„Metus laiko susirašinėjome su savivaldybės Viešosios tvarkos skyriumi dėl benamių katinų išnaikinimo adresu S.Šimkaus g. 8 ir apylinkėse, buvo imituojamas kažkoks darbas. Iš keturiolikos katinų šeši dingo, buvo deklaruota, kad S.Šimkaus g. 8 gyventojams, nelegaliai šėrusiems kates, surašytos baudos dėl administracinio pažeidimo, nes būtent jie yra pagrindinė problema. Tačiau prieš dvi savaites pačiame miesto centre, privataus namo kieme, nesuderinus su savininkais, su kitų namų gyventojais, atsirado būda su užrašu „Klaipėdos savivaldybė“. Jūs rimtai? Aš labai tikiuosi, kad per klaidą S.Šimkaus g. 8 namas buvo supainiotas su Liepų g. 11 pastato kiemu“, – žodžių į vatą nevyniojo klaipėdietis Mindaugas A.

Jis klausė, kodėl dabar, siaučiant koronavirusui, kai reikia vengti kontakto su laukiniais gyvūnais, miesto centre savivaldybė įrengė kačių šėryklą?

„Ar tai yra senamiesčio ateities vizija? Man tai – visiško politinio neįgalumo pavyzdys“, – įsitikinęs vyras.

Kaip teigė Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Laima Jūrevičienė, šalia S.Šimkaus g. 8-ojo namo atsiradusi kačių šėrimo vieta yra legali, ją dar šiemet įteisino valdininkai, gavę viešosios įstaigos prašymą ir sterilizavimo pažymas.

Tiesa, namelį pagamino ir užrašą „Klaipėdos savivaldybė“ pakabino patys gyventojai.

Toks pat namelis atsirado ir šalia S.Šimkaus g. 6-ojo namo.

Kates ir joms skirtus namelius privalu prižiūrėti, jie turi būti tvarkingi, negali trukdyti aplinkiniams, todėl, specialistės tikinimu, netrukus bus sprendžiama, ką daryti.

Esą kates globojanti moteris jau buvo įspėta laikytis tvarkos, tačiau į kalbas nesileidžia ir paliepimus ignoruoja.

„Ji – neadekvati, tiesiog nesilaiko švaros ir higienos taisyklių“, – atkreipė dėmesį L.Jūrevičienė.

Pašnekovės žodžiais, gyventojų pasipiktinimas – suprantamas, todėl netinkamai kates šeriančias gyventojas veikiausiai teks bausti, o namelį, kaip stambiagabaritę atlieką, pašalinti.

Pagal gautus skundus minėtu adresu pernai ne kartą lankėsi ir Viešosios tvarkos skyriaus kontrolieriai. Gyventojai jiems netgi siuntė medžiagą, kurioje matyti, kaip kaimynė mėto maistą pro langą.

„Jai buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, skirta 15 eurų piniginė bauda. Mes, savo ruožtu, darome viską, kad tvarka būtų“, – tvirtino Klaipėdos savivaldybės Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Saulius Valiulis.

Iš karto galime pasakyti, kad šuns nosies drėgnumas turi mažai bendro su šuns sveikata. Sveikas šuo gali turėti ir sausą nosį, o sergantis – šlapią. Šuns nosis būna drėgna ir šalta todėl, kad jis ją nuolat laižo. Kai gyvūnas miega, nosį palaižo rečiau ir ji išsausėja. Todėl nerimauti dėl sausos nosies neverta, jei nematote kitų ligos požymių.

Tačiau kodėl šunys laižo savo nosis? Egzistuoja du galimi paaiškinimai. Drėgna nosis, kaip teigiama, yra jautresnė kvapams, nes įvairios dalelės stringa klampiose nosies gleivėse. Kartu šuo šias daleles pasiima į burną, kas padeda analizuoti kvapą. Kitas paaiškinimas – vėsinimasis. Kaip žinote, šunys neprakaituoja ir daugiausia vėsinasi per pėdų pagalvėles bei tiesiog lekuodami. Nosis neturi kailio, todėl nuo jos garuojanti drėgmė iš tiesų vėsina kūną. Na, bent šiek tiek.

Šunų nosies forma taip pat buvo ištobulinta, kad tarnautų kaip įrankis aplinkos pažinimui. Daugybė griovelių yra tarsi piršto antspaudas – nėra dviejų šunų su visiškai identiškomis nosimis. O ir pačios šnervės nėra paprastos geometrijos angos – jos turi papildomus plyšelius, bet ar žinote, kam jie reikalingi?

