Spalio 28 d. įvyksianti vienos dalies spektaklio „Čia niekada niekas nevyksta“ premjera kviečia per rakto skylutę pažvelgti į vienoje vietoje įstrigusius ir didžiuliame nuobodulyje bei nusivylimuose skendinčius žmones.  Spektaklis nukelia į ne tokius šiuolaikinius laikus. Į laikus, kai džentelmenai į damas kreipdavosi „jūs“, o gėrimai buvo pilstomi iš grafinų.

„Norėjau sukurti spektaklį, kuriame tarsi nieko neįvyktų. Nėra vieno esminio įvykio, kuris visus pakeistų, – pasakoja pjesės autorė ir režisierė. – Taip, gale keli personažai atsiveria, parodo savo tikrą esybę, tačiau tuoj pat savęs išsigąsta ir vėl užsisklendžia savyje, užsideda kaukę. Man svarbiausia, kaip jie dorojasi su rutina, savo įstrigimu vienoje vietoje ir kodėl jie nesiryžta tiesiog išeiti.“

Tamsūs seno namo užkaboriai, atsiskyrę ir labai skirtingi namo gyventojai tarsi nutolę nuo esamo pasaulio už sienų. Susidaro toks įspūdis, kad išorinis pasaulis neegzistuoja. Jie vieni, verda savo aistrose, nusivylimuose ir didžiame nuobodulyje. Dūstantys nuo savo pačių sukeltų dulkių. Pačiame centre – už durų sunkiai serganti name gyvenančių vaikų motina. Vaikai gyvena atsiskyrę, savo kambariuose ir tik vienintelį kartą susitinka prieš mamos lankymo valandas. Jų bendra susitikimo vieta – arena iškilti visoms aistroms, kurias privalu kelti, norint išgyventi tokioje slogioje aplinkoje. Veikėjai tarsi maži vaikai, ieškantys progų vienas kitą paerzinti, sujudinti, iškelti jų blogiausias savybes. Pasimėgauti kito silpnybe, giliai nusižiovauti ir vėl grįžti atgal į savo tamsų kambarį.

Iš pirmo žvilgsnio, čia tarsi nieko nevyksta, tačiau atvėrus namą tarsi lėlių namelį, išvysime iš nuobodulio dūstančius ir dėl to iš proto einančius žmones. 

„Spektaklis apie baimę kažką keisti, įstrigimą kalėjime, kurį pats susikūrei. Tad belieka vampyriškai semtis energijos iš tų, kurie aplink. O jei manęs paklaus, tai kodėl čia niekas nevyksta, paklausčiau atgal: „O ar labai daug įvykių įvyko jums, kurie visiškai pakeitė jūsų gyvenimą?“ – retoriškai klausia pjesės autorė, režisierė Greta Dirmauskaitė.

Ji kviečia į spektaklio premjerą spalio 28 d. 18 val. VDU teatre (S. Daukanto g. 27, Kaunas).

Vaidina: Mindaugas Gargasas, Skaistė Grašytė, Gintarė Guntytė, Arvydas Šaučiūnas, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Šiemet geriausią metų prozos knygą skaitytojai renka iš šio toliau pateikiamo penketuko.

Akys chimeros: romanas / Sandra Bernotaitė. – Vilnius

S. Bernotaitės romanas nukelia į pirmos nepriklausomos Lietuvos respublikos Kauną – dėl modernios miesto architektūros ir dėl to, kad čia telkėsi Lietuvos bohema, vadinta mažuoju Paryžiumi. Pasak literatūros kritikės V. Cibarauskės, rašytoja įtikinamai atgaivina iš mokyklinių vadovėlių pažįstamas literatūrines asmenybes ir tirštą to meto sociokultūrinį kontekstą. Tai, kad autorė išlieka nesusikausčiusi, nevengia juokauti, siekia atskleisti ir šviesiuosius, ir tamsiuosius literatūrinių tėvų bei motinų asmenybių bruožus, literatūros kritikė nurodo kaip dar vieną romano privalumą.

