Meilė ar pasiaukojimas

Menininkės kvietė kalbėtis meilės tema – rinko istorijas, nutikimus, mintis, klausė patarimų. "Vienas vyresnio amžiaus vyras priminė, kad meilė yra negalima be atsidavimo, pasitikėjimo ir aukos. Jei nieko neduodi – nieko ir negauni, kiek duodi – tiek ir gauni. Manau, kad labai dažnai turėdami bet kokių santykių pamirštame tą aukos momentą. Reikia tikėtis ne tik, kad dėl mūsų darys, bet nepamiršti, kad ir mes turime labai daug duoti..." – prisimena G.Grinevičiūtė.

Meninėje rezidencijoje surinktos istorijos – tai naujo, dueto kuriamo kūrinio "I slave" dalis. Meilės temą naujai kuriamam kūriniui menininkės pasirinko palengva – jos pastebėjo, kad kiekvieno susitikimo pradžioje tarsi ritualas tampa pokalbiai susijusiomis temomis, taip pat rezidencijoje su švedų menininkėmis, gavę užduotį, taip pat susietą su meilės tema – atliko improvizaciją, vėliau išsivysčiusią į miniatiūrą, tapusią įkvėpimu.

"Meilė yra emocijų rinkinys, kuris mus lydi absoliučiai visą gyvenimą. Ji ne tik apie vyro ir moters ar moters ir moters ryšį. Meilė yra visur visada visaip kaip: nesvarbu ar tu esi vienas, susituokęs, išsiskyręs ar našlys... Tai yra labai stipri ir įdomi tema", – teigia Agnietė Lisičkinaitė ir prisimena momentą, kaip po susitikimo prie jos priėjo moteris. "Aš kalbėjau, kad esu vieniša ir klausiau patarimų, kaip man susirasti vyrą... Ji tiesiog priėjo prie manęs, uždėjo ranką ant peties ir sako: "Aš jaučiu, kad tu būsi puiki marti. Viskas bus gerai!" – prisiminė A.Lisičkinaitė.

Menininkės pripažįsta, kad meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina – jų kūrybos priemonėmis kaip tik virsta persikūnyti padedantys perukai ar kiti popkultūros simboliai.

Projektas "I slave" – tai antrasis dueto spektaklis, kuris bus kuriamas nepasislėpus po perukais ir B&B personažais, o pristatomas Agnietės ir Gretos vardu (vasarą menininkės prisistatė "Einu pirkti pieno").

Spektaklyje bus nagrinėjama bendravimo ir vergavimo tema. "Klausimas, kiek iš tikrųjų kitam žmogui reikia duoti, nes mes kartais įsivaizduojame pagal save, kaip viskas turi vykti. Ir tada tikimės, kad pagal mūsų įsivaizdavimą ir kitas žmogus taip turi daryti. Bet iš tikrųjų taip nėra. O meilės temai mes vergaujame visada, nepaisant, ar turime porą..." – teigia menininkės.

Menininkės džiaugėsi lengvai užmezgusios ryšį su vietos bendruomene. "Žmonės labai nori bendrauti ir jaučiasi, jog jiems bendravimo ypač reikia", – pastebėjo G.Grinevičiūtė. (D. Merkšaičio nuotr.)

Skirtingų kartų patirtys

"Tikslinė grupė, su kuria mes norėjome dirbti, yra būtent vyresni žmonės. Buvo įdomu, kaip mums pavyks su jais užmegzti ryšį ir ar jiems bus malonu, patogu kalbėtis, atsiverti, bendrauti ir judėti su mumis. Tačiau mes esame nustebintos ir džiaugiamės bendruomene, kuri prie mūsų prisijungė! Visi be išlygų buvo tikrai atviri ir noriai dalijosi patarimais, asmeninėmis istorijomis, pasakojimais, pamąstymais. Ši rezidencija Žaiginyje mus nustebino gerąja prasme, parodė, kad žmonės labai nori bendrauti ir jaučiasi, jog jiems bendravimo ypač reikia", – pastebėjimais dalijosi G.Grinevičiūtė.

"Senjorų istorijos nesibaigė, o kartais mums jas net tekdavo mandagiai stabdyti ar nutraukti. Tikriausiai, jei būtume ilgiau ar grįžtume po kurio laiko, šie žmonės dar giliau ir kitaip atsivertų. Bet tai natūralu – niekas tau nedrėbs savo asmeninių išgyvenimų ar nuoskaudų pirmame susitikime", – papildo A.Lisičkinaitė. Duetas džiaugiasi, kad bendruomenės nariai nesistengė parodyti tik fasadinės pusės, pasitikėjo ir buvo nuoširdūs.

