– Papasakokite apie save iki Italijos – kokia jūsų asmeninė ir profesinė istorija?
– Mano profesinis kelias Lietuvoje prasidėjo mokyklos ir studijų Vilniaus universitete metais. Studijavau verslo vadybą ir administravimą. Nuo šešiolikos metų prisiliečiau prie įvairiausių darbų: buvau reklamos mergaitė, batų pardavėja, stomatologinių prekių platintoja, konsultantė banke. Palaipsniui perėjau prie rimtesnės atsakomybės reikalaujančių pareigų: dirbau virtuvės baldų įmonėje pardavimo vadybininke, netradicinės reklamos agentūroje buvau atsakinga už personalo valdymą ir administracinius klausimus.
Tuomet subūriau beveik 400 žmonių komandą, dirbusių reklamos projektuose. Rūpinausi atrankų etapu, motyvacijos, kontrolės procesais. Per penkerius metus išaugusi savo kėdę, norėjau judėti toliau ir įkūriau netradicinės reklamos agentūrą „TOTEM promo“.
Po beveik devynerių metų sėkmingo agentūros vystymo ir bendradarbiavimo su didžiausiais tarptautiniais prekių ženklais, perleidau įmonės vairą patikimoms rankoms, tolesniam sėkmingam augimui ir klestėjimui. Tada pradėjau rašyti naują savo gyvenimo knygos tomą baltame lape. Tame lape nuo pamatų statausi savo naują gyvenimo pilį. Tai darau be didelių pažinčių rato, be žinomumo, be pripažinimo, o su sukaupta patirtimi, pasitikėjimu ir galva ant pečių. Visada vadovaujuosi šūkiu: „Kai darai, tai pasidaro.“ Tad tikiu, kad ir Italijoje tas pats šūkis mane ves į priekį ir po kelerių metų galėsiu papasakoti dar vieną asmeninės sėkmės istoriją.
Meilė padėjo priimti galutinį sprendimą ir pajudėti iš Lietuvos. Bet pagrindinė priežastis buvo, sakyčiau, tiesiog poreikis kažką keisti gyvenime.
– Esate vadinamoji meilės emigrantė?
– Ir taip, ir ne. Iš tikrųjų meilė padėjo priimti galutinį sprendimą ir pajudėti iš Lietuvos. Bet pagrindinė priežastis buvo, sakyčiau, tiesiog poreikis kažką keisti gyvenime. Meilė man padėjo apsispręsti vykti į Italiją, o ne kažkur kitur, ar viską mesti ir metus keliauti po pasaulį. Taip, meilės yra daug, bet tai nebuvo pagrindinis akstinas.
– Daug meilės žmogui ar meilės Italijai?
– Geras klausimas. Taip, Italiją mylėjau jau seniai, bet tai nebuvo šalis, be kurios negalėčiau gyventi. Visada sakiau, kad gyvensiu tik Lietuvoje ir mano vyras bus tik lietuvis. Esu Lietuvos patriotė, daug metų šokau tautinius šokius. Sakydavau: pakeliauti – gerai, Italija – gerai, pasaulis – gerai, bet gyvenimas – Lietuvoje. Tad nebuvo taip, kad viskas, metu viską ir išvažiuoju į Italiją. Tačiau buvo žmogus, kuris tokį žingsnį paskatino. Mano vyras Gianluca – italas. Jei jis būtų portugalas, gal būčiau Portugalijoje, nežinau. Tikrai specialiai italo ir Italijos neieškojau. Bet taip įvyko, kad atsidūriau mylimoje šalyje su mylimu vyru.
Požiūris: „Sakyčiau, man tikroji Italija tik dabar atsiskleidžia savo spalvomis ir įdomybėmis ir esu atvira tai priimti“, – sako S.Normantaitė / S. Normantaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Tačiau jūs su Italija jau buvote pažįstama ir buvote ją pamėgusi?
– Taip. Po Italiją jau ne kartą keliavau. Bet ne tik po Italiją, nes keliauti visada labai mėgau – esu aplankiusi gal 35 pasaulio šalis – nuo egzotiškų iki Baltijos šalių. Bet Italija buvo ta, į kurią visą laiką norėjosi grįžti: gana nebrangūs ir netolimi skrydžiai, puikus klimatas, yra ką pamatyti ir pan. Taip, tai man buvo mylima šalis, bet taip pat mylima ir Ispanija, ir Portugalija, visos Pietų šalys.