Atidžiau pažvelgę į šuns nosį pamatysite, kad jos forma yra pakankamai sudėtinga. Šnervės nėra tik du šiaudelius primenančios angos. Ir, kaip galite numanyti, plyšeliai taip pat yra reikalingi pagerinti šuns uoslę. Kadangi jie orą uodžia nuolat, nosis turi būti labai efektyvus įrankis. Iškvepiamas oras gali trukdyti įkvėpti kvapus, todėl plyšeliai iškvepiamą orą nukreipia į šalį. Taip į šuns nosį patenka  tik kvapais prisodrintas oras ir jie gali lengviau surasti kvapo šaltinį.

Italijos kompetentinga institucija informavo, kad šalies  Mantova  regione nustatytas didelio patogeniškumo H5N8 paukščių gripo viruso protrūkis mėsinių kalakutų ūkyje. Jame buvo laikoma 7 680 kalakutų.  Visi ūkyje laikyti paukščiai turės būti nugaišinti ir utilizuoti. Tai jau 29 protrūkis Italijoje šiais metais, ankstesni protrūkiai registruoti Venecijos, Parmos, Treviso, Mantova, Veronos ir Pavios regionuose. Dėl ligos protrūkių Italijoje iš viso jau teko sunaikinti per 1 milijoną 125 tūkstančius paukščių.

Apie mėlynojo liežuvio ligos protrūkį pranešimas gautas iš Prancūzijos kompetentingos institucijos. Liga nustatyta Pietų Korsikos ūkyje, kur laikomi 149 galvijai. Šiais metais Prancūzijoje patvirtinti 747 šios ligos atvejai, vien per pirmąją rugpjūčio dekadą užregistruota 19 naujų atvejų. Prancūzijos kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis, dėl ligos nukentėjusiuose ūkiuose iš viso teko sunaikinti 107 780 galvijų, 4 502 avis, 64 ožkas.

Pastaraisiais metais mėlynojo liežuvio ligos protrūkiai buvo užregistruoti Ispanijoje, Slovakijoje, Serbijoje, Portugalijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Kipre, Kroatijoje.

Mėlynojo liežuvio ligos gyvuliai vieni kitiems neperduoda, ją platina kraujasiurbiai mašalai. Serganti banda būna neproduktyvi, gali gaišti apie 70 proc. ir daugiau gyvulių. Šaliai, kurioje patvirtinta šios ligos židinių, gali būti taikomi apribojimai išvežti gyvulius į trečiąsias šalis.

Lenkijoje, kaip ir kitose regiono šalyse, didžiausių problemų kelia afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkiai. Naujausias AKM židinys kaimyninėje šalyje nustatytas praėjusią savaitę Palenkės Bialos apskrityje. Smulkiame ūkyje buvo laikomos 28 kiaulės. Tai jau 52 AKM židinys, šiais metais užregistruotas kiaulininkystės ūkiuose Lenkijoje. Dėl AKM čia teko sunaikinti daugiau kaip 4 200 kiaulių. Šernų populiacijoje užregistruotos 274 AKM užkrėstos vietos, kuriose 347 šernams patvirtintas AKM.

AKM siaučia taip pat Latvijoje ir Estijoje. Latvijoje šiais metais yra užregistruoti 4 AKM protrūkiai kiaulių laikymo vietose: Rygos, Preilos ir Daugpilio regionuose, kuriuose iš viso sunaikinta 20 840 kiaulių. Laukinėje šernų populiacijoje  užregistruoto 557 AKM vietos, kuriose liga patvirtinta 880 šernams.

Estijoje šiais metais užregistruoti du AKM protrūkiai kiaulių laikymo vietose: Pernu ir Saremo regionuose, kuriuose iš viso sunaikinta 6 652 kiaulių. Laukinėje šernų populiacijoje  užregistruotos 455 AKM užkrėstos vietos, kuriose nustatyti 645 AKM užsikrėtę šernai.

Lietuvoje šiais metais užregistruoti du AKM protrūkiai komerciniuose ūkiuose ir 17 - smulkiuose kiaulių laikymo vietose. Iš viso, likviduojant ligos židinius sunaikintos 24 566 kiaulės. Laukinėje faunoje  AKM patvirtintas 476 vietose, 859 šernams

Arkliams kosulį gali sukelti daugybė priežasčių, tad nustatyti tikrąjį susirgimą galima tik apžiūrėjus gyvūną ir atlikus reikiamus tyrimus. Taip sako arklių veterinarė Austėja Girininkaitė.

