GODO YORKE

PERKŪNIJA

Self-released

Pasakysiu paprastai ir nuoširdžiai: man patinka naujasis Godo Yorke albumas.  Kodėl? Todėl, kad jame yra pakankamai paprastumo ir nuoširdumo. Viena labiausiai underappreciatintų atlikėjų Lietuvoje išleido dar vieną stiprų albumą, kuriame niekaip neradau nieko, kas man skambėtų kaip melas, įvaizdis ar povyza. Chaotiškas savo stiliais ir dainų struktūromis, grynas savo žodžiais ir intencijomis, be to, nedeklaratyvus, tačiau  atviras savo žinute šis ilgagrojis turėtų patikti profesionalios (nemasinės) popmuzikos gerbėjams. Kartais jis skamba kaip nebaigtų rašyti juodraščių rinkinys, kartais – kaip vidinį skausmą spinduliuojančio žmogaus dienoraštis, o kartais – kaip ilgai ieškotų ir išieškotų kompozicijų visuma, tačiau, nepaisant šio chaosėlio, „Perkūnija“ yra verta daugiau negu vienos perklausos, jos paslaptys per sykį neatskleidžiamos ir todėl jis turėtų ilgiau apsigyventi jūsų ausyse. Netgi žinutės tarp dainų, dažniausiai skambančios pretenzingai, tuščiai ir egocentriškai, „Perkūnijoje“ spindi neveidmainiškumu, tikrumu ir gėla, kuria kiekvienas iš mūsų gali pasidalyti. Prisipažinsiu, man keista, kad Godo kūryba vis dar yra kažkur Lietuvos popmuzikos nuošalėje, ypač turint omenyje, kokiais dirbtiniais popmuzikos produktais užpildyta scena. O čia – paprastas žmogus, paprastai, bet toli gražu ne prastai pristato tokias dainas, kurių pavydėtų prie tradicinių klišių mus įpratinusios popžvaigždutės ir jų vadybininkai. Taip, gal kartais atlikėja skamba naiviai, tačiau jau geriau taip, negu kvailos dainuškos apie nieką su simbolika apie nieką, už kurių realiai nieko nėra. Jau geriau trumpa, skardi perkūnija negu ilgas erzinantis krapnojimas. Todėl, kaip sako vienas personažas, tik pirmyn.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)

KONSTANTINAS LILAS

BEŽDŽIONĖ

Self-released

Lilas goes post punk? Na, gal ne taip radikaliai viskas skamba, tačiau naujos kryptys, kurias renkasi Lilas be Innomine, darosi vis įdomesnės. Turiu būti atviras, niekada nebuvau itin didelis nei minėto dueto, nei Lilo solo kūrybos gerbėjas, tačiau net ir mano cinizmą „Beždžionė“ pramušė. Nežinau, ar čia dėl to, kad atsirado daugiau gitarų, ar dėl to, kad Lilo vokalas tapo vienu iš grojamų elementų, ar dėl to, kad jo repavimas virto pusiau dainavimu, taip atsiplėšdamas nuo lietuviškų klišių, tačiau dabartinis albumas yra vis malonesnis ir malonesnis klausytis. Seniau galėdavai atpažinti stereotipus, o dabar neriama į naujus vandenis ir net hitinis „Gūžiasi Vilnius“ bent jau man skamba daug įdomiau. Šis perėjimas iš jau pažįstamo į keistai postpankišką, labiau hipsterišką, nesuvaidintai intymų ir grupe paremtą skambesį leidžia net ir kartais kimbančius Lilo tekstus išgirsti kitaip – jie nuskamba suprantamiau, o gal net atvirkščiai, juos suprasti ir už jų kabintis ne itin norisi. Aš suprantu, kad senosios kūrybos gerbėjus tokie karjeros posūkiai gali ir atbaidyti, tačiau būtent tai ir glosto mano beždžionišką ausį, nes Lilas čia kitoks, Lilas gilesnis, Lilas įvairesnis ir Lilas čia padarė daugiau nei tiesiog hiphopas. Atsiradęs stilių mišinys leidžia nebepriskirti jo prie konkretaus žanro ir, kaip matome, paskatina kūrybiškumą. Išties netikėtas posūkis, ir toks malonus, kad norisi ne gūžtis, o kaip tik šokinėti. Na, gerai, nešokinėti, ne tas atlikėjas, tačiau pritariamai kinkuoti galvą su visa minia.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music, Pakartot)