A.Lisičkinaitė ir G.Grinevičiūtė pastebi, kad Vakarų visuomenėje ypač aktyvus jaunimo kultas. Ir nors sutinka, kad svarbu jauniems profesionalams įsitvirtinti, vyresnioji karta lieka nustumta. "Jie neturi kur dėtis. Patys, aišku, prisigalvoja daugybę veiklų, bet jie tampa atskirta grupe, jų niekas neįtraukia... Noras bendrauti su vyresniaisiais ir įtraukti juos į savo veiksmus mums kilo pasamoningai. Ir išties gana egoistiškai – ne tik, kad jiems gera daryti, bet tai labai naudinga medžiaga. Ieškoti sutarties taškų su skirtingomis kartomis ir kaip mes išsiskiriame, ir kaip galime rasti bendrą kalbą... Tai padeda ne tik kuriant meną, bet ir visuomenės gyvenimui", – paaiškina G.Grinevičiūtė. Jai antrindama A.Lisičkinaitė mano, kad ne kliūtis ir tam tikrais klausimais kartais konsenvatyvesnis ar stigmatizuotas senjorų požiūris. Menininkės bendrauja nuoširdžiai ir atvirai, o nepatogių klausimų joms nėra, tad atsiveria puikia terpe diskusijai ir dialogui.

Meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina.

"Esame gana drąsios ir atviros, tikros už savo vertybes ir ideologijas, kuriomis tikime. Man atrodo, labai gražiai sužaidžia, kai žmonės pamato, kad mes puikios, jaunos, įdomios merginos ir staiga dar padedame ant stalo nelabai patogių temų. Niekada nebuvo, kad jaustume stiprią atmetimo reakciją. Tu matai vertinimą, bet tai ir yra dalybos, tai ir yra dialogas", – įžvalgomis dalijasi A.Lisičkinaitė.

Menininkės pastebi, kad užsienio valstybėse senjorai atviresni. Tačiau posovietinėse valstybėse viskas kitaip – ir nors neragina nuogiems vaikščioti gatvėse, tačiau įžvelgia edukacijos stoką ir nepatogių temų gausą.

Girdinti visuomenė

Pasitelkdamos B&B personažus abi menininkės aktyviai dalyvauja ir socialiniuose įvykiuose. Dažnas jų projektas paliečia visuomenės tobulinimą ir nors idealia visuomene kūrėjos netiki, linki visiems vieni kitus girdėti.

"Norėčiau, kad Lietuvoje būtų nuolatinis dialogas, kuriame abi pusės girdi. Įprastai yra daug kalbama ir diskutuojama, tačiau dažnai pilama į vieną pusę. Mes nesikalbame – dažniausiai rėkiame vienas ant kito ir žinome, kaip turi būti geriausia... Svarbu, kad pradėtume girdėti. Esmė yra priimti kitoniškumą – nereikia mėgti, bet ir neteisti..." – viena kitą papildydamos dalijasi šokio profesionalės.

Ši meno rezidencija – tai profesionalaus šokio meno sklaidos projekto "PROmetėjas" dalis. "PROmetėjas", sėkmingai pradėjęs kelionę Kauno regione, atkeliauja į Jonavą. Čia rugsėjo 5 d. bus nemokamai rodomas Šeiko šokio teatro spektaklis "Mano Piteris Penas". Po jo šiuolaikinio šokio stotelėse meninės rezidencijos – Mariaus Pinigio "Kūrybiško kūno anatomija" ir Indrės Puišytės-Šidlauskienės "Intervencijos". Abiejose rezidencijose pasitelkiant šokį vyks kūrybinės dirbtuvės vietos jaunimui. Projektą "PROmetėjas" iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

– Papasakok, kaip kilo idėja pastatyti šokio spektaklį „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“?

– Su šeima mūsų santykis labai artimas, bet kartu ir keistas, nes vieni kitus be galo mylime, tačiau stipraus ryšio nepalaikome. Tiesiog priimame šeimą kaip duotybę. Tėčio figūra mano gyvenime labai svarbi, nuolat jį prisimenu, nors pasikalbame retai. Prieš keletą metų pradėjau suprasti, kad jis man padaręs tikrai stiprią įtaką, – daug ko išmokau ir perėmiau iš jo pasąmoningai. Tuo metu vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – ėmiau ir padariau eskizą „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“.

– Kodėl pavadinai kūrinį būtent taip?

– Iš vaikystės išliko ryškus prisiminimas, kaip tėtis mokė mane naudotis dulkių siurbliu ir vis kartodavo, kad nemoku siurbti kambario, nes esu labai išsibarsčiusi, nestruktūruota ir dėl to užtrunku tiek daug laiko. Susitikau su kompozitoriumi ir savo dėstytoju Vladu Dieniniu, papasakojau jam idėją, mes surinkome garso takelius, kurių klausosi tėtis, ir Vladas parašė eskizui muziką. Tai buvo trumpas, penkiolikos minučių, improvizacija paremtas pasirodymas. Man jis įstrigo, norėjosi padaryti pilnametražį darbą.

– Tačiau šį kartą idėją plėtoti pasikvietei dramaturgę Kristiną Steiblytę ir režisierių Paulių Markevičių...

– Manau, kad menininkui svarbu surinkti žmonių komandą, su kuria būtų gera dirbti, – idėjos sutaptų arba viena kitą papildytų. Labai pasitikiu komanda – jie savo srities specialistai arba turintys daug potencialo tokie tapti ateityje. Dirbant kartu kyla papildomų idėjų. Norisi, kad kompozitorius, režisierius, aš, dramaturgė, video režisierė (Saulė Bliuvaitė) ir operatorė (Vismantė Ruzgaitė) būtų bendri šio kūrinio autoriai. Jis kiekvienam iš mūsų taptų artimas ir svarbus.