Sandra Bernotaitė, L. Balandžio / BNS nuotr.

Pãžeme: trumpos istorijos / Greta Dirmauskaitė. – Vilnius

Literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus teigimu, įvairiomis gijomis po miesto aplinką besiraizgantys pasakojimai liudija G. Dirmauskaitės gebėjimą iš tam tikrų detalių kurti savitą, įdomų, paukštišką pasaulį. Autorė į daugelį dalykų siūlo žvelgti iš tam tikros distancijos, suteikdama skaitytojui galimybę patirti prozą lyg iš atokesnės ir kartu leidžiančios daugiau išvysti kino kameros perspektyvos. Kino pasakojimo įspūdį, A. Šimkaus įsitikinimu, sustiprina ir mozaikos, dėlionės principu segmentuotas tekstas, išlaikomas įtaigus trumpos frazės ritmas.

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra: netikėta apysaka / Vanda Juknaitė. – Vilnius

Nors V. Juknaitė naujausią savo knygą rašė kaip autobiografiją, pasak literatūrologo doc. dr. Regimanto Tamošaičio, dėl ypatingų universalių reikšmių radimosi šis individualaus gyvenimo liudijimas įgijo apibendrinančios reikšmės, ir knyga pranoko egodokumentikos žanro rėmus, tapo metaforinio lygmens žmogaus gyvenimo įprasminimu, koks būdingas meninei literatūrai. V. Juknaitės knyga – tai pasakojimas, tampantis apmąstymais apie gyvenimą ir mirtį, pasakotojai esant ribinėje, egzistencinėje situacijoje, savotiškai privilegijuotoje kančios zonoje.

Remyga: romanas / Rimantas Kmita. – Vilnius

R. Kmitos „Remygą“ dailės kritikė ir parodų kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė pavadino beveik bauginamai keistu ir drauge tikru Sąjūdžio laikotarpio Šiaulių portretu. Milicininkas, pasikeitus santvarkai virstantis policininku, mitingai ir Afganistanas, sumaištis ir euforija – šis sudėtingas ir literatūroje menkai atspindėtas laikas parodomas kaip šiuolaikinis mitas su urban fantasy ir folkloro elementais, kai nereali romano realybė yra tikresnė už kronikas. Pastarąją jauseną, kritikės nuomone, patvirtina ir knygos iliustracijos.

Rimantas Kmita, L. Balandžio / BNS nuotr.

Miesto šventė: apsakymai / Lina Simutytė. – Kaunas

L. Simutytės apsakymų rinkinį „Miesto šventė“ recenzavusi literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė pabrėžė, jog autorė savo knygoje derina skirtingus elementus: žaidžia kultūros tekstais ir šiuolaikybės realijomis, grubesnius kasdienybės pustonius derina su vaizdingais, kartais netgi smulkmeniškais aprašymais. L. Simutytės proza itin vizuali, patraukia skaitytoją ne tik atpažįstama tematika, plačia emocine gama, bet ir kuriama aplinka. Autorė puikiai jaučia siužeto dinamiką, geba suvaldyti psichologines įtampas ir kurti intrigą.

Lina Simutytė, J. Kalinsko / BNS nuotr.

Renginys organizuojamas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis pandemijos valdymo priemonėmis.

Pristatydama knygą G. Dirmauskaitė rašo: „Knyga skiriama stebėtojams – tai galimybė virsti balandžiu ir nardant tarp miesto pastatų stebėti svetimus gyvenimus, susivejančius ir išsivejančius tarsi siūlų kamuolys. Jų lietimosi taškas – kartais lengvas stuktelėjimas petimi prasilenkiant gatvėje, netikėtai sutiktas atidus žvilgsnis ar nugirstas iš pažiūros nereikšmingas žodis. Kaip visa tai paveikia tolimesnes susikirtusių gyvenimų trajektorijas? Jeigu tik Anuška nebūtų prapylusi aliejaus…“