GJAN

VERKIU RAUDONŲ VYŠNIŲ SODE

Self-released

Be jokios abejonės, tai brandžiausias Gretos Jančytės darbas, kuriame girdimas jos kelias ir dabartinė iškovota ir niekam neatiduosima vieta Lietuvos popmuzikos scenoje. Vis dėlto tą pat akimirką tai labai nepastovus albumas, kuriame šalia išskirtinių kūrinių kyla ir nemažai klausimų dėl dainų, kurių buvimas albume abejotinas. Pirmiausia, „Raudonų vyšnių sodai“ yra fantastiška albumo pradžia. Tai viena stipriausių tiek muzikine, tiek tekstine prasme pastarojo laiko lietuviškų dainų, kurią norisi ir norisi sukti iš naujo. Gražūs balsiniai sąskambiai leidžia pajusti kalbos dainingumą, muzika lyg klijai sulimpa su tekstu, o vizualika – itin išraiškinga. Tai akivaizdi pergalė, hitas-triumfas, ir nors kiti kūriniai nepriartėja iki šio, „Verkiu“ ir „Trukti“ sėkmingai jį vejasi. Būtent jie kilstelėja albumą į naują lygį ir paaiškina, kodėl dabar GJan jau gali rinkti arenas. Tačiau kai kurie kūriniai toli gražu neprilygsta anksčiau minėtiems. Pavyzdžiui, „Paleisk mane“ ar „Atidaviau tau viską“, atrodo, tarsi buvo įkvėpti ne pačios skoningiausios lietuviškos estrados. Nors supranti, kad klausytojams gal ir bus smagu į jų ritmą pasiūbuoti, tačiau po tų pačių „raudonų vyšnių“ jų buvimas albume nenoromis priverčia kilstelėti antakį. Toks ir yra šis albumas: nepastovus, balansuojantis ir kartais paslystantis. Šalia lubas pramušančio earwormo vis klaidinančio popso pramušimai neleidžia atsiplėšti iki galo ir pasakyti, kad va čia jau ta GJan. Iš kitos pusės, atlikėjai dar tik 27-eri, ji gali rizikuoti, todėl tegul rizikuoja, o nesiima kažko saugaus. Štai tokios mintys, o aš einu dar pagersiu Raudonų vyšnių sode...

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS GIESMĖS

Autostrada

Taip nepastebimai, nepastebimai, ir jaunimo balsas DJ Nevykėlė išleido dar vieną įrašą, kuris kažkodėl nebuvo taip išrėktas, išreklamuotas ir ištransliuotas kaip ta pati „Ožka“ (arba aš per senas, kad žiūrėčiau, kur ten dabar jaunimas afišuojasi). „Nevykėlės giesmės“ yra trumputis EP, parodantis naujų atlikėjos spalvų ir papildantis jos negausų, tačiau tikrai smagų bagažą. Jau buvome įpratę prie hyperpopinio ritmo, ne itin subtilių aranžuočių ir jaunatviškos ironijos, tačiau čia atsiradę trap garsai praplėtė horizontus, todėl nenuostabu, kad tradiciškiau skambanti „velnio nuotaka“ sukelia deja vu jausmą ir mažiausiai susidomėjimo. Iš esmės to ir norisi iš jaunų atlikėjų: kai idėjos tiesiog tavyje verda ir norisi viską bandyti iš eilės, baimės ir netgi atsakomybės neturėjimas leidžia sukurti smagių dalykų. Dabar tai palėtėjusi Nevykėlė, kurios naujieji kūriniai puikiai įsiterps tarp jų hitinių energingųjų „Aerobikos“ ar „Audi BMW“. Visa kita tradiciškai laiku ir vietoje – ironijos užtenka, žodžius sudėlioti mokama, aktualijos akivaizdžios, o ir išsivaizdinimo ar apsimetinėjimo vėlgi rasti nepavyko. Po šio darbo jau nebereikia klausinėti, kas toliau, nes akivaizdu, kad baimės nedaug. Vienintelis trūkumas – EP – vos 13 minučių ilgio, taigi kažkaip truputį apmaudoka ir lieki tik paragavęs. Todėl belieka laukti normalaus albumo, o ten jau iki galo paaiškės, ar čia buvo tik trumputis nuokrypis, ar Nevykėlės amplitudė didėja. Galbūt net kada išgirsime ir tikrų bažnytinių giesmių...

