Atėjau, pamačiau, susidomėjau. Tiek nauja meno niša mūsų mieste, tiek autore, kurios kūrybą stebiu. Apie meno agentūrą turbūt reikėtų parengti atskirą interviu, nes ją įkūrė kultūros ir verslo sričių atstovai, taigi šių sričių sinergiją, apie kurią daug kalbama Lietuvoje, jos veikimo modelį įgyvendino praktiškai. Apie savo veiklą agentūra pranešė pristatydama a. a. tapytojo ir scenografo, poeto Aurio Radzevičiaus tapybos ir koliažų paroda. Tai išties buvo išskirtinės atmosferos paroda, kalbanti apie skirtingų laikmečių pusiausvyrą. Paroda tekstu ir vaizdu kalbėjo apie tai, kad sena yra gera, tai, kas pamiršta, buvo rasta, tai, kas patirta, – neprarasta.

Tapti instaliacijos dalimi

Antrosios „Baltic New Art“ parodos autorė G. Lukaitė yra jaunosios kartos tapytoja. Be abejo, laukiame kitokios estetikos, kitokių nuorodų ir kitokio – gal futuristinio – pasaulio? Autorė veda keliu pro savo vaikystės mišką, spalvingus atradimus ir žodžių naujadarus.

Mus supa lengvų lietuviškai šiaurietiškų pašvaisčių šokis, subtilios erdvinės haliucinacijos ir perregimų drobių panorama. Dailininkė ją papildo salomis iš vasaros spyglių, medžių lapų, žievės. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti ir tapti šios instaliacijos dalimi. Gamtos takus autorė gretina su kelione savęs pažinimo link, o šio ciklo paveikslus vadina gamtaforomis. Tai gamtos vaizdai su paslėptomis aliuzijomis, metaforomis į keliaujančios „psiche“ (siela) potyrius. Paveiksluose, jų pavadinimuose slypi datų ir vietų, prisiminimų ir patirčių užuominos.

Pastaruoju metu savo idėjas G. Lukaitė perteikia tapydama medžių motyvus. Kurdama ji remiasi miško ekologijos profesorės Suzanne Simard atliktų mokslinių tyrimų išvadomis, kad miškas – sudėtingos, kompleksinės tinklinės sistemos, kurios jungia medžius. Tinklai, pasak tyrėjos, suteikia grįžtamąjį ryšį ir lemia medžių bendruomenės atsparumą, primena žmonių bendruomenes ir šeimas. Miškas nėra krūva medžių, kurie konkuruoja tarpusavyje, jis yra superkooperatyvus.

Smaragdinis miškas. / Organizatorių nuotr.

Drąsa kalbėti

Autorė „Santakai“ papasakojo apie savo patirtis rengiant ekspozicijas konkrečioms erdvėms, kuriose kuria subtilius perėjimus tarp tapybos ir gamtos.

– Goda, jūs labai įdomiai eksponuojate darbus. Antai dideliame formate vizualiai atsikartoja mažesnioji visumos dalis (tarsi vaizdo aidas), o šalia eksponuojamas jau mažesnio formato kūrinys, kuris buvo tuo aidu dideliame darbe. Greta gali atsirasti ir miniatiūra, kuri daugiau ar mažiau atkartoja pagrindinį motyvą. Ką tokiu pasakojimu siekiate išreikšti?

– Nesiekiu įžodinti kiekvieno paveikslo atskirai. Nenoriu atimti iš žiūrovo interpretacijos galimybės. Mane labiau domina ciklo visuma ir stebėjimas, kaip vienas vaizdas papildo kitą. Parodos ekspoziciją vertinu kaip atskirą meno kūrinį. Svarbu visos detalės – kaip pakabinti darbai, ką sąmoningai eksponuoju šalia, ką papildomai prideda pati parodinė erdvė. Pavyzdžiui, kūrinyje „Gamtafora“ matoma papildoma iš visumos tarsi iškirpta drobė, kuri vizualizuoja pabėgusią, iš konteksto iššokusią mintį. Mažojo formato darbai yra vaizdų dienoraštis, spalvų, technikų galimybių eksperimentai. Tačiau jie labai svarbūs parodoje, nes pristato kūrybos proceso smulkmenas – prabėgančius vaizdus ir patirties fragmentus.

