P. Lynchas, kuris įveikė penkis kitus romanistus, pagerbtas už romaną „Pranašo daina“ (Prophet Song) – distopinį darbą apie tironija tapusią Airiją.

46 metų P. Lynchas yra penktas airių rašytojas, pelnęs šią literatūros premiją, jau išgarsinusią daugybę autorių, įskaitant Salmaną Rushdie (Salmaną Rašdį), Margaret Atwood (Margaret Atvud) ir Hilary Mantel (Hilari Mantel).

„Šią knygą nebuvo lengva rašyti“, – sakė P. Lynchas, atsiėmęs apdovanojimą, taip pat apimantį 50 tūkst. svarų (57,6 tūkst. eurų) bei didžiulį žinomumą.

„Racionalioji mano dalis tikėjo, kad rašydamas šį romaną pasmerkiu savo karjerą. Vis dėlto turėjau parašyti šią knygą. Tokiais atvejais neturime pasirinkimo“, – pridūrė jis.

P. Lyncho knygos veiksmas vyksta Dubline netolimoje ateityje ir pasakoja apie keturių vaikų motinos pastangas apsaugoti savo šeimą nuo totalitarizmo.

Tai penktasis P. Lyncho romanas.

Penkių narių žiuri pirmininkavusi kanadiečių rašytoja Esi Edugyan (Esi Edugjan) pavadino apdovanojimą pelniusios knygos istoriją stipriu ir drąsiu emocinio pasakojimo triumfu.

„Pranašo daina“ labai ryškiai perteiktas mūsų dabarties socialinis ir politinis nerimas“, – nurodė ji.

„Skaitytojams ši knyga pasirodys sukrečianti ir teisinga“, – pareiškė E. Edugyan.

Į „Booker“ premiją gali pretenduoti bet kurios tautybės rašytojų grožinės literatūros kūriniai, parašyti anglų kalba ir išleisti Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje nuo 2022-ųjų spalio 1 dienos iki 2023-ųjų rugsėjo 30-osios.

Nė vienas iš šešių šių metų finalininkų – du amerikiečiai, du airiai, kanadietė ir kenijietė – nebuvo patekęs į „trumpąjį“ premijos sąrašą, ir tik vienas autorius anksčiau buvo įtrauktas į „ilgąjį“ sąrašą.

Rugsėjį paskelbtas „trumpasis“ sąrašas buvo atrinktas iš 13 romanų „ilgojo“ sąrašo. Šis, savo ruožtu, buvo sudarytas įvertinus 158 pateiktas knygas.

Tarp jų – airių rašytojo Paulo Murray'aus (Polo Murėjaus) kūrinys „The Bee Sting“. Tai tragikomiška saga, nagrinėjanti likimo vaidmenį vienoje šeimoje.

Skaitytojams ši knyga pasirodys sukrečianti ir teisinga.

2010 metais vienas iš P. Murray'aus darbų buvo įtrauktas į „ilgąjį“ premijos „Booker“ sąrašą.

Debiutiniame Kenijos rašytojos Chetnos Maroo (Četnos Maru) romane „Western Lane“ – istorijoje apie paauglę skvošo žaidėją – pasakojama apie sielvartą ir seserų ryšį.

Vertinimo komisija taip pat atrinko JAV rašytojo Jonathano Escoffery (Džonatano Eskoferio) knygą „If I Survive You“, vaizduojančią jamaikiečių šeimą ir jų chaotišką naują gyvenimo etapą Majamyje.

Be to, į sąrašą įtrauktas dar vienas amerikiečių autorius – Paulas Hardingas (Polas Hardingas). Jo istorinių įvykių įkvėptoje knygoje „This Other Eden“ pasakojama apie Obuolių salą – anklavą prie JAV krantų, kur visuomenės atstumtieji atvyksta kurti naujo gyvenimo.

Į „trumpąjį“ sąrašą taip pat pateko kanadietė Sarah Bernstein (Sara Bernstein) su romanu „The Obedience Study“. Šiame kūrinyje nagrinėjamos išankstinio nusistatymo ir kaltės temos.

Pirmą kartą „Booker“ premija paskirta 1969 metais.

Praėjusių metų laureatu tapo Šri Lankos rašytojas Shehanas Karunatilaka (Šehanas Karunatilaka) už knygą apie nužudytą žurnalistą ir savo šalies pilietinį karą „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (The Seven Moons of Maali Almeida).

