– Kaip XX a. devintajame dešimtmetyje susidomėjote kinu?
– Važiuodavau į Maskvą pirkti garso aparatūros ir vaizdo kamerų. Kartą draugas paprašė, kad, kai važiuosiu ten, nupirkčiau vaizdo kamerą. Davė rankpinigius, parvežiau tai, ko buvau prašytas. O draugas turbūt išvažiavo į užsienį, jo jau nesutikau. Taip man liko vaizdo kamera. Jų tais laikais buvo labai mažai. Kino kamerų tada buvo daugiau. Taigi, pradėjau žaisti, filmuoti. Tiesiog į rankas gavau gerą žaislą.
– Vis dėlto žaidimas pakankamai rimtas. Kaip reaguojate, kai sužinote, kad Vilniaus dailės akademijos studentai dabar mokosi iš jūsų kūrybos?
– Kartais atrodo, kad visa tai vyksta ne apie mane. Kartais tuo netikiu. Daug sau neprisiimu, nes yra žmonių, kurie baigia studijas, ruošiasi daug metų, turi savo mokytoją, todėl su tuo susitapatina. O aš tik kartais pažaidžiu, todėl, kai girdžiu kalbas apie mane, palinguoju galvą ir galvoju, kad kalbama ne apie mane. Kita vertus, dar nebuvo tokios diskusijos, kurioje koks nors studentas pasakytų, kad ne tik matė mano darbus, bet ir provokuotų kalbą apie meną, kritiką. Po kelių kino festivalių iš Belgijos ir Prancūzijos gavau laiškų, kuriuose buvo rašoma, kad po mano filmų demonstravimo profesoriai pasidarė kūrinių kopijas ir klausia mano leidimo, ar gali tuos filmus naudoti, mokydami studentus.
Filmuojant daug kas vyksta jau savaime. Reikia tik transformuoti tai, ką matei ir su kuo bendravai. Vyksta būtent ne kopijavimas, o transformavimas.
– Esate vienas ryškiausių nepriklausomos Lietuvos neinstitucinių menininkų. Kodėl niekad nesiekėte narystės Kinematografininkų sąjungoje?
– Nei mane ten kviečia, nei pats ten siūlausi. Jei siekčiau tokios narystės, iš tos sąjungos reikėtų ko nors norėti arba ji ko nors turėtų norėti iš manęs. Nauda ir egoizmas yra visur. Žmonės draugauja dėl moralinės naudos, linksmumo, finansų. Iš Kinematografininkų sąjungos man jokios naudos nereikia, matyt, jiems iš manęs – taip pat. Kartais Santaros-Šviesos diskusijose girdėdavau kalbant apie kūrybines sąjungas, bet vis tiek nesuprantu jų prasmės.
– Jūsų kino kūrybinis procesas primena gero džiazo ansamblio muzikavimą. Kaip veikia šis principas?
– Manau, kad tai yra vienas kito papildymas. Aš žinau vienus dalykus, kitas – kitus. Man labai įdomu ir smalsu. Su profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi ir išeivijos tema taip dirbame nuolat. Man išeivija įdomi, nes pats buvau išvažiavęs, o Egidijus tai struktūruoja, išmano išeivijos istoriją. Vienas visko negali žinoti, duodame vienas kitam nuorodas, atsakymus.
Tandemas: darbas su išeivijos tema H. Gulbiną sieja su prof. E. Aleksandravičiumi. Asmeninio archyvo nuotr.
– Pagal vieną iš medijų teorijų vaizdo kameros objektyvas yra lyg papildoma žmogaus akis. Kiek vaizdus, kuriuos filmuojate, lemia jūsų individualybė?
– Manau, kad kiekvienas filmuoja tai, kas jam patinka. Kai kurie žmonės apgauna save – bando daryti tai, kas patinka kitam. Kadro kompozicija priklauso nuo to, kiek gyvenime esi žiūrėjęs filmų, ir nuo to, kas tau darė įtaką. Filmuojant daug kas vyksta jau savaime. Reikia tik transformuoti tai, ką matei ir su kuo bendravai. Vyksta būtent ne kopijavimas, o transformavimas.
– Kokią įtaką jūsų filmų montažui turi muzika?
– Didelę. Muzika man kartais net padiktuoja stilistiką. Dažnai muzikos klausau, kad pagaučiau ritmą. Tai sukuria lengvo džiazavimo pojūtį. Bandau tai daryti lengvai. Per daug nesiveliu į užsakymus, projektus. Man tai yra malonumas. Jei būčiau kiekvieną dieną dirbęs televizijoje, tada nebūtų malonumo, tai būtų darbas, įsipareigojimai, bandymai tilpti į biudžetą. Man montavimas yra kokybiškas laiko praleidimas su muzika.