– Jaunoji tapyba. Ko jaunystė suteikia kūrybai – entuziazmo, anarchijos, protesto, euforijos, atradimo džiaugsmo?

– O kada tapyba suauga, subręsta kitų žmonių požiūris į tave kaip kūrėją? Žinoma, galima išskirti jaunesniam amžiui būdingus dalykus, tokius kaip energija, sveikata, eksperimentavimas. Būna ir atvirkščiai – jauni kūrėjai taip neeksperimentuoja ar nespinduliuoja energija kaip vyresni. Neapsibrėžiu laike, kaip ir neapibrėžiu laiko, nenoriu, nei kad jis mane apibrėžtų, nei kad mane apibrėžtų žiūrovai. Tai bemat uždėtų kaukę, teigtų išankstines nuostatas. Jaučiu turinti daug noro eksperimentuoti ir drąsos pasakyti, tikiuosi, kad su amžiumi tai nedings.

Slaptas jaukumas. / Organizatorių nuotr.

– Jaunas menininkas gana lengvai įsitraukia į menininkų grupes, dalyvauja bendrose parodose, nevengia dirbti kartu su kitais kūrėjais ir mokosi iš jų. Ar jums tai artima, ar labiau mėgstate tylą, saikingą vienatvę ir asmeninę laisvę?

– Tapyba – tikrai nebendruomeninė veikla. Ji labiau tinka vienišiams ir mąstytojams. Studijų metais kūrėme keliese bendrose patalpose, joms pasibaigus likau viena. Iš pradžių buvo labai keista, jaučiausi vieniša. Dabar pripratau ir nebeįsivaizduoju kieno nors kito, nuolat kuriančio šalia. Nors esu intravertiška asmenybė, tikras miško vaikas, tačiau meno akcijos, gatvės meno projektai, darbas Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje mane priverčia išeiti į žmones.

– Kokie reiškiniai: tiek kultūros, tiek gamtos – meno įvykiai, uraganai, krizės, kelionės – įkvėpė dar vieną dieną pasivaikščioti po įsivaizduojamo pasaulio mišką, paskatino pamąstyti apie tai, apie ką dar nebuvote galvojusi?

– Mane įkvepia tiesiog buvimas gamtoje. Tik pasivaikščiojimai be konkrečių užduočių – užuosti, pamatyti, surinkti, kvėpuoti, turistauti. Gamta sugeba nustebinti paprastais dalykais – medžių formomis, visur zujančiais šešėliais, atspindžiais. Mažais augalėliais, įprastomis samanomis ir nevalgomais grybais. Miške labiau jaučiu tapybą ir priežastį kurti. Stebiu. Juk saulėlydis verčia susimąstyti, ar suprantame, į ką žiūrime iš tiesų.

Neapsibrėžiu laike, kaip ir neapibrėžiu laiko, nenoriu, nei kad jis mane apibrėžtų, nei kad mane apibrėžtų žiūrovai. Tai bemat uždėtų kaukę, teigtų išankstines nuostatas.

Tapybiškos Godynės

Daugelis jaunosios kartos tapytojų savo darbuose polemizuoja su kultūros reiškiniais, su meno istorija ar net su pačia tapyba, o G. Lukaitės kūryba šiame kontekste išskiria tuo, kad koncentruojasi į gamtos materiją, darną ir energijas. Menininkės drobėse natūra tampa ne peizažu, landšafto studija, ne realistiniu vaizdu, bet savotišku gyvu organizmu, kuris simbolizuoja gamtos jėgą, cikliškumą ir harmoniją.