– Ar skiriasi Italija turisto akimis ir ta, kurią pažįstate dabar?
– Žinokite, ji man pagražėjo. Nes turiu galimybę prisiliesti prie santykių, žmonių, prie bendravimo, kultūros, tradicijų. Ji dar iki šiol mane stebina, bet žavingai, italų nuoširdumas, gebėjimas bendrauti, atvirumas, gerumas, atsipalaidavimas.
Žiūrint turisto akimis, viskas gražu, atvirukai, paveikslėliai. Paveikslėliai niekur nedingo, tik matymo kampų daugiau atsirado. Keliauji ne ten, kur turistai, o ten, kur keliauja ir atostogauja vietiniai. Vaizdų vis daugėja ir jie vis gražėja – tiek kalbant apie geografinę padėtį, tiek apie vidinį, kultūrinį gyvenimą. Sakyčiau, tikroji Italija man tik dabar atsiskleidžia savo spalvomis ir įdomybėmis ir esu atvira tai priimti.
Taip, yra ir niuansų, dalykų, kurie ne tokie žavūs, pavyzdžiui, biurokratija, paštas, kurjeriai, kurių turi sėdėdamas namuose laukti tris dienas ir neaišku, ar tau atveš siuntą. Bet ir jie šalies žavesio nesumažina.
– Ar Italijoje kitatautis gali tapti savas?
– Man atrodo, kad man dar per anksti kalbėti, bet jaučiuosi gana sava. Italai kitataučius, manau, tikrai priima atviromis rankomis. Gal darbo aplinkoje sudėtingiau, bet taip yra daugiausia dėl kalbos, nes išmokti kalbėti rišlia italų kalba irgi reikia laiko. Bet tai nėra apie neįsileidimą. Jie gana tolerantiški ir netgi, sakyčiau, su pagarba žiūri į užsienietį. Tiesa, aš galiu kalbėti tik apie savo aplinką. Kai stengiesi, mokaisi jų kalbą, domiesi jais ir jų gyvenimu, jie tau atgal duoda tą patį. Bet jeigu eitum ranką ištiesęs, kaip ir daugelyje šalių, į tave žiūrėtų kreiviau.
Manau, kad integruotis galima, jie yra gana atviri – tiek šeimose, tiek visuomenėje. Net, sakyčiau, tikrai didelėmis akimis į užsieniečius žiūri, nes patys yra mažai keliaujantys po pasaulį. Kad tu keliauji, išmokai jų kalbą – tai jiems yra kažkas tokio.
– Kalbama, kad italų vyrai yra mamyčiukai, iki 30-ies ar net ilgiau gyvenantys, kaip sakoma, prie mamos. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Tarkim, mano vyras išėjo iš tėvų namų 35-erių. Italų požiūriu, jis išėjo labai anksti. Jo pusbrolis, kuriam 33 metai, neseniai įsigijo savo būstą, tėvai rauda, kaip anksti vaikas išeina iš namų, kaip jis susitvarkys, kas jam valgyti padarys...
Italų vyrų atitrūkimas nuo mamos yra labai ilgas procesas. Kartais net 60-mečiai dar gyvena su mama. Neseniai savaitgalį lankėme draugą kalnuose, kuriam yra gal 54-eri, bet jis vis dar gyvena pas tėvus. Jis nenori kurti šeimos, nes jam patogu taip, kaip yra dabar: tėvai apmoka visas sąskaitas, mama išlygina marškinius, pakedena pagalves, nereikia sukti dėl nieko galvos. Jo vienintelis tikslas – kuo daugiau pakeliauti po pasaulį.
Nors, sakyčiau, mano vyras yra ne mamyčiukas, bet vis tiek tėvus jis paliko gana vėlai. Lietuvoje juk aštuoniolika metų sukako -– durys atidarytos ir, vaikeli, nerk į gyvenimą.
Permainos: Keliaujant po Italiją, puikių jos vaizdų vis daugėja ir jie vis gražėja – tiek kalbant apie geografinę padėtį, tiek apie vidinį, kultūrinį gyvenimą / S. Normantaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Italai visą laiką garsėjo, kad jiems šeima yra labai didelė vertybė. Net vaikų namų pas juos nėra, nes nėra niekieno vaikų?
