Jis klaipėdiečiams pristatys prieš keletą mėnesių knygynuose atsiradusią ir populiarumu patį autorių bei leidėjus nustebinusią novelių knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kurią pats A. Kaušpėdas vadina klausimų knyga, aktualia dėl jų pačių, o ne dėl teikiamų atsakymų.

„Kaip nuobodu, anksčiau už netinkamą eilėraštį sušaudydavo, o dabar... gali prišikti vidury galerijos ir nieko, na, nebent kas, neapsikentęs smarvės, papurkš šūdą levandiniu oro gaivikliu“, − vienoje iš 80-ies šios knygos novelių, kartu su biču ieškodamas atsakymo į klausimą, kam reikalingas menas, pareiškia kaimynas, kaip ir bet kurios kitos diskusijos metu su bičiuliu gerdamas alų.

Taip jie, autorių (labai svarbi knygos dalis yra architekto Arūno Kavaliausko tragiški piešiniai) teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui.

„Ar kada patyrėte, kaip gera susėdus su draugu neskubant prie bokalo alaus kalbėtis apie gyvenimą?“ − kaip koks žydas klausimu į klausimą, kodėl pasirinko tokią novelių formą šio pranešimo spaudai rengėjui atsakė jau į rimtus rašytojus pretenduojantis A. Kaušpėdas (jis juk jau buvo parašęs knygą „Antiška“ apie grupę „Antis“).

Prie alaus bičas ir kaimynas aptaria ne tik pseudofilosofines, bet ir gyvenimiškas temas – ką daryti su žemiau plintuso esančiu Lietuvos futbolu, draugiškai pliekiasi dėl tatuiruočių, išgyvena dėl masinės išmanizacijos, aptaria vieną iš „Anties“ kūrybos temų – zombius. Nepamiršta jie ir tokių rimtų reikalų kaip laisvė, nebijo pasišnekėti ir apie mirtį, apie kurią padorioje kompanijoje šiais laikais kaip ir nedera kalbėtis.

„Tai ne autobiografinė knyga. Bičas nesu aš (nors kartais taip norėčiau juo būti). Bičas yra mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad sulėtinto brendimo. Jis vaikiškas, nes be paliovos klausia. Kaimynas − mano antrasis vaikas. Pasitikintis savimi, visažinis. Aišku, kad ir kaimynas gavo gerą dozę mano genų, bet jis kitoks nei bičas. Tai ir sukuria sąlygas jiedviem turiningai bendrauti. Taigi, man, autoriui, pabėgti nuo bičo ir kaimyno kalbų bei darbų vargu, ar pavyks… Teks prieš kontrolierius ir skaitytojus atsakyti“, – sako A. Kaušpėdas.

Klaipėdiečiams į visus klausimus jis atsakys pirmojo vasario penktadienio vakarą. Sekdamas itin solidžių rašytojų pavyzdžiu A. Kaušpėdas, žinoma, kad į Klaipėdą atsiveš ir leidyklos „Tyto alba“ išleistų knygų, kurias bus galima įsigyti už pačią geriausią kainą, o kantriai pastovėjus eilėje dar ir gauti jo autografą.

Susitikimas su knygos „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ autoriumi vyks Klaipėdos apskrities viešosios I Simonaitytės bibliotekos Renginių salėje, vasario 7 d., 17 val.

Renginys nemokamas.

– Algirdai, sveikiname su netikėta knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“. 80 novelių, 100 keistų, netgi bauginančių Arūno Kavaliausko piešinių. Nemenkas darbas. Kodėl?

– Dievas žino… O, galų gale, kodėl ne? Taip atsitiko… paėmiau ir parašiau. Berašant kilo mintis, kad rašau pasakėčias ar vaikišką knygą suaugusiesiems ir jai būtini piešiniai. Tada ir pakviečiau Arūną.

– Knygoje veikia du personažai – bičas ir kaimynas. Kaip įvertintų lygių galimybių kontrolierius jūsų knygą? Kodėl pokalbiai tik tarp vyrų? Kodėl knygoje nepaliaujamai vartojamas alus? Ką pasakys Alkoholio kontrolės įstatymo sergėtojai? Ar jums nebaisu?