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

PHUN THOMAS

APERITIFS

Khaki Shitake

Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad niekada nepasitikėk pirmu įspūdžiu. Andriaus Laucevičiaus opusas, išleistas su naujo leiblo vėliava, pirmą, o gal net pirmus kelis kartus nepaliko didelio įspūdžio, tačiau aš vis galvojau, kad dar neskubame, dar paklausome, kažko čia pagauti nepavyksta: gal nuotaikytės, gal vaibuko, gal šiaip kvailas. Pasirodo, šiaip kvailas, nes jau kitą dieną „Aperitifs“ suveikė kaip geras aperityvas, kurio, klasikėlė, nereikia padauginti. Keturi mini albumo kūriniai blaškosi nuo hauso iki technomuzikos, permala šiuos žanrus tarpusavyje, dar prideda vos vos breaksų ir išeina neblogas kokteilis. Labiausiai iš viso ketverto išsiskiria starteris „Khaki Shitake“, kuris, nors ir nieko naujo nepasiūlo, yra old schooliškai melodingas, nukeldamas kokius penkiolika–septyniolika metų atgal, kai skardumas buvo skalsumas. Ir likę kūriniai atneša nostalgiško vėjo: sunkesnis „Going On“ linksta virsti techno, „Salt & Pepper“ duoda industriškos agresijos, o „Deep Dive“ – paranojos. Šiaip iš pradžių skamba kaip keistokas marmaliūzas, tačiau kūrinys po kūrinio, o jei atvirai – kūrinys, pertrauka, kūrinys, ir visas EP nuskamba kaip entuziastingas rinkinys, galbūt nelabai kažkuo inovatyvus, tačiau gana įsimenantis ir turintis savų kabliukų. Paprasčiau tariant, „Aperitifs“ nevirsta fonu, kaip dažnai nutinka su vidutiniška šokių muzika, todėl galima sveikinti Phun Thomą su vertingu opusu. Ką gi, leiblas paleistas, startas duotas, dabar laukiame pagrindinių patiekalų, vakaro meniu ir tikimės, kad viską išsprogdins masyvus desertas. Cheers!

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

Godo Yorke balsas – spalvingai išskirtinis, kūryba – įdomiai kitokia, o mintys ir atsakymai į klausimus – atviri ir dažnai netikėti. Šis mūsų pokalbis tegul būna mažytis to įrodymas.

– Godo Yorke – ką sudėjai, paslėpei, užkodavai šiame slapyvardyje? Kodėl sceninis pavadinimas buvo rašomas mažosiomis raidėmis?