– Taip. Čia yra geroji šios situacijos pusė. Nes šeima jiems yra svarbiausia. Ne draugai, ne pažįstami – šeima. Net per atostogas dauguma italų važiuoja į kalnus ar prie jūros, bet kodėl? Susitikti su savo šeima, gimine, pusbroliais. Jie metai iš metų važiuoja į tą patį pliažą, susitinka su savo familija, bendrauja. Ne su draugais, pažįstamais. Jiems kaip oras yra svarbus bendravimas su savais. Jeigu kas nors atsitinka, skambina artimiausiam. Net ir pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės yra labai įsitraukę į kiekvieno giminės nario gyvenimą. Taip, čia šeimos institutas yra labai svarbus ir meilė vaikams yra nuostabi. Nors pati dar neturiu vaikų, bet matau, kaip jie bendrauja su vaikais, ir suprantu, kad man dar mokytis ir mokytis.
– Šiek tiek pagyvenus Italijoje ir pramokusi kalbos, ėmėtės veiklos ir žingsnių į verslą?
– Taip, po truputį. Pasitraukus iš verslo Lietuvoje, kurį laiką norėjosi atostogų ir pertraukos, kad galėčiau susidėlioti mintis, kur ir kokį naują lapą atversti. Atvykus į Italiją COVID-19 viską dar paredagavo, tad turėjau puikaus laiko poilsiui ir italų kalbai. Paskui metus laiko atstovavau vienam lietuviškam prekės ženklui Italijoje, kuris norėjo pabandyti įeiti į šios šalies rinką. Išmokome daug pamokų, kokių namų darbų nepadarėme, ir dabar šį projektą šiek tiek pristabdėme.
Kadangi vėl atsirado laiko, ėmiau galvoti, ką noriu veikti toliau. Norėjau neprarasti ryšio su Lietuva, kad ji būtų ir mano galvoje, ir darbuose. Reikėjo rasti sinergiją. Vienas planas buvo konsultuoti lietuviškus verslus, norinčius ateiti į Italijos rinką. Kitas, kuris tapo mano projektu-hobiu, – tinklalapis labasitalia.com – konsultacijos lietuviams keliaujantiems Italijoje: kur keliauti, ką pamatyti, paragauti, kaip pažinti Italiją. Ši šalis iš tiesų yra labai didelė ir įvairi, mano patirtis rodo, kad reikia viso gyvenimo jai pažinti ir suprasti. Kadangi aš ją jau šiek tiek pažįstu – daugiau nei standartinis lietuvių keliautojas , – pagalvojau, kad galiu savo žiniomis dalytis su tautiečiais. Juo labiau kad bendrauti man patinka, tad toks darbas būtų ir darbas, ir malonumas.
Paskatino tuo užsiimti ir šimtai užklausų iš draugų, draugų draugų, buvusių kolegų: „Labas, Salomėja, matau, kad sekasi puikiai, gal gali patarti?..“, „Labas Salomėja, tu žinai apie Italiją, gal gali rekomenduoti...“ Lavina klausimų ir sugeneravo mintį pradėti šį projektą. Dabar labiausiai džiugina, kad žmonės keliauja, jiems įdomu, kad jie nori pažinti šalį ir per mano matymo prizmę.
– Kiek jūs sugebėjote per trejus metus pažinti pati? Ar manote, kad jau turite pakankamai žinių, ar galite greičiau rasti informacijos?
– Iš 20 Italijos regionų esu apkeliavusi septyniolika. Ar kiekvieną regioną pažįstu kaip penkis pirštus? Tikrai ne. Milaną jau daugiau pažįstu, nes čia gyvenu. Bet ar pažįstu irgi kaip penkis pirštus? Irgi ne. Tad, natūralu, naudojuosi ir paieškų sistemomis. Moku italų kalbą, o daugiausia informacijos apie Italiją yra būtent italų kalba, ir žinau, kur ieškoti ir kaip ieškoti. Tačiau ir savų žinių jau turiu pakankamai nemenką bagažą, nes mes nuolatos keliaujame. Mūsų savaitgaliai yra ne prie televizoriaus, bet vis naujose patirtyse – levandų laukuose, vynuogynuose, kalnuose, miestuose ir miesteliuose.
Suplanuoti kelionę užtrunka nemažai laiko. Tad žmonės gali dirbti savo darbus, o aš galiu tai padaryti už juos ir uždirbti pinigų. Juk ir dantų nesitaisome patys – patikime tai specialistams, tiems, kurie supranta, ką daro.
Mano pirmas klausimas žmogui, kuris į mane kreipiasi: ar jums patinka planuoti keliones?
