Jei perkate sausainius, šokoladą, ledus, šampūną, kosmetiką, valiklius ir daugybę kitų produktų parduotuvėse (ypač tuos su gerai pažįstamais logotipais, t.y. tarptautinių korporacijų produkciją), greičiausiai ir jūs vartojate palmių aliejų. Jis išgaunamas iš aliejinių palmių vaisių.
Kur bėda? Joks medis pats savaime nėra blogas – problemos atsiranda žmogui neprotingai prie jo kišant nagus. Palmės auginamos plantacijose – ten, kur dar visai neseniai augo miškai. Spaudžiant industrijos lobistams ir bendrininkaujant korumpuotiems politikams, jų kertama vis daugiau, išdraskomos ištisos ekosistemos ir įvairių formų gyvybė jose, vietiniai žmonės išstumiami iš savo žemių, praranda ekonominę nepriklausomybę ir yra priversti lenkti nugarą plantacijose, o tam besipriešinantys kriminalizuojami ir galų gale vis tiek pralaimi prieš galingą pelno mašiną. Monokultūrinės plantacijos – tai žaliosios dykumos, kurios išnaikina bioįvairovę – o ši yra būtina norint išlikti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Indonezija yra didžiausia pasaulyje palmių aliejaus eksportuotoja. Sutapimas, bet čia – ir vienintelė vieta pasaulyje, kur dar gyvena orangutanai. Bet šiems genetiniams žmonijos giminaičiams gresia išnykimas, nes, iškirtus jų namus, jie tiesiog nebeturi kur gyventi. Palmių aliejaus situacija Indonezijoje yra sudėtinga ir blogėja. Bet kuo čia dėtas menas? Kaip į tai įsivėlė ir kodėl, pasakoja pats Ernestas.
Prasidėjo nuo oranžinio dangaus
„Ta vasara Malaizijoje buvo itin sausa. Ėjo 2015-ieji. Ten gyvenu nuo 2010 m., bet tais metais situacija buvo kritinė, ypač kaimyninėje Indonezijoje. Visame regione – įsivaizduok, kokio jis dydžio – smogas, dūmai, sunku kvėpuoti, visi kosėja. Kažkas apskaičiavo, kad tais metais Indonezijoje buvo virš 100 tūkst. priešlaikinių mirčių nuo plaučių ligų, tai siejama su smogu. Kelis mėnesius be sustojimo dangus buvo oranžinis ir man kilo klausimas, kodėl.
Paskaitai laikraščius – ne ką randi, paklausi žmonių – jie numoja ranka: palmių aliejus... Šios industrijos situacija man buvo pažįstama, bet niekada nelietė asmeniškai. Žinojau, kad miškus kerta, plantacijos auga, ir tiek. Po tų gaisrų pradėjau domėtis giliau. Atkasiau tokių įvykių iš anksčiau, pavyzdžiui, 1991 m., 1997 m., 2007 m. buvo ypač baisūs metai; tokia regiono dydžio katastrofa įvyksta maždaug kas dešimt metų, kai tik būna sausesnė vasara. Bet iš tiesų gaisrai vyksta kasmet, tiesiog be lietaus juos sunkiau sutramdyti. Ir jų ne vienas ar du, jų yra keliasdešimt tūkstančių ir jie neatsitiktiniai. Tie gaisrai – industrijos standartas. Taip ruošiama žemė aliejinių palmių plantacijai: iškerti mišką, jį padegi ir tada sodini palmes (angl. slash and burn – iš čia ir projekto pavadinimas – aut. past.).
