Direktorius, išgirdęs smalsaus ir provokuojančio lankytojo klausimą, nepasimetė ir retoriškai atsakė: o kiek lietuvių šiandien galėtų išvardyti bent didžiąją dalį Balkanų valstybių sostinių? Stojo tyla, kuri paprastai ištinka ir tuomet, kai galvojame ir viešai ar privačiai svarstome apie Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikines literatūras.

Stebėdamasis klausčiau: kiek šiandien baigusių universitetines filologijos studijas literatūros kritikų, mokslininkų ar net paprastų skaitytojų galėtų išvardyti bent penkias geriausias, pavyzdžiui, šiuolaikinės Slovėnijos grožinės literatūros knygas? Vėlgi būtų gera proga iš pradžių patylėti, o po to imti domėtis. Tokią progą praėjusių metų antroje pusėje suteikė leidykla "kitos knygos", išleisdama Gorano Vojnovičiaus romaną "Jugoslavija, mano tėvynė". Tokių kūrinių publikavimas lietuvių kalba – didžiulė retenybė mūsų pašalyje, rodanti, kad vis dar esame potraumiškai linkę, pasitelkdami savąsias kūrybines galias, veidrodyje pirmiausia nagrinėti asmenines problemas, o tik po to retkarčiais, kaip G.Vojnovičiaus romano skaitymo atveju, bandyti pažvelgti į panašaus, bet ne tokio paties, likimo kitų žmonių, tautų ir valstybių patirtis. Toks žvilgsnis jau reiškia gebėjimą galvoti ne vien apie nuosavą skausmą ir išgyvenimus, bet turėti atjautos ir empatijos kitiems.

"Jugoslavija, mano tėvynė" yra mums artimas romanas labiau ne dėl panašaus istorinio likimo (tai specifinis mūsų regiono ženklas), bet dėl labai svarbios, pagrindinės romano temos – jauno žmogaus santykio su tėvu, tėvyne ir jos istorija. G.Vojnovičiaus užmojis primena Franzo Kafkos tekstus apie jo dramatiškus potyrius, susijusius su tėvo figūra. Ir "Jugoslavija, mano tėvynė", ir F.Kafkos kūryba rodo, kad jaunystės laikotarpiu vyras tiesiog privalo kaip nors suformuluoti pirmiausia pats sau požiūrį į tėvą ir po to tą viziją sukurti ar atrasti realybėje.

Žmogiškumas prarandamas tada, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

G.Vojnovičiaus romano herojus Vladanas leidžiasi į kelionę po buvusią Jugoslavijos teritoriją ieškodamas pasislėpusio nuo bausmės už karo nusikaltimus tėvo. Rodomas laipsniškas herojaus perėjimas nuo stereotipinės neapykantos, kuri negali būti gili ir egzistencinė, nes ją diktuoja skurdi informacija apie vaikystėje paskutinį sykį matytą tėvą.

Kuo ilgiau Vladanas bastosi po naująsias Balkanų valstybes, tuo labiau įsisąmonina esminę tiesą: tėvą labiau reikia suprasti, nei pateisinti ar su juo susitaikyti. Kaip įmanoma suprasti žmogų, kuris žudė nekaltus buvusius bendrapiliečius? Kas priverčia žmogų prarasti žmogiškumą ir imtis ginklo? G.Vojnovičius atsargiai formuluoja šio Gordijo mazgo išrišimo gijas: žmogiškumas prarandamas tada, kai žlunga sistema, kuria tikėta visą gyvenimą, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

"Jugoslavija, mano tėvynė" vykusiai demaskuoja apie šiuos dalykus ne ką beišmanančius amerikiečių holivudinio kino režisierius ar detektyvų autorius – žmonijos istorijoje turbūt nebuvo nė vieno žudiko, kuris savo pirmąją auką būtų dorojęs šaltakraujiškai. Po to jau gali rastis tam tikras antžmogiškas automatizmas, tačiau Rubikono peržengimas yra ir lieka dramatiška riba, už kurios išlieka tik žmogaus išvaizda, tačiau psichika jau ima panašėti į medžiojančio vilko išgyvenimus.

