vaizduojamų motyvų dialogas, pokalbis.

Žmogus šiuose paveiksluose sumažinamas, perteikiamas keliais abstrakčiais potėpiais, o šventieji nutapomi detaliai, su pajauta. Kompozicijose daug smulkių detalių, pabrėžiančių dangiškojo pasaulio didybę, o žmogiškojo – nuolankumą.

G.Markučio tapybai pasirenkami motyvai tampa įtemptais lynais, kuriais dailininkas stengiasi pereiti, nepažiūrėdamas žemyn. Ir gyvenimas vyksta toliau. O išgyvenimas įgauna naujas formas.

Kas? G.Markučio paroda "Gyvenimo paralelės", katalogo pristatymas.

Kur? Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 21, Garliava).

Kada? Sausio 27 d. 13 val.