Birželio 3 d. aktorė dalyvaus edukaciniame festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ ir pakvies į smagų muzikinį žaidimą „Muzikos skrynelė mažiesiems“.
– Tėveliai vis daugiau laiko skiria ankstyvajam kūdikių lavinimui. Kaip tu vertini pasakų, dainų, lopšinių ir muzikos garsų naudą augančiam žmogučiui?
– Kuo toliau, tuo labiau matomas tėvelių noras edukuoti savo vaikus nuo pat mažų dienų. Vienareikšmiškai tai yra labai gerai – lavinama vaiko klausa, o judesio koordinacija pagerina ir pagreitina vaiko raidą. Dainos, pasakos ir kitos meninės raiškos formos padeda vaikui lengviau išmokti kalbėti, vaikščioti, būti savarankiškam. Tarkime, paprastas veiksmas – instrumento laikymas rankose ar jo grąžinimas atgal į dėžutę suaugusiam žmogui atrodo nesudėtingas, tačiau vaikas mokosi visko nuo pat pradžių. Todėl tėvelius skatinu nepraleisti pro akis tokių smulkių džiaugsmų. Žaidimas visada yra smagi forma išmokti naujų įpročių, socializacijos įgūdžių.
– Prieš dvejus metus festivalyje „Nerk į teatrą“ pradėjai vesti muzikos dirbtuvėles kūdikiams, kuriuos dažnai ant rankų atsineša tėveliai. Kokie tavo įspūdžiai, prisiminimai iš šių dirbtuvių?
– Atsiminimai tikrai labai geri ir šviesūs. Tėveliai, atėję į užsiėmimą, buvo gerai nusiteikę, už durų palikę rūpesčius, tad visą dėmesį skyrė vaikams: kartu dainavo, šoko, grojo. Tokio amžiaus mažyliams tėveliai yra autoritetas. Jeigu jiems smagu, dalijasi džiaugsmu kartu su jais, jeigu liūdna ar nejauku, – glaudžiasi prie jų. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad tėveliai dalyvautų pilna koja, nes tada kūdikiai, matydami tėvų pavyzdį, nori juos kartoti. Štai tuomet vyksta vaiko raidos tobulėjimo procesas.
Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus.
– Gal atskleistumei savo metodiką, į ką koncentruojiesi? Galbūt į ritmą, judesį? Kokias pagalbines priemones naudoji? Ar daugiau įtrauki mažuosius, ar kvieti bendradarbiauti ir tėvelius?
– Man svarbiausias dalykas užsiėmimuose – emocijos. Jeigu matau, kad šeimoms smagu, vadinasi, tikslas pasiektas. Visada, prieš pradėdama užsiėmimus, primenu tėveliams, kad ši veikla neturi būti darbas. Suprantu, kad, augindami mažuosius, tėveliai susiduria su daugybe klausimų, sunkumų, todėl užsiėmimo metu stengiuosi praskaidrinti jų kasdienybę, bendravimą su vaiku linksmomis dainomis, šokiais, lopšinėmis. Pagalbinė priemonė – nuoširdus bendravimas. Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus. Tada atsiranda baimė nusidainuoti, blogai sureaguoti, neteisingai sušokti, o užsiėmimuose svarbiausia drąsiai jaustis ir mėgautis. Sakyčiau, kad esu labiau tėvelių edukatorė, nes padedu tėvams bendrauti, žaisti, džiaugtis savo vaiku.
– Turbūt užsiėmimo metu mažieji elgiasi nenumatytai: kažkam norisi miegelio, o kažkas nori laiką leisti labai aktyviai. Ar improvizuoji, ar užsiėmimai vyksta pagal numatytą planą?
– Edukacijų eiga yra, kitaip būtų gana chaotiškas užsiėmimas. Tačiau dirbdama su tokio amžiaus vaikais supratau, kad turiu būti jautri jų nuotaikoms, būsenoms, dygstantiems dantims ir kitiems netikėtumams. Kai pradedu jausti, kad vaikai pavargo mąstyti, tuomet būna laikas pailsėti, o jeigu nebenori ilsėtis, – laikas pramogoms. Užsiėmimai tikrai kinta pagal bendrą šeimų atmosferą.
– Labai smalsu, kaip kilo noras vesti muzikinius užsiėmimus kūdikiams?
