Šioje parodoje eksponuojamos 1992–2000 m. jo sukurtos fotografijos, atskleidžiančios Nepriklausomybės pradžios metų kultūrinį gyvenimą, taip pat tuo metu organizuotų grožio konkursų spindesį ir skurdą.

Parodos atidarymo metu susirinkusiesiems padėkojo bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič, ji kūrėjui palinkėjo ir toliau fiksuoti istorines akimirkas, dalintis jomis su visuomene.

J. Staselis teigė, kad tai jo pirmoji autorinė paroda, jau apkeliavusi nemažai Lietuvos miestų. Taip pat pasakojo, kad jo kaip fotografo kelionė prasidėjo anksti – jau mokykloje tekdavo fotografuoti klasės bičiulius.

„Tai – pirmoji mano autorinė paroda. Atmetus mokyklos laikus, tam tikras parodas, tai tokia paroda, kuri buvo virtualioje erdvėje, bet materialaus kūno neturėjo“, – sakė fotografas.

Šios parodos kuratoriai – Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė ir poetas, filosofas Liutauras Degėsys.

„Fotografija – tai pats rizikingiausias meno žanras todėl, kad jis turi didžiausią galimybę tiesiogiai kopijuoti tikrovę. Man neįdomu, ką rodo fotografas. Jeigu jis rodo kažką, ką galiu pats be jo pamatyti, tai kam jis man reikalingas? Tad man įdomiausia ne ką rodo, o kaip ir kodėl rodo. Kitaip sakant, aš noriu pamatyti, kas yra jo galvoje“, – pažymėjo L. Degėsys.

B. Skaisgirienė pridūrė, kad šioje parodoje ryškiai atsispindi ir to laikmečio dvasia, kurią sunku pajusti, pavyzdžiui, skaitant istorinius veikalus.

„Man atrodo, kad ši paroda – labai svarbi ir istorine prasme, nes, kai skaitai istorinius veikalus, kuriuose pasakojama apie karžygius, visokius iškilius žmones, ten visiškai nėra jokio dėmesio paprastam žmogui – kaip gyvena paprasti žmonės, kokia jų kultūra, ką jie valgė, kaip rengėsi“, – svarstė B. Skaisgirienė.

J. Staselis – ne tik fotografas, bet ir parodų kuratorius, kultūros prodiuseris, gavęs ne vieną apdovanojimą už originalius fotografijos kūrinius.

Paroda „Kaukių balius“ I. Simonaitytės bibliotekoje bus eksponuojama iki 2024 m. sausio 13 d.

Pas Tėvą Stanislovą

Nespalvotoje nuotraukoje šalia nedažytų lentų sienos, nukabinėtos metalinėmis saulutėmis, stovi du kunigai. Nuotrauka labai sena, ant nugarėlės užrašyta „1973 metai“.

Nuotraukos autorius – šviesios atminties klaipėdietis, ilgametis fotožurnalistas B. Aleknavičius (1930–2020).

Savo vyro archyvą tvarkanti jo žmona Antanina ilgiau žvelgia į šią 50 metų senumo fotografiją, kurioje įamžinti du šviesuoliai: dešinėje – kunigas Bronius Strazdas (1923–1996), kuriam šiemet balandžio 13 dieną būtų sukakę 100 metų, ir šalia jo – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, Tėvas Stanislovas (1918–2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, sovietinei sistemai labai neįtikęs žmogus.

Faksimilė: B. Aleknavičius atrado ir dokumentą, kuris liudija, jog A. Merkio ir J. Urbšio ištrėmimo iš Lietuvos reikalais pasirūpino M. Gedvilas ir J. Paleckis. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Ir toliau tvarkau Bernardo archyvą, o ką daryti, juk neišmesiu? Be to, man pačiai labai įdomu. Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus. Štai šita nuotrauka fotografuota per pačią pirmąją viešnagę pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Tuomet važiavome kartu su Bernardu, mus atlydėjo Tėvo Stanislovo bičiulis kunigas B. Strazdas. Tai buvo tarsi koks garantas, kad mes – patikimi“, – prisiminė A. Aleknavičienė.

Pasitikėjimas tuokart buvo itin svarbus, nes po tremties grįžusį kunigą įdėmiai stebėjo sovietų saugumiečiai, nuolat aplinkui sukiojosi įvairūs provokatoriai ir neaiškūs tipai, buvo 1973-ieji – gilus sovietmetis.

Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus.

„Tuomet Paberžėje, prie klebonijos, buvo įkurtas sovietinio saugumo postas, kurio paskirtis – užrašinėti visų čia atvykstančių automobilių numerius. Mes to nežinojome“, – prieš 15 metų prisimindamas šį susitikimą spaudoje rašė ir pats B. Aleknavičius.