Autorės kūryba priklauso meditatyviai lietuviškosios tapybos krypčiai, subtiliai balansuojančiai tarp peizažo ir abstrakcijos. G. Lukaitė siekia susieti emocinius vaizdinius ir asmenį psichologinį įvaizdį. Ji tapo vadinamuosius kompozitus, arba keliaplanes kompozicijas, kuriose tarsi perteikia savęs atitikmenį gamtoje, tapatinasi su genius loci (vietos dvasios) mitine samprata. Autorė, sakytum, pasidaugina tapomuose medžių siluetuose, proskyniose, horizontuose.

Interviu menininkė dažnai minėjo laiką, kurį reikia išbūti gamtoje šalia motyvo, kurį ruošiesi perteikti, t. y. įvertinti ir įtikėti tuo, ką sieki perteikti žiūrovui. Gal todėl drobės skleidžia lengvo nerimo ir ilgesio nuotaikas.

Įsivaizduojami klajojimai, pasivaikščiojimai menininkės sukurtame pasaulyje, arba Godynės, kalba apie tai, kad autorei yra svarbiau perteikti būsenas ir nuotaikas, o ne tapybos tapybiškumą – plastiką ir medžiagiškumą, materialųjį poveikį. Vaizdžiai tariant, dailininkė drobę naudoja tarsi aplinkos virpesių gaudyklę ir montuodamą vaizdą prideda nematomų titrų, nujaučiamos foninės muzikos. Pusiau abstrakčiais paveikslais ji kukliai plečia teritoriją, kuria neatima iš pasaulio daugiau, nei galima patirti vienų Godynių metu.

Vakaras–naktis–rytas–vakaras. / Organizatorių nuotr.

Vanduo tėvynės neturi

Ilgai galvojau, kas gi čia kitaip? Ko pasigendu tuose statiškuose, akvareliškuose, šalto kolorito paveiksluose? Juose nėra žmonių! Nėra figūrų ir daiktų, ko nors, kas sietų mus su realybe.

„Vanduo neturi tėvynės“, – kažkodėl į galvą atėjo frazė. Galbūt todėl, kad menininkė neidentifikuoja peizažo kaip kaimiško, lietuviško, urbanistinio ar pan. Veikiau ji užkadriniu balsu įskaito monologą, skirtą gamtaforiškoms vietoms. Taip išgaunamas tuštumos pojūtis, atvaizduojamas jaukus niekas. Gamtiniais terminais kalbant, tai galėtų būti rūko kamuolis virš ežero. Niekas – tai metafizinė kategorija. Jai itin tinka pasirinktas plokštuminis vaizdavimas, kuriame vaizdų slinktis įtikina autorės stebimo pasaulio palankumu mums.

Menininkė renkasi tapyti iš pažiūros konkretų, lengvai įvardijamą objektą – pavyzdžiui, mišką ar ežerą, kuris paveiksluose įgyja žymiai daugiau prasmių. Paveikslai yra asociatyvūs, kur mišką reikėtų suprasti kaip glėbio ir globos, o ežerą – kaip ramybės ir apsaugos metaforas. Juk gelmėje ir audra ne tokia baisi?

Keliaudami nuo paveikslo prie paveikslo stebime spalvinio lauko tapybą, mėgaujamės dėmės estetika, tamsaus kolorito akivarais, lakoniška pamėgtų medžių motyvo stilizacija. Menininkė improvizuoja tik tonais, atspalviais ir vaizdo kadruote. Kiekvienas kūrinys sukurtas su vaizdo persislinkimais, stabčiojimais, trūkčiojimais. Tokia tapybos koncepcija geriausiai perskaitoma panoraminiame sraute, kai kūriniai sujungti į nenutrūkstantį miražą, panašūs į pabudimo iš sapno ar transo būsenas.

Ko išties reikia autorei – laisvos improvizacijos ar iš anksto apskaičiuoto jos efekto? Kuri menininkės pusė nugalės: ar pasakojanti ir reflektuojanti, ar perkurianti ir sintezuojanti?