– Kai gimė mano sesers dukrytė, negalėjau nuo jos atsitraukti. Sesuo vis klausdavo: „Iš kur tu taip moki bendrauti su vaikais?“ Supratau, kad labai myliu vaikus. Man patinka jų žaismingumas, paprastumas kiekviename žingsnyje. Dažnai pagalvoju, kad suaugusiesiems taip trūksta to paprasto mąstymo ir žaismingumo kasdienybėje. Bendraudama su vaikais nesistengiu susmulkinti savo kalbos ir su jais bendrauti kaip su kūdikiais. Be to, kai tėveliai bendrauja su savo vaikais mažybiniais žodžiais ir neaiškiais garsais, jie jų ir mokosi. Todėl per užsiėmimus raginu tėvelius bendrauti su vaikais suprantama kalba, rodyti kūno dalis, apie kurias dainuojame. Kalbėti ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba.
– Kokie tavo pirmieji vaikystės prisiminimai, susiję su meniniu lavinimu?
– Darželyje turėjau pirmą savo pasirodymą. Buvau aprengta tautiniu kostiumu ir grojau tarka. Dar iki šiandien atsimenu sijono spalvą. Vėliau lankiau Zarasų meno mokyklą, grojau fortepijonu. Mano muzikos mokytoja buvo tikras mano autoritetas. Ji mane ir paskatino kurti savo dainas ir jas atlikti viešai.
– Gal sutiktum pasidalyti keletu patarimų, pavyzdžių, ką mamytės ir tėveliai gali žaidimo forma su savo mažyliais nuveikti namuose savarankiškai?
– Šiandien socialiniuose tinkluose yra tikrai daug patarimų, ką tėveliai gali veikti su savo vaikais namuose. Jeigu vis trūksta motyvacijos, kviečiu ateiti į dirbtuves „Muzikos skrynelė mažiesiems“ ir žaisti kartu su kitomis šeimomis. Labai smagu, kai tėveliai po užsiėmimų klausia, kur galima rasti dainuotų dainelių, žaistų žaidimų. Mano tikslas – kad šios dainos skambėtų ne tik edukacijos erdvėje, bet ir namuose.
„Nerk į teatrą“ – maudynės garso vandenyne
Šiųmetinis Tarptautinis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ akcentuoja garsą. Iki pat birželio 3-iosios Nacionalinis Kauno dramos teatras suteiks unikalių progų susipažinti su akustiniu menu.
Birželio 2 d. 18 val. Simonas Nekrošius pakvies į elektroakustinį gyvosios eksperimentikos pasirodymą „Paraobjektai“, kuriame bus apjungti netradiciniai garso generavimo būdai ir principai. Autorius kuria naratyvą tarp normalumo ir nesąmonės, realybės ir absurdo. Pastarasis dažnai visuomenėje sukelia atmetimo reakciją, tačiau autorius į jį žvelgia kaip į galimybę tyrinėti situacijas ir objektus, suteikia erdvės iracionaliam, jusliniam pažinimui. Performansas kviečia atsiriboti nuo klišinio suvokimo modelio, standartinių muzikos kūrybos kanonų, patirti naują esatį ir aplinką.
Birželio 2 d. 19.30 val. Didžiosios scenos fojė Kamilė Dambrauskaitė ir Sholto Dobie pakvies į spektaklį „Bells+Organs live“. Tai – pusiau improvizuotas performansas, kurio metu menininkai ieškos archajiškų instrumentų ir teatro fojė susijungimo taškų. Garso menininkė K. Dambrauskaitė kuria eksperimentinius aplinkos garsovaizdžius, naudodama „pasidaryk pats“ elektroninius ir elektroakustinius instrumentus. Edinburge gimęs, šiandien Vilniuje gyvenantis Sh. Dobie dirba garso, muzikos ir performanso srityje, naudoja laisvas struktūras ir įvairius garso šaltinius, tarp jų – savadarbius vargonus, lauko garsų įrašus. Instrumentai, kurių pagrindą sudaro vargonai ir varpai, dažniausiai naudojami susibūrimuose ir būna konkrečiuose pastatuose, pavyzdžiui, bažnyčiose ir laikrodžių bokštuose. Tačiau šie menininkai savo darbuose pašalina sienas ir architektūrą, palikdami tik pačius instrumentus. Abu menininkai kreipia dėmesį į tai, kad instrumentai būtų kuo lengvesni ir nešiojami, priešingai nei instrumentai, iš kurių jie sėmėsi įkvėpimo, jų dekonstruoti mutuojantys garso objektai yra pritaikyti keliauti.