– Kokiu principu dirbate su dramaturge?

– Kristina puikiai žino pagrindinę spektaklio idėją, mes susitinkame, bendraujame ir mintys gimsta kalbantis. Tarkime, sugalvojau, kad norėčiau turėti vyro kalbą spektaklyje – diskutuojame, kokia ta kalba galėtų būti. Kadangi pati nesu dramaturgė, tad ir neapsimetinėju bandydama rašyti tekstą. Juk profesionalas gali tai padaryti kur kas geriau negu aš.

– Kaip suprantu, viską darote kartu ir tai nėra iš anksto parašyta tavo idėjos adaptacija?

– Taip, viskas gimsta vykstant procesui. O tekstų bus įvairių. Pavyzdžiui, rinkome istorijas – susijusias tiek su mano tėčiu, tiek su garsiais žmonėmis. Įrašinėjome garsiausias pasaulio kalbas ir tyrinėjome televizijos lauką. Televizijos aspektas spektaklyje bus labai svarbus.

– Iš pirmo žvilgsnio šis spektaklis labai intymus, tačiau, prisidėjus komandai, jis išsikristalizavo į daug platesnių temų?

– Atsirado kur kas daugiau potemių. Pirminis sumanymas, kad tai bus kūrinys apie mane ir tėtį, per daug nenutolo, tačiau apgaubė kur kas platesnį lauką. Kaip ir minėjau, išryškėjo televizijos aspektas – daugelis mūsų užaugo su televizoriumi. Ta dėžutė buvo kaip šeimos židinys, prie kurio visi susirinkdavo vakarais. Įtaką padarė ir tai, kad aktyviai pradėjau domėtis psichologija – supratau, jog filmai, žinios, reklamos, telenovelės ir sveikinimo koncertai giliai nusėdę mano pasąmonėje.

– Turbūt svarbu ir tai, kad prie spektaklio dirbantys kūrėjai priklauso vienai, panašių patirčių vienijamai kartai?

– Taip. Tiesa, Vladas truputį vyresnis, bet nėra toli nuo mūsų. Mes augome skirtingose aplinkose, skirtinguose miestuose ir šeimose, bet vis dėlto turime ir nemažai bendrumų, kurie padeda susikalbėti ne tik šio spektaklio kūrybiniame procese.

– Kokie didžiausi iššūkiai iškyla kuriant spektaklį?

– Atsirinkti idėjas ir atsisakyti to, kas nėra būtinai reikalinga. Jeigu sudėtume visų mūsų idėjas, galėtume statyti nesibaigiantį spektaklį. O tos pirminės idėjos kartais neapleidžia lyg koks virusas – tada labai sunku kažkam pasakyti „sudie“, o kažkam „labas“. Ir dar vienas iššūkis tas, kad įpratusi dirbti komandoje aš repetuodavau su kitais žmonėmis. Dabar tenka ugdyti valią, kai repetuoju visai viena.

– Kaip matai šį vaidmenį kitų savo vaidmenų kontekste?

– Šis vaidmuo asmeniškiausias, galbūt dėl to sudėtingiausias.

– Kodėl?

– Turiu būti atvira kūrybiniame procese, atvira prieš save ir žiūrovus. Tai iššūkis nesidangstyti po vaidmenų kaukėmis, o būti savimi.

– Kaip reaguoji į kritiką?

– Priklauso, kokia kritika ir kas tai sako. Jeigu mano taikiniu kritiką išsako žmogus, kurio nepažįstu, tuomet padėkoju už nuomonę, ir tiek. Į artimųjų kritiką įsiklausau ir susimąstau. Žinoma, vis dar yra impulsas atmesti arba gintis, bet aš mokausi girdėti. Manau, kad kūrėjui svarbiausia gebėti kritiką išgirsti ir atsirinkti. O tai sudėtingiausia – kaip ir su idėjomis.

– Tavo artimieji nėra susiję su šokio arba teatro pasauliu – ar tenka peržengti tabu ar susikaustymo slenkstį, kai tarp žiūrovų atsisėda giminaičiai?

– Mano tėtis niekada nėra manęs matęs nei šokančios, nei vaidinančios. Iš dalies aš jam ir statau šį spektaklį. Tėtis turi įsivaizdavimą, ką reiškia būti teatro pasaulyje, tačiau tas įsivaizdavimas susijęs su šou pasauliu, jis nelabai suvokia industriją, kurioje esu. Žinoma, šeima mane palaiko ir džiaugiasi, kad esu laiminga. Tik nelabai supranta ir gilinasi.

– Koks tavo santykis su autoritetais? Ar tokių turi?

– Yra labai daug režisierių, choreografų, kurių darbais labai žaviuosi, bet negalėčiau sakyti, kad jie yra mano neginčijami autoritetai. Galbūt tai yra pavyzdžiai, kurie man įdomūs, bet nebūtinai sektini. Aišku, kai tik įstojau į akademiją, aklai tikėjau tam tikrais autoritetais. Iki šiol labai vertinu Airos Naginevičiūtės, mano dėstytojos, kurso kuratorės, kūrybą, džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie jos darbų. Lygiai taip pat žaviuosi pasauliniais užsienio kūrėjais kaip Pina Bausch, Alain Platel,

Anne Teresa de Keersmaeker, trupės „Peeping Tom“ pasirodymais.