Jei paklaustume žiūrovų, ką jie mato ir mano, veikiausiai sulauktumėte atsakymo: gražu, romantiška, paslaptinga, jautru, estetiška.

Goda kviečia tiesiog pabūti parodoje ir pasinerti į Godynes – praveria langą į spalvomis ir formomis užkoduotą asmeninį pasaulį.

Žalioji giria. / Organizatorių nuotr.

Kas? Tapytojos G. Lukaitės kūrybos paroda „Miško terapija“.

Kur? Meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicijų erdvėje (BLC pastato A korpusas, K. Donelaičio g. 60, Kaunas).

Kada? Iki kovo 10 d., pirmadienį–sekmadienį, 11–18 val.

Freskos-mozaikos magistrantūrą̨ Vilniaus dailės akademijoje baigusios neformalaus menininkų judėjimo „SinThesis Gang“ dalyvės kūryba jau yra sulaukusi pripažinimo. Jaunojo tapytojo publikos prizo 2015 m. laimėtoja, aktyvi personalinių ir grupinių parodų dalyvė tapybą derina su kitomis išraiškos formomis – aktyviai kuria instaliacijos, įvairius meninius projektus, gatvės meną.

Šįkart G. Lukaitės parodoje gamta kerta biurų sienas ir sukuria intriguojančią kelionę miško takais. Verslo centre eksponuojamą perregimų drobių panoramą tapytoja papildo salomis iš vasaros spyglių, medžių lapų, žievės. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti ir tapti šios instaliacijos dalimi.

Gamtos takus autorė gretina su kelione savęs pažinimo link, o šio ciklo paveikslus vadina gamtaforomis. Tai gamtos vaizdai su paslėptomis aliuzijomis, metaforomis į keliaujančios „psiche“ (liet. siela) potyrius. Paveiksluose ir jų pavadinimuose slypi datų, vietų, prisiminimų ir patirčių užuominos.

Gamtafora.

Pastaruoju metu savo idėjas G. Lukaitė perteikia tapydama medžių motyvus. Kurdama ji remiasi miško ekologijos profesorės Suzanne Simard atliktų mokslinių tyrimų išvadomis, kad miškas – tai sudėtingos, kompleksinės tinklinės sistemos, kurios jungia medžius. Tinklai, pasak tyrėjos, suteikia grįžtamąjį ryšį ir lemia medžių bendruomenės atsparumą, primena žmonių bendruomenes ir šeimas. Miškas nėra „pulkas medžių“, kurie konkuruoja tarpusavyje, jis yra ypatingai kooperatyvus.

„Gamta mane traukia kaip terapinė erdvė, kurioje kiekvienas galime nurimti ir pasikrauti energijos. Parodas mėgstu įvietinti, t. y. ekspoziciją sukurti konkrečiai erdvei. Jas papildau objektais, kurie vizualizuoja perėjimus tarp tapybos ir gamtos. Šioje išskirtinai „Baltic New Art“ erdvei pritaikytoje parodoje laukiu smalsaus žiūrovo, kurį kviesiu pasinerti į Godynes – patirti mano užkoduotą, paslapčių pripildytą miško suvokimą miesto kontekste“, – pristato parodą menininkė.

Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, G. Lukaitės kūriniai išsiskiria dėmesiu gamtai, kurią ji tyrinėja su ypatingu susidomėjimu.

Žalioji giria.

„Daugelis jaunosios kartos tapytojų kūriniuose polemizuoja su kultūros reiškiniais, tapybos istorija ar net su pačia tapyba, o Godos kūryba šiame kontekste išskiria tuo, kad koncentruojasi į gamtos materiją, darną ir energijas. Dailininkės drobėse natūra tampa ne peizažu, landšafto studija, ne realistiniu vaizdu, bet savotišku gyvu organizmu, kuris simbolizuoja gamtos jėgą, cikliškumą ir harmoniją. Kitą vertus, Godos darbus galima suprasti kaip atsaką į sparčiai kintančią „pasaulio kultūrą“ bendrąja prasme, interpretuoti kaip pasiūlymą stabtelėti, paklausti savęs, kur link aš einu?“ – sako I. Kazakevičius.