Tarp ankstesnių laureatų iš Airijos yra Iris Murdoch (Airis Merdok), Johnas Banville'is (Džonas Banvilis), Roddy Doyle'is (Rodis Doilis) ir Anne Enright (En Enrait). 

Viena mano draugė rašytoja savo kursų dalyviams sako: "Rašykite, rašykite, kuo daugiau rašykite, gal tada pagaliau turėsime filmą, kuris galės pretenduoti į "Oskarą". Iš tiesų, tiek kiek aš suprantu, filmų industrijoje vienintelis žmogus, kuris pradeda nuo balto lapo, yra scenaristas. Tik aš papildyčiau: rašykite, rašykite, rašykite dialogus.

Paprastai pradedantieji rašytojai (sprendžiu pagal savo studentus) savo pirmuosiuose tekstuose rašo ne tai, kas vyksta, bet apie tai, kas vyksta. Kitaip tariant, ne užrašo, o aprašo, atpasakoja. Sakysime, susitinka du veikėjai, jie kalbasi, o tekste parašyta, apie ką tie veikėjai kalba: vienas pasakė, kad jis valgo ledus net tada, kai yra persišaldęs, o kitas sako, kad toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas. Tada autorius keliauja toliau, aprašo kitus dalykus. Tačiau mes visiškai nežinome, ką iš tikrųjų tie veikėjai kalba. Sakysime, nežinome, ar pirmasis sako: "Žinok, britų mokslininkai įrodė, kad..." ar: "Man vienodai – šalta ar nešalta, aš valgau ledus", taip pat nežinome, ar antrasis jam sako: "Gal tu kvailas? Tu tiki britų mokslininkais?" ar: "Gerbiamasis, abejoju tavo hipotezės teisingumu." Kitaip tariant, mes nieko nesužinome nei apie veikėjų charakterius, nei apie jų išsilavinimą (tokius dalykus išduoda kalbėjimo tonas ir temos, kuriomis kalbamasi), mums nesuteikiama jokios informacijos iš pirmų lūpų, t.y., kai personažas pasipasakoja apie save pats.

Grožinė literatūra laikosi ant trapios sutarties: rašytojas neslepia, kad istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, jog ji bus įtikinama, t.y. – kaip gyvenime. Apie tą "kaip gyvenime" esu rašiusi ne vieną kartą. Dialogas yra vienas būdų tos iliuzijos pasiekti ir ją išlaikyti. Tai gyvenimo nuotrauka, kasdienybės iškarpa, suteikianti tekstui tris, keturias ir net penkias dimensijas.

Parašiau "nuotrauka" ir pagalvojau, kad norėsite ginčytis ir sakyti "įrašas". Tokiu atveju, turiu jums pratimą: parašykite dialogą tarp dviejų žmonių, kurie ir kalbasi, ir kartu kažką daro: dažo sieną, sodina braškes, kerpa plaukus. Rašykite ne tik tai, ką žmonės kalba, bet ir kaip juda jų kūnai ir rankos. Štai jums ir nuotrauka, ir net ne nuotrauka, o filmas. Tokių filmų esate matę. Scena iš "Bulvarinio skaitalo": veikėjai kalbasi ir pusryčiauja, Johno Travoltos vaidinamas personažas pilasi sirupą ant blynų, ritualizuodamas visus pusryčius, suteikdamas dialogui spalvą, skonį, kultūrinį kontekstą.

Aišku, toje scenoje, kurią ką tik jums priminiau, dialogas yra puikus. Abu personažai jame skirtingi ir tai girdisi jų sakomuose žodžiuose, kurie buvo parašyti scenaristo. Filme raidės ant popieriaus tapo vaizdu.

Kaip parašyti tokį dialogą, kuriame girdėtųsi gyvų žmonių kalba? Pirmiausia, reikia tų žmonių klausytis. Elementarus pratimas, bet jūs neįsivaizduojate, kaip gali būti sudėtinga nutildyti savo vidinį dialogą ir iš tiesų išgirsti, ką ir kaip kitas žmogus sako. Čia padeda (bent jau man) žurnalistinė praktika: įsirašai pokalbį ir jį (visą!) ištranskribuoji. Tada – redaguoji.