– Pakalbėkime apie jūsų kūrybą chronologiškai. Pradėjote nuo eksperimentinio kino. Gal galėtumėte papasakoti apie tai?
– Kvailiodavau, bandydamas gražiai nufilmuoti, pavyzdžiui, krentančią plunksną. Vieną kartą jaunystėje pririšau prie plausto savo brangiąją kamerą ir paleidau upeliu pasroviui. Dabar galvoju, kad gal tai dariau dėl tinginystės, nes kamera filmuoja tarsi pati – man tereikėjo eiti šalia ir rūpintis, kad ji neapvirstų.
Kartais, žiūrėdamas kokį nors filmą, galvoju, kad jis ne toks įdomus, koks yra gyvenimas, kurį reikia susirežisuoti, pasirinkti muziką.
Kitas eksperimentas buvo reguliuojant kamerą, prijungtą prie televizoriaus. Kai kamera ėjo begalybės šviesa, uždėjau tinkliuką ir pamačiau vaizdus. Arba ant stiklo ką nors nupaišydavau ir išgaudavau naujas spalvines formas. Tai man padiktavo, kad galiu, neišėjęs iš namų, kurti "kompiuterinę grafiką" tais laikais, kai dar nebuvo kompiuterių. Tuo metu net nežinojau žodžio "kompiuteris", vadinau savo vaizdus judančiais paveikslais, kuriuos svajojau sukurti.
– Esate sukūręs biografinį filmą apie skulptorių Antaną Mončį, gyvenusį Paryžiuje. Šis kūrinys palieka tokį įspūdį, kad šiuo atveju svarbi net ne papasakota istorija, o tam tikra būsena, kai herojus grįžta prie savo gimtinės ąžuolo. Ar atskleisti tą būseną padėjo ilgas bendravimas su A.Mončiu?
– Džiaugiuosi, kad su juo susidraugavau. Jis buvo mano autoritetas. Gaudžiau kiekvieną jo žodį. Mūsų draugystė reiškė ir važiavimą, keliavimą kartu. Man jis pats atvėrė vidinę laisvę. Kai būdavau jo namuose, paklausdavau, ar jis turi alaus. Jis atsakydavo, kad neklausčiau tokių dalykų, tiesiog imčiau iš šaldytuvo, nes kitaip – kreipsis į mane "jūs"... Kartais ryte pabudęs sakydavo: "Važiuojam velniop iš Paryžiaus, mano – benzinas, tavo – mašina." Taip ir važiuodavom pakeliauti į Grenoblio kalnus, Kanus, Nicą. Tuo pat metu bendraudamas kvailiodavau su kamera. Jis sakydavo, kad neprisimena ir nepastebėjo, jog jį filmavau. Gėrėme vyno, važiavome, keliavome.
– Norėčiau paklausti apie naujausius jūsų filmus, sukurtus filmuojant Pietų Amerikoje ir jau dabarties Prancūzijoje – istorinę dokumentiką. Kokią įtaką jiems padarė tai, kad bendraujate su istorikais?
– Manau, kad nulėmė mano gyvenimas Paryžiuje, kai paviršutiniškai prisiliečiau prie išeivijos temos. Iš Egidijaus Aleksandravičiaus sužinojau daug istorinių faktų, ir man tai tapo įdomu. Svarbu ir tai, kad bendradarbiauju su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu, kurio mokslininkai domisi, analizuoja, mokosi apie išeivijos gyvenimą. Mes tik dirbtinai atskiriame išeiviją, iš tiesų lietuviai nepraranda tapatybės ir užsienyje.
Kai tematika įdomi, kurti filmus yra lengva.
– Ar pritartumėte teiginiui, kad kinas apskritai ir ypač jums yra draugystė ir bendravimas?
– Taip. Pavyzdžiui, važiuojame per Braziliją, filmuoju, parenku muziką, kuri padėtų geriau jaustis kelionėje, kalbamės ir pasakome frazę: "Jaučiuosi kaip kine." Kartais, žiūrėdamas kokį nors filmą, galvoju, kad jis ne toks įdomus, koks yra gyvenimas, kurį reikia susirežisuoti, pasirinkti muziką, palinksminti vienas kitą, kad viskas būtų gražiau.