Kas? Tapytojos G. Lukaitės kūrybos paroda „Miško terapija“.

Kur? Meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicinėje erdvėje (BLC pastato A korpusas, K. Donelaičio g. 60, Kaunas).

Kada? Iki kovo 10 d., pirmadienį–sekmadienį, 11–18 val.

Pokalbis su tapytoja – apie miesto istoriją pasakojančius apleistus pastatus, širdį pavergusį Merkinės kraštą, bohemišką menininkų gyvenimą ir darbą su jaunaisiais talentais.

– Nemaža dalis jūsų tapybos darbų yra įkvėpti gamtos. Gamtos vaizdiniai jūsų kūriniuose mistiški, apgobti švytinčios žalumos, atrodančios tarsi iš kito pasaulio. Ar jums gamta yra vieta, kur nurimstate, atsipalaiduojate? Gal į mišką žvelgiate kaip į paslapčių ir antgamtiškų jėgų kupiną erdvę?

– Mano kūrybinis kelias kito ir augo kaip ir aš pati. Kūryboje iš pradžių labiau domėjausi architektūra, apleistomis erdvėmis, o vėliau akys nukrypo į gamtos grožį. Anksčiau save identifikuodavau kaip miesto vaiką – visgi gimiau ir užaugau Vilniuje. Vėliau užsimezgė artimas ryšys su žmogumi, kilusiu iš Dzūkijos – Merkinės. Tad vis dažniau aplankau Dzūkiją, labai pamilau jos gamtą, miškus, ežerus. Pavargusi nuo miesto šurmulio, visada atrandu ramybę Dzūkijos miškuose. Būna, kad ilgiau pabuvusi Vilniuje, tiesiog jaučiu, kaip siela prašosi gamtos. Atrodo, kad, praleidus laiko miškuose, įvyksta savotiškas persikrovimas, ateina ramybė, ir vėl galima kibti į darbus.

Santykis tarp architektūros ir gamtos man labai įdomus – vos tik žmonės apleidžia pastatus, gamta laimi.

Meilė Dzūkijos gamtai atsispindi ir mano kūriniuose. Net pati jau nesuskaičiuoju, kiek nutapiau paveikslų, vaizduojančių netoli Merkinės esantį ežerą Bedugnį. Šis ežeras – labai paslaptingas. Jis įsikūręs dauboje, apsuptas miškų. Jis turi tokias plaukiojančias salas, ant kurių galima užlipti ir šokinėti į vandenį. Sklando legenda, kad ežeras savo pavadinimą gavo todėl, kad turi du dugnus. Žinau, kad Merkinės gyventojai taip pat yra įkvėpti šio ežero. Girdėjau, kad viena vietinė keramikė kažkada ant plaukiojančių ežero salų eksponavo juodosios keramikos dirbinius. Tik liūdna, kad ežerą supantys miškai buvo apkirsti. Tad vietos paslaptingumas buvo šiek tiek apgenėtas.

Mane labai žavi ir gamtos koloritas. Šiuo metu ieškau įvairesnių spalvinių sprendimų, nes vienu metu buvau labai linkusi į violetinę, mėlyną, žalsvą, smaragdinę spalvas. Žavi ir pačios gamtos paslaptingumas, man labai patinka mistikos ir paslapties estetika. Savo kūryboje gilinuosi ir į psichologinius aspektus, tad savo darbais noriu skleisti žmonėms ramybę, nors ir neakivaizdžią. Savo kūrinių stebėtojams užduodu klausimų, kad jie galėtų patys mano paveiksluose atrasti kažką sau artimo. Vėliausia mano personalinė paroda, eksponuota Vilniaus „Arkos“ galerijoje, vadinosi ,,‘Psyche‘ ir gamta“ – tai buvo sąsaja tarp psichologinės žmogaus kelionės savęs pažinimo ir gamtos link.