Ana Lamot sako: "Mūsų darbas yra užrašyti ne tai, ką žmogus iš tiesų sako, o tai, ką nori pasakyti." Dialogas, ta pasaulio dalelytė, ta gyvenimo nuotrauka, kuriai ką tik giedojau ditirambus, pasirodo, surežisuota?! Taip, žinoma. Jei būtų kitaip, mestumėte tekstą taip ir neprasibrovę prie jo esmės per nesibaigiančius khm, aha, nu, tipo, kaip čia pasakius... Gyvame dialoge mes šitų kalbos šiukšlių nė negirdime, todėl nėra prasmės jas užrašyti. Kur kas svarbiau užrašyti tokius posakius, ar manierizmus, kurie atskleidžia to veikėjo ar veikėjos specifines savybes: sakykime, toks veikėjas, kuris vietoj žodžio "antklodė" vartoja žodį "adijalas", akivaizdu, kad brandą pasiekė sovietmečiu. Tas veikėjas, kurio kalboje kas antras žodis angliškas, tikėtina, už pirmąjį jaunesnis.

Grožinė literatūra laikosi ant trapios sutarties: rašytojas neslepia, kad istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, kad ji bus įtikinama, t.y. – kaip gyvenime.

Atkreipkite dėmesį, kad rašau "tikėtina". Rašytojos sutartis yra pati savaime prieštaringa. Iš vienos pusės, skaitytojui pažadi pateikti kiek įmanoma tikslesnį gyvenimo atvaizdą. Iš kitos – kad taip įvyktų, turi suprasti, kad net ir savo sukurtame tekste savo sukurtų personažų negali iki galo kontroliuoti. Rašytojas Henry Greenas teigia: "Mes niekada nežinome, ką kiti žmonės galvoja ar jaučia, todėl to negali žinoti ir romanistas." Tik taip, pagal jį, atkursi gyvenimą. Jo romanai charakteringais pavadinimais "Loving", "Living", "Party Going", kurių vertimai į lietuvių kalbą, man rodos, neegzistuoja, yra puiki šio teiginio iliustracija: siužetas kuriamas beveik vien dialogais, veikėjai kalba nutylėjimais, klausimu atsako į klausimą, nusisuka, kai juos užkalbina netikėtai, kalbėdami nuolat ką nors veikia, griūna ant žolės, suteikdami sakomam tekstui netikėtą emociją ir t.t. Mes niekada nežinome, ką iš tikrųjų jaučia personažai, nes rašytojas to neatskleidžia. Pagal savo turimą patirtį galime nujausti, atspėti, interpretuoti. Mano perskaitytas romanas gali būti visai kitoks nei jūsų. Pasakojimas pinamas kaip nėriniai, jis kabo ore lyg rūkas, meilė tik nujaučiama, kontekstas nulemia tolesnę įvykių eigą. H.Greenas pateikia kone neredaguotą gyvenimo versiją, kurią kartais gali būti per daug sudėtinga sekti, nes grožinėje literatūroje esame pripratę prie didesnės kontrolės.

Pagal savo būdą esu griežtesnės kontrolės šalininkė, bet H.Greenui pritariu. Mano supratimu, tokia dialogo eilutė, kurią autorius paaiškina: "pasakė Dalia su rūpesčiu veide" yra tingaus rašymo išdava. Pirma, kaip atrodo rūpestis veide? Antra, kodėl turėčiau tikėti autoriaus ekspertiškumu? Iš kur man žinoti, kad autorius atskiria rūpestį nuo liūdesio, o liūdesį nuo nusivylimo? Nebent autorius yra visažinis, kaip Levas Tolstojus ar Jane Austen. Tokių šiandien nebeliko, kaip ir beveik nebeliko visažinio trečiojo asmens pasakotojo. Gyvename nuomonių laikais, žmonės kalba, ką nori, kada nori, o mes klausomės ir bandome suprasti, ką jie tuo nori pasakyti, iššifruoti jų tikslus ir jausmus taip pat, kaip tą stengiasi suprasti mūsų veikėjai. Koks būtų mano sprendimas dėl "rūpesčio / liūdesio / nusivylimo" veide? Parašyti: "Dalios veide pasirodė rūpestis, pamanė Giedrė". Atiduoti kontrolę į personažų rankas ir atsipūsti – tegul jie kuria gyvenimo iliuziją.