– Neseniai pradėjau galvoti, kad reikėtų pradėti pratintis prie Godo Yorke. Jaučiuosi paaugusi. Prieš tai norėjosi mažųjų raidžių, nes jaučiau, kad tai, ką čia darau, yra labiau reiškinys negu atlikėjos pseudonimas, tačiau po truputį tai transformuojasi į darinį, kurį galėtum vadinti ir atlikėja, nors iš tiesų darau kur kas daugiau. Godo Yorke, man atrodo, Vaiperis (Vitalijus Puzyriovas) kažkada juokais mane pavadino, nes klausau daug „Radiohead“: jų pagrindinis vokalistas ir dainų autorius yra Thomas Yorke’as. Dar man primena Björk – irgi mano labai mėgstamą atlikėją ir Niujorką – miestą, kuriame jaučiausi labiau gyva nei bet kur kitur. Godo iškart veda prie Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Kai mokėmės apie egzistencialistus mokykloje, draugė mane vadindavo Godo. Pjesėje veikėjai vis laukia, kada ateis Godo. Man norisi mažiau lūkuriuoti gyvenime – daug laukiau ir taip. Tad galvojau, kodėl gi neatėjus pačiai ir nepasivadinus Godo, kurio taip laukiama. Yorke tam, kad būtų žinoma, su kokia Godo bus turima reikalų.

– Kur bus ir ką veiks Godo Yorke, tarkime, po penkerių metų?

– Toli nuo čia, įsitraukusi į naujus projektus, apie kuriuos tedrįso blausiai pasvajoti.

Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke. / M. Kirklytės nuotr.

– Pernai pasirodė tavo puikus debiutinis albumas „In Silence, In Sirens“, vyko pristatymo koncertai, tavo muzika skambėjo vienose didžiausių ir pagrindinių Lietuvos scenų… Koks jausmas?

– Gerai, smagu, nors gal automatiškai taip sakau, nes, tiesą pasakius, dar viską sunku iki galo suvokti. Vasara buvo tokia turininga. Atrodo, kad dar tik pradedu suprasti, kas įvyko praeitais metais. Šis albumas ir visi koncertai po jo išleidimo man yra kaip laimėjimai to, ko taip sunkiai siekiau. Didžiuojuosi savimi ir savo komanda. Džiaugiuosi, kad auditorijai tampa vis aiškiau, kas ta Godo Yorke. Man norėtųsi koncertuoti dar daugiau, kad labiau prasiskirtų tie vandenys, bet šį laiką paskyriau naujam albumui kurti. Tačiau naujų koncertų troškimo kirminas mane graužia nuolatos.

– „In Silence, In Sirens“ – dvi priešybės, du ekstremumai, garsas ir tyla. Ar esi kraštutinumų žmogus?

– Paauglystėje šie kraštutinumai, kai būdavo sunku stebėti nuolatinius mano nuotaikų pasikeitimus tą pačią dieną, jautėsi labiau, bet ir dabar jaučiu didžiulę emocijų amplitudę. Nenoriu būti kraštutinumų žmogus. Stengiuosi ieškoti būdų išlikti sveiko kūno ir proto, svarbiausia – būti laimingai. Pernelyg nuožmūs nuotaikų skirtumai man trukdo susikaupti ir daryti tai, ką iš tikrųjų noriu daryti, nes būnu priversta laukti, kol audra vėl praeis. Tačiau kartais tenka. Manau, ne aš viena su tuo susiduriu šiame gyvenime.

– Dabar tavo gyvenimas irgi tarsi sudarytas iš panašiai skirtingų polių: kūrybos (tylios, ramios) ir koncertų (garsių). Kuris etapas malonesnis, įdomesnis, sunkesnis?

– Abu vienodai patinka, bet ne kai jie susipina vienas su kitu tuo pačiu metu. Tada negaliu iki galo susikaupti nei vienam, nei kitam. Gal studijoje sėdėti kiek maloniau, nes galiu ilgai kontempliuoti, laukti, kol išnirs naujų dainos sprendimų. Kartais magiškai gimsta tos naujos idėjos: per sapnus ar kažkur nugirstu dainą su kokiu nors ritmo motyvu ar instrumento tono spalva ir patiriu momentą eureka!, nes žinau, kad tai pritaikysiu savo kūriniui. Patinka man taip žvejoti. (Tačiau taip galima ir per daug užsisvajoti.) Visi sprendimai įgauna visiškai kitą dimensiją, kai kūrinius patikiu atlikti kartu su manimi kitiems muzikantams. Nesu tiek daug įgudusi vadovauti grupei, tačiau tai, ką jau patyriau, yra ganėtinai katarsiškas jausmas. Kai jau susigrojame, atrodo, kad sapnuoju, nes mano svajonė staiga susilieja su realybe. Dar kitas lygmuo, kai tas dainas perima auditorija: ima niūniuoti, dainuoti.