LRT RADIJAS dažnai sulaukia klausimų dėl paukščių ar kitų gyvūnų ligų. Šįkart klausytojas iš Alytaus rajono domisi, dėl ko gali kosėti arkliai. „Mano kumelei yra dešimt metų. Pastebėjau, kad ji kosti. Kodėl?“ – klausia jis.

„Arkliai gali kosėti dėl įvairių priežasčių – alergijos, gerklų paralyžiaus. Taip pat – dėl infekcinių ar neinfekcinių ligų. Tokiais atvejais visuomet rekomenduojame kreiptis į stambių gyvūnų veterinarą, kuris, apžiūrėjęs gyvūną ir atlikęs reikiamus tyrimus, išsiaiškintų susirgimo priežastis“, – sako arklių veterinarė A. Girininkaitė.

Atvėsus orams pradedame dažniau kentėti nuo gal ir nelabai pavojingo, bet bjauraus peršalimo. Dažniau ir sunkiau serga tie, kurių imunitetas silpnesnis ar kas prasčiau užsigrūdinęs. Ši bėda puola ne tik mus, žmones, bet ir mūsų augintinius – šunis ar kates, netgi žiurkėnus.

Peršalimu vadinama viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Šios infekcijos požymiai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių. Dažniausiai pastebimas kiek apsunkintas kvėpavimas per nosį, kosulys, nedidelis karščiavimas, čiaudulys, apetito praradimas ir pan. Daugumą kvėpavimo takų ligų sukelia virusai, rečiau – bakterijos ar mikroskopiniai grybai.

Peršalęs ar „pasigavęs“ bronchitą šuo gali kosėti, žiaukčioti lyg kas nors jo gerklėn būtų įstrigę, krenkšti. Jeigu kosulį lydi sunkus kvėpavimas, išskyros iš akių ir nosies, arba iškosėtose gleivėse matyt kraujo, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą.

Augintinius gali pulti ir kitos ligos

Yra nemažai ligų bei sveikatos problemų, kurių simptomus galima supainioti su peršalimu. Neretai klinikoje žmones pasirodo su žodžiais „mano šuo/katė kažką prarijo, ji seilėjasi ir bando kažką iškosėti“. 90 proc. atvejų tai būna peršalimo sukeltas kosulys. Būtent dėl to kilus bet kokiam įtarimui, visada geriau kreiptis į veterinarą. Paprastai profesionalo pagalbos ieškoti patariama ir tada, kai suserga labai jaunas ar senas gyvūnas, taip pat jei augintiniui negerėja ilgiau kaip 4 dienas.

Šunis gali pulti ir  virusinis tracheobronchitas, arba „veislynų kosulys“ - labai užkrečiama, tačiau dažniausiai nelabai sunki ir per 1-3 savaites praeinanti liga. Jai būdinga sausas spazminis žiaukčiojantis kosulys, kurį kai kurie savininkai painioja su vėmimu. Šuo paprastai jaučiasi gerai, būna aktyvus. Antriniai simptomai – išskyros iš nosies ir akių.

Šunų gripas – palyginti nauja liga, sukeliama A tipo gripo viruso, kuris susijęs su arklių gripo virusu. 20-25 proc. šunų požymių nebūna, 75-80 proc. pasireiškia švelni kvėpavimo takų liga, panaši į „veislynų kosulį“, vėliau būdingas drėgnas ar sausas kosulys, trunkantis iki 3-4 sav. Kartais atsiranda pūlingos išskyros iš nosies, kurios sudorojamos antibiotikais. Gyvūnas gali būti mieguistas, netekti apetito, labiau jautriems šunims užkyla aukšta temperatūra, išsivysto plaučių uždegimas (pneumonija).

Šunų maras, sukeliamas šunų maro viruso, yra labai užkrečiama, nepagydoma, dažnai mirtina liga (neveltui jai suteiktas toks pavadinimas). Šunų maras paveikia kvėpavimo takus, virškinimo traktą ir centrinę nervų sistemą. Ši liga turi kvėpavimo takų fazę, kurios metu iš akių ir nosies teka žalsvai geltonos pūlingos išskyros, karščiuojama, kankina kosulys, netenkama apetito, vemiama ir viduriuojama, kietėja nosis ir pėdutės. Po to virusas ir liga pereina į nervinę fazę, kurios metu šuniui pasireiškia traukuliai, drebulys, nevalingi judesiai, nekoordinuotumas, akių virpėjimas.