Pavadinime pažadėjau, kad šis tekstas bus pagiriamasis žodis dialogui, ir dabar galvoju – ar pakankamai pagyriau? Pasakiau, kad dialogas yra ne tik žodžiai. Check. Pasakiau, kad perteklinis aiškinimas ne padeda, o kenkia dialogui. Check. Kad tam, jog parašytum dialogą, turi klausytis kitų žmonių. Check. Kad gyvas dialogas yra nebūtinai žodis į žodį atkartotas pokalbis. Check. (Sovietmetis baigėsi, kai man buvo šešiolika, – suprantu abi puses.)

Liko dar daug, bet reikia turėti saiko, todėl parašysiu paskutinį dalyką: niekada tekste dialogas nėra atsitiktinis. Grožinėje literatūroje dialogas visada atlieka tam tikrą funkciją: pastumia veiksmą, atskleidžia veikėjų charakterį, katalizuoja arba sprendžia konfliktą. Atsitiktinio dialogo nėra nei mano minėtojo H.Greeno, nei depresyviojo Karlo Ove's Knausgaardo tekstuose, kur, atrodo veikėjai šneka bet ką. Abiem atvejais rašytojas pasirenka, kurį iš daugybės gyvenime vykstančių dialogų užrašyti, kad jis geriausiai atskleistų kontekstą, tiksliausiai parodytų gyvenimą tokį, koks jis yra, t.y. valdomą ne griežtai kontroliuojamo siužeto, o santykių, atsitiktinumų, nuojautų, nuogirdų ir nuotaikų.

Būtent todėl prašau visų rašančiųjų ir ypač scenarijų autorių: rašykite dialogus. Gal tada nebereikės kankintis tokiuose lietuviškuose filmuose, kuriuose konfliktai sprendžiami veikėjui žiūrint pro langą arba veikėjams susitinkant uždarame kieme, piktai spoksant vienas kitam į akis ir tylint. Kai kamera sukasi, sukasi, sukasi – operatorius neriasi iš kailio, besistengdamas suteikti emociją scenai, kurios scenaristas nesugebėjo įžodinti. Lietuvoje turime labai aukšto lygio vaizduojamojo meno kūrėjų. Trūksta rašytojų.

Nuo Homero iki šių dienų

Nerasite knygos apie jūreivių nuotykius jūroje ir krante, kur nebūtų paminėtas girtas, bet dažniausiai šaunus jūreivis.

Senovės graikų aklas dainius Homeras ar tik nebus šios tradicijos pradininkas Europoje. Pasak jo, Itakės karalius Odisėjas ir jo vyrai, grįždami po Trojos karo, Kirkės saloje prisivaišino ir pavirto kiaulėmis. Jauniausias iš bendražygių, Elpinoras, pasigėręs atgulė ant stogo – nuslydo, susilaužė sprandą ir mirė.

Kapitonas Charlesas Johnsonas (anglų rašytojo Danielio Defoe slapyvardis), 1724 m. knygoje pasakojo apie jūros piratų pomėgį alkoholiui. Kai po nesėkmingos „medžioklės“ jiems jūroje baigėsi alkoholio atsargos, vadas Juodabarzdis neslėpė apmaudo.

Pažymėta: Portsmuto pašto skyriuje buvo specialus vokas siuntiniams, skirtas 400 m. gyvavusios grogo tradicijos pabaigai. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Praėjusiuose amžiuose alkoholis liejosi laisvai. Tą patvirtina ir amerikiečių rašytojas Hermanas Melville,is, buvęs banginių medžioklės laivo jūreivis. Knygoje „Mobis Dikas“ jis rašo, kad į laivą „Pequod“ buvo pakrauta statinių su romu ir daugiau nei 10 barelių alaus (barelis – 158,9 litro). Vėliau jis stebėjosi, kad prisigėrę harpūnininkai svaidydami žeberklus netgi pataikė į banginį.

Rašytojas Douglas Morganas, daugelį metų tarnavęs JAV kariniame laivyne, surinko jūreiviškų dainų (šanti) kolekciją. Viena populiariausių jų prasideda klausimu: „Ką mes darysime ankstų rytą su girtu jūreiviu?“ Priedainyje choras siūlo daug variantų, kaip girtą jūreivį nuraminti ar nubausti. Lietuvių marinistas Algimantas Polis apsakymuose sukūrė patrauklų „Pelikano“ bocmano Grifo Mazgo personažą. Jūrininkas iki kaulų smegenų jau buvo baigęs gėrimo maratonus, tačiau turėjo šuniškai gerą uoslę mėgstantiems alkoholį. Prieš išplaukiant į jūrą, jis daugiau kaip pusę įgulos sugraibydavo iš uosto aludės „Surūdijusi šakutė“ ir nė vienas vyrų jūroje jo neapvylė.