Užmiršta: anks­tes­nia­me kū­ry­bos eta­pe G. Lu­kai­tę ža­vė­jo ap­leis­tos mies­to erd­vės. G. Lu­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Mėgote vaizduoti pamirštas, apleistas erdves, kuriose žmogus tampa tik stebėtoju. Kuo jos jus žavi? Ar dažnai tapote gimtojo Vilniaus vietas?

– Kaip minėjau, architektūra ir miesto erdvės iš dalies yra praeitas mano kūrybinis etapas. Tačiau jo tikrai neatsisakau, tiesiog darau pertrauką, nes šiuo metu mane labiau domina gamta. Tačiau ilgą laiką būtent apleistos erdvės mane traukė labiausiai. Pavyzdžiui, gindamasi bakalauro darbą, apleistame pastate Užupyje, Jono Meko skersvėjyje, sukūriau instaliaciją. Pastatas, kurį pasirinkau, tuo metu buvo apleistas, nors šiuo metu yra suremontuotas. Jo languose pakabinau tentus – savo senelių namų nuotraukas, o namą iš vidaus apšviečiau prožektoriais. Tad tamsoje, žvelgiant iš lauko, atrodydavo, kad apleistas namas atgijo. Tokiose erdvėse mane labiausiai žavi laiko sluoksniškumas, kuris žadina fantaziją. Man patinka galvoti, kiek daug visko tuose pastatuose įvyko, kokie ten virė gyvenimai, iki kol erdvė tapo apleista.

Mane domina nenudailintos miestų, ypač Vilniaus, vietos, nes jos pasakoja tikrą istoriją. Kartais net draugams sakau: oi, kaip man buvo gražu, kai ši miesto vieta dar nebuvo sutvarkyta. Tada bičiuliai juokiasi iš manęs. Mane domina ir gamtoje juntamas laiko sluoksniškumas. Net ir vaikštant po Dzūkijos miškus galima atrasti tokių vietų, kuriose seniau gyvavo sodybos, o dabar plyti miškai. Jose dar galima rasti čia stovėjusių namų pamatų ir iš vietinių išgirsti istorijų, kas ten gyveno anksčiau. Santykis tarp architektūros ir gamtos man labai įdomus – vos tik žmonės apleidžia pastatus, gamta laimi. Prisiminkime Černobylį. Po katastrofos miestą palikus žmonėms, gamta pasiglemžė architektūrą. Ant namų ir kitų pastatų šiandien auga žolės, medžiai, kurie trupina betoną, gatvių asfaltą ir viską padengia žaluma. Gamta tarsi susigrąžina tai, kas jai priklausė.

– Kas, be gamtos ir apleistų miesto vietų, jus dar įkvepia? Ką veikiate, kai įkvėpimo tapyti tiesiog nėra? Galbūt skaitote knygas, klausotės muzikos, einate į žygius?

– Dabar turiu labai aiškią savaitės rutiną, nes dėstau Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Tad tam tikros savaitės dienos yra skirtos tapybai, kitos – pedagoginiam darbui. Todėl atėjusi į studiją tarsi nebeleidžiu sau neturėti įkvėpimo, nes norisi produktyviai išnaudoti laiką. Kita vertus, būna ir taip, kad nesinori tapyti, norisi poilsio. Tada laiką leidžiu gamtoje, skiriu jį mylimiems žmonėms, pasivaikščiojimams su šunimi. Mane įkvepia ir kiti menai – kinas, muzika, fotografija.

– Baigėte freskos-mozaikos studijas, tačiau kuriate tapybos darbus. Kuo tapyba ant drobės jus patraukė? Ar kartais dar tenka sukurti kokią mozaiką?

