Varšuvos gimnazijos pėdsakas
T.Ivanauskas – ne tik mokslininkas, gamtininkas, bet ir laisva valia tapęs aktyviu Lietuvos piliečiu. Jei apie jo mokslinę veiklą Lietuvoje yra gerai žinoma, apie patriotinę – menkai. Ypač apie jo dalyvavimą Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) veikloje. Anot šios sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidento Stasio Ignatavičiaus, šauliškos T.Ivanausko savybės pradėjo ryškėti Varšuvos gimnazijoje, kur jis mokėsi su lenkais (nei gudų, nei lietuvių ten nebuvo). Bendramoksliai jį pravardžiavo, tyčiojosi iš Musteikos (Varėnos r.) atvažiavusio gimnazisto tarmės – lenkišo-gudiško-lietuviško žargono.
Nuolat šitaip skaudinamas T.Ivanauskas tapo įžūliu, neklusniu mokiniu, kuris buvo už tai išmestas iš gimnazijos su vilko bilietu. Laimė, tuo metu Peterburge gyvenęs ir aukštas pareigas užėmęs jo tėvas pasirūpino, kad sūnus baigtų Peterburgo 10-ąją berniukų gimnaziją. Po studijų Sorbonos universitete, T.Ivanauskas dar studijavo Peterburgo universitete, tačiau dirbti jame negalėjo, nes dalyvavo pogrindinės lietuvių studentų organizacijos veikloje. Tada jis organizavo mokslo priemonių laboratoriją-dirbtuvę, kurią bolševikai nacionalizavo 1917 m.
Vešlūs lietuvybės daigai
"Po Vasario 16-osios akto paskelbimo, 1918 m. gegužės mėnesį, T.Ivanauskas, kaip Lietuvos Vyriausiosios Tarybos Rusijoje delegacijos narys, atvyko į Lietuvą. Matydamas sunkią padėtį švietimo srityje, jis Musteikoje įsteigė ir pats mokytojavo pirmoje toje vietoje privačioje lietuviškoje mokykloje, kurioje nemokamai mokė aplinkinių miestelių ir kaimų vaikus", – pasakojo S.Ignatavičius.
1919 m. birželio pabaigoje, kai Lietuvą puolė bolševikai, lenkai, artėjo bermontininkai, T.Ivanauskas aktyviai įsijungė į Vlado Putvinskio, Mato Šalčiaus, Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Žukausko-Vienuolio, Balio Sruogos, Fausto Kiršos ir kitų Lietuvos inteligentų patriotų steigiamos Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) veiklą", – teigė S.Ignatavičius.
Pavojingas lenkų POW
Tapęs vienu iš LŠS kūrėjų, T.Ivanauskas drauge su kitais šios organizacijos iniciatoriais Kaune, Vytauto kalno aikštelėje, lankė rikiuotės ir naudojimosi ginklais užsiėmimus, kuriems vadovavo Jonas Sutkus, vėliau tapęs brigados generolu, ir būsimas brg. gen. Kazys Musteikis, vėliau tapęs paskutiniu tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministru.
T.Ivanauskas važinėjo po Lietuvą, kviesdamas žmones stoti į organizaciją, būrė šaulių-partizanų būrius kovai su bolševikais, lenkais, o vėliau – su bermontininkais, platino patriotinius atsišaukimus, aktyviai veikė sužlugdant lenkų karinės POW (Polska organizacija vojskova) organizacijos Lietuvoje rengtą perversmą.
"Pažymėtina, kad šio sąmokslo organizatoriai buvo sudarę jiems palankių ir pavojingų asmenų sąrašus. Į pastaruosius pateko šauliai – partizanai Vladas Pūtvis, Petras Leonas, Antanas Žmuidzinavičius, Tadas Ivanauskas ir kt. Jei sąmokslas būtų pavykęs, T.Ivanausko likimas būtų nežinia koks", – tvirtino S.Ignatavičius.
Stulbino savo aktyvumu
1919 m. vasarą T.Ivanauskas drauge su kitais bendraminčiais parengė pagrindinius teisinius LŠS dokumentus, buvo išrinktas į šios sąjungos Centro valdybą, svarbiais sąjungai klausimais buvo susitikęs su anuomečiu krašto apsaugos ministru Antanu Merkiu ir kariuomenės vadu Silvestru Žukausku.
"Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, profesorius vėl rimčiau įniko į mokslinį darbą, tačiau dalyvavo ir šaulių organizuojamuose renginiuose, daugybės kitų visuomeninių organizacijų veikloje", – teigė pašnekovas.
1940 m. sovietiniai okupantai neskyrė didelio dėmesio gamtininkui, tačiau antros okupacijos metu jis su žmona Honorata vos išvengė tremties. Vėliau sovietų valdžia vis dėlto įvertino jo nuopelnus mokslo srityje, tačiau sunkiai galėjo pamiršti profesoriaus visuomeninę patriotinę veiklą tarpukario Lietuvoje, jo atsisakymą propaguoti absurdišką sovietinio biologo Trofimo Lysenkos mokslinę teoriją, studentijos sveikinimus Kalėdų ir Velykų švenčių progomis.
Įvairiapusė veikla
T.Ivanausko tėvas Leonardas buvo išsilavinęs žmogus, Dmitrijaus Mendelejevo bendradarbis; Tado brolis Ježis – Lenkijos visuomenės veikėjas, ministras; brolis Vaclavas – Baltarusijos švietimo ministras, Minsko burmistras; brolis Stanislovas – Vilniaus advokatas. Tadas turėjo ir seserį Heleną.
T.Ivanauskas mirė 1970 m. birželio 1 d., palaidotas Tabariškių kapinaitėse (netoli jo namų Obelynėje). Antkapinis akmuo pastatytas pagal architektų brolių Nasvyčių projektą.
T.Ivanausko žmona Honorata Paškauskaitė buvo viena iš šaulių moterų vadovių, šauliškų vaikų aikštelių steigėja, Koordinacinės šaulių moterų tarybos narė.
1919 m. kartu su kitais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su Zoologijos muziejumi) ir jai vadovavo.
1921–1939 m. "Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos" įkūrėjas ir pirmininkas.
Parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias veikalas – "Lietuvos paukščiai" (3 knygos), 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose.
1927–1938 m. redagavo žurnalą "Medžiotojas".
1923 m. kartu su Konstantinu Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą. Su žmona Honorata organizavo pirmąją Nacionalinę paukščių dieną ir Medžių sodinimo šventes, kurių metu buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.
1920 m. kartu su kitais įkūrė Kaune Aukštuosius kursus ir Lietuvos universitetą.
1929 m. suorganizavo pirmąją kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir įkūrė kailinių žvėrelių fermą Obelynėje, netoli Kauno.
1929 m. Ventės rage (Šilutės rajonas) įkūrė ornitologijos stotį, 1937 m. su kitais kolegomis – Žuvinto rezervatą, o 1938 m. – Kauno zoologijos sodą.
1922 m. T.Ivanauskas tapo profesoriumi, 1940 m. – gamtos mokslų daktaru, 1941 m. – Lietuvos MA tikruoju nariu, 1945 m. – Lietuvos nusipelniusiu mokslo veikėju.