Kam jūreiviams alkoholis?

Alkoholį laive vartojo dėl įvairių priežasčių. Į laivą kraudavo ilgai negendančių produktų, tokių kaip sūdyta ir džiovinta mėsa, sūris, džiūvėsiai. Po jų įgulai kildavo troškulys. Jam malšinti labiau nei vanduo tiko alkoholis. Jis buvo malonesnio skonio, ne taip greitai gedo.

Ilgai jūroje praleistas laikas, priverstinis atsiribojimas nuo įprastinio išorinio pasaulio neigiamai veikė jūrininkų gyvenimą. Pasak jūreivystės istoriko Fredericko Villiamo, medinių laivų ir geležinių žmonių eroje (burlaivių epocha) alkoholis buvo vienintelė efektyvi priemonė, padedanti jūreiviams įveikti stresą.

Eilutė: jūreiviai rikiuojasi tradicinei grogo porcijai. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Alkoholis kariniame laivyne buvo naudojamas ir kovinei dvasiai pakelti. Anot kronikos, Anglijos karalius Edvardas III prieš Sleisio jūrų mūšį, įvykusį 1340 m.
birželio 24 d. su Prancūzijos laivynu, įsakė išduoti jūreiviams dvigubą alkoholio porciją.

Ne vieną šimtmetį gyvenimas jūroje pasižymėjo sekinančiu darbu, žiauriomis kautynėmis, neišvengiamomis ligomis ir didžiuliu kiekiu alkoholio.

Alų pakeitė romas

Anglų Karališkojo jūrų laivyno istorija persmelkta alkoholiu. Nuo 1590 m. į jūreivių dienos racioną buvo įtrauktas galonas (4 litrai) alaus. Kuo toliau nuo namų plaukiojo britų laivai, tuo alus turėjo būti stipresnis.

Alus buvo pagrindinis laivyno gėrimas iki XVII a. Plečiantis britų imperijos valdoms, didžioji alaus dalis ilgų kelionių metu sugesdavo.

Alus užimdavo ir per daug vietos nedideliuose laivuose su gausia įgula. Alų britų admiralitetas pakeitė vynu ir spiritu. Kasdien jūreiviai gaudavo po pintą vyno arba pusę pintos spirito (pinta – 0,568 litro).

Tradicija: 1789 ir 1889 m. gėrimą laivuose vaizduojančios karikatūros. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Po 1655 m., kai britai užgrobė Jamaiką, pirmenybę pradėta teikti romui – po pusę pintos du kartus per dieną.

Jūreiviai atidžiai sekdavo, kad jiems būtų įpilamas ne tik tikslus alkoholio kiekis, bet ir jo kokybė būtų tinkama. Norėdami patikrinti, ar pateiktas gėrimas nėra atskiestas vandeniu ir jame tikrai yra ne mažiau kaip 57 proc. gryno alkoholio, į romą jie įberdavo žiupsnelį parako. Jei jis lengvai užsidegdavo, nekildavo abejonių dėl romo kokybės.

Puodeliai, iš kurių gėrė romą, buvo laikomi atskirai nuo kitų indų. Juos plaudavo tik iš išorės, bet niekada iš vidaus. Tikėta, kad romo liekanos prilips puodelio viduje, todėl kas kartą gėrimas bus vis stipresnis.

„Juoda diena“ senai tradicijai

Pasak anglų jūrų istoriko Pieterio van der Mervės, jo tautiečiai, tarnaujantys laivuose, nebegalėjo gyventi be romo porcijos. Karališkojo laivyno vadas admirolas Edvardas Vernonas (1723–1794) tokią situaciją įvertino kaip mirtiną pavojų jūreivių moralinei ir fizinei sveikatai. Jis inicijavo pakeitimus, kurie nepatiko seniems jūrų vilkams.

Pirmiausia jis paragino nustatytą romo dienos porciją pateikti jūreiviams ne visą, o per du kartus – nuo 10 val. ryto iki vidurdienio ir nuo 16 iki 18 val. Admirolo manymu, toks gėrimo būdas turėjo sumažinti svaiginantį alkoholio poveikį ir padėti išvengti nelaimės laive, kurį valdo girti jūreiviai.  1740 m. admirolas išleido liūd-
nai pagarsėjusį įsakymą: pusę pintos romo skiesti dviem pintomis vandens ir citrusinių vaisių sultimis.

