„Mano vyras buvo nusiteikęs prieš gyvūnus, sakė, kad daug keliaujame ir nesame tie, kurie juos prižiūrės. Mano toks darbas, kad grįžtu vėlai, varžybos dažnai savaitgaliais, ir negali pasakyti šuniui, kad šiandien tavęs nevedžiosiu, arba palikti jį visą parą namuose vieną. Tačiau dukra Tėja buvo labai atkakli“, – LNK laidoje „Gyvūnų pasaulis“ pasakojo E. Visockaitė.

Tėja įkalbinėjo tėvus dvejus metus, kol jie pasidavė. „Reikia vaikui duoti šansą, to gyvūno vaikui labai reikia“, – mano šokėja.

Kai sprendimas buvo priimtas, tereikėjo išsirinkti veislę ir susirasti šuniuką. Šeima pasirinko pudelių veislės šunį, kurį pavadino Uoga. Dabar Lotynų Amerikos šokių čempionė E. Visockaitė, atsakydama į klausimą, ar verta vaikams pirkti šuniuką, nors žinai, kad jie vėliau tikriausiai netesės pažado, sako, kad verta. Moteris iš savo patirties žino, kad paauglystės laikotarpiu šuniukas labai reikalingas.

LNK nuotr.

„Kai paaugau, vienas sporto gydytojas mano mamai pasakė: nupirkite jai šunį, nes bus geriausias draugas ir geriausias streso suvaldymo būdas. Prieš varžybas būdavo labai didelis stresas, ypač paauglystėje, kai dar nervų sistema tokia svyruojanti, tiesiog negalėdavau kartais to streso suvaldyti. Gydytojas sakė: patys pamatysite, kaip gerai padės“, – prisimena Eglė.

Kai paaugau, vienas sporto gydytojas mano mamai pasakė: nupirkite jai šunį, nes bus geriausias draugas ir geriausias streso suvaldymo būdas.

Kai tėvai leido įsigyti šuniuką, ji su seserimi nubėgo į artimiausią gyvūnų turgelį ir nusipirko pirmą pasitaikiusį mažą šuniuką. Kadangi šuniukas buvo medžioklinis ir labai greitas, Eglė jam davė Kvikstepo vardą. Tačiau šuo buvo sunkiai valdomas ir klausė tik Eglės tėčio. Nors tas šuniukas lakstė visur, bet psichologiškai jis labai padėjo.

LNK nuotr.

Vėliau Eglė turėjo dalmatiną, kuris taip pat buvo sunkiai valdomas. Trečiasis šuo Eglės gyvenime yra būtent toks, kokio jai reikėjo vaikystėje, – draugiškas ir protingas pudelis Uoga.

Mat laidą pusiau juokais, pusiau rimtai vadina gyvūnų gyvenimo būdo laida. „Vadinasi, mes ne tik informuojame žmones, kaip reikėtų maudyti šuniuką ir kačiuką, kaip prižiūrėti papūgėlę, bet visa tai pateikiame per žinomų Lietuvos žmonių patirtis“, – sako žurnalistas.

Konkurentai: žurnalistė, televizijos laidų Karolina Liukaitytė namuose džiaugiasi net dviem augintiniais – beplaukėmis jūrų kiaulytėmis. Jos atsirado dukrai ėmus prašyti augintinio. Šuniui nepasiryžo, o apsisprendusi pirkti jūrų kiaulytę žinoma žurnalistė neatsispyrė – įsigijo iškart dvi. „Galvojau, kad vienai bus liūdna gyventi“, – sako Karolina, vis dėlto abiejų kiaulyčių į vieną narvą nesuleidžianti. Kadangi tai abu patinėliai, jie konkuruoja.

Bičiulė: grupės „Biplan“ lyderio Makso Melmano geriausia draugė, keturkojė meilė – pudeliukė Leksi. Kiekvieną rytą abudu pasitinka saulę: kol Maksas kvėpuoja grynu oru, Leksi – medituoja. Nusprendęs įsigyti pudeliuką, Maksas nedvejodamas ieškojo augintinio su dokumentais – iš gerų rankų, grynaveislio pudelio. Vardą pudeliukei išrinko Makso dukra Amelie.