Pagalbos ABC

Pirmiausia pasistenkite, kad šuns kvėpavimo takai nebūtų dirginami – namie nerūkykite, nepurkškite aerozolių, nenaudokite aštriai kvepiančių valiklių, valykite dulkes.
Jei šuo kosti sausai, leiskite jam pabūti drėgnoje patalpoje, pvz., vonioje, arba naudokite drėkintuvą.

Šuniui galima duoti vitamino C, papildų imuniteto stiprinimui (pvz., su ežiuole), česnako, medaus, cinko, erškėtuogių. Žmonėms peršalimo simptomus gali sumažinti šeivamedžio uogų ekstraktas. Jo galima duoti ir šunims.

Koloidinis sidabras kartais padeda visai panaikinti peršalimą. Dozė priklauso nuo šuns amžiaus ir svorio – nuo 0,5 iki 1 arbatinio šaukštelio. Žmonių (paprastai renkami vaikiški, nes juose nebūna alkoholio) vaistus nuo peršalimo šuniui duoti galima tik su veterinaro priežiūra.

Laikykite šunį šiltai, apsaugokite nuo skersvėjų. Vedžiokite jį trumpiau negu paprastai – ypač jei lauke šalta. Visiems ligoniams būtina ramybė, be to, šaltame ore bronchai siaurėja, o tai apsunkina kvėpavimą.

Peršalęs gyvūnas turi suvartoti daug vandens. Jo kiekį galima padidinti duodant šiltų (ne karštų) arbatų, vištienos sultinio (nuvirta mėsa, be jokios druskos). Patartina šunį šerti lengvai virškinamu maistu, pvz., vištiena su rudaisiais ryžiais ar specialiu pašaru. Tai palaiko jėgas ir padeda imuninei sistemai kovoti su liga. Lauke laikomą šunį šerkite šiltu ėdalu.

Neskubėkite šuniui duoti antibiotikų – paprastai peršalimo ligas ir kosulį sukelia virusai, kurių antibiotikai neveikia – jie padeda tik tuomet, kai įsimeta bakterinė infekcija. Antibiotikus skirti gali tik veterinaras. Šuniui juos girdyti reikia tiek laiko ir taip dozuojant, kaip paskirta – ne trumpiau ir ne ilgiau.

Vaistai reikalingi tik simptomams stiprėjant

Iš tiesų peršalimą išgydančių vaistų nėra – visos priemonės labiau linkusios palengvinti simptomus. Netgi yra posakis – gydant peršalimas praeina per savaitę, negydant – per 7 dienas. Kartais kosulį, kurį sukelia peršalimas, pavyksta išgydyti namie, tačiau jei šuns imuninė sistema nusilpusi, galimos komplikacijos, pvz., plaučių uždegimas.

Jei šuo atrodo laimingas, jo kūno temperatūra ne aukštesnė kaip 39 laipsniai, galite apsieiti ir be veterinaro pagalbos. Visada verta sunerimti, jei šuns peršalimo simptomai stiprėja, jis praranda apetitą, nustoja lakti – tokiu atveju virusui talkinti pradeda bakterijos ir jau būtinas įsikišimas stipresniais vaistais.

Atsižvelgus į sudėtingą užkrečiamųjų ligų situaciją kaimyninėse šalyse, ypač afrikinio kiaulių maro Baltarusijoje, praėjusios savaitės pabaigoje Skuode buvo pravestos kompleksinės civilinės saugos pratybos tema „Afrikinio kiaulių maro židinio likvidavimas kiaulių fermoje”.

Pratybose dalyvavo visų svarbiausių rajono institucijų atstovai (savivaldybės, Skuodo valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, policijos ir kt.), taip pat į židinio apsaugos ir priežiūros zonas įeinančių Latvijos Liepojos maisto ir veterinarijos tarnybos bei Priekulės ir Vainodės vietos savivaldos vadovai ir atstovai.

Pratybų metu Skuodo rajono Ekstremalių situacijų operacijų centro nariai turėjo galimybę pasitikrinti savo sugebėjimus analizuoti ir vertinti susidariusią situaciją, operatyviai rinkti ir perduoti informaciją, vykdyti praktines užduotis pagal pateiktas kompleksinių pratybų sąlygas, įjungti į veiklą civilinės saugos pajėgas ir kt.