Pasakodama apie pačius pirmus savo tekstus, debiuto „pãžeme“ autorė sako neprisimenanti kada, bet buvo momentas, kuomet suprato, jog rašydama gali sukurti savitą pasaulį ir jį vartyti kaip tik užsigeidžia. „Pirmose klasėse parašiau rašinėlį apie į kambarį įskridusią vaivorykštės kraštą ir jo šaižų juoką. Mokytoja nepatikėjo, kad tai mano rašyta. Tada – vienas po kito pildomi sąsiuviniai, daug pradžių, bet nieko iki galo. Visada tas nelemtas trisdešimtas puslapis, kurio nesugebėdavau perkopti“, – prisimena G. Dirmauskaitė.

Romanas „pãžeme“ – pirmoji knyga, parašyta iki galo. Tačiau ji – be 30-to puslapio. Kodėl? „Nes visi ankstesni bandymai parašyti knygą baigdavosi ties šiuo nelemtu skaičiumi“, – šypsosi autorė.

Leidyklos nuotr.

VDU Kūrybinių industrijų ir Vaidybos studijų absolventė Greta Dirmauskaitė apie save pasakoja: „Gimiau, augau ir baigiau studijas Kaune. Dabar esu nepriklausoma menininkė – vaidinu, režisuoju, rašau scenarijus ir pjeses, laviruoju tarp kino ir teatro ir vis dažniau nuklystu į literatūrą“.

Vos paskelbus, kad bus išleista Gretos knyga, jaunosios autorės buvo paklausta, o ką ji pati mėgsta skaityti, kuriuos rašytojus įvardytų. „Knygų tiek daug, o laiko tiek nedaug, tad rizikuoju retai – dažniausiai renkuosi klasiką. Retai kada imuosi naujai išleistų knygų, o jei ir imiuosi, stengiuosi apeiti visas populiariausias ar bent palaukti, kol kalbos apie jas šiek tiek aprims. Kai mokiausi vaidybos – labai pamėgau Dostojevskį dėl neišsemiamų monologų. Baigusi mokyklą nustūmiau lietuvių rašytojus į šalį, tačiau vėliau labai pamėgau K. Sabaliauskaitę. O dėl autoriteto – jų labai daug ir visi suteikė man daug skirtingų dalykų. Žavi vienų sklandus rašymo stilius, kitų – istorijos pasakojimas, kūrybingumas. Ir visgi, jei visiškai nuoširdžiai, – dar neišaugau iš „Hario Poterio“ serijos“, – atskleidė G. Dirmauskaitė.

Rašytojų sąjungos leidykla primena, kad 2021-aisiais pasirodė ir Mindaugo Kirkos, „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos kategorijos laureato, debiutinė eilėraščių knyga „Dangus užsitraukia ledu“, kurios viršelyje panudota Jolantos Vareikaitės iliustracija. Autorius sako, jog ši knyga – tai lyg atspindys. Ne visada tobulas, apgaulingas, jame kažko esama, o kitkas – tik iliuzija, kažkas iškreipta ir netikra. Tai netobulo pasaulio, netobulų žmonių, netobulos meilės ir Dievo atspindys užšąlančioje, bet gyvybės pilnoje upėje.

„Gimiau 1987 metų lapkričio pabaigoje. Tikriausiai buvo šalta ir darganota, nepamenu. Keistas metas – dalis gyvybės mirusi, dalis tebemiršta, o dar kita bando išgyventi, laukdama savosios properšos. Privilegija būti žmogumi ir, nepaisant amžinųjų dėsnių, tiesiog gyventi, stebėti, būti nuolat tapomu paveikslu, o kartais – tiesiog atspindinčiu paviršiumi“, – poetiškai pasakoja Mindaugas Kirka.

Leidykla praneša, jog pradedantieji rašytojai „Pirmosios knygos“ konkurse savo jėgas galės išbandyti ir šiemet. Infomacija apie būsimą konkursą ir jo sąlygas pasirodys atskiru pranešimu.