Ypatinga: dainininkės Aistės Pilvelytės džiaugsmas – pudeliukė Gilė. Populiariausios šunų veislės atstovė pas naująją šeimininkę atkeliavo net iš Rusijos, per kurjerius. Vertėjo vargti ir laukti – pudeliukė yra retos šokoladinės spalvos. Prieš tai auginusi kolį ir vokiečių aviganį Aistė dabar nusprendė įsigyti augintinį, kuris nesišertų ir neturėtų kvapo.

Terapija: keturkojė Dija pakeitė aktoriaus Leonardo Pobedonoscevo gyvenimą – ištraukė jį iš liūdesio. Mat Leo buvo netekęs keturiolika metų turėto šuniuko – Jorkšyro terjerės Gabytės. Po jos išėjimo ieškojo naujo augintinio, būtinai – toy pudelio. „Ieškojome Latvijoje, Lenkijoje. Draugai nurodė ponią Ireną iš Širvintų rajono, kuri veisia toy pudelius. Skambinu ir sakau: ponia Irena, skambina toks L.Pobedonoscevas.“ Prisipažįsta spekuliavęs savo vardu, nes labai labai norėjęs šuns.

Susitaupė: dažna TV laidų vedėjo ir prodiuserio Edmundo Jakilaičio diena prasideda ir baigiasi pasivaikščiojimais su keturkoju draugu, šeimos nariu ponu Pifu Keksu Jakilaičiu. „Tai tarsi pabrėžia jo statusą“, – šypsosi žinomas žurnalistas, kurio šeimoje augintinis atsirado gerai apgalvojus visus atsakomybės kriterijus. Kai vyresnioji dukra Barbora užsinorėjo šuniuko, tėtis pasiūlė jai susitaupyti ir pačiai jį nusipirkti.

Miša A. Jagelavičiūtės šeimoje atsirado prieš dvejus metus. O Ryžas – vos prieš kelis mėnesius. Ryžas ėmė mokytis iš Mišos, kaip sugyventi su Agne. „Aš nežinau, man atrodo, kad jis ima pavyzdį iš Mišos kaip iš mamos, galbūt kažkuria prasme. Ir jis visą laiką lenda prie jos“, – pasakoja moteris.

Agnė nėra tik kačių žmogus, ji myli ir šunis. Dar vaikystėje kartu su maža Agnute augo įvairiausių keturkojų. Pirmasis keturkojis – tai į pekinų veislės atstovą panaši kalytė Barbė. „Ar tik ne 100 rublių buvo sumokėję už tą šuniuką. Žodžiu, pekiną nusipirko. Auga, auga tas šuniukas, žiūrim, kodėl nosis nesiploja, o šuniukas juodas, juodasis pekinas. Užaugo paprastas, mielas dvarniaška“, – šeštadienio pavakarę, 17.55 val., LNK laidoje „Gyvūnų pasaulis“ sakys Agnė. 

Šešiolika metų Agnė neturėjo augintinio. Tačiau, kai sūnus Leonas paaugo, moteris nusprendė, kad reikia namuose turėti gyvūną, kuris taip pat išmokytų atsakomybės ir meilės: „Manau, kad vaikams gyvūnai yra reikalingi. Jie moko juos elgtis, išmoksta, kad gali gauti nuo gyvūno, kad reikia juo pasirūpinti, pasiilgsta“.

Miša ir Ryžas labai mėgsta Agnei iškrėsti pokštų. Žiaurių pokštų. Tai jie kelioms dienoms pabėga stogais, tai sudrasko sofą, tai apšlapina svečių striukes, o kartą... Mišą apdergė naują, kelis tūkstančius eurų kainuojančią „Chanel“ rankinę. „Katinas tikrai turi aštuonias gyvybes... Eik tu sau, juk nemuši to gyvūno“, – juokėsi Agnė.