Bernardo žmonai Antaninai susitikimo įspūdis su Tėvu Stanislovu neišblėso iki šiol, net praėjus pusšimčiui metų.

Įamžino: šioje B.Aleknavičiaus nuotraukoje – dar labai jaunas ir sunkiai atpažįstamas Tėvas Stanislovas – M. A. Dobrovolskis, kurį metraštininkas aplankė Paberžėje 1973 m. vasarą. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Įspūdis buvo tiesiog stebuklingas. Jis vedė ekskursijas klebonijoje, bažnyčioje. Pamenu, einame pro upelį, šalia – kapinės, sustojame prie vartų, o prie jo – stulpas, ant kurio pritvirtintas didelis ratas. Ant to rato prikabinta daugybė raktų, vėjas papučia, tie raktai skardena. Mes sustojome nustebę, ir Tėvas Stanislovas mums paaiškino, kad kai atlydi mirusįjį į kapines, artimieji ant šio rato pakabina velionio turėtus raktus, nes šiam jie šioje žemėje jau nebereikalingi. Man tokį įspūdį paliko šį gausybė brazdančių raktų ir jiems rasta tokia simbolinė vieta“, – pasakojo A. Aleknavičienė.

Moteris prisiminė, kad Tėvas Stanislovas visus jį aplankiusiuosius išlydėdamas kuo nors apdovanodavo, dažniausiai paties nukaltomis metalinėmis saulutėmis.

„Ruošiamės išvažiuoti, Tėvas Stanislovas pažiūrėjo į Bernardą ir nieko nesakęs kažkur nuėjo. Na, galvoju, kas čia dabar bus. Mes stovime, laukiame. Neilgai trukus jis sugrįžta su pluoštu senų, tarpukario laikų laikraščių. Štai, sako, radau, kam atiduoti“, – Tėvo Stanislovo dovaną prisiminė A. Aleknavičienė, žvelgdama į pusės amžiaus senumo jos vyro darytą dvasininko nuotrauką.

Tėvas Stanislovas, kuris, anot B. Aleknavičiaus, kentė gulaguose, o grįžęs į laisvę su dar didesniu pasišventimu darbavosi padėdamas suluošintiems ir gyvenimo džiaugsmą praradusiems žmonėms, ilgainiui bus deramai įvertintas.

Dienraščio žiniomis, pradėti rinkti dokumentai beatifikacijos bylai, kuria bus siekiama Tėvą Stanislovą paskelbti palaimintuoju.

Klaipėdos bažnyčios byla

B. Aleknavičiaus archyvuose dar vienas šūsnis senų jo fotografijų, kuriose užfiksuota dar viena bažnyčia ir dar vienas dvasininkas šviesuolis – Bronislovas Burneikis (1923–1991).

Misija: B. Aleknavičiaus nuotraukoje – šviesaus atminimo kunigas B. Burneikis (1923–1991) jau Atgimimo metu stebi, kaip baigiamas atkurti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštas. B. Aleknavičiaus nuotr.

Šįkart įamžinti įvykiai svarbūs Klaipėdai ir klaipėdiečiams – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto atstatymo darbai, prasidėjus Atgimimui.

Daugiau kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo.

Šventykla už žmonių aukas buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams B. Burneikiui bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukaks lygiai 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar beveik lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

B. Aleknavičius ne tik fotografavo atgautos bažnyčios atkūrimo momentus, bet tarsi nujausdamas, kad kada nors to gali prireikti, jis ir surinko ir Klaipėdos bažnyčios bylos medžiagą, atsispindėjusią to meto spaudoje.

Iš viso – 11 iškarpų – 1962 metų laikraščio „Tiesa“ straipsnių apie kunigų teismą.

Publikacijų pavadinimai stulbina: „Teisiamųjų suole – sutanoti sukčiai ir spekuliantai“ („Tiesa“, 1962 01 16), „Melo kojos trumpos“ („Tiesa“, 1962 01 20), „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“ („Tiesa“, 1962 01 21), „Jų dievas – doleris“ („Tiesa“, 1962 01 24).

Straipsniai apie bažnyčios statytojus Komunistų partijos organe – laikraštyje „Tiesa“ – buvo rašomi kone kasdien, įprasta tam metui propagandine retorika neabejotinai siekta pasiteisinti, kodėl iš tikinčiųjų už jų suaukotas lėšas reikėjo atimti bažnyčią.