Jeigu patinka ir jis turi tam laiko, tikrai nenoriu atimti iš jo to džiaugsmo, nes žinau, kad daliai žmonių kelionių planavimas jau yra atostogos. Net psichologų yra nustatyta, kad atostogos prasideda nuo jų planavimo – planuojant smegenys jau ilsisi, jei tai nekelia streso. Tokiam žmogui galiu padėti keliomis rekomendacijomis, nuorodomis ar nukreipimais. Bet jeigu žmogus tikrai neturi laiko ir nepatinka planuoti, – aš atvira ir laukiu išskėstomis rankomis, kad galėčiau padėti.
Rezultatas: geriau pažinusi Italiją, S. Normantaitė šią šalį dar labiau pamilo / S. Normantaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kokie būtų jūsų pagrindiniai patarimai žmogui, kuris planuoja važiuoti į Italiją?
– Mano pirmas patarimas būtų ramiai atsisėsti ir pagalvoti, kokių atostogų norisi: lėtų, greitų, prie jūros ar ežerų, ar norisi architektūros, o gal maisto?.. Išgirsti save.
Kitas patarimas – pagalvoti, kur jau buvote ir kur dar norėtumėte nuvykti. Jeigu jau aplankėte dešimt regionų, gal reikėtų pasirinkti kitą? Ar norėtumėte sugrįžti į kurį nors?
Trečias dalykas – pradėti planuoti kelionę rekomenduočiau likus bent jau trims mėnesiams iki atostogų. iš pradžių susižiūrėti skrydžius, nes trys mėnesiai iki kelionės yra geriausios jų kainos.
Dar patarčiau apsvarstyti, ar tikrai norite į Italiją keliauti liepą–rugpjūtį. Kodėl? Šiuo laikotarpiu italai dažniausiai mėgsta atostogauti ir kainos sezono metu yra gerokai didesnės. Bet jeigu mėgstate būti tarp gausybės žmonių, o finansinės galimybės nevaržo – kodėl nepasimėgauti?
Taip pat nereikėtų bijoti atostogų Italijoje šaltuoju periodu. Taip, lietuvaičiai visą laiką ištroškę šilumos. Didelės šilumos žiemą Italijoje ne visada bus, bet saulės – tikrai. Pas mus labai daug saulėtų dienų. Tad net žiemą galite sėsti į lėktuvą, atskristi savaitgaliui ir pasinerti į nuotykį.
Dar vienas praktinių patarimų – nesistenkite aprėpti daug. Per dvi atostogų savaites pamatyti visos Italijos neįmanoma. Dažnai mažiau yra daugiau. Ne be reikalo italai patys neskuba – jie išjaučia, išbūna. Mes gyvename bėgime, tad bent per atostogas leiskite sau pabūti. Pasėdėti ir pažiūrėti į kraštovaizdį yra didesnė vertė, negu praleisti penkias valandas autostradoje, kad tik daugiau užsidėtumėte varnelių. Pabandykite išmokti keliauti lėtai.
Daugiau bendraukite, šypsokitės, sveikinkitės, nebijokite bendrauti su italais. Nors ir nemokate italų kalbos, o jie nemoka angliškai, bet iš jų tikrai gausite geriausių patarimų, kur nuvykti, kokį vynuogyną aplankyti, kokio maisto paragauti.
– Sakėte: „Pas mus labai daug saulėtų dienų.“ Jūs jau sakote „mes“ kalbėdama apie Italiją?
– Taip, sakau mes, nes gyvenu čia. Esu lietuvaitė, mylinti Lietuvą, ir visada tokia liksiu, bet dabar čia mano namai, čia mano vyras, čia mano gyvenimas, čia mano rutina. Kartais, kai skrendu į Lietuvą ar iš Lietuvos į Italiją, man pačiai tas klausimas kyla: kur yra namo? Aš turiu dvejus namus – toks mano atsakymas sau.
– Vadinasi, vieną dieną gal pasakysite, kad grįžtate?
– Niekada nesakau niekada. Kol kas tokio plano ir tokių norų neturiu. Kol kas man čia labai gerai, saulė, nors ir kaitri, bet džiugina, jaučiuosi laimingesnė visomis prasmėmis. Bet tai gal labiau dėl gyvenimo pokyčio nei dėl saulės ar Italijos. Negaliu sakyti, kad Italija apvertė gyvenimą – pokytis apvertė gyvenimą.