Praeitis: laive „Belfast“ įrengta romo išpilstymą pristatanti ekspozicija. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Beveik 400 metų britų laivyno jūreiviai prieš pietus rikiuodavosi laivo denyje, laukdami jiems priklausančios romo porcijos. XX a. dėl bręstančių drausmės problemų jūrų laivyne pasikeitė požiūris į alkoholį. Admiralitetas, paskelbęs, kad reguliarus jo vartojimas laive nesuderinamas su užduotimis, kurias tenka atlikti jūreiviams, valdantiems sudėtingą šiuolaikinę techniką, panaikino seną tradiciją, gyvavusią nuo 1655 m.

1970 m. liepos 31 d. britų Karališkojo laivyno jūreiviai paskutinį kartą pakėlė bokalus su romo porcija. Jūreiviai buvo nepatenkinti praradę romą racione, todėl šią dieną pavadino „Black Tot Day“ (liet.„Juodoji romo raciono diena“). Ją pažymėjo užsidėdami ant rankovės juodus raiščius ir išmesdami už borto tuščius puodelius. Buvo net išleistas specialus antspaudas, kurį buvo galima užsidėti Portsmuto pašte.

Vietoj tradicinio romo raciono, žinomo kaip „tot“, jūreiviams buvo leista nusipirkti tris standartines skardines alaus per dieną.

Populiariausi grožinės literatūros autoriai tarp Lietuvos bibliotekų skaitytojų pernai buvo Romualdas Granauskas ir Irena Buivydaitė–Kupčinskienė.

Tarp skaitomiausių autorių taip pat buvo Elena De Strozzi, Vytautas Ažušilis, Sigitas Parulskis, Vytautas Račickas, Vytautas V. Landsbergis, Jurga Ivanauskaitė, Kristina Sabaliauskaitė, Daiva Vaitkevičiūtė, pranešė Kultūros ministerija, remdamasi autorių teisių gynimo LATGA duomenimis.

R.Granausko kūriniai bibliotekose paimti 17 tūkst. 573 kartus, I.Buivydaitės-Kupčinskienės - 15 tūkst. 147, E.De Strozzi - 14 tūkst. 700, V.Ažušilio - 10 tūkst. 848, S.Parulskio - 8529, V.Račicko - 8523, V.V.Landsbergio - 7827, J.Ivanauskaitės - 6485, K.Sabaliauskaitės - 6114, D.Vaitkevičiūtės - 5537 kartus.

I.Buivydaitės–Kupčinskienės knyga „Kitapus veidrodžio“ – daugiausia kartų praėjusiais metais skaitytojams išduota lietuvių autoriaus grožinės literatūros knyga. Ji paimta 3003 kartus.

Taip pat paklausios tarp skaitytojų buvo ir E.De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“ (2698 kartai), K.Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (2447 kartai), R.Granausko „Gyvenimas po klevu“ (2435 kartai), „Šventųjų gyvenimai“ (2119 kartų), „Išvarytieji“ (1641 kartas), Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ (2041 kartas), Roko Flick „Paskutinis traukinys“ (1339 kartai).

Tarp užsienio grožinės literatūros autorių skaitomiausi buvo Davido Jerome Selindgerio (Devido Džeromo Selindžerio) „Rugiuose prie bedugnės“ (3300 kartų), Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“ (3247 kartai), M.L.Stedmano „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (2902 kartai), Melvino Burgesso „Heroinas“ (2668 kartai), Santos Montefiore „Prarastos meilės jūra“ (2674 kartai).

Ataskaitos duomenimis, populiariausia lietuvių autorių mokslinės literatūros knyga tapo Filomenos Taunytės–Paškonienės „7 nuodėmės ir 12 ligų“. Susidomėjimo sulaukė ir Vytauto Pranulio, Arvydo Pajuodžio, Reginos Virvilaitės ir Sigito Urbonavičiaus „Marketingas“, Algimanto Sakalo, Alfonso Laurinavičiaus ir kt.

Remiantis skaitomumo bibliotekose duomenimis, paskirstytas autorinis atlyginimas. Pernai tam skirta 187 tūkst. 674 eurų. Juos pasidalijo 1098 autoriai už 16 tūkst. 283 kūrinius.