Mūsų spektaklyje daug visokio moteriškumo – ta moteris yra ir labai paviršutiniška, ir seksuali, ir atstumianti, ir vaikiška, ir sutrikusi, ir nuskriausta, ir besidžiaugianti.

– Perskaičiusi spektaklio aprašymą pagalvojau, kad jis tinka ir #Metoo kontekste, nemanai?

– Visų pirma, džiaugiuosi šiuo reiškiniu ir priimu tai ne tik kaip moterų, bet ir vyrų galimybę išsakyti tam tikrus dalykus. Tai žodžio ir patirčių laisvė neslėpti ir negyventi su įvykiais, kurie anksčiau buvo priimtini. Mūsų spektaklyje daug visokio moteriškumo – ta moteris yra ir labai paviršutiniška, ir seksuali, ir atstumianti, ir vaikiška, ir sutrikusi, ir nuskriausta, ir besidžiaugianti.

– Galbūt po truputėlį sugriūva dar iš XIX a. atsivelkantis genijaus mitas. Tokio genijaus, kuris yra ypatingas, todėl gali elgtis su kitais kaip panorėjęs, nes jam iš anksto viskas leidžiama ir atleidžiama?

– Manau, kad vieno režisieriaus – to neginčijamo kultinio žmogaus – teatras griūva. Tiek Lietuvoje, tiek pasižvalgius užsienyje, svarbiausi tampa komandiniai darbai. Galbūt jie turi vadą, generuojantį pagrindinę idėją, tačiau esmė – komanda. Tokie darbai turi stiprų potencialą tapti įdomūs ir svarbūs dėl komandinio darbo principo. Šie procesai patys savaime nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog vyksta. Žinoma, pripratusiesiems prie autoritarinio teatro tai priimti sunku, tačiau turbūt išliks ir tokio teatro terpė, kartu užleidžianti vietos komandinei kūrybai.

– Ar kurdama šį spektaklį supratai kažką naujo, ko nežinojai, prieš pasinerdama į kūrybos procesą?

– Kai tik gimė eskizo idėja, pradėjau domėtis psichologija, ir šis darbas privertė atsisukti ir pasižiūrėti į save giliau. Manau, kiekviename iš mūsų telpa visata, tad, nagrinėdamas savo vidinius procesus, giliniesi ir į didelės žmonių grupės lauką. Statydama šį spektaklį supratau, kad mokausi nebijoti įsipareigojimų ar, pavyzdžiui, kitokios meilės, negu patyriau vaikystėje, pažinti save kitokią, nei mato ar įsivaizduoja aplinkiniai. Neskubėti teisti ir stengtis tam tikrus dalykus paleisti.

– Ar keitėsi tavo požiūris į tėtį?

– Keitėsi, aš anksčiau buvau griežtesnė jo atžvilgiu – galbūt norėjau daugiau dėmesio ir laiko. O kai pradėjau kurti šį darbą, supratau, kad tėtis turi daug svarių priežasčių, kodėl yra toks, koks yra. Dabar į tai žiūriu kur kas atlaidžiau.

– Kokiems žiūrovams skirtas spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“

– Spektaklis turi N-16 cenzą. Jis skirtas visoms dukroms, tėčiams, būsimiems tėčiams ir politikams. Taip pat mote-
rims, kurios jau nebijo savęs, ir toms, kurios bijo ir dar tebeturi su tuo kovoti. Vyrams, kuriems įdomus ne tik paviršutiniškas moters pasaulis. Na, ir tiems, kuriems smalsu, kas dedasi aplinkui.

– Kaip patartum žiūrovams pasiruošti prieš einant į spektaklį?

– Kviesčiau ateiti tokius, kokie jie jaučiasi tą dieną, ir pažiūrėti, kaip, būdami tokie, kokie yra, priima mūsų darbą.

Atstovaudamos dramos teatro ribas peržengiantiems žanrams – nuo šiuolaikinio šokio iki pojūčiais grįsto teatro – kūrėjos "Tautos namų" pastogėje savo darbus atskleidė "Foreign Friendly Performance Platform" metu.

Per gyvenimo ritmą, vadinamą skubėjimu, spėjome trumpai aptarti, kas dabar verda jaunų kūrėjų galvose, kiek spėjama, nespėjama, ko ieškoma, prarandama, atrandama ir, žinoma, kaip susiburiama į tokias idėjines festivalių iniciatyvas.

Pastebėtina, kad merginų darbus taip pat noromis, o greičiausiai vis dėlto nenoromis kontekstualiai jungia individualios kūrybinės paieškos, aprėpiant tokias universalias temas kaip gimimas (iš kur atsiradau?) asmeninis užkodavimas (kas aš esu?) ir svajonių kūrimas (kur link einu?). Kitaip tariant, intuityviai šie kūriniai dėliojasi per gyvenimo ir pasirinkimo tarpsnius – nuo gimimo iki savirealizacijos. Nuo privalomos būties, niveliavus pasirinkimo laisvę ir išvystant šviesą, nes taip buvo nuspręsta, iki asmens kodo priskyrimo, kuris irgi, beje, buvo priskirtas be mūsų pasirinkimo – iki svajonių Amerikos. Nuo vakar iki dabar. Atsakymus geriausiai sužinoti iš pačių menininkių.