G.Vojnovičiaus Vladanas suvokia, kad žudyti galėjo tik tas, kuris buvo labai nuoširdus. Į gyvenimą skeptiškai ar ironiškai žvelgti įpratusį žmogų žudyti priversti yra daug sunkiau nei atlapaširdį Balkanų karininką.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" mums, Lietuvos skaitytojams, kalba apie tai, ką esame patyrę: staigų išsilaisvinimą nuo okupacijos, tačiau mūsų atgimstančioje šalyje vietos tautinei ar religinei nesantaikai anuomet nebuvo – tenka prisiminti profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenį ir vaidmenį prieš beveik tris dešimtmečius. Mūsų rytų aukštaitiškas nuoširdumas tada liejosi dainomis, o ne ginklu, nes naujasis autoritetas, vadovas nebuvo nei agresorius, nei diktatorius. To pakako masėms suvaldyti ir neleisti kilti pilietiniams neramumams ar karui.

G.Vojnovičius savo romano personažą Vladaną nuveda į tas situacijas, kurios sako, kad, neišsprendęs sūnaus ir tėvo santykių, tiesiog negalėsi ramiai gyventi ir bendrauti su kitais žmonėmis, kurti savo šeimą.

Kai tėvas yra žudikas, jo nepavyksta nei pamiršti, nei su juo tapatintis – lieka tik sąmoningo suvokimo ir refleksijos galimybė, kuri ir tegali saugoti tų kraštų žmones nuo neapykantos vieni kitiems: tiek daug ten religinių, politinių, socialinių, tautinių skirtumų.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" netiesiogiai sako, kad Balkanų šalių piliečiai turi, bet vis dar gana ribotai naudojasi teise į ramų, moralės normų nepažeidžiantį tikrovės ir jos skirtumų suvokimą. Kitos, labiau homogeniškos, valstybės tokios unikalios tolerancijos galimybę savo piliečiams gali suteikti labai retai.

Jugoslavija G.Vojnovičiui – šalis, kurios jau nėra, tačiau joje gyvenusių žmonių likimai yra vertingi ir brangūs tiesiog todėl, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę. Šis romanas labai aktualiai ir skaudžiai primena, kad rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė, kalbėjusi apie savo giminės žmonių klaidas ir paslydimus XX a. vidurio Lietuvos istorijoje, savąja vieša laikysena įrodo, kad net tokios giminės žmogus gali sąmoningai prieiti prie žmogaus-antžmogio, tėvų ir vaikų santykių problemos sprendimo. Tik tokiu atveju, kokį atskleidžia V.Juknaitės pasakojimas ir G.Vojnovičiaus herojaus biografija, istorija nesikartoja ir tampa gyvenimo mokytoja, o ne naujas aukas ryjančiu šaltu mechanizmu.

Autoriui ruošiantis susitikimui su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje, su juo kalbėjomės apie asmenines patirtis, knygoje vaizduojamus žmonių santykius ir skilusios Jugoslavijos žmonių likimus.

– „Tai istorija apie baisiausią mūsų pasaulio ligą – atmintį.“ Perfrazuota ši mintis nuskamba keliose romano vietose. Kodėl svarbu palaikyti trauminę atmintį „gyvą“ nepaisant jos tragiškumo?