– Ateini iš gospelo, džiazo scenų, o tavo pačios kūryba priskiriama labai plačiam alternatyviosios muzikos žanrui. Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas tau joje svarbiausia?

– Na, man turbūt svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Nieko nėra blogiau, negu dainuoti dainą, kuri tau nerūpi. Stengiuosi sukurti ką nors įdomaus, ką nors, kas pakeltų žmogų virš visų jo negandų ir erzulių. Kad galėtų nužvelgti pasaulį kitomis akimis, panerti ten, kur nedrįsta. Kad ji žmogų veiktų gydomai. Noriu, kad tai būtų kažkas jaudinančio. Visada laužau galvą, ką padaryti, kad neskambėtų nuobodžiai, bet jei visos dainos bus superekstravagantiškos, klausytojas pasprings. Kartais paprastumas irgi į naudą. Svarbu tik leisti dainos žinutei duoti kelią būti ištransliuotai.

– Tavo dainos „Try!!!!!!!“ pavadinime – septyni šauktukai. Septyni! Ką reiškia šis skaičius ir šiaip – kodėl jų tiek daug?

– Čia toks manifestas patikėti savo sėkme ir veikti, veikti, veikti! Tiesiog dainą pavadinti „Pabandyk“ neužteko. Norėjau, kad nuskambėtų toks kupinas veržlumo „pabandyyyyk!!!!“.

– Daugiausia dainų esi parašiusi anglų kalba. Ar tam yra kokia priežastis, ar jos tiesiog taip iš kažkur pas tave ateina?

– Pirmieji mano eilėraščiai ar dainos buvo lietuvių kalba. Paskui pasidarė įdomu dėlioti dainą angliškai, kaip kokį iššūkį sau išsikėlus. Kai augau, klausiau beveik vien angliškos muzikos. Net besimokant dainuoti beveik visos dainos buvo angliškos. Vis dėlto didžioji dalis eilių, kurios atėjo grynai iš mano paširdžių, dažniausiai būdavo lietuviškos. Jas įkvėpė lietuvių poetai, apie kuriuos tuo metu mokėmės mokykloje. Per daug apie tai, iš kur ir kokia kalba dainos atsiranda, negalvoju, tiesą sakant. Man visas dainas kažkas viduje pakužda. Negaliu pasirinkti, kokia kalba man ateis mintis.

– Kokios muzikos pati klausaisi?

– Klausau visko, kas patraukia ausį. Pastaruoju metu tai ganėtinai lengva, ambientas ir panaši muzika, nes norisi rudeninės ramybės ir susitelkimo. Mėgstu sudaryti grojaraščius savo klausytojams ir jais pasidalyti. Naujausias grojaraštis vadinasi „Viskas praeina, bet meilė išlieka“. Daug domėjausi, ką žmonės mato trumpam išėję iš šio pasaulio – patyrę klinikinę mirtį. Beveik visi pasakojo apie didžiulį neaprėpiamos meilės antplūdį. Kartais pati jaučiu tokių palaimingų momentų, ypač po šios vasaros, jaučiuosi tikrai palaiminta ir lydima kažkokios mylinčios ir gera linkinčios energijos. Šį grojaraštį sudariau norėdama perteikti šį jausmą, kaip po visko, kad ir kas mums nutiktų, galiausiai sugrįšime į meilę.

Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke. / S. Stačiokaitės nuotr.

– Be solinės karjeros, esi grupės „Golden Parazyth“ ir Konstantino Lilo pritariančioji vokalistė – vėlgi skirtingi stiliai ir kitas vaidmuo. Ką tau duoda šios patirtys?