– Visada norėjau tapyti, o baigtos studijos šiais laikais jau nebediktuoja taisyklių. Nėra taip, kad, baigus tapybą ar tekstilę, būtinai privalai dirbti tik šioje srityje. Daugybė menininkų turi ne vieną kūrybos sritį, pabaigę vienas studijas, jie susidomi kitu kūrybos lauku. Iš tikrųjų freskos-mozaikos studijos yra labai artimos tapybai. Tik tiek, kad skiriasi masteliai ir technika. Džiugu, kad studijų metais turėjau nuostabius dėstytojus, kurie mūsų neribojo, leido išlikti savimi, tad meilės tapybai nenuslopino. Džiaugiuosi, kad šiandien ne tik tapau, bet ir sulaukiu užsakymų išpiešti sienas, tad prisimenu savo freskos tapymo įgūdžius. Smagu perkelti savo vizijas ant labai didelių formatų, jais puošti miestą.

Mozaikos techniką prisimenu, kai norisi pamedituoti. Kuriu nedidelio formato interjerinius mozaikos darbelius. Esu rengusi mozaikos dirbtuves šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, mozaikas kartais kuriame ir su mokiniais Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Tai išties labai meditatyvi technika, tad ją prisimenu, kai reikia atsipalaiduoti. Man patinka ramiai dėlioti smulkias mozaikos detales, iš jų konstruoti tam tikrą ornamentą, pilti tinką, jį nuvalyti ir laukti, kol sustings. Didelio mastelio mozaikos interjere dar neteko sukurti, nors būtų visai įdomu pamėginti. Tiesa, tikrosios, senovinės, mozaikos kūrimas anaiptol nenuteikia ramiai. Studijų metais reikėdavo įdėti nemažai darbo pjaustant detales, jas šlifuojant.

– Mokote Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Mokytojo darbas – ne kiekvienam. Kaip atradote save šioje sferoje? Ko jus pačią išmoko darbas su jaunuoliais?

– Tikra tiesa, kad mokytojas turi mokėti prieiti prie kiekvieno mokinio, surasti jam tinkamą kalbą. Šis darbas man patinka, jis mane praturtina ir leidžia save realizuoti. Kaip pedagogika atsirado mano gyvenime? Menininkai dažnai šalia kūrybos turi papildomų veiklų, kurios užtikrina finansinį stabilumą. Svarbiausia, kad toje veikloje atrastum prasmę, jaustumeisi gerai. Būtent prasmę ir galimybę save realizuoti mokytojos darbas man ir suteikia. Man patinka bendrauti su jaunuoliais ir suaugusiaisiais, kuriems taip pat vedu kūrybines tapybos pamokas. Kartu džiaugiuosi veiklų įvairove, kuri man leidžia išvengti rutinos. Mokytojos darbas man padeda neužsidaryti savyje, daugiau bendrauti. Džiugu, kad dirbu mokykloje, kurioje skatiname kūrybiškumą ir nebijojimą suklysti. Priimame visus be jokių stojamųjų egzaminų, nerašome pažymių, skatiname laisvę, nes iš tikrųjų ji ir yra tikrasis kūrybinis džiaugsmas.

Gamtovaizdžiai: Vil­niu­je užau­gu­si ta­py­to­ja pa­mi­lo Dzū­ki­jos miš­kus ir eže­rus. G. Lu­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Kitados šioje mokykloje mokėtės ir pati. Kaip anuomet įsivaizdavote savo ateitį – ar svajojote, kad vieną dieną tapsite pripažinta tapytoja?