– Prisiminimai dažniau yra skausminga nei maloni patirtis, todėl žmonės atkakliai stengiasi pamiršti savo praeitį. Kartais atrodo, kad gyventi be atminties – daug lengviau. Priešingai nei prisiminimai, užmarštis tarsi labiau atpalaiduoja, į gyvenimą įneša tam tikros harmonijos. Tai padeda suprasti, kodėl kai kurios religijos vienu ar kitu būdu remiasi užmarštimi. Bet aš tikiu, ir galbūt tai mano religija, jog nėra visiškos užmaršties ir negali būti atleidimo. Ką turime, yra neišsakyta, neginčijama atmintis, kuri daug pavojingesnė ir destruktyvesnė tiek asmeniui, tiek visuomenei. Dabartinėje Europoje galime matyti, kaip greit pamiršta praeitis grįžta ir pradeda mus persekioti. Tai, kad po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jau praėjo beveik 75 metai, reiškia, jog vis mažiau ir mažiau žmonių prisimena karo siaubą, r tai tikriausiai yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių europiečių abejingumą dėl atsinaujinančios politikos, paremtos šovinistiniu nacionalizmu, rasizmu ir netgi antisemitizmu.

– Įvairių sričių menininkai savo kūryboje nevengia remtis praeities traumų prisiminimais, istoriniais faktais. Jums pačiam pažįstami tiek kino, tiek knygų pasauliai. Kaip manote, kas sukelia stipresnes emocijas: dokumentika, paremta faktais, ar istorija, perteikta per paprastų žmonių gyvenimus?

– Manau, kad tai priklauso ne nuo vieno ar kito būdo, kuriuo pasakojama istorija, o nuo menininko, pasakojančio tą istoriją, meistriškumo. Pavyzdžiui, turime Svetlaną Aleksijevič, kuri apie Černobylio tragediją pasakoja kitų žmonių žodžiais ir matytais vaizdais, taip pat Varujaną Vosganianą, rašantį savo šeimos ir draugų gyvenimo istorijas, kurias sukūrė ar, tiksliau sakant, sunaikino Osmanų imperijoje vykdytas Armėnijos gyventojų genocidas, arba Michaelą Ondaatje, kurio istorija apie pilietinį karą Šri Lankoje, kaip ir mano, didžiąja dalimi yra autoriaus vaizduotės išradimas. Galima išvardyti nesuskaičiuojamai daug visiškai skirtingų knygų, kurių paveikumas bus panašaus stiprumo vien todėl, kad jų autoriai – meistriški rašytojai.

– Kokie dalykai kėlė daugiausia sunkumų rašant romaną „Jugoslavija, mano tėvynė“? Ar turėjote baimių dėl skaitytojų reakcijos?

– Galbūt negražu taip sakyti, bet turiu pripažinti, kad skaitytojai ir jų reakcijos buvo paskutinis dalykas, dėl kurio tuo metu jaudinausi. Sunkiausia buvo prisiversti rašyti apie tai, kas man labai svarbu ir labai artima, tačiau kartu – visiška paslaptis. Tai turėjo būti antrasis mano romanas, o tuo metu savęs dar nelaikiau daug pasiekusiu rašytoju, todėl vis kartodavau ir kartodavau sau, kad nesu tam pajėgus, ir stipriai priešinausi norui rašyti apie karą bei karo nusikaltimus. Viena buvo rašyti apie kaimynystę ir pasaulį, kuriame užaugau (kaip tai dariau pirmajame romane „Čefurij raus!“), ir visai kas kita bandyti išreikšti savo, vis dar iki galo neišsiaiškintus, jausmus apie karą ir Jugoslavijos skilimą per fikcinę istoriją apie karo nusikaltėlį ir jo šeimą.

Jugoslavijos karas vyko ne tiek mūšio lauke, kiek mūsų svetainėse, miegamuosiuose ir namuose. Šeimos byrėjo tarsi pigūs žaislai prieš, per ir po karo, ir tą lėmė ne viena, o daugybė priežasčių.

– Romane vaizduojami žmonių tarpusavio santykiai tarsi atspindi Jugoslavijoje vykstantį skilimą. Kas lemia, kad, užuot labiau suartėję, šeimos bei artimieji pradeda tolti vieni nuo kitų?