– Stebėdama kitų grupių koncertus visada atkreipdavau dėmesį į pritariančiuosius vokalistus ir dažnai pastebėdavau, ką galėčiau padaryti geriau. Man galimybė prisidėti prie šių projektų – dar viena žaidimų aikštelė. Stengiuosi daryti tai, ko pati siekiu savo grupėje, – paįvairinti mūsų muzikos sceną, pagerinti pasirodymų kokybę ir klausytojams suteikti išskirtinės patirties.

– Su kuo ir kur norėtum pamuzikuoti kartu? Koks būtų tavo svajonių duetas ir svajonių scena?

– O jetus. Būtų smagu pagroti legendinėje „Madison Square Garden“ scenoje. Arba „Red Rocks“ amfiteatre. Šiaip svajoju būti pirma lietuvių indie muzikos atlikėja, kuri grojo didžiuosiuose pasaulio festivaliuose, tokiuose kaip „Lollapalooza“, „Coachella“, „Glastonbury“, dalyvauti „SXSW Showcase“ ir pan. Su kuo padainuoti, turbūt daug variantų prigalvočiau, bet dabar į galvą šauna atlikėja St. Vincent. Norėčiau su ja pasidalyti scena. Dažnai ją sapnuoju, gal ne be reikalo? Arba Bat for Lashes ar tuo pačiu Thomu Yorke’u. Uch...

– Dainos „Wounded Angel“ cianotipijos technika kurtas vaizdo klipas pateko į Tarptautinį Rygos kino festivalį – didžiausi sveikinimai! Toks klipas – pirmas ir vienintelis Lietuvoje ir vos antras toks visame pasaulyje. Vaizdo klipe – per 6 tūkst. skirtingų kadrų! Ši technika be galo sudėtinga, reikalaujanti didžiulio kruopštumo, atidumo, kantrybės, laiko… Kaip kilo mintis būtent taip ir būtent šiai dainai kurti tokį klipą?

– Ačiū! Čia dėl visko kalti Vaida ir Danas. Jie mane įtikino to imtis. Vėliau prisijungė Kotryna Daraškevičiūtė. Per visą procesą Vaida ir jos šeima rūpinosi, kad būtume pavalgę ir laimingi, kad nieko netrūktų. Esu jiems labai dėkinga. Vaida išsiuntė užklausų į nemažai festivalių ir štai RIFF mus atrinko. Kai susipažinau su Danieliumi, man atrodo, pirmą kartą sutikau žmogų, kuris su tokiu užsidegimu kalbėtų apie fotografiją. Aš jaučiau, kad manyje rusena toks pats poreikis kūrybiškai išsilieti, tik ne iki galo tikėjau, kad galėčiau kažką tokio padaryti. Supratau, kad su Danieliumi nepražūsiu. Tiesa, dainą iš pradžių buvau numačiusi kitą. Kadangi buvau Panevėžyje, buvo žiema, pagalvojau, kad labiau tiktų „Wounded Angel“. Joje yra žodžiai „There must be something out there waiting on me“. Taip dažnai savo mieste jaučiausi. Kad manęs kažkas kažkur laukia. Panevėžiui jaučiu daug sentimentų, daug nuoskaudų, kurių nespėjau apdainuoti. Ši daina – tarsi taikos paktas su savo pačios istorija jame.

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

– Dažnai pagalvoju apie viso savo gyvenimo retrospektyvą, atsitraukiu nuo visko, kas tuo metu slegia, ir pasižiūriu, kas man iš tikrųjų svarbu. Tada pamatau, kad turiu daugybę dalykų, kuriuos galėčiau branginti, daugybę minčių, kurios man svarbios ir kurių dar neapdainavau. Pasaulyje labai daug grožio ir kartu blogio. Dėl to tikiu, kad kurdama grožį, kūrinius, kuriuos įkraunu meile ir geriausiomis intencijomis, praskiedžiu viso pasaulio siaubus. Bent truputį.

