Jis tapo tikru atradimu net salėje gausiai susirinkusiems tradicinės liaudies muzikos žinovams. Ryškus, savitas kolektyvas atlieka tikrąsias Gurijos, Imeretijos, Kachetijos ir Megrelijos regionų, iš kurių yra kilę jo dalyviai, liaudies tradicijas. Ansamblis pakerėjo klausytojus savo balsų grožiu, turtinga garsine palete, nustebino retas dainas atlikdamas „krimančuli“ ir „jodliavimo“ technika. Išsamus tradicijos žinojimas, begalinė meilė dainai, tikėjimas, kad grožis išgelbės pasaulį vienija šiuos talentingus jaunuolius. Ir dainuoja jie apie meilę. Ansamblio įkūrėjai – broliai Damian ir Giorgi Gordeladze, jo dalyviai – aukštosios Mtatsmindeli mokyklos studentai ir absolventai, kurie moksliškai tyrinėja ir atlieka gruzinų folklorą. Festivalio direktorė Irena Zacharova pažymėjo, kad šio kolektyvo dalyvavimas buvo derinamas tris metus. Ilgos publikos ovacijos atpirko organizatorių pastangas.
Po ansamblio „Gorda“ koncerto, kurio metu salė nuolat pratrūkdavo aplodismentais, o pabaigoje stovėdama dėkojo svečiams iš Gruzijos karštais plojimais, Irina Andrianova pakalbino kolektyvo vadovą.
– Taip, šalta Lietuvos publikos nepavadinsi! Mes džiaugiamės, galėdami atvykti į Vilniaus Kalėdinį festivalį. Matome, kad šiuose kraštuose daug mūsų kultūros gerbėjų, už tai esame nuoširdžiai dėkingi.
– Be muzikinės dalies, klausimas apie vizualiąją – visi ansamblio dalyviai fiziškai pasitempę, išsiskiria išdidžia laikysena. Gal atliekant polifonines, ypatingo garso išgavimo reikalaujančias gruzinų liaudies dainas, tai yra būtina? Susikuprinusių, fiziškai silpnų žmonių jūsų dainininkų gretose nebūna?
– Taip. Tokia muzika formuoja ir fiziškai. Taisyklingas dainavimas reikalauja ypatingo, stipraus kvėpavimo. Jau nekalbant apie tai, kokią dvasinę galią suteikia liaudies dainos, pasiekdamos klausytojus per mus. Jeigu esi silpnas, visomis prasmėmis žmogus, tau tiesiog nepavyks atlikti tokios galingos muzikos. Mūsų vaikinai juokauja, kad neleidžiame sau sustorėti, nes apkūnus vyras apsivilkęs gruzinų kostiumą atrodys negražiai. Kad gerai atlikti gruzinų dainas, net pačias tyliausias, švelniausias, privaloma būti stipriam.
– Kai dainavote garsiąją „Suliko“, salė antrino jums. Atlikti užsienio klausytojams žinomą dainą lengva, nes ji visiems patinka, ar sunku, nes daug atsakomybės?
– Žinote, mūsų kolektyvas dar ieško savo kūrybinio kelio, savo „veido“. Todėl dainuojame skirtingas dainas: tiek populiarias, tiek klausytojams visai nepažįstamas, naujas net ir mums patiems. Atlikti žinomą dainą – tai iššūkis, atsakomybė. Juk Gruzijoje daug gerų ansamblių, kurie kūrybiškai konkuruoja. Mes labai rimtai žiūrime į kiekvieną dainą, visada atmindami, kad gruzinų dainavimas – tai Žemės vertybė. Unikalių Gruzijos dainų įrašai net buvo išsiųsti į kosmosą. Kaip mūsų planetos vizitinė kortelė. Šią atsakomybę mes jaučiame.
– Jau greitai laukia stačiatikių šventė – Viešpaties Krykštas. Kaip šiuolaikinėje Gruzijoje ji švenčiama?
– Visos tradicijos gyvos, taip pat ir Tbilisyje. Mes atliekame atitinkamas bažnytines giesmes. Žmonės gerbia šią šventę, daugelis pasineria į šaltą vandenį. Aš – ne išimtis. Mūsų didelė šeima – dar trys broliai ir keturios seserys. Švenčiame visi kartu. Mano tėvas – dvasininkas. Mes su juo visada atliekame Krykšto apeigas upėje.
– Koks, Jūsų nuomone, dabar yra pagrindinis iššūkis gruzinų dainai, liaudies kultūrai?
– Pasaulinė globalizacija. Ji visose šalyse trukdo saugoti tradicijas, Gruzijoje taip pat. Mes, dainuodami, stengiamės tam pasipriešinti. Kad mūsų vaikai augtų savo kultūrinėje aplinkoje, jaustų ir įsisavintų liaudies tradicijų svarbą.