Grožiniuose kūriniuose gausu pavyzdžių, kai autoriai pasinaudoja kitų rašytojų idėjomis, tačiau nuspręsti, ar tai plagiatas, ar ne, sudėtinga, sako literatūros tyrinėtoja Gabrielė Gailiūtė. „Lengviau pateikti pavyzdį, kas išsigalvojo originalų siužetą. Dauguma jų būtų senovės graikai. Kiek yra dramų, eilėraščių, pjesių, parašytų remiantis antikiniais siužetais, pavyzdžiui, apie Edipą. O kiek dar jų ne taip akivaizdžiai atpažįstamų, su pakeistais veikėjų vardais, pakeistomis aplinkybėmis“, – pastebi ji. 

G. Gailiūtės teigimu, beveik kiekvienas kūrinys turi ką nors iš ko nors pasiskolinta, o to, be abejo, neišvengia ir lietuvių rašytojai: „Tiesa, lietuvių autoriai šiek tiek linkę save izoliuoti ir įsivaizduoti, kad, be lietuvių literatūros, daugiau nieko nėra, vis dėlto minčių ir idėjų nuolat prasiskverbia ir tyčia, ir netyčia. Salomėja Nėris skaitė Aną Achmatovą ir labai norėjo būti Ana Achmatova. Tai panašu iš kai kurių jos dienoraščių.“

Beveik kiekvienas kūrinys turi ką nors iš ko nors pasiskolinta

„Mano Mefistofelis dainuoja iš Shakespeare`o paimtą dainą, o kodėl jam taip nepasielgus? Kodėl aš turėčiau kankintis ir galvoti savąją, kai šekspyrinė man itin tinka ir kalba apie tai, ko reikia. Todėl, jei net ir mano „Fausto“ prologas turi panašumų su Jobo knygos įžanga, tai irgi puiku ir mane už tai reikia girti užuot peikus“, – taip kadaise sakė vokiečių rašytojas Johannas Wolfgangas Goethe.

Būtent šia mintimi Knygų mugėje pradėta diskusija, ką galima vadinti grožinės literatūros plagiatu ir kaip autorių teises gina įstatymai. Pasak literatūros tyrinėtojos G. Gailiūtės, grožiniuose kūriniuose gausu pavyzdžių, kai autoriai pasinaudoja kitų rašytojų idėjomis.
„Lengviau pateikti pavyzdį, kas išsigalvojo originalų siužetą. Dauguma jų būtų senovės graikai. Kiek yra dramų, eilėraščių, pjesių, parašytų remiantis antikiniais siužetais, antikiniais mitais, pavyzdžiui, apie Edipą. O kiek dar jų yra ne taip akivaizdžiai atpažįstamų, su pakeistais veikėjų vardais, pakeistomis aplinkybėmis ir t. t. Bet vis tiek su aiškia užuomina į esminį konfliktą“, – pastebi G. Gailiūtė.

Paklausta, ar ir lietuvių autoriai pasiima girdėtas užsienio autorių mintis, idėjas, literatūrologė sako, kad beveik kiekvienas kūrinys turi ką nors iš ko nors pasiskolinta: „Tiesa, lietuvių autoriai šiek tiek linkę save izoliuoti ir įsivaizduoti, kad, be lietuvių literatūros, daugiau nieko nėra, vis dėlto minčių ir idėjų nuolat prasiskverbia ir tyčia, ir netyčia. Salomėja Nėris skaitė Aną Achmatovą ir labai norėjo būti Ana Achmatova. Tai panašu iš kai kurių jos dienoraščių.“

G. Gailiūtės teigimu, dar yra vertimo žanras, vadinamas sekimu, ypač populiarus poezijoje. „Dabar jis išėjęs iš mados ir retai taip daroma. Tai laisvesnė interpretacija negu tikrasis vertimas, bet ten labai aiškiai atpažįstamas originalus eilėraštis. Šis žanras Lietuvoje buvo labai populiarus tarpukariu. Man atrodo, kad S. Nėris dažnai tai darė“, – pastebi literatūros tyrinėtoja.

Nėra išaiškinta, kas yra plagiatas, o kas – originalus tekstas

Tai, kad dalis autorių kūrinių gali būti panašūs į kitus, kad rašytojai gali pasiskolinti kūrinio siužetą ar personažus, pasak Knygų mugės diskusijos dalyvių, dar nereiškia, kad kūrinį galima laikyti plagiatu. Nors akademiniai darbai gana nesudėtingai patikrinami kompiuterinėmis sistemomis, kurios gali nustatyti, ar rašto darbe yra necituotų ir pasisavintų minčių, tą grožinėje literatūroje padaryti daug sudėtingiau.