Pradėjau eskizuoti, bet knietėjo sužinoti daugiau, todėl 2016 m. susisiekiau su keliomis organizacijomis Indonezijoje ir išvykau pasižvalgyti. Krizė ekonomiškai palietė visą pasaulį, paveikė aliejaus kainas, Singapūre kelioms savaitėms buvo uždaryti oro uostai, mokyklos, neveikė bankai – smogas pasiekė kritinį lygį. Tai – tarptautinės žinios. O Indonezijoje tai joks stebuklas, tai vyksta kasmet. Ar mes apie tai girdime, ar ne, priklauso nuo to, į kurią pusę vėjas pučia. Jei dūmus atpučia link Singapūro, visi sužino, jei ne – niekam nerūpi.
Asmeninio archyvo nuotr.
Man tai atrodė neracionalu. Sugalvojau pradėti projektą, nupaišyti keletą sienų, papasakoti apie tai, kas vyksta. Norėjau, kad tos žinios neužgestų po krizės. Žiniasklaidoje didieji gaisrai kaskart pateikiami kaip baisiausia iki šiol nutikusi katastrofa. Po jos – „happy ending“: ėmėmės priemonių, išsprendėme ir daugiau taip nenutiks! Bet kitąkart būna dar baisiau, nes palmių aliejaus industrija auga labai greitai. Ten būdamas matai, kad viskas vyksta, kaip ir vyko, pokyčių jokių – miškai pjaunami, laukai deginami. Tik dar labiau.
Man atrodė, kad apie tai verta kalbėti. Ir Malaizijoje, ir Indonezijoje didelė problema yra spaudos cenzūra – tai, kas patenka į žiniasklaidą, yra labai ribota. Į Sumatrą be priežasties niekas per daug nosies nekiša, o mes nusprendėme krutinti vandenis – gal sulauksime dėmesio. Iš pradžių planavome vieną raundą – savaitė ar dvi ir baigta, bet atsiranda naujų galimybių, idėjų, prisijungia naujų žmonių, tad štai jau ketvirti metai, o šitas reikalas tik auga.
Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių.
Virsmas
Nuo tada, kai būdamas paauglys gatvėse paišydavau grafičius, patraukliausias šio užsiėmimo aspektas man buvo ne meninis, bet socialinis vyksmas: kas tavo piešinius pamatys, atpažins, skaitys. Grafičius menininkai daugiausia kuria vieni kitiems, tai labiau gatvės žaidimas. Bet viskas ir prasideda nuo žaidimų.
Po universiteto ir kelionių mane traukė piešti gatvėse, bet pasikeitė mano stilius, išaugau iš raidyčių ir rašinėjimųsi. Pradėjau gatvėse ant sienų daryti tai, ką dariau studijoje. Man įdomus socialinis aspektas: žmonės mato, reaguoja, kažką patys prideda, uždažo arba ne. Yra padariniai. Dirbant studijoje darbelį arba parduodi, arba ne – labai mažai galimybių, kas gali su juo įvykti. O gatvėje jos neribotos.
Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių. Pirmas mano darbas Penange 2012 m. – vaikai ant dviračio. Jis tapo turistine atrakcija: žmonės pradėjo intensyviai prie jo eiti, fotografuotis, spausdinti marškinėlius. Tai man parodė, kokių stiprių padarinių gali turėti meninis darbas, kuris yra žmonėms aktualus.
2014 m. Johor'o Bahru (arba tiesiog JB) mieste netoli Singapūro paišiau darbą restorane ir labai atsibodo, norėjosi eiti į gatves, pažaisti. Vieną naktį išėjau, nupaišiau (ant kampinės sienos dvi viena link kitos judančios lego figūrėlės: vienoje pusėje – moteris, kitoje – nusikaltėlis – aut. past.) ir išvažiavau per daug negalvodamas. Čia reikia žinoti, kad JB garsus dėl dviejų priežasčių – aukšto nusikalstamumo lygio ir legolendo. Žmones tas darbas labai palietė. Jie jį nebūtinai atpažino kaip mano, bet stipriai reagavo į tai, kas vaizduojama – kritika nusikalstamumui.
Žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste.