Šios B. Aleknavičiaus surinktos sovietmečio laikų iškarpos ir istorinės paties fiksuotos fotografijos – reikšmingi eksponatai Marijos Taikos Karalienės bažnyčios archyvui – perduoti dabartiniam šventyklos klebonui kunigui Mindaugui Šlaustui.

Bičiulystė su J. Urbšiu

Per netrumpą savo žurnalistinio darbo praktiką B. Aleknavičiui teko bendrauti ne tik su sovietmečio garsenybėmis (Ieva Simonaityte, Juozu Baltušiu ir kitais).

Atkūrus nepriklausomybę, klaipėdietis susipažino su dramatiško likimo viena reikšmingiausių tarpukario Lietuvai asmenybių – buvusiu paskutiniuoju prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu – dar vienu sovietų sistemai „pavojingu asmeniu“.

J. Urbšys buvo vedęs žinomo pedagogo, Klaipėdoje dirbusio vaikų rašytojo Prano Mašioto dukrą Mariją.

Veikėjai: A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą bei ištrėmimą iš Lietuvos 1940 m. liepos 16 d. sankcionavo pats J. Paleckis (kairėje), o rezoliucijos tekstą jam parašė raudonasis vidaus reikalų ministras M. Gedvilas. Juos kartu gerokai vėliau po šių įvykių užfiksavo B. Aleknavičius. B. Aleknavičiaus nuotr.

B. Aleknavičiaus archyvuose išliko paties fotografuota dviejų sovietinės Lietuvos nomenklatūrinių didžiūnų – Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo – nuotrauka ir dokumento, nulėmusio J. Urbšio ir jo šeimos likimą, faksimilė.

„Ponui Respublikos Prezidentui. Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, Pone Prezidente, sutikimo. M. Gedvilas, vidaus reikalų ministeris. Kaunas, 1940 m. liepos 16 d. Tvirtinu ir sutinku. Respublikos prezidentas. Kaunas. 1940 m. liepos 16 d. (kalba netaisyta – A. D.)“, – būtent šio dokumento kopija kažkokiais būdais buvo patekusi tarp tų senų laikraščių, kuriuos B. Aleknavičiui per jau minėtą viešnagę Paberžėje 1973 metų vasarą perdavė Tėvas Stanislovas.

A. Aleknavičius šio dokumento kopiją išsaugojo ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasiuntė ją tuomet Kaune gyvenusiam J. Urbšiui.

Netrukus iš jo sulaukė laiško apsilankyti. Kaip paaiškėjo, šita M. Gedvilo iniciatyva buvusiam nepriklausomos Lietuvos valstybininkui buvo naujiena.

Portretas: B. Aleknavičius įamžino susimąsčiusią poeto Vytauto Mačernio mamą Elžbietą, išgyvenusią dviejų savo sūnų žūtį, dukters katorgą ir savo pačios tremtį. B. Aleknavičiaus nuotr.

Apie šį susitikimą su paskutiniuoju prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru (užsimezgė kelerius metus trukusi bičiulystė, bet J. Urbšys 1991 m. mirė) B. Aleknavičius įspūdžiais pasidalijo dienraštyje „Klaipėda“ (1991 03 13).

Didžioji dalis B. Aleknavičiaus ir J. Urbšio tarpusavio susirašinėjimo perduota I. Simonaitytės bibliotekos Rankraščių skyriui.

Iš laiškų matyti, kad klaipėdietis buvusiam ministrui nuolat siuntė Sąjūdžio laikraščius „Mažoji Lietuva“, už ką J. Urbšys pastarajam buvo labai dėkingas.

Tačiau yra dar kai kas, ką betvarkydama Bernardo dokumentus, aptiko jo žmona Antanina. Tai 2015 metais užrašyti Irenos Teresės Juchnevičiūtės-Kvedienės prisiminimai apie Urbšių šeimą. Moters tėviškė buvo visai šalia ir šią giminę ji gerai pažinojo.

„Parašiau, ką pati žinojau apie tą garbingą šeimą, ką pasakojo mano tėveliai ir kiti žmonės“, – laiške A. ir B. Aleknavičiams rašė I. T. Kvedienė, atsiuntusi ir išsamų pasakojimą apie Urbšynę (taip žmonės vadino buvusio ministro tėviškę – Užnevėžio vienkiemį) ir jos gyventojus.

Šie prisiminimai, kad kur nors nepradingtų, taip pat turėtų atsidurti bibliotekos archyvuose.