Pratybų dalyviai (apie 30 asmenų) ne tik sprendė finansines, materialines, teisines ir kitas problemas, iškilusias likviduojant afrikinio kiaulių maro židinį, bet ir vyko į tariamo židinio vietą, kurioje buvo parodytos parengtos biosaugos ir informacijos priemonės, pademonstruota, kaip praktiškai atlikti iš teritorijos išvykstančio transporto dezinfekciją, kokiu būdu ir kur sunaikinti fermoje esančius pašarus. Dalyviams buvo parodyta transporto priemonė, kurioje dujomis turėtų būti naikinamos gyvos kiaulės, nurodyta kiaulių gaišenų laidojimui patvirtinta vieta. Policijos patruliai galėjo pasikartoti transporto priemonių leidimų tikrinimo procedūras.

„Tokių pratybų tikslas – išsiaiškinti, ko gali trūkti ir ką reikia tobulinti siekiant operatyviai likviduoti gyvūnų užkrečiamųjų ligų protrūkius. Tokie užsiėmimai reikalingi, jie padeda ugdyti atsakingų rajono institucijų tarpusavio supratimą, suvokti, kad pagrindinis tikslas – greitas ir veiksmingas bendras darbas, stengiantis kuo greičiau ir kokybiškiau likviduoti pavojingus ligų židinius. Šių pratybų metu galima buvo tuo įsitikinti. Visos finansinės, personalo, transporto ir kitos problemos buvo išspręstos tinkamai. Tai parodė puikų institucijų komunikavimą ir pasirengimą įveikti tokio lygio ekstremalias situacijas“, – sakė Skuodo valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Algimantas Želvys.

Pagrindinio pratybų vertintojo – Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos civilinės saugos skyriaus vedėjo Stanislovo Kučinsko teigimu, pratybos buvo organizuotos nepriekaištingai, jo nuomone, tokio pobūdžio renginiai galėtų būti pavyzdžiu kitoms savivaldybėms. Latvijos kolegos padėkojo už galimybę pamatyti kaimyninės šalies valstybės institucijų pasirengimą likviduoti pavojingas gyvūnų užkrečiamąsias ligas.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gavo pranešimą iš Graikijos kompetentingos institucijos, kad Evros srityje, nustatytas Vakarų Nilo karštinės ligos virusas. Kaip informuoja Graikijos veterinarijos specialistai, šis virusas nustatytas atliekant gyvūnų užkrečiamųjų ligų stebėsenos programą.

Pasak Graikijos veterinarijos pareigūnų, šios pavojingos ligos virusas nustatytas vienam gyvūnui ūkyje, vykdant serologinės stebėsenos programą. Iš viso ūkyje buvo laikoma 10 arklių. GVT ėmėsi visų priemonių, siekiant išvengti ligos plitimo – aplink protrūkio vietą nustatytos apsaugos ir stebėsenos zonos, visi gyvūnai naikinami.

Vakarų Nilo karštinę sukelia virusas, paplitęs visame pasaulyje, labiausiai – Afrikoje. Vakarų Nilo virusą platina vabzdžiai (dažniausiai Culex rūšies uodai). Vakarų Nilo karštine serga tik arklinių šeimos gyvūnai, jie suserga įkandus užkratą nešiojantiems vabzdžiams. Ligos komplikacijos yra sunkios – gyvūnai suserga encefalitu ar encefalomielitu. Pagrindinė šios ligos prevencijos priemonė – apsauga nuo vabzdžių. Vienas nuo kito arkliai neužsikrečia, tačiau sergantis gyvūnas gali būti užkrato šaltiniu uodams.

„Ankščiau ši liga buvo registruojama tik Afrikos šalyse. Tačiau vykstant klimato atšilimui, ji plinta ir į Europos valstybes. Šiais metais Vakarų Nilo karštinė jau buvo nustatyta Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Graikijoje. Lietuvoje šios ligos atvejų užregistruota nebuvo, o iš valstybių, kuriose buvo nustatyti Vakarų Nilo karštinės protrūkiai, arkliai neįvežami“, – teigė VMVT Skubios veiklos ir užkrečiamųjų ligų centro vedėjas Marius Masiulis.