Apie tai pasisakė politikai, paskui jis buvo ištrintas, žmonės jį perpaišė, pradėjo spausdinti plakatus ir lipdukus. Tuo metu buvau Japonijoje, paskambino iš BBC ir sako: „Klausyk, kas vyksta?“ Sakau: kas? Pasikalbėjom, o grįžęs į Malaiziją oro uoste matau žmogų su marškinėliais, ant kurios yra mano citata. Žmonės garsiai ir nepavargdami apie tai kalbėjo. Tada ir supratau, kiek daug jėgos tame, ką darau. Kartais tai atsitiktinumas, bet juk galima sąmoningai išmąstyti ir koncentruotis į svarbias žinutes.
Taip po truputį stiprėjo įgūdis, kaip numanyti savo darbų padarinius, paveikti mases ir labiau koordinuoti tai, ką aš visada nesąmoningai dariau. Pradėjau savo kūrybą kreipti man aktualia kryptimi – klimato krizės ir aplinkosaugos situacijos. Čia esant sunku jos nepastebėti. Vienas pirmųjų darbų ta tema buvo Kuchinge – orangutanai karutyje. Jį nupaišiau iš spaudoje rastos nuotraukos. Sumatros organizacija SOCP išgelbėtus orangutanų našlaičius, kurių mamos nužudytos arba konfiskuotos, taip veža į „mokyklą“. Orangutanai su mamomis gyvena iki septynerių. Atskirti anksčiau, jie nemoka gamtoje išgyventi. Tad organizacija juos moko laipioti medžiais, ruoštis lizdus, lupti vaisius. Kasdien sukrauna į karutį ir veža į miško mokyklėlę. Tai pats mieliausias kada nors matytas dalykas. Kartu labai liūdna, kad tai apskritai vyksta.
Asmeninio archyvo nuotr.
Po tų darbų sulaukiau daug atsiliepimų, laiškų, padėkų ir siūlymų bendradarbiauti. Buvo žmonių iš Kuchingo, kurie sakė: „Žinai, čia gimiau ir užaugau, bet nesu matęs orangutano ir neprisimenu dienos, kada apie juos pagalvojau.“ Žmonės nuo to atitraukti ir čia grįžtame prie spaudos cenzūros: žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste. Gyvūnai, miškai neminimi, kaip ir tai, kad Malaizija ir Indonezija yra vienintelės šalys, kuriose orangutanai dar gyvena.
Visa tai skatino tęsti tai, ką darau. Palaipsniui plėtėsi socialinis tinklas, augo idėjos, kartu ambicijos ir finansinės galimybės. Bet jei yra vienas taškas, tai būtent „Splash & Burn“ ir buvo ta pradžia, kai aš sąmoningai nusprendžiau užsiimti tuo, ką dabar darau, ir dėti savo pastangas bei jėgas būtent ta kryptimi.
Daugiau žemės meno
Pastaruoju metu daug pastangų dedame į organizacijos „Orangutan Information Centre“ (OIC), su kuria bendradarbiauju, veiksmus Sumatroje. Kai susipažinome, tai buvo biuriukas, kuriame dirbo 12-15 žmonių – jie gelbėjo orangutanus iš zoologijos sodų ir apleistų plantacijų.Tai išaugo į organizaciją su 100 žmonių, kuri labai rimtai užsiima miškų atsodinimu. Kai darėme projektą „SOS (Save Our Souls)“, turėjome 100 ha miškui atsodinti buvusios palmių plantacijos vietoje. Prieš tai OIC turėjo bandomųjų projektų su 10-20 ha – toje ekosistemoje žmonės nėra to darę ir užtrunka išmokti, kaip ir ką atsodinti, kokia technika ir pan. Dabar išsipirkome net 350 ha sklypą. Tai kritinė teritorija – buferinė zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų, aštriausias taškas visoje ekosistemoje. Norime ją atsodinti mišku ir prižiūrėti, kad tigrai, drambliai, orangutanai ir raganosiai būtų apsaugoti ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų.
Be to, daug dirbame prie projekto už palmių aliejaus ribų. Sumatros saloje, prie nacionalinio parko, yra kritinė situacija: prieš porą metų ten atrasta nauja orangutanų rūšis (Tapanuli orangutanai yra pačios rečiausios iš didžiųjų beždžionių – jų belikę apie 700, visi gyvena Batang Toru miške – aut. past.) ir būtent jų gyvenamoje teritorijoje statoma hidroelektrinė. Statybos jau pradėtos, keliai tiesiami, miškai pjaunami, bet norime, kad tą projektą valdžia atšauktų. Gamtosaugininkai siekia tą vietovę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir taip ją apsaugoti. Sumatrai tas projektas svarbus, bet tai tik viena iš septynių naujų hidroelektrinių, kurią galima statyti ir kitur. Nupaišiau orangutanus ant užtvankos prie krioklio, o dabar bendradarbiauju su menininku iš Ispanijos ir muzikantu iš Indonezijos, kuriame apie tai trumpą filmą.
Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.
Šiandien viskas kitaip
Vietinių žmonių nuomonės apie palmių aliejaus industriją yra dvejopos. Vėl paminėsiu spaudos propagandą – ji labai stipri, palmių aliejus vaizduojamas tik kaip ekonominis išsigelbėjimas. Daugelis laikosi požiūrio, kad tai jų vienintelis būdas pragyventi. Sumatroje nėra sferos ar verslo, kuris kaip nors šioje veikloje nedalyvautų, jis visur ir jo neįmanoma išvengti – net ir gamtosaugininkų šeimų nariai užsiima aliejinių palmių auginimu.
Tačiau kiti supranta žalą gamtai, ypač vyresnės kartos žmonės, kurie matė savo šalį keičiantis per pastaruosius 40 metų, per kuriuos buvusi „tropical paradise“ sala virto tiesiog didžiuliu ūkiu. Jie mato, kad gyvenimo lygis nelabai išaugo, žmonės netapo laimingesni, tiesiog yra daugiau palmių aliejaus ir mažiau miškų. Kaip ir visur pasaulyje, čia darosi vis šilčiau – šalyje, kurioje jau ir taip gana šilta. O pridėkime dar smogą, kuris kamuoja jau 20 metų. Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.
Asmeninio archyvo nuotr.
Taip žmonės skyla į dvi auditorijas. Iš mus palaikančių sulaukiame daug pagalbos. Iš tų, kurie yra kitoje pusėje – jie nesikiša. Indonezijoje žmonės mandagūs ir jei jie kažkam nepritaria, tiesiog nerodo tam dėmesio. Negatyvių nuomonių daug nesulaukiame, yra tik variantų iš valdžios pusės – spaudimas gamtosaugos organizacijoms, o aš pernai keliems mėnesiams buvau išvarytas iš Malaizijos dėl nepaaiškintų priežasčių.
Kitas įdomus aspektas – aplankydami vietas, kuriose 2016 m. pradėjome „Splash & Burn“, pastebime daugybę vietinių gatvės meno iniciatyvų. Menininkai organizuojasi į grupes, „susimeta“ dažams ir paišo ant sienų. Anuomet buvo sunku jų gauti: vietos žmonės nenorėjo, kad paišytume ant jų pastatų – ne dėl to, kad nemėgsta gatvės meno, bet todėl, kad nenori atkreipti nei valdžios, nei mafijos dėmesio.
Mafija prižiūri gatves ir to, kas su ja nesusitarta, įgyvendinti neįmanoma – o sutarimas dažniausiai kainuoja. Dar yra policija ir šiaip valdžia. Jei pakalbi apie gamtosaugą, orangutanus ar pan., pradeda kištis ir politikai. Tad buvo labai sunku šį projektą pradėti. O dabar, praėjus trejiems metams, matome kylant menininkų mikroprojektukus. Darbai įvairaus lygio, bet visų kryptis – gamtosauga, agitacija gyvūnų ir miškų apsauga. Matant, kaip atsiranda galimybės naujoms kartoms, jauniems menininkams, kurie nori viešai pasireikšti tais klausimais, jiems tai svarbu – tai yra poveikis. Jis skatina veikti toliau.
Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.
Kai pradėjau, viskas man atrodė kitaip nei dabar. Anksčiau norėjau padaryti įvykį, kuris sulauktų daug dėmesio. Bet tai buvo egoistinės ambicijos padaryti kažką, kas būtų populiaru socialiniame tinkle „Instagram“. Dabar suprantu, kaip svarbu palaikyti ir auginti ryšį ir grįžti prie to, prie ko dirbi. Lygiai taip pat svarbu, kad organizacijos, su kuriomis dirbu, augtų greičiau nei aš, kad procesai vyktų ir be manęs, kad įtakos būtų ir be to, ką aš darau.
Kodėl reikia kelti klausimus
Man atrodo, labai svarbu veikti ten, kur esame ir užsiimti tuo, ką matome ir pažįstame. Būtina domėtis savo aplinka ir savo įtaka jai. Kaip menininkui, man tai yra proceso dalis: žiūriu aplink save ir interpretuoju. Ar – tai natiurmortas, į kurį spoksau šiuo metu, ar socialiniai ryšiai, ar tai, ką perskaitau vietiniame laikraštyje – tai mano tiesioginė aplinka ir ji atsiskleidžia mano darbuose.
Lietuvoje retai kada pagalvojame apie miškus Indonezijoje, jautieną Brazilijoje ar kitus reikalus. Toks mąstymas galiojo kelis tūkstančius metų, kai vystėmės kaip žmonės ir kai mūsų įtaka ir padariniai buvo riboti. Dabar gi kiekvienas, turintis darbą, telefoną ir priėjimą prie parduotuvės, vairuojantis, naudojantis elektrą ar valgantis šokoladą, daro įtaką absoliučiai visame pasaulyje. Bet tai, kuo rūpinamės, vis dar apribojame savimi ir aplink save.
Internetas – tada, kai jis nėra nesąmonė su „fake news“ ir nuolat atnaujinamu turiniu – yra priemonė, leidžianti matyti plačiau, prieiti prie daugiau informacijos, atsakyti į daugiau klausimų. Bet kad į juos būtų atsakyta, turime tuos klausimus sau užduoti. Mums tai turi būti aktualu ir įdomu, turime su tuo kažkaip sietis. Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.
Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas.
Pasikapsčius giliau, tų ryšių išties turime labai daug. Tiek Europos, tiek Azijos prekių rinkos turi didžiulę įtaką miškams Indonezijoje. Svarbu, kad žmonės, būdami kitur, jaustų emocinę sąsają su tuo, kas vyksta čia. Jaustų atsakomybę. Nesakau, kad reikia kaltinti ar liepti nesipilti benzino ir nevalgyti jautienos, bet būtina kelti klausimus, į kuriuos žmonės norėtų patys sau atsakyti. Ką aš darau, kokia mano įtaka aplinkai, žmonėms, miškams? Prie kokios ateities noriu prisidėti savo veiksmais?
Menas yra nuostabi priemonė, galinti suteikti emocinį ryšį su situacijomis ir problemomis, ir man svarbu naudoti šį jo aspektą. Mano nuomone, menas yra socialinis procesas. Jis tampa menu ne tada, kai priliečiu teptuką prie drobės, o tada, kai pirmas žmogus pamato, kas ant tos drobės atsitiko. Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas. Menas turi būti socialus, jam reikia aido. Jis turi turėti socialinį poveikį ir pakeisti – visų pirma tai, apie ką žmonės galvoja, po to – ką jie apie tai galvoja. Tai aktualu ne tik tapybai, bet ir muzikai, ir kitoms meno sritims.