Tiesa, Miša patirtus nuostolius jau baigia atidirbti. Šis katinas – instagramo žvaigždė. Turi per septynis tūkstančius sekėjų ir jau užsidirba maistą bei gauna realias kelių šimtų eurų pajamas.

„Man atrodo, kad vaikai turėtų augti su gyvūnais, nes tada jie išmoksta kažkokios bendrystės, jie išmoksta rūpesčio, supranta, kada skauda, jie supranta, kaip reikia dalintis, kaip globoti, kaip mylėti“,  – šeštadienį 17.55 val. LNK laidoje „Gyvūnų pasaulis“ pasakos R. Mikelkevičiūtė.

Rūta nuo pat vaikystės neįsivaizduoja savo gyvenimo be šunų. Tiesa, kai į trijų kambarių butuką atsivedė seterių veislės kalytę Mirtą, mama liepė rinktis – ji arba šuo! 

„Tuomet bute buvo euroremontas padarytas, išklijuoti tapetai, ir aš tiktai žiūriu, šuo su koja, čikst, čikst, staiga atlupo kampeliuką tapetų, su dantim tik fir per visą sieną… Naujas euroremontas... Po šito atvejo mano mama pasakė, žinot, ką, aš gal išeinu“, – šypsodamasi prisimins Rūta.

Tačiau dabar, kai Rūta gyvena nuosavame didžiuliame name ir aplink daugybė vietos, kiekviename kampe rastumėt po augintinį. O norėdama apsaugoti augalus nuo šunų ir vištų, užtvėrė metalinėmis tvoromis. Ne, ne augintinius, o augalus.

„Man patinka tas pilnatvės jausmas, pilni namai. Jie net energetine prasme šilti. Man tai yra svarbu, nenoriu šaltų namų“, – pasakos Rūta. 

Tačiau dabar laidų vedėja Rūta užsigeidė ožkos. „Sakau, klausykit, nusiperkam ožką. Mažytę ožkytę.  Jau su dukra sugalvojom vardą. Net nuvažiavom į turgų pažiūrėti. Ir tada manęs paklausė, ar tu žinai, kad, norint turėti pieno, ožką suvest reikia? Ožio reikia!“ – juokėsi Rūta.

Lemtingasis Reksas

Meilė gyvūnams P.Kaupelio širdyje užgimė dar vaikystėje, leidžiant vasaras kaime pas močiutę ir senelį.

"Kartu su močiute eidavome prižiūrėti karvių, o greta žygiuodavo ir mažas šuniukas Reksas, kuris niekada nesitraukdavo. Jam ypatingų dresūros metodų netaikiau, bet jis visada būdavo kartu. Ilgainiui, stebėdamas jį, supratau, kad šunys puikiai jaučia žmogaus esmę, atsiliepia į prigimtį. Reksas manęs ateinant laukdavo kiekvieną rytą, nes anksčiau, maždaug prieš 30 metų, kaimuose buvo įprasta, kad šunys gyvendavo pririšti grandine prie būdos arba geriausiu atveju – tvartuose", – prisiminimais į vaikystę grįžta jis.

"Myliu ir kates, turėjau katę, bet šuo yra šuo. Geriausias žmogaus draugas. Šuo niekada neišduos, jis gyvena dėl žmogaus", – užtikrintai sako gyvūnų mylėtojas.

P.Kaupelis dirbo ne vienoje televizijos laidoje: "KK2", "Faktų tyrimo biuras". Žurnalistine veikla jis užsiima jau dvylika metų, tačiau minčių kurti laidas būtent apie gyvūnus užuomazgos susiformavo jo gyvenime atsiradus šuniukui Brasui.

Žmonėms pasakyti, kad reikia rūpintis gyvūnais, neužtenka. Žmones reikia šviesti, kaip tinkamai jais rūpintis.

"2010 m. įsigijau vokiečių aviganį. Mano tėvai, sesuo turėjo šuniukus ir aš visada norėjau turėti savo šunį, savo Reksą. Kai pajutau, kad jau galėsiu suteikti tai, ko jam reikia, nes norint auginti šunį jam turi būti sudarytos visos sąlygos, jį ir įsigijau", – pasakoja P.Kaupelis.

"Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad žmonės ima rūpintis ir paliktais šunimis, noriai priima į savo namus ir keturkojus iš prieglaudų, tai – puiku! Tačiau aš visada norėjau veislinio šuns. Iki šiol daug kas galvoja, kad veislinis šuo reikalingas tik tiems, kurie dalyvauja parodose arba jog tai tėra verslas – ciniškas, kaip ir visi kiti. Tačiau iš tiesų yra taip, kad atsakingai dirbančiuose veislynuose išveisti šunys ne tik atitinka veislės standartus, bet veisėjai šeimininkui suteikia ir savotišką garantiją, prisiima visišką atsakomybę už šuniuko psichiką ir fizinę sveikatą", – tęsia jis.

Užsikrėtė parodomis

Neišskiriamas duetas – Paulius ir Brasas – pradėjo dalyvauti parodose. "Lenkijoje jaunimo grupėje užėmėme pirmą vietą, tada maniau, kad man labai pasisekė, ir aš su šiuo šunimi užkariausiu parodų pasaulį. Bet anaiptol taip nebuvo, nes jis taip ištįso, kad nebeatitiko parodų reikalavimų, nors man Brasas yra gražiausias šuo pasaulyje", – šypsosi Paulius.

Tada vyriškis nusprendė išbandyti sportinę dresūrą ir greitai suprato, kad tai yra labai įdomus dalykas. "Tai yra sportas ir sau pačiam, be to, taip sukuriamas kur kas artimesnis ryšys, nei laiką su šuniuku pasyviai leidžiant namuose", – tikina jis.

Kadangi Brasas nėra darbinių linijų šuo, per vienas varžybas Estijoje, kuriose vokiečių aviganis pelnė pirmą vietą, vieno iš teisėjų pamėtėta mintis P.Kaupeliui įsigyti darbinės veislės šunį atvedė prie antrojo augintojo.

"Įsigijau belgų aviganį Kaną, kuriam šiandien yra ketveri metai. Tada prasidėjo mano, kaip šunų sporto dresuotojo, karjera. Šiais metais dalyvavome pasaulio čempionate, atstovavome Lietuvos rinktinei, apsaugos dalyje, ir Kanas iš 168 šunų pateko į top penketuką. Lietuvos rinktinė bendroje įskaitoje buvo tryliktoje vietoje iš 48 šalių. Dabar toliau ruošiamės pasaulio čempionatams. Tai tapo mano gyvenimo būdu ir hobiu", – apie savo veiklą pasakoja žurnalistas.

Kaip vaikas

Daugmaž prieš ketverius metus P.Kaupeliui kilo mintis sukurti laidą, kuri padėtų pagerinti beglobių arba prastai prižiūrimų gyvūnų padėtį Lietuvoje.

"Kilo idėja, kad tai galėtų tapti savotiška institucija, kurios Lietuvoje nėra. Užsienyje – Anglijoje, JAV – matėme ne vieną pavyzdį, ne vieną instituciją, kuri gelbėja šunis, kates ir kitokius gyvūnus. Norėjosi Lietuvoje parodyti pavyzdį valstybės vadovams, Vyriausybei, kad kas nors susiprastų ir įkurtų tokią instituciją kaip "Gyvūnų policija". Mes taip ir pavadinome savo laidą", – kaip gimė pirmoji P.Kaupelio laida apie gyvūnus, kalba jis.

"Kadangi pranešimus apie prie grandinių pririštus, neprižiūrimus šunis, apleistas kates ar gandriuką, neišskridusį į šiltus kraštus prieš žiemą, gaudavo gyvūnų prieglaudos, būtent jos ir kreipdavosi į mus. Mes kartu važiuodavome į įvykių vietas, kartu spręsdavome klausimus, gelbėdavome gyvūnus", – pamena Paulius.