– Kaip šie kūriniai atsirado po vienu stogu?

Karolina Žernytė (K.Ž.): Viskas prasidėjo nuo pažinties su "Teatrono" komanda, su kuria, beje, turime nemažai bendro. Drįsčiau sakyti, kad dabar kaip tik vyksta Pojūčių teatro ir Kauno publikos dialogo kūrimas. Du nauji projektai skirti konkrečiai šiam miestui: ritualas moterims "Atvira oda" Kauno kameriniame teatre ir edukacija "Pojūčių paveikslai" Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Norisi naujai publikai parodyti ir daugiau kūrinių, išvysti ir patirti kauniečių reakcijas. Mūsų spektakliuose tekstas nėra pagrindinė priemonė, o pojūčių kalba – tarptautinė. Todėl labai apsidžiaugėme idėja pakviesti į teatrą žmones, kuriems lietuviški kultūros renginiai gali būti neprieinami.

Agnietė Lisičkinaitė (A.L.): Dievinu festivalius. Jų atmosferą, pažintis, kultūros intensyvumą. Po kiekvieno festivalio jaučiuosi kaip po gero seminaro. O galimybė pasirodyti tik leidžia pasijusti komunos dalimi.

Greta Grinevičiūtė (G.G.): Manau, kad kiekvienas festivalis – tai galimybė suartėti su kitais savo srities menininkais, kūrėjais, specialistais. Kadangi festivaliuose būna intensyvi kūrybos koncentracija – tai puiki platforma tobulėjimui.

– Kas būtent kūrėjas skatina rinktis tokias temas? Kaip idėjinis impulsas pasiekia sceną? Kiekviena labai skirtinga, bet visos tuo pat metu svarsto egzistencinės būties klausimus, nors ir ne vienodais rakursais.

Oksana Griaznova (O.G.): Manau, kad asmens kodas yra iš dalies dirbtina duotybė, suteikta valstybės kaip registravimo ir identifikavimo priemonė. Nepasakyčiau, kad asmens kodas gali apibrėžti žmogiškumą, jis nurodo tik gimimo datą ir lytį. Juk kiekvienas žmogus yra labai savitas ir išskirtinis, asmuo nėra tik gimimo data. Būtent dėl to nemanau, kad asmens kodas gali apibrėžti asmenybę kaip tokią, arba žmogiškumą, nors tikiu, kad numerologijos atstovai gali su tuo ir nesutikti.

Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu.

Tad mano asmeninis santykis su asmens kodu yra dvejopas. Iš dalies, mano asmens kodas yra tik mano, ir niekieno kito. Jaučiu saviatą prisirišimą prie jo. Vis dėlto, žvelgiant iš kitos perspektyvos, tai tik skaičių seka – abstraktus kodas. Pati turiu tris asmens kodus arba identifikavimo numerius, tačiau prisirišusi esu tik prie lietuviškojo. Tačiau tokio aspekto negvildenau būtent šiame spektaklyje, bet manau, kad hipotetiškai tai galėtų tapti kūrybiniu eksperimentu ateityje.

K.Ž.: Kūrybinį stimulą suteikia noras tyrinėti save ir žmones, pačią giliausią mūsų prigimtį. Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu. Kaip ir kiekviename darbe, būna geresnių dienų, būna, kad susiduri su sunkumais spręsdamas vieną ar kitą klausimą. Įkvėpti gali ir kasdienybė, kaip kad ir žmonių, žiūrovų stebėjimas kartais gali pasiūlyti idėjas. Pojūčių teatre centrinę vietą užima žiūrovas. Žiūrovo jautrumo, atvirumo auginimas yra vienas iš pagrindinių mūsų tikslų.

A.L. ir G.G.: B&B gimė iš dialogo paieškų. Siekėme surasti jungtį tarp vaizdo ir šokio, kasdienės dokumentacijos ir sceninio pastatymo. Esminis žodis mūsų pradžioje buvo "Between", o tada jau savaime atsirado perukai, blondinės ir visa jų istorija.

Na, o "Amerikietiška svajonė" gimė Amerikoje. Šią vasarą atlikome dviejų savaičių rezidentūrą šokio laboratorijoje "Vermont Performance Lab". Atvykusios stengėmės kuo daugiau pasisemti iš aplinkos, ją tyrėme. Taip gimė mūsų svajonė ir jos paieškos. Agnietei ir Gretai gal ir nėra taip lengva svajoti, tačiau B&B svajojimas yra jų kasdienybė! Jos yra laisvos nuo statuso normų ir leidžia savo svajas į platųjį pasaulį, nekvestionuodamos, kas dera ar nepridera. Visas B&B projektas iš esmės kelia klausimus laisvės ir jos riboženklių tema. Šiame darbe svajonės narstomos taip pat per laisvės prizmę. Galų gale, kiek šiuolaikinis individas gali leisti sau svajoti? Kai Greta ir Agnietė užsideda perukus ir tampa B&B, viskas tampa kūrybišku žaidimu ir tada jau mūsų kaip kūrėjų, A ir G, sprendimas, ką mes naudosime savo kūryboje. Kadangi "B&B American Dream" darbas kol kas – tik eskizas, pasirodymo metu atskleidėme dokumentuotus įspūdžius iš svajonių šalies Amerikos.