Vis dėlto, pasak teisininkės Sandros Trumpulytės, kūrėjai gali apginti savo darbus, tačiau įstatymuose nėra išaiškinta, kas yra plagiatas, o kas – originalus tekstas. „Iš teisinės pusės žiūrint, tai, kas susiję su autoriniais literatūros mokslo ir meno kūriniais, yra tik autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Autoriaus kūrinys saugomas visą gyvenimą ir 70 po autoriaus mirties. Jei per tą laikotarpį kažkas pasinaudoja autoriaus kūriniu ir jo nenurodo, autorius turi teisę kreiptis dėl teisių pažeidimo“, – kalba S. Trumpulytė.

Apginti literatūros kūrinio originalumą, teisininkų teigimu, gana sudėtinga. G. Gailiūtė primena vieną gerai žinomą plagiato skandalą, kurio bylą nagrinėjo Didžiosios Britanijos teismas, – tada „Da Vinčio kodo“ autorius Danas Brownas buvo apkaltintas plagiatu.
„Akademiniai tyrinėtojai kreipėsi į teismą ir nurodė konkrečius skyrius, iš kur yra nusirašyta teorija, kurią dėsto romano personažas. Nors tai buvo perkelta visiškai į kitą žanrą. Ir, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, teismas nusprendė, kad nepakanka įrodymų, neišeina neginčijamai to pagrįsti. Ten tikrai kažkas į kažką panašu, sutapimų yra, bet kaip nuspręsti, ar čia plagiatas, ar ne“, – svarsto G. Gailiūtė.

Pasak jo, viso to būtų išvengta, jei D. Brownas nebūtų taip labai stengęsis pasirodyti be galo originalus ir šokiruojantis ir būtų sąžiningai nurodęs visus šaltinius, kuriais naudojosi.

Kūrybos forma – intertekstas

Tačiau ar gali būti taip, kad, praėjus 70 metų po autoriaus mirties, galima nukopijuoti kūrinį nesulaukiant jokių teisinių pasekmių? Ar galima pakeitus vos keletą žodžių perrašyti, pavyzdžiui, Jono Biliūno „Kliudžiau“?

S. Trumpulytė sako, kad iš esmės tai galima, jei turtinių teisių savininkas nepamanys, kad pažeidžiamos jo teisės – tada jos tiesiog nebus ginamos. „Bet čia kyla etikos, sąžiningumo klausimas. Koks turi būti žmogus, kuris paima S. Nėries eilėraštį, pakeičia du žodžius ir prisistato kaip poetas?“ – svarsto teisininkė.

Vis dėlto literatūrologai atkreipia dėmesį, kad, norėdami pagyvinti kūrinius, neretai rašytojai savo tekstuose panaudoja jau žinomas kitų autorių  mintis ir tai yra viena iš kūrybos formų. Juk net ir šių metų Knygų mugės reklamoje skamba frazė „Tai buvo nedidelė balta katytė, užsirašė Puaro“. Matyt, daugelis išgirdę reklamą pagalvojo, kad šios frazės negalėjo užsirašyti detektyvų personažas Erkiulis Puaro, nes ją kadaise užrašė Jonas Biliūnas.

Pasak G. Gailiūtės, tokias literatūrines užuominas, vadinamuosius intertekstus, ypač mėgsta daug literatūros skaitantys žmonės. „Jei skaitai knygą ir ji atrodo kažkoks absurdas ar nesąmonė, yra nemenka tikimybė, kad tai – parodija, tik tu nežinai kieno. Man rodos, kad panašiai yra su „Guliverio kelionėmis“. Mes šį romaną dabar skaitome kaip vaikišką knygą, kaip kažkokią fantastinę pasaką apie kitokius pasaulius ir tarp kitko paminime, kad ten yra įterpta kažkokios socialinės kritikos. Bet įdėmiau pasižiūrėjus gana aiškiai matyti, kad tai – Thomo More`o „Utopijos“ parodija“, – kalba literatūrologė.

Teisininkai sutinka, kad Lietuvoje užfiksuojama nemažai plagijavimo atvejų, dažniausiai akademiniuose darbuose, ir, pasak specialistų, santykis tarp originalumo ir plagiato, ypač grožinėje literatūroje, visada išliks sudėtingu ir daug diskusijų keliančiu klausimu.