Raštas – M. Gorbačiovui

Dar viename dėmesio vertame dokumentų segtuve, kurį savo vyro archyve aptiko A. Aleknavičienė, yra žvejybinio laivo „Onuškis“ kapitono Žydrūno Naujoko kreipimasis, adresuotas ne tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui bei SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui.

1991 m., po sausio įvykių išsiųstame dokumente, kurį tuomet dar rusiškai pasirašė 39 laivo įgulos nariai (ir ne tik lietuviai), išreikštas pasipiktinimas dėl sausio 13-osios žudynių Vilniuje.

„Mes pasipiktinę kraujo praliejimu Respublikos teritorijoje. Mes kategoriškai pasisakome prieš niekuo nepateisinamas žudynes, kurios tapo tragiškų įvykių Kalnų Karabache, Sumgaityje, Baku, Tbilisyje ir kitose Tarybų Sąjungos vietose tęsiniu. Esame tvirtai įsitikinę, kad karinės jėgos taikymas mūsų laikais neįtakoja teigiamo konfliktinių situacijų sprendimo atskiruose TSRS regionuose, o priešingai juos tik pagilina (kalba netaisyta – A. D.)“, – klaipėdiečiai žvejai rašė M. Gorbačiovui ir kvietė visų Sovietų Sąjungos žvejybinių bazių laivų įgulas palaikyti šį kreipimąsi.

Žvilgsnis: dar vienas B.Aleknavičiaus įamžintas portretas – jaunas ir talentingas, vėliau tragiškai žuvęs poetas Vaidotas Daunys (1958–1995). B. Aleknavičiaus nuotr.

Tarp dokumentų yra ir 1991 m. gruodžio 3 d. dienraštis „Klaipėda“, kuriame – B. Aleknavičiaus žinutė apie iš Klaipėdos uosto į 8 mėnesių reisą išplaukiantį to paties kapitono Ž. Naujoko vadovaujamą laivą „Onuškis“ su Lietuvos laivyno emblema.

„Plaukiam su Trispalve, o dokumentai lietuvišku Vyčiu pažymėti. Trispalvė dar ir dabar daug ką degina. Gerąja prasme ji degina ir mane. Kai 1952 m. mokiausi Griežpelkių aštuonmetėje mokykloje (dabar Tauragės raj.), vienas mūsų penktokas Vasario 16-osios išvakarėse iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą. Ir šį mokinuką tardymo metu saugumiečiai užmušė. Tėvams atidavė išniekintą sūnaus lavonėlį. Mes buvome taip įbauginti, kad ir į laidotuves nenuėjome. O štai dabar su Lietuvos valstybine vėliava, dėl kurios žuvo mūsų mokyklos trylikametis, mes plaukiame į žūklę. Tikras stebuklas!“ – kapitono Ž. Naujoko emocijas pirmąkart į reisą išplaukiant su lietuviška trispalve užrašė B. Aleknavičius.

Šiandien krašto metraštininko B. Aleknavičiaus per dešimtmečius kruopščiai kaupti dokumentai tapo istorija, paties metraštininko nebėra, neliko ir kai kurių jo gyvenime sutiktų herojų, bet liko jo nuotraukos ir straipsniai, įamžinę permainingą laiko tėkmę.

Pernai dėl koronaviruso pandemijos uostamiesčio gyventojai eglutes turėjo puošti, statyti savo kiemuose ir rezultatais pasidalyti virtualiame kiemelyje – internete.

Buvo paruoštas specialus žemėlapis su nurodytomis eglučių vietomis. Norintieji galėjo ateiti pasigrožėti.

Šiais metais akcija sugrįžta į įprastą formatą – originalumu stebinsiančių eglučių gruodį klaipėdiečiai galės ieškoti bibliotekos kieme.

Kiemelio lankytojai išrinks labiausiai patikusias eglutes, kurių savininkams bus įteiktos bibliotekos ir rėmėjų dovanos.

"Burkitės ir kurkite. Tvariai, ekologiškai, žaismingai ir prasmingai. Ir šį kartą tariame ne putplasčiui bei kitoms su žaliomis idėjomis nederančioms medžiagoms, raginame naudoti antrines žaliavas", – akcentavo I.Simonaitytės viešosios bibliotekos kultūros programų vadovė Daiva Nakrošienė.

Užsiregistruoti akcijai reikėtų internetinėje svetainėje https://bit.ly/egluciukiemelis iki lapkričio 28 d.

Už gražiausias eglutes bus galima balsuoti nuo gruodžio 9 iki sausio 7 d.

Eglučių kiemelio nugalėtojai bus paskelbti sausio 14-ąją.

Kiemelio eglučių įžiebimo šventė su aktoriais Gyčiu ir Evelina