– Jugoslavijos karas vyko ne tiek mūšio lauke, kiek mūsų svetainėse, miegamuosiuose ir namuose. Šeimos byrėjo tarsi pigūs žaislai prieš, per ir po karo, ir tą lėmė ne viena, o daugybė priežasčių. Tiesą sakant, žmonėms buvo žymiai sunkiau rasti stiprybės, priežasčių ar būdų išlikti kartu nei paprasčiausiai paleisti vienas kitą ir pabėgti nuo to bauginančio pasaulio. Šeimai, nenorinčiai subyrėti tame chaose, reikėjo daug ką aukoti ir aukotis patiems, kol galiausiai jis ar ji neišvengiamai priartėdavo prie minties, ar tai verta visų tų aukų.

– Dušos ir Vladano santykiai iš pradžių atrodo kaip įprasti motinos ir sūnaus santykiai, tačiau staigiai komplikuojasi, kai šeima priversta išvykti. Kokios to staigaus atšalimo priežastys? Ir kada įvyksta lūžis, po kurio sūnus su motina tampa visiškai svetimi?

– Skaitydamas apie karo nusikaltėlius bei jų šeimas supratau, kad daugumos jų žmonos ir vaikai išliko jiems ištikimi. Nė vienas jų nesugebėjo rasti drąsos ir stiprybės pasipriešinti ar nusigręžti nuo savo mylimųjų. Būtent todėl norėjau parašyti apie moterį, kuri rado savyje stiprybės ir paliko vyrą dėl jo nusikaltimų. Viskas dar labiau apsisunkina, nes Duša, būdama jauna mergina, paaukojo viską, kad tik galėtų būti kartu su Nedelku. Ji nutraukė ryšius su tėvais, todėl po skyrybų su vyru nebeturėjo kur sugrįžti. Labai norėjau, kad pasirinkimas palikti vyrą būtų sunkiausias jos gyvenimo sprendimas. Norėjau, kad šis poelgis parodytų jos nepalaužiamą valią ir stiprią moralę. Tam ji turėjo susitaikyti su sunkiomis pasekmėmis. Skyrybos su Nedelku ir šliaužimas atgal pas tėvus neišvengiamai išsiurbė iš Dušos gyvybę. Ji nebegalėjo būti Vladano motina, niekaip nebegalėjo jo paremti, nes pati buvo išsekusi emociškai ir reikėjo, kad kas nors pasirūpintų ja pačia. Dušos personažu norėjau parodyti, kaip sunku gali būti priimti teisingą sprendimą ir koks drąsus turi būti, kad tai padarytum.

– Žinau, jog daugumai skaitytojų per daug sudėtinga suvokti Dušos personažą, tačiau tam tikra prasme man ji – pagrindinė romano veikėja ir man artimiausias personažas.

– Santykiai tarp Nadios ir Vladano parodo, kokia stipri ir kartu trapi gali būti meilė. Žvelgiant tiek į romano veikėjus, tiek į dabartinę visuomenę, ar galima teigti, kad žmonės per mažai kalbasi apie svarbius dalykus? Kaip manote, kodėl taip yra?

Augdamas Slovėnijoje gyvenau tarp vaikų, kurie, priešingai nei aš, nežinojo apie karą, vykstantį už kelių šimtų kilometrų, ir aš niekinau juos už tai. Vėliau supratau, kad iš tiesų pavydėjau jiems tos nežinomybės. Turėjau pripažinti sau, kad kovėmės už pasaulį, kuriame mūsų vaikai galėtų mėgautis gyvenimu ir negalvoti apie masines žudynes, etninius valymus, karus bei genocidus. Už pasaulį, kuriame jie paprasčiausiai eitų į mokyklą, įsimylėtų, leistų laiką su draugais, keliautų aplink pasaulį ir t. t. Visgi nežinomybė yra ir mūsų privilegija, ir prakeikimas. Gyvenimas Europos Sąjungoje, gyvenimas turtingoje bei organizuotoje visuomenėje leidžia mums negalvoti ir ignoruoti, kaip paminėta, „svarbius dalykus“. Paradoksalu, tačiau tas pats ignoravimas yra didžiausia grėsmė gyvenimui, kurį gyvename.