Gydytojai parazitologai gali pateikti daugybę pavyzdžių, kai nuo šuns ar katės žmogus užsikrėtė parazitais, teko ilgai ir kantriai gydytis. Netinkamai rūpinantis šuniuku ar kačiuku galima užsikrėsti ligomis, kurios vargins ir suaugusiuosius, ir vaikus, įspėja specialistai.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Parazitologinių tyrimų poskyrio vedėja Jolanta Žiliukienė pasakoja, kad katė gali būti kačių askaridžių, toksokarų, taip pat – toksoplazmų šaltinis, šunys mus gali užkrėsti užkrėsti šūnų askaridėmis, taip lamblijomis – žarnyno pirmuonimis.

„Yra šuns širdies ir poodžio parazitas dirofilaria repens. Pas mus buvo du tokie atvejai. Šį parazitą perduoda uodai. [...] Jei apylinkėje yra užsikrėtusių šunų ar kačių, atsiranda tikimybė užsikrėsti ir žmogui“, – teigia J. Žiliukienė.

Tačiau veterinarijos gydytoja Rita Žilinskienė nuramina: „Naminiai gyvūnai, tinkamai prižiūrimi, tikrai neturėtų kelti jokios grėsmės žmonių sveikatai. Tam tereikia elementarių profilaktinių priemonių.“

– Kuo mus gali užkrėsti mūsų augintiniai?

J. Žiliukienė: Katė gali būti kačių askaridžių, toksokarų šaltinis. Taip pat – toksoplazmų, tai pirmuoninė liga, ypač pavojinga nėščiosioms. Galima užsikrėsi ir nuo naminių gyvūnų išmatų, nešvarių rankų, glostant gyvūną. Taip pat – dirbant darže, sode per žemę, nešvarias rankas.

Šuniukas gali užkrėsti toksokaroze – tai šunų askaridės. Šitas parazitas gyvena šuns ar katės žarnyne, bet žmogaus organizme gali apsigyventi bet kuriame organe: ir akyse, ir širdyje, ir kepenyse. Šuo žmogų gali užkrėsti lamblijomis (žarnyno pirmuonimis). Taip pat šunys gali būti užsikrėtę kaspinuočiais. Pavojinga liga echinokokozė – kepenyse atsiranda darinių, pūslių, netgi primenančių vėžį.

– Dar vienas pavojus dėl tinkamai neprižiūrimų šunų – po oda ar net šuns širdyje esantys parazitai. Yra atvejų, kai šių parazitų buvo rasta ir žmogaus organizme. Kaip jie ten pateko? Įtariama, kad galėjo pernešti uodai?

J. Žilinskienė: Yra šuns širdies ir poodžio parazitas dirofilaria repens. Pas mus buvo du tokie atvejai. Šį parazitą perduoda uodai (uodui įkandus). Serga šunys, kartais – katės. Jei apylinkėje yra užsikrėtusių šunų ar kačių, atsiranda tikimybė užsikrėsti ir žmogui. Ši liga buvo nustatyta praėjusiais metais, bet tai ypač reti atvejai, nes žmogus yra atsitiktinis šeimininkas, paprastai mūsų organizme parazitas nesubręsta ir toliau žmogus infekcijos neplatina.

– Kodėl šuniukas ar kačiukas gali kelti pavojų mūsų sveikatai? Kaip reikėtų juos prižiūrėti, kad tokių grėsmių nebūtų?

R. Žilinskienė: Skaičiau straipsnį, kad japonų mokslininkai nustatė, jog vaikai, gyvenantys su gyvūnais, rečiau serga infekcinėmis ligomis negu tie, kurie gyvena be jų. Liaudiškai tariant, „susivakcinuoja“ nuo visų infekcijų, nes kiekvieną dieną kontaktuoja su gyvūnais. Naminiai gyvūnai, tinkamai prižiūrimi, tikrai neturėtų kelti jokios grėsmės žmonių sveikatai. Tam tereikia elementarių profilaktinių priemonių, t. y. sušerti vaistų nuo helmintų (kirminų), sulašinti vaistų nuo parazitų (blusų, erkių ir utėlių). Taip pat būtina nepamiršti plauti rankų paglosčius augintinį ir pan. Šios paprastos priemonės tikrai apsaugo nuo visų baimių.