– Išties įdomu, kad ir pati vienus metus šioje mokykloje mokiausi pas jau a. a. tapybos klasiką Algį Skačkauską. Tiesa, tai buvo gal penktoje ar šeštoje klasėje, tad tą laikotarpį prisimenu lyg pro rūką. Tačiau labai smagu suprasti, kad dabar toje pačioje auditorijoje mokinius mokau pati. Galutinai suvokiau, kad noriu tapyti, jau vėlesniais metais, besimokydama Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Čia mokiausi ketverius metus, per kuriuos išbandžiau viską – grafiką, keramiką, skulptūrą. Viskas buvo įdomu, bet būtent per tapybos pamokas jausdavausi stebuklingiausiai. Tada supratau, kad gyvenime noriu tapyti. Esu iš tų žmonių, kurie gana anksti atranda savo pašaukimą.

Vaikystėje dainavau „Liepaičių“ chore, bet su tėvais nusprendėme, kad dailė man tiks labiau. Chore liko dainuoti sesuo Austėja, vėliau tapusi dainininke ir aktore. Tiesa, po mokyklos įstojusi į Vilniaus dailės akademiją, iš pradžių pasirinkau scenografijos specialybę. Darbas su teatro dekoracijomis man atrodė labai įdomus, romantiškas. Tačiau po metų supratau, kad tai – ne man, tad perėjau į freskos-mozaikos studijas. Man patinka, kad kūrybiniame darbe nėra rutinos, turiu daug galimybių save realizuoti. Tad nė už ką nekeisčiau savo specialybės.

– Menininkai, ypač tapytojai, dažnai vaizduojami kaip bohema, jų gyvenimas neretai įsivaizduojamas kaip nesibaigiantis rokenrolas. Ar yra tekę pagyventi bohemišką gyvenimą? Gal norint produktyviai kurti būtina griežta dienotvarkė?

– Toks įsivaizdavimas išties egzistuoja, nes laisvas grafikas, parodų atidarymai, kūrybinga menininkų bendruomenė kūrėją gali labai įtraukti. Man atrodo, kad menininko portretas šiais laikais kinta. Svarbiausia, kad kūrėjas išliktų autentiškas ir išlaikytų savastį. Jo gyvenimas gali būti visiškas rokenrolas, tačiau jis taip pat gali būti labai atsakingas ir disciplinuotas žmogus – tai ir yra meno žavesys. Esu turėjusi įvairių patirčių. Studijų metais yra tekę gyventi, galima sakyti, akademijos patalpose, nes tapydavome per naktį, dieną trumpam išlįsdavome į miestą, ir vėl grįždavome tapyti. Mano nuomone, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp kūrybos, disciplinos ir linksmybių, nuotykių, nes jie taip pat įkvepia kurti.

– Prasidėjus karui Ukrainoje, prisijungėte prie paramos akcijos, kuriai paskyrėte ne vieną savo darbą. Jūsų nuomone – kokia menininkams karo laikotarpiu tenka galia ir atsakomybė? Ar jie apskritai gali nereaguoti į tai, kas vyksta?

– Manau, kad menininkas negali nereaguoti į pasaulyje vykstančias aktualijas, nes jis turi balsą visuomenėje, galintį atkreipti dėmesį į svarbias problemas, paskatinti žmones veikti. Prasidėjus karui, aukojau savo paveikslus interneto svetainei Paveikslai.lt, kur surinkti pinigai buvo skirti Ukrainai, taip pat su Lietuvos dailininkų sąjunga suorganizavome paveikslų įsigijimą internetu už auką Ukrainai. Sukūriau ir keliaujančio atvirukų stendo idėją „Atvirukas Ukrainai“. Daugiau nei 20 Lietuvos menininkų sukūrė darbų, kuriuos pavertėme į atvirukus, sukalėme gražų nedidelį stendą, ir šiandien jis keliauja po įvairias vietas. Svečiavomės „Skalvijos“ kino teatre, bendruomenės edukacijos centre „Miesto laboratorija“, Vilniaus dailės akademijos meno ir dizaino krautuvėje, dalis atvirukų net buvo apsilankę JAV. Tad aš menininką matyčiau ne nutolusį nuo aktualijų, o paskatinantį visuomenę veikti.