Iš pradžių laida buvo labai žiūrima, tačiau ilgainiui negatyvi informacija televizijos žiūrovams nustojo imponuoti. "Tada nusprendėme, kad reikia kurti pozityvesnę, edukacinę laidą, kad žmonės suprastų, jog augintinis yra didžiulė atsakomybė, juo reikia rūpintis, jam reikia skirti dėmesio, jam reikia veterinarinės apžiūros, gulto, gero maisto. Augintinis – kaip ir vaikas. Niekas kitas juo nepasirūpins – tik žmogus", – pabrėžia P.Kaupelis.

"Gyvūnų pasaulis" yra edukacinė laida, ją pusiau juokais, pusiau rimtai vadiname gyvūnų gyvenimo būdo laida. Tai reiškia, kad mes ne tik informuojame žmones, kaip reikėtų maudyti šuniuką ir kačiuką, kaip prižiūrėti papūgėlę, bet visa tai pateikiame per žinomų Lietuvos žmonių patirtis, pvz., Ingos Jankauskaitės ar Vido Bareikio", – sako žurnalistas.

Neapgalvotos dovanos

P.Kaupelis pastebi, kad bendra gyvūnų priežiūros būklė Lietuvoje iš tiesų gerėja. " Važiuodamas per Lietuvos kaimus, kai pasitaiko proga, jaučiu pareigą patikrinti, ar vietose, kuriose gyvūnai anksčiau buvo laikomi prastomis sąlygomis, vis dar yra prastai prižiūrimi. Situacija kur kas geresnė. Iš tiesų, po laidos "Gyvūnų policija" žmonės ėmė labiau rūpintis gyvūnais. Žmonėms pasakyti, kad reikia rūpintis gyvūnais, neužtenka. Žmones reikia šviesti, kaip teisingai jais rūpintis. Gyvūnas yra visavertis šeimos narys", – akcentuoja jis.

Artėjant Kalėdoms kai kurie vaikai svajoja apie šuniuką. P.Kaupelis skeptiškai žvelgia į tokias Kalėdų Senelio dovanas. "Tėvai turėtų suprasti, kad vaikui dovanojant šuniuką visa atsakomybė greičiausiai teks patiems tėvams. Vėliau supratus, kad vaikas dar nėra pasiruošęs tokiai atsakomybei, dovanoti šuniukai ar kačiukai neretai atsiduria gyvūnų prieglaudose. Tėvai turi suprasti, kad jie įsigyja šeimos narį. Tačiau tai gali būti ir naudinga patirtis – prižiūrėdami augintinį tėvai savo pavyzdžiu gali mokyti vaikus atsakomybės", – sako jis.

"Jei tvirtai apsisprendėte, kad norite šuniuko, turite įvertinti veislės savybes. Yra šuniukai-kompanionai, kurie šalia žmogaus būna nuolat. Norint tokio draugo, galima rinktis Maltos bišonus. Bet žmonės dažnai renkasi šunis, pamatę juos filmuose – svajoja apie gražų haskį ar malamutą. Tai nėra interjero detalė ar žaisliukas – tai yra šuo, kuriam reikia judėti, išsidūkti, skirti nemažai dėmesio. Bet jei turite kaimą, žiemą – roges, o vasarą – vežimėlį, kur galėtumėte prisirišti savo šunį ir su vaikais dūkti, kad vėliau namuose jis būtų ramus – jokių problemų. Bet jei aktyvus šuo atkeliauja į butą, kuriame teturėtų būti interjero detalė, tai yra klaida", – toliau patarimais dalijasi gyvūnus mylintis vyras ir priduria, kad katės lygiai taip pat turi savo veislės savybes – kai kurios yra netgi dresuojamos.

P.Kaupelis neabejoja, kad šunys, katės ir visi kiti gyvūnai kalba Kūčių naktį. "Ir jie kalba ne tik Kūčių naktį, bet ir kiekvieną dieną, kai yra užmezgamas stiprus ryšys su žmogumi. Jie pasako, kas jiems yra gerai, o kas ne. Klausimas, kiek žmogus gyvūno kalbą supranta", – šypsosi jis.

"Gyvūnų pasaulis" – šeštadieniais 17.55 val. per LNK