Birželio 3 d. 11 ir 13 val. J. Miltinio dramos teatro muzikiniame spektaklyje „Lopšinė Žemei“ laukiami vaikai nuo 3-ejų. Interaktyviame muzikiniame judesio spektaklyje vaikams suprantama kalba atskleidžiama Žemės užterštumo problema, jos priežastys ir padariniai: šiukšlinimas, oro tarša, gyvūnų nykimas, globalinis atšilimas, liūtys ir kita. Kaip padėti Žemei? Spektaklio kūrėjai siūlo simbolinį Žemės raminimo, jos guodimo veiksmą. Tam išreikšti pasirinktos skirtingų pasaulio šalių originalo kalba atliekamos lopšinės. Spektaklyje nėra vientiso siužeto ir žodžiais pasakojamos istorijos, nėra konkrečių personažų. „Lopšinė Žemei“ – tai įtraukus spektaklis, kuriame aktoriai tiesiogiai bendrauja su vaikais ne per rampą, o kviesdami į vaidybinę erdvę, kiekvienoje scenoje pasiūlydami vis kitą veiksmą-žaidimą.
Birželio 3 d. 17 val. į spektaklį „Matyti balsu“ pakvies duetas “Eye Gymnastics“. Šiuo sceniniu pseudonimu pasivadinusios menininkės Viktorija Damerella ir Gailė Griciūtė kuria eksperimentinės muzikos, vokalinių instrukcijų ir užkalbėjimų performansus. Jų tyrinėjimuose jausmingi tembrai susilieja su mentalinėmis kelionėmis, hipnoze ir popmuzikos aidais. „Eye Gymnastics“ kvies festivalio publiką dalyvauti ypatingoje garsinėje patirtyje – pasiūlys bet kuriam lankytojui įsitraukti į bendrumo ir rezonanso tyrinėjimą naudojant savo balsą.
Festivalio „Nerk į teatrą“ baigiamasis akordas – spektaklis „Kauno lavina ir lanko pratimai“, kuris bus parodytas birželio 3 d. 19 val. Tai Georgo Nussbaumerio kūrinys šešiems atlikėjams su akmenukais, rieduliais, krūmais, varpais ir violončele. Austrų kompozitorius, performanso menininkas laikomas „Gesamtkunstwerker“ virtuozu (šis vokiškas terminas apytiksliai verčiamas kaip „visiškas meno kūrinys“ ir apibūdina meno kūrinį ar kūrybinį procesą, kai skirtingos meno formos sujungiamos, kad būtų sukurta viena darni visuma). Jo darbai balansuoja tarp kompozicijos, instaliacijos meno, performanso ir teatro. G. Nussbaumeris išplečia muzikos instrumentų ribas iki instaliacijų, savo kompozicijoms įgyvendinti naudoja mašinas, vaizdo įrašus ar gyvūnus. Instrumentais jam gali tapti lankas, elnio ragai, pisuaras, akmenys, bulvės, kramtoma guma.
Pirmoji dalis „Kauno lavina“ – tai kūrinys apie nepaliaujamą akmenų judėjimą žemyn ir riedėjimą nuo kalnų į jūrą. Migruojančių uolienų reiškinys kaip horizontali lavina nagrinėjamas mikroskopiškai tiksliai tiriant vaizdą ir garsą. Šis gaivališkas procesas, retai girdimas gamtoje, įsiterpia į pakrančių augmenijos ošimą. Varpas ir violončelė, kurių forma primena pakrantėje besimaudantį žmogų, vaizduoja skirtingu greičiu bėgantį laiką.
Antroji dalis „Lanko pratimai (žaizdos ir aidai)“ – kūrinys lankininkui ir violončelei, atskleidžiantis ginklo ir muzikos instrumento santykį. Šaulys kopijuoja VI a. šv. Sebastiano atvaizdus ant žmogaus liemenį primenančio violončelės korpuso. Pirmojo šūvio įtampą lydi nevaržomo smurto serija. Strėlės sutampa su paveikslo strėlėmis ant to paties kūno ir virsta šv. Sebastiano matrica, o kiekviena žaizda aidi violončelės tonu ant nepažeisto instrumento.