****

Vis dėlto kavos puodeliai senka, akys merkiasi, o darbai veja toliau. Taip ir "Foreign Friendly Performance Platform" pradėjo įgyvendinti savo užgimstančias svajones ir jau spėjo užverti savo pirmąsias duris. Tuo metu per skubėjimo prizmę ir besiskleidžiančias asmeninės būties paieškas po trumpo pokalbio man galvoje tesisuko ištrauka iš Senekos laiško: "Visi rūpinasi, ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai – niekas. Lik sveikas." Seneka. Laiškai Lucilijui.

Kartais atrodo, kad nuo pat gimimo iki pažadėtos amerikietiškosios svajonės esame vedami būtinųjų gyvenimo atributų. Vienaip ar kitaip save apsibrėžti arba bent jau mėginti identifikuoti per tam tikrus kodus, kuriuos susikuriame, o laisvę pajusti tik persikūnijus į personažus ir nusimetus savojo "aš" kaukę. Tačiau gerai juk gyventi gali kiekvienas – ilgai, deja, niekas. Tad, artėjant eglučių įžiebimų fanfaroms, uždarius festivalio duris, o merginoms bei jų kūrybai ir toliau atrandant kelią į kauniečių širdis – gyvenkime gerai. Ne leopoldiškai draugiškai, o tiesiog gerai.

Likime sveikos.

Jos drąsiai imasi įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir svajones. Nepriklausomos menininkės, dirbusios skirtingų choreografų ir režisierių komandose, už savo bendrą debiutinį darbą – šiuolaikinio šokio performansą „B ir B dialogas“ nominuotos šių metų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Jaunoms atlikėjoms pati nominacija yra tarsi nedidelis įrodymas, kad juda teisingu kūrybiniu keliu. Įvertinimai ir įsibėgėjanti karjera suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau atlikėjos pripažįsta, kad kartais reikia didelių valios pastangų nepasiduoti esamai kultūros sistemai ir visko nemesti. Tačiau į klausimą, ar įsivaizduoja save be šiuolaikinio meno scenos, abi atsako trumpu ir užtikrintu – „ne”.

Apie jauno menininko kelią, sunkumus ir išbandymus, kuriamus personažus, įkvėpimo ieškojimą „Instagram” ir apie tai, ką turi bendro su Naomi Cambell, kalbame su menininkėmis A. Lisičkinaite ir G. Grinevičiūte.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?

Agnietė Lisičkinaitė: Šokti pradėjau būdama šešerių, kai tuo metu lankytos dainavimo studijos mokytoja mano tėvams pasakė: „Gal jūs geriau šokius pabandykit, nes ji daugiau straksi nei dainuoja”.

Greta Grinevičiūtė: Šoku nuo mažens – lankiau visus įmanomus šokio būrelius, nenustygau vietoje. Pavyzdžiui, tėtis su močiute žiūri televizorių, o aš aplink juos nesustodama „maluosi”. Girdžiu juos sakant – „Greta, ko tu čia staipaisi prieš televizoriaus ekraną, juk nepermatoma”. Palangoje, kur augau, nebuvo išvystytos šiuolaikinio šokio kultūros, tačiau prisimenu, kaip namie arba mokykloje mėgau „išsidirbinėti” – judesiu, tekstu, muzikos pojūčiu. Ko gero, dabar tai galėčiau įvardinti kaip savotiškas šiuolaikinio šokio užuomazgas manyje.

- Šokio būreliai vaikystėje – pramoga. O kaip reagavo artimieji, renkantis šokio studijas? Ar nesiūlė rinktis kiek stabilesnių profesijų?

Agnietė: Tėtis norėjo, kad būčiau stomatologė, nes tuo metu taisėsi dantis ir dejavo, kaip tai brangu (juokiasi). Bet kadangi šokau nuo vaikystės, man regis, niekam nekilo klausimų, kokią specialybę aš rinksiuosi.

Greta: Šeima visada buvo itin atvira mano pasirinkimui, niekada neribojo ir neskatino rinktis kelių, kurie manęs netraukė. Šiuo atžvilgiu, pakankamai palankiai priėmė ir mano sprendimą stoti į šokio specialybę. Tiesa, pasiūlymų iš savo artimiausios aplinkos išnaudoti galimybes kitose sferose sulaukiu dar ir dabar.

- Tad nuoširdžiai, kiek kartų norėjosi viską mesti?

Agnietė: Studijuojant bakalauro trečiame kurse skambinau tėvams ir sakiau – „viskas, nebegaliu“. Trečiame kurse daugeliui būna krizė, kurią tiesiog reikia išgyventi. Magistro pirmame kurse jau rimtai buvau pradėjusi dvejoti, net prašymą išeiti parašiau ir pas dekanę pokalbyje buvau – atkalbėjo (šypsosi). Dabar labai džiaugiuosi, jog baigiau studijas. Nors sunkumų buvo daug – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sąlygos, didžiulis krūvis, konkurencija, bet esminis ir sunkiausias, man regis, yra suvokimas, kad tai be galo sunki specialybė. Nuolat turi kovoti su valia, neleisti sau sustoti ir tobulėti. 