– Ką tau reiškia debiutas? Tai svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

– Man tai buvo gyvybiškai svarbu. Atrodo, visą gyvenimą trypčiojau aplink tai, kur dabar neriu vis giliau, bet tam reikėjo sukaupti tam tikrų patirčių ir laiko.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Norėčiau daugiau fotografuoti ir daugiau dirbti kino srityje. Mėgstu filmuoti, montuoti. Norėčiau išleisti savo pirmąją knygą. Poezijos knygelę – taip pat. Nusifilmuoti filme, kur turėčiau svarų vaidmenį, nes kol kas vaidindavau tik mažesnėse scenose.

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio?

– Sakyčiau: pagalvok, ar mirties akivaizdoje būtum patenkintas savo gyvenimo sprendimais. Jeigu ne ir esi gyvas – dar galima kažką padaryti. Jeigu nebesi su mumis, belieka tikėti reinkarnacija ir pabandyti kitame gyvenime. Aš tikiu reinkarnacija, tai per daug nesijaudinu, jeigu ko nors nespėsiu per šį gyvenimą. Dar galima pagalvoti, ką jūs patys po 20 metų dabartiniam sau patartumėte. Maniškė patirtis man dažnai sako, kad daryčiau, ką tik noriu, ir mažiau dėl to jaudinčiausi. Man patinka toks požiūris, tai dažniausiai jo paklausau.

Goda Sasnauskaitė-Godo Yorke. / M. Kirklytės nuotr.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti ir dalytis savo muzika, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: klausytojų, kitų muzikantų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?

– Visada būnant ant scenos nori nenori sukasi milijonas minčių (nebent esi ypatingos zen būsenos), kurios dažniausiai net ne tavo, bet jas esi internalizavęs. Ir tai gali būti tikrai ne patys maloniausi žodžiai. Tačiau suprasdama, kad žmonės man juos pasakė patys nesijausdami iki galo išsipildę ir norėdami man įkąsti, suvokiu, kad jie nėra apie mane. Jeigu mintyse peiksiu save per koncertą, nuo to niekam geriau nebus. Labai jaučiasi, kai atlikėjas viduje grumiasi su savimi koncertuodamas. Stengiuosi visada priartėti prie minties, kad kaip mane sukūrė, tokia ir esu tobula. Jeigu esu ant scenos, vadinasi, esu ten reikalinga. Stengiuosi dainuoti taip, tarsi Dievas manęs klauso, o tada tiems, kurie nori mane išgirsti. Laimingas, priimantis žmogus visad ras ko iš kito pasimokyti, pasisemti, pasigrožėti. Galima savo pavyzdžiu parodyti, kaip tai daryti. Jeigu niekas nepadeda, irgi nereikėtų per daug sukti galvos. Pasaulyje yra tiek žmonių, kad auditorijos tikrai nepritrūksi. Belieka tik atrasti, kur turėtum būti, kad jie surastų tave.

Norėjo nusikelti į praeitį

Nemokamame renginyje kino centre „Garsas“ (Klaipėdos g. 146, Panevėžys) susirinkę žiūrovai pagaliau išvydo kelis mėnesius kurtą alternatyviosios muzikos atlikėjos ir dainų autorės G. Sasnauskaitės kūrinio „Wounded Angel“, kuris tik pernai rugsėjį nugulė merginos debiutiniame albume „In Silence, In Sirens“, vizualinę interpretaciją. Kaip pasakoja klipą akustiniu koncertu pristačiusi dainos autorė, šie kūriniai yra apie jos gimtąjį Panevėžį.

„Šia daina ir vaizdo klipu norėjau palikti tai, kas priklauso praeičiai, ir dar kartą nusikelti atgal į savo senuosius namus. Pamenu, kaip čia augau, kaip troškau iš čia ištrūkti. Pamenu ir jau dulkėmis pavirtusį senąjį „Garso“ kino teatrą ir bandymus čiuožti ant ledo. Visa tai nugulė ir vaizdo klipe, kuris, kaip ir daina, man yra labai artimas“, – atvirauja Godo Yorke pseudonimu kurianti mergina.