– Neramu... Bet galiu paaiškinti. Kas penktas žmogus serga arba labai rizikuoja susirgti depresija. Ko reikia, kad išsigelbėtume nuo depresijos? Pozityvios veiklos, naujų įspūdžių ir antidepresantų. Mūsų versija: nuoširdūs pokalbiai ir būties atradimai. Ar kada patyrėte, kaip gera susėdus su draugu neskubant prie bokalo kalbėtis apie gyvenimą?

– Patyriau. Gaila, kad tai atsitinka taip retai…

– Būtent! Aš taip pat ilgiuosi tos būsenos. Draugystės, dialogo, bendrai iškalbėtos tiesos… Todėl ir įsitraukiau į bičo ir kaimyno bendravimo verpetą… Man to, dievaži, trūksta.

Bičas knygoje visoks: ir ironiškas, ir sarkastiškas, ir tiesmukas, lydimas geros ir ne tokios geros nuotaikos, keliantis daug įvairiausių klausimų. Turbūt daugelis skaitytojų bičą tapatins su autoriumi – nebijote, nevengiate to? O gal kaip tik – tegul tapatina?

– Tai ne autobiografinė knyga. Aš nesu bičas. Nors kartais taip norėčiau juo būti. Bičas – mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad sulėtinto brendimo. Jis vaikiškas, nes be paliovos klausia. Taigi, man, autoriui, pabėgti nuo bičo kalbų ir darbų vargu ar pavyks… Teks prieš skaitytojus ir kontrolierius atsakyti.

Aš nesu bičas. Nors kartais taip norėčiau juo būti. Bičas – mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad sulėtinto brendimo.

– Gal išduosite, kas tas bičo pašnekovas – paslaptingas išmintingas kaimynas?

– Tai mano antrasis vaikas. Pasitikintis savimi, visažinis. Aišku, kad ir kaimynas gavo gerą dozę mano genų, bet jis kitoks nei bičas. Tai ir sukuria sąlygas jiems turiningai bendrauti. Kartais rašydamas niekaip negalėjau jų sukontroliuoti – susitikę jie nuvarydavo pokalbį tik jiems žinoma kryptimi… Taigi kaimynas, kaip ir bičas, neturi analogo – jie visiškai autentiški literatūriniai herojai.

– Banalus klausimas, bet kaip jums sekėsi kurti prozos tekstus? Ar jie brendo seniai, palengva, o gal priešingai?

– Sekėsi puikiai. Rašymas – tai nuostabi žaidimų aikštelė. Rašydamas dainų tekstus jaučiuosi tarsi matematikas, ieškantis teisingos formulės, o prozoje viskas kitaip – esu astronautas, tyrinėjantis nežinomus pasaulius. Proza tarsi scena – negailestingai apnuogina. Todėl rašyti baisoka, bet traukia dar stipriau nei poezija. Man patinka trumpi tekstai – lyg dainos, kuriose per 3–4 minutes išsakai konceptualią mintį. Šiandien dar neįsivaizduoju, kaip galėčiau parašyti istoriją, kuri tęstųsi visą romaną.

Ši knyga gimė visiškai netikėtai Berlyne prieš dvejus metus. Staiga nei iš šio, nei iš to pradėjau rašyti trumpas noveles. Per kelias dienas parašiau gal penkias. Paskui vėl štilis. Po metų Korėjoje vėl užėjo rašymo šišas (kažkodėl tai nutinka užsieniuose) ir iššoko dar tuzinas novelių. Grįžęs supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir palaipsniui susipažinau su šios kūrybinės anomalijos kaltininkais: gimė bičas ir kaimynas.

– Prisimenate pirmąją novelę, pirmą tekstą, kuris užvedė ant kelio rašyti knygą?