Greta: Buvau itin užtikrinta savo pasirinkimu. Kvestionuoti jį pradėjau tik kiek vėliau, kai studijos buvo baigtos. Tačiau studijų metais, išgirdusi klausimą – „ar tikrai nori čia būti” – mane apimdavo siutas. Nesuprasdavau, kaip žmonės gali klausti tokio klausimo, kai 24 valandas per parą skiri būtent šiai specialybei, kai atsiduodi šimtu milijonų procentų, kai logiškai nematai tame ekonominės naudos ar milžiniškų perspektyvų, dar tuo metu ne itin pripažintoje meno srityje. Tomis akimirkomis norėdavosi šaukti – kokia idiote jūs mane laikote? Jei nenorėčiau čia būti – tikrai nebūčiau. Ir pripažįstu, kartais kildavo minčių viską mesti ir išvykti į negyvenamą salą, kurioje su artimiausiais ir svarbiausiais žmonėmis galėtume sukurti savo bendruomenę, kurioje niekada ir prieš nieką nereikėtų „atsiskaityti”, kur visada visi darytų tai, ką iš tikrųjų nori ir nereikėtų teisintis. Tokių minčių vis dar kyla.

Pamenu, Agnietė citavo tėčio žodžius, kad darbas yra tuomet, kai tau moka. Tačiau kokia yra realybė šiuolaikinio šokio rinkoje?

Agnietė: Tėtis taip sako iki šiol (juokiasi). Ir iš dalies aš sutinku, bet ne pinigais viskas matuojama. Kartais projektuose dalyvauji dėl pažinčių, kontaktų, ateities planų, o tai irgi yra pelnas, tik kitoks. Pirmieji honorarai buvo juokingi , bet man atrodo, kad reikia nuo kažko pradėti. Dar ir dabar pasitaiko, kai rodai spektaklį Kaune ir atskaičiavus mokesčius bei kelionės išlaidas uždirbi 1 eurą. Patirtis! (juokiasi). Čia kaip ir bendrabutyje pagyventi studijuojant – būtina.

Gera: Pirmieji darbai ir honorarai – juokinga ir prisiminti – darbų buvo, o honorarų ne. Ir tai supranti, nes esi jaunas, nepatyręs, į pasiūlymus dirbti prie vieno ar kito projekto žvelgi kaip į patirtį, o visuomenės požiūris – juk darai tai, kas tau patinka, tai satisfakcija savaime turėtų būti tavo atlygis, tikrai nepadėjo greičiau įsitvirtinti finansiškai. Tačiau kiekvienas vaismedis subręsta ir pradeda duoti vaisius, jei tik jo nesuėda amarai. Sunki pradžia, o kam ji būna lengva?

- Sunkumo akimirkomis nepasvarstote apie darbą nuo 8.00 iki 17.00 val., su pietų pertrauka?

Agnietė: Niekada! Nors niekada nesakyk niekada, bet niekada....

Greta: Ne.

- Kokios veiklos teko imtis, kad išgyventi ir tęsti šokėjų karjerą?

Agnietė: Studijų metais vasarai išvykau padirbėti į Londoną ir netikėtai tapau modelio Naomi Campbell namų tvarkytoja – šveisdavau jau ir taip blizgantį sidabrinį stalą bei lygindavau jos apatines kelnaites – labai smagi patirtis. Aišku, daug valyta ir Lietuvoje. Taip pat, nemenkas stažas ir vaikų gimtadienius vedant (juokiasi). Kiekvienas iš tų darbų man vis labiau padėdavo suprasti, kad aš teisingame kelyje!

Greta: Po pirmo kurso teko dirbti Londone „Naval and Military Club”, itin prestižinėje ir saugomoje vietoje, kurioje lankėsi garsiausi konsulai, ambasadoriai ir kiti įtakingi žmonės. Kiekvieną vasarą dirbdavau padavėja ar barmene, idant mokslo metais galėčiau visą dėmesį skirti mokslams. Ketvirtame kurse teko dirbti ir studijų metu, nes poreikiai didėjo, o profesinių užsakymų nedaugėjo. Buvo ypatingai sudėtingas laikas, tiek fiziškai tiek psichologiškai, bet esu dėkinga už šią patirtį, nes ji privertė permąstyti savo prioritetus ir siekius.

- Kas padeda tokiomis akimirkomis nesustoti ir eiti pirmyn – talentas, užsispyrimas ar noras įrodyti, kad pasirinkote teisingai?

Greta: Pirmyn veda tikėjimas, jausmas, užtikrintumas, aplinka. Pojūtis, jog darai tai, ką šiuo gyvenimo tarpsniu ir turėtum daryti, kol kas neleidžia sustoti.

Agnietė: Visko po truputį. Aš, kol kas, net negaliu įsivaizduoti savęs darančios kažką kitą, bet ne dėlto, kad aš neturėčiau pomėgių ar aistrų, tiesiog kūno kalba man kol kas yra pati artimiausia.

- Ar didelė konkurencinė kova norint patekti į trupę, kitų choreografų darbus?