Kaip teigia viena projekto autorių K. Daraškevičiūtė, vaizdo klipe susijungia ne tik dabartis ir praeitis, bet ir gamtos vaizdai.

„Nors vaizdo klipas vizualiai atrodo labai senas, tačiau visi jame rodomi vaizdai užfiksuoti vos pernai. Tai simbolizuoja nesustabdomą miesto ir tuo pačiu gamtos kismą, kai vakar diena – jau tolima istorija. Tikiu, kad šis mūsų darbas pasirodys artimas daugybei Panevėžio gyventojų – juk juo norėjome atvaizduoti mūsų patirtis: ne tik kažkokius įvykius, bet ir mūsų kasdienybę persmelkiančius jausmus. Esu įsitikinusi, kad, sujungusios jėgas su Goda, išpildėme šią idėją ir galėjome nemažai viena iš kitos pasisemti“, – pasakoja menininkė.

Panaudota apie 6 tūkst. kadrų

Vaizdo klipo pristatymo renginyje kūrėjai taip pat atsakė į susirinkusiųjų klausimus, buvo rodomas apie vaizdo klipo kūrimą pasakojantis Egidijaus Krikščiūno dokumentinis filmas. Renginio dalyviai taip pat galėjo atsispausdinti savo cianotipijos atspaudą. Būtent šia technika sukurtas ir pats vaizdo klipas. Kaip pasakoja prieš tai Panevėžyje tokius projektus kaip „Vandens Veidas“ ir „Dabarties Ekranas“ sukūręs bei praėjusių metų pabaigoje „Pramonės ir meno sintezės“ rezidenciją atvėręs fotomenininkas D. Hermouet, cianotipija – senasis, dar XIX amžiuje naudotas rankų darbo fotografijos procesas.

D. Hermouet, K. Daraškevičiūtė, G. Yorke / D. Hermouet nuotr.

Jo metu sumaišius amonio geležies citratą ir raudonąją kraujo druską gaunama šviesai jautri emulsija, ji rankiniu būdu tepama ant pasirinkto paviršiaus, pavyzdžiui, popieriaus ar stiklo. Sukūrus šį fotografijai skirtą pagrindą, panaudojami pačių menininkų pagaminti negatyvai, ultravioletinė šviesa ir joje kietėjanti emulsija, kurią sluoksnis po sluoksnio nuplovus po vandeniu galiausiai gaunamas norimas rezultatas. Nors ši rankų darbo technika yra ganėtinai primityvi ir suteikia galimybę pilnai kontroliuoti procesą, tačiau menininkams reikėjo atlikti milžinišką darbą – jie ne tik įamžino vaizdus, bet ir patys gamino fotopopierių, negatyvus ir juos ryškino per miestą tekančio Nevėžio vandenyje. Iš viso klipe susijungė apie 6 tūkstančius skirtingų kadrų.

K. Daraškevičiūtė, G. Yorke, D. D. Hermouet / P. Vepšto nuotr.

„Pirmąkart susitikome dar gruodžio mėnesį, o visas kūrybinis procesas užtruko net kelis mėnesius, jo nesustabdė, o kaip tik įkvėpė kurti Ukrainoje prasidėję įvykiai. Naudojama technika yra integrali projekto idėja – ji suteikia nemažai savitumo, išryškinti vaizdai perteikia neįprastą spalvų paletę bei leidžia vėl ir vėl prisiliesti prie savo patirčių, dar kartą jas išgyventi. Ratas užsidaro visa tai panardinus į Nevėžio vandenį ir sugrąžinus į ten, iš kur jis ir kilo. Tai lyg transformacija į gilesnį savęs ir savo gyvenamosios aplinkos supratimą. Tuo pačiu, tikiu, kad tokia bendra mūsų su Goda ir Kotryna „vakarienė“ įkvėps ir kitus miesto bei šalies menininkus“, – viliasi D. Hermouet.