– Kūrinys puikiai atskleidžia, kokios sunkios gali būti tiesos paieškos, bandant ją sudėti iš skirtingų žmonių pasakojimų, kol galiausiai pavyksta pasiekti žmogų, išgyvenusį tą istoriją nuo pradžios. Kodėl pagaliau gavę galimybę išgirsti visą tiesą išsigąstame? Kiek įtakos tam turi išgirstos kitos tiesos versijos ir mūsų pačių lūkesčiai, interpretacijos? Kodėl tiesa tokia bauginanti?

– Dar prieš Jugoslavijos skilimą, prieš politiškai padalinant vieną populiariausių serbų-kroatų kalbų į keturias skirtingas kalbas, tiesa buvo supjaustyta į gabalus. Paskui žmonės daugybę metų beviltiškai ieškojo tiesos. Vienu metu klausydavosi trijų skirtingų naujienų kanalų, skelbė tris skirtingas nacionalistines propagandas, bandė susidėlioti vieną tiesą iš trijų melų. Daugybės skirtingų melų klausymasis nepriartina tavęs prie didesnės tiesos nei melas, kuriame tuo metu gyveno Slobodano Miloševićiaus Serbijos ir Franjo Tudjmano Kroatijos žmonės. Taigi, kalbant apie tiesą, manau, kad viskas yra blogiau, nei atrodo, nes Balkanų žmonės ne tiek bijo tiesos, kiek netiki jos egzistavimu ar bent jau abejoja, jog kas nors gali ją surasti.

– Tikriausiai ne vieno skaitytojo galvoje, užvertus knygą, kilo klausimas, kokia tikroji Nedelko Borojevičiaus tiesa. Ar nekyla minčių parašyti knygą iš Nedelko perspektyvos?

– Prisimenu, mano tėtis manęs paklausė, kodėl Vladanas neleidžia savo tėvui papasakoti jo istorijos. Atsakiau jam, kad tai paprasčiausiai neturi prasmės, nes Nedelkas, kaip ir dauguma Balkanų žmonių, tegali sukurti istoriją, kurioje jis pats bus pati didžiausia karo auka. Taigi iš tiesų nesvarbu, koks būtų Nedelko pasakojimas, nes tai būtų tik istorija. Greičiausiai konspiracinė teorija. Gryna fikcija.

– Tiems, kas dar neskaitė ir galbūt turi dvejonių dėl šio romano. Kodėl verta jį perskaityti?

– Atvirai sakant, šiek tiek sunku patikėti, kad kam nors turėtų būti svarbu perskaityti mano knygą. Žinau, tai skamba kaip dirbtinis kuklumas, bet vis dar matau ją kaip knygą, kurią turėjau parašyti, kurią turėjau pašalinti iš savo sistemos, kad galėčiau toliau gyventi savo gyvenimą. Buvau nustebęs knygos sėkme Slovėnijoje ir užsienyje. Nustebino tai, kiek daug žmonių norėjo skaityti apie dalykus, kurie kamavo mane visą vaikystę. Buvau laimingas supratęs, jog kartais pačios intymiausios mūsų baimės bei dvejonės, asmeniškiausi apmąstymai ar susidomėjimas gali būti visiškai universalūs.

Vilniaus knygų mugėje rašytojas Goranas Vojnovićius lankysis vasario 22 d., penktadienį. Romano „Jugoslavija, mano tėvynė“ pristatymas vyks 14 val. konferencijų salėje 5.2 Po renginio, 15 val., G. Vojnovićius dalys autografus leidyklos „Kitos knygos“ stende.