– Pradėjau nuo keistos įžvalgos, kad baimė yra mumyse gyvenanti niekšinga bakterija. Taip gimė tekstas „Baimės niekšumas“. Nežinia, kodėl antrasis tekstas apie mirtį – „Ramybės pavojus“. Kol pagaliau gimė novelė „7D filmas“, kurioje pirmą kartą pasirodo bičas ir kaimynas. Paskui istorijos pasipylė kaip iš gausybės rago. Štai ką reiškia teisingas kūrybos algoritmas!

– Knygoje atrasime ir nemažai aliuzijų į „Anties“ dainų tekstus, ar ne? Turbūt viena ryškiausių – apie zombius.

– Taip, „Antis“ mano pasaulėžiūroje paliko gilų pėdsaką. Zombių tema gyva ir knygos herojų pokalbiuose. Man tai tebeaktualu, susiję su tikra, spontaniška gyvybe ir asmenine būties laisve. Negaliu teigti, kad visuomenė zombėja sparčiau nei prieš 50 metų, bet kad zombių nemažėja – tai faktas. Todėl tai tenka priimti kaip duotybę, keistą gamtos dėsnį, kurį verta patyrinėti. Įdomiausia pagauti zombį savyje ir iš jo smagiai pasijuokti. Todėl šioje knygoje nedidelis zombiotyros skyrelis skirtas ne Holivudo zombių medžiotojams, ne patyčioms iš kolegų, bet, greičiau, asmeninei saviugdai.

– Kas jūsų pirmasis skaitytojas?

– Žmona Vilija. Gyvename dviese, na, dar papūga. Tai negi papūgai skaitysi... Tiesą pasakius, Viliją ne juokais užknisdavau savo skaitymais. Įsiviliodavau į savo kambarį, patogiai pasodindavau (arba paguldydavau) ant sofos ir versdavau klausytis. Ką padarysi – Vilijai teko iškęsti literatūros kritiko kančias. Gaudavau vertingų patarimų, iš jų pats populiariausias: „Trumpink!“ Gal dėl to novelės paliko tokios lakoniškos. Tačiau, prisipažinsiu, pastebėjau, kad Vilija mieliau klausosi naujausios „Kandies“ muzikos nei bičo tekstų. Rašytojas nėra jos herojus.

– Knyga labai įvairi – dalis tekstų puikios novelės, pasakojimai, yra ir patarimų, tarkim, sūnui, frontmenui, rasime ir Sabonio, Monro dėsnius. Galime sakyti, tai eklektiška knyga (gerąja prasme). Tokią knygą ir įsivaizdavote? 

– Taip, troškau knygos, kurią būtų nenuobodu skaityti. Skaitytojas gali atsiversti bet kurią knygos vietą – perskaityti bet kurią novelę, padėti knygą į šalį ir, kilus tinkamai nuotaikai, sugrįžti. Jei tekstai vargina, galima knygą tiesiog vartyti ir mėgautis A. Kavaliausko piešiniais. Knyga turi ne vieną dugną. Sąmoningai siekiau įvairovės, turinio nehomogeniškumo. Nes toks nūdienos gyvenimas. Eklektiškas ir paviršutiniškas – postpostpostmodernizmas. Įtaigių antraščių laikai. Niekas neturi laiko į nieką gilintis. Jei pirmomis frazėmis nesugebi sudominti – neverta tęsti. Taigi ir aš mėginau neatsilikti nuo laiko. Bandžiau kalbėti trumpai ir apie daug ką.

– Tekstus papildo architekto Arūno Kavaliausko piešiniai. Kaip kilo jūsų tandemas?

– Mes pažįstami daugiau nei dvidešimt metų. Kartu dirbome vienoje architektūros studijoje, kūrėme pastatus Kaune. Arūnas viešai piešti pradėjo nuo labai šmaikščių kalėdinių atvirukų, jais mūsų įmonė sveikindavo kolegas ir klientus. Ilgainiui paaiškėjo, kad visi labai laukė tų atvirukų… Arūnas tylenis. Bet užtenka jam išmaukti porą bokaliukų skanaus alaus ir pradeda čiulbėti. Galima sakyti, Arūnas – bičo personažo įkvėpėjas, krikštatėvis ar prototipas.