Greta: Ko gero, blogai, tačiau niekada nejaučiau milžiniškos konkurencijos, intrigų ir panašių dalykų, kaip rodo muilo operose. Gal todėl, kad pati esu linkusi atsiriboti ir nereaguoti į tokius dalykus, nes tai neskatina judėti, o verčia mirkti intrigų, konkurencijos sultyse. Verčiau savo energiją nukreipti į kūrybinius impulsus nei į apkalbas ar jaudinimąsi, kas ką kaip ir kodėl apie tave pasakė. Bet žinoma, kai kolega yra vertinamas labiau už tave, verčia kvestionuoti daug dalykų, tačiau niekada, bent jau manęs, nevelia į kovas ar intrigas. Mes šiaip ar taip nuolatos kovojame. Kam dar save apsunkinti papildomais, niekur nevedančiais mūšiais?

Agnietė: Trupė Lietuvoje yra tik viena – Kauno šokio teatras „Aura”. Net nežinau, ar į ją patekti sunku, nes norėjau likti Vilniuje. Lietuvoje choreografai retai rengia viešas atrankas, tad turi tave atsiminti tinkamu metu ir pakviesti. Arba ne... Tačiau tokia situacija verčia ne sėdėti ir laukti, kol tave kur nors pakvies, o pačiam, kaip atlikėjui, augti ir tobulėti. Tai yra didžioji paskata kurti pačiai! Taip gimė spektakliai „Popular problems” (choreografės ir atlikėjos Agnietė Lisičkinaitė bei Sigita Juraškaitė, Menų spaustuvė – aut. past.), taip gimė ir mūsų su Greta darbas „B ir B dialogas“, taip gims dar kažkas – ir viskas iš to noro šokti!

- Su kuriais choreografais ar režisieriais norėtumėte kurti?

Agnietė: Įdomių kūrėjų yra begalė! Šiuo metu neatsisakyčiau jokio kūrėjo pasiūlymo, jaučiu, kad dar per mažai patirties turiu, norisi patyrinėti giliau save ir aplinką. Tad vasarą su Greta vyksime repetuoti ir dirbti į Ameriką.

Greta: Norėčiau bent kartą padirbėti su visais Lietuvos choreografais. Taip pat, užsieniečiai Johannes Wieland, Alainas Platelis ar kiti nemažiau žinomi choreografai, kūrėjai yra milžiniškas įkvėpimo šaltinis, darbas su jais būtų neįkainojama patirtis. Tačiau, jų trupės dalimi nenorėčiau tapti, labiau norėčiau turėti savo komandą su kuria kartu kurtume.

- Kur semiatės įkvėpimo ir idėjų savo darbams, kūrybai?

Agnietė: Viskas ateina ir išeina natūraliai – žmonės, pokalbiai, asmeninės patirtys, filmai, knygos, parodos, kolegų darbai... Daugelis dalykų gali inspiruoti! Net „Instagram”. Ten dažnai gimsta „B ir B dialogas“ personažų idėjos.

Greta: Iš savo ir pakeleivių gyvenimų, knygų. Kosminio stulpo, kuris kartais tiesiog persmelkia smegenis, jausmus, visą esybę, kai kurie tai vadina atsitiktinumu.

- Kokiuose darbuose jus galima pamatyti šiuo metu? Ar galėtumėte sakyti, kad gyvenate ne tik šokiu, bet ir iš šokio?

Agnietė: Šiuo metu daugiausia dirbu su mūsų „B ir B dialogas“ projektu, jo viešinimu, pasirodymų derinimu. Šoku Urbanistinio šokio teatro Low Air spektaklyje „Šventasis pavasaris" ir Šokio teatro AIROS spektaklyje „Chimeros karoliai".

Mano vienas iš tikslų – gyventi iš šios profesijos ir įrodyti sau, kad tai įmanoma. Dabar galiu pasakyti – taip, tai įmanoma! Turiu daug pedagoginės veiklos, tai man labai patinka, nes aš dalinuosi šokiu, ir nesvarbu scenoje ar pamokoje.

Greta: Įvardinti skaičių nebūtų per daug sudėtinga, jei skaičiuočiau. Skaičiuoti man nesiseka, tačiau galiu patikinti, kad šiuo metu gyvenu iš savo profesijos, kuriu ir dalyvauju kūrybiniuose procesuose su žmonėmis, su kuriais yra be galo įdomu, vertinga dirbti, bendradarbiauti. Patikėkit manim – svajokit labai atsargiai, nes jos, bjaurybės, pildosi (šypsosi). Tai apie ką svajojau studijuodama, pastaraisiais metais pradėjo pildytis, jei pildysis ir toliau – laukia puikus, iššūkių kupinas gyvenimas.

Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ kovo 23 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje

Choreografės ir atlikėjos  Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė, dramaturgė  Sigita Ivaškaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė  Laura Darbutaitė, video montažo režisierius  Jonas Tertelis, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis.

Šokio spektaklis Šventasis pavasaris balandžio 7 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje

Urbanistinio šokio teatras Low Air, choreografai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, atlikėjai Agnietė Lisičkinaitė, Raidas Petrauskas, Brigida Gruodytė, Laurynas Žakevičius, Lukas Karvelis ir Airida Gudaitė, scenografė Šarūnė Pečiukonytė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.