Kadangi yra perdėtai baiminamasi, norėčiau paaiškinti apie pagrindinius susirgimus, kurie kelia pavojų vaikų ir suaugusiųjų sveikatai. Kalbame apie toksokarozę. Šitų kirminų turi šuniukai iki 6 mėn. Taigi maži šuniukai pavojingi, jeigu jiems nesuduoti antihelmintikai. Todėl rekomenduojama mažiems (iki 6 mėn.) šuniukams kas mėnesį profilaktiškai duoti vaistų nuo kirminų. Suaugusiems šunims rekomenduojama kas 3–4 mėn. Suaugę šunys šitų kirminų nebeturi, tik nėra tiksliai žinoma kodėl. Dalis miegančių lervų lieka ir jų organizme, bet suaugėlių žarnyne nebūna.

Patelės, kalės, vieną kartą užsikrėtusios nuo savo mamos ar aplinkos, gali atsivesti keturias užkrėstų šuniukų vadas. Tie kirminai labai prisitaikę ir parazituoja virškinamajame šuniukų trakte. Toksokarų kiaušinėliai į aplinką patenka su išmatomis ir turi subręsti, tapti invaziniais, kad taptų pavojingi žmonių sveikatai. Tam paprastai reikia tam tikros drėgmės ir šiltesnės aplinkos. Jei sąlygos tinka, kiaušinėliai subręsta maždaug per savaitę. Tačiau namuose paprastai išmatos savaitę nestovi.

Dažniausiai vaikai užsikrečia ne nuo savo augintinio, o nuo užkrėstų smėlio dėžių ar žaisdami žolėje. Todėl labai svarbu rinkti išmatas. Visus kviečiu pirmiausia pradėti nuo savęs ir tų, kurie laiko augintinius, prašau rinkti išmatas, kad būtų saugiau ir vaikams, ir patiems higieniškiau. Žmogus, nenusiplovęs rankų, dažniausiai nuryja kiaušinėlį, nes jo plika akimi nematyti. Tokiu būdu lervutė patenka į kraują ir keliauja žmogaus organizmu sukeldama tam tikrus reiškinius. Ji gali sukelti akių, sąnarių uždegimą ir kitų problemų. Norint šitos ligos išvengti, pirmiausia reikia laiku dehilminizuoti (nukirminti) savo augintinius. Toksokarų kiaušinėliai yra sunkūs, skęsta vandenyje, todėl užtenka nusiplauti rankas po tekančia srove. Katės pavojingos dėl toksoplazmozės.

– Asmens higiena, laikant augintinį, turėtų būti įprasta, kasdienė? Jei, žinoma, augintinis tinkamai prižiūrimas.

R. Žilinskienė: Papildomos higienos namuose greičiausiai niekas nesiima ir perkeltinės tvarkos nesilaiko. Manau, kad tai iš tikrųjų nėra reikalinga. Užtenka bendros higienos – tokios, kokia priklauso (prieš valgį nusiplauti rankas), ir tiek.

– Tikriausiai dažnai taip būna, kad šeimininkas, valgydamas pats, duoda vaišių ir savo šuniui. Kai kurie mėgsta, kaip sakoma, su šunimis bučiuotis. Tai kaip čia su ta higiena?

R. Žilinskienė: Patogeninių bakterijų mūsų aplinkoje labai daug. Žmogaus burnoje ar ant odos, pačiuose namuose (pvz., ant stalo) tų bakterijų turbūt daugiau, negu turi gyvūnas. Tiek gyvūnas, tiek žmogus turi individualią apsauginę imuninę sistemą, kuri saugo nuo plačiai paplitusių bakterijų. Todėl bučiavimasis su gyvūnais, manau, kiekvieno individualus reikalas, nereikėtų į tai kreipti labai didelio dėmesio. Jeigu žmogui tai nepriimtina, jis to nedarys, o jeigu priimtina – neturėjau nė vieno atvejo, kad tai būtų pavojinga.

– Augintinių šeimininkams patariama naikinti ir šunų ar kačių blusas. Tai nėra visiškai nekaltas padarėlis ir jis gali kenkti ne tik šuniui?

R. Žilinskienė: Mūsų klientai, augintinių šeimininkai, neįvertina šitų parazitų blogo darbo. Viena iš dažniausių odos ligų priežasčių yra įvairūs blusiniai dermatitai. Žmonės dažniausiai sako „mano šuniukas blusų neturi“ ar „mano katė gyvena tik namuose, ji blusų neturi“. Noriu visus perspėti, kad blusos yra labai prisitaikiusios ir tik dalis suaugusių blusų gyvenimo vyksta ant gyvūnų. 70 proc. jų gyvenimo vyksta aplinkoje, tuo jos labai skiriasi nuo utėlių.

Blusa, pasimaitinusi ant gyvūno, padeda kiaušinėlius, kurie iškart byra žemyn ir pasiskleidžia su dulkėmis, prilimpa prie grindjuosčių ar kažkur tarpuose, o jei temperatūra ir drėgmė tinkama, gali išgyventi metus ar daugiau. Jos laukia tam tikro momento ir, pajutusios infraraudonuosius spindulius, gyvūno šilumą, neriasi. O tada turi vėl užšokti, kad pasimaitintų. Todėl blusų kiaušinėlių galime parsinešti ir su avalyne. Tikrai būna, kad ir tik namie gyvenantys katinai turi blusų. Siūlyčiau naudoti preparatus nuo tų parazitų, nes blusos perduoda įvairias infekcijas, perneša bakterines ir virusines ligas, taip pat jos gyvūnams pavojingos dėl to, kad, prarijęs besikasydamas blusą, gali užsikrėsti plokščiaisiais kirminais.

Žmogui tai nepavojinga, bet yra pavienių atvejų (kažkur Afrikoje), kad ir žmogus turėjo tą kirminą. Tačiau tai lėmė antisanitarinės sąlygos – gali užsikrėsti ne tiesiogiai nuo gyvūno, bet prarijęs blusą. Visada reikėtų atkreipti dėmesį, kiek preparatai nuo blusų ir erkių veikia. Kačių nagai, užkrėsti blusų išmatomis, žmonėms gali sukelti vadinamąją įdrėskimo ligą: kai katė įdreskia ir užkrečia žaizdą, žaizda pūliuoja. Tai gana sunkus susirgimas.

– Auginantys kates turėtų žinoti ir apie galimas odos ligas?

R. Žilinskienė: Dar norėjau paminėti vieną susirgimą, liaudiškai vadinama „kačių grybeliu“. Šią žmonėms pavojingą ligą dažniausiai sukelia vargšai valkataujantys gyvūnai. Jie yra kaip židinys, tad dažniausiai naminiai gyvūnai užsikrečia nuo valkataujančių. Liga pasireiškia nedideliais odos pažeidimais, pirmiausia – ant letenų, snukio. Paprastai kačių grybelis neniežti. Pastebėjus tokį dalyką, reikia kreiptis į veterinarijos gydyklą.

Dažniausiai žmonės su liga susiduria tada, kai pagaili benamio gyvūno, parsineša į namus, palaiko kokią savaitę, apgydo ir kam nors padovanoja ar atiduoda į globos namus. Taip jie užkrečia savo augintinius, vaikus. Tad, imant tokį gyvūną iš gatvės, reikia būti labai atsargiems. Užsikrėtus žmogui lygiai taip pat išberia odą, atsiranda raudona dėmė pleiskanojančiais kraštais, truputį niežti. Tačiau tai nėra labai pavojinga liga.

– Laidos pradžioje buvo minėta, kad šunų parazitus gali pernešti uodai. Tai išties grėsminga žinia.

R. Žilinskienė: Ačiū Dievui, kad mes gyvename Lietuvoje, bet klimatas keičiasi, tad keliauja ir parazitai. Yra viena liga, dirofiliariozė, kurią perduoda tam tikros rūšies moskitai (uodai) – siurbdami kraują, jie į kraują įneša lervutę. Kirminų gali atsirasti ir šuniuko širdyje. Šia liga serga ir žmonės, bet tada lervutės gyvena po oda.

Iš tiesų jau keletą metų moskitų aptinkama ir Lietuvoje. Negaliu tvirtinti 100 proc., bet esu girdėjusi, kad buvo keletas atvejų, kai nustatyta šunų širdies kirminų. Kol kas sunku pasakyti kodėl, bet gyvūnai keliauja, gal buvo išvykę į šiltus kraštus ir atsivežė iš ten, nes dažniausiai tai šiltų kraštų liga, labai sunkiai diagnozuojama ir gydoma, ir Afrikoje daugiausia gyvūnų užmigdoma dėl širdies kirminų.

– Tinkamai rūpinantis namuose laikomo augintinio sveikata, šunų ar kačių platinamos ligos nebus perduotos šeimininkui?

R. Žilinskienė: Kviečiu laikytis būtinosios profilaktikos. Pirmiausia – laiku suduoti vaistus nuo kirminų, netgi rekomenduojame žymėtis kalendoriuke. Reikia naudoti vaistus nuo blusų, erkių, laiku skiepyti. Tada nesusirgs nei gyvūnai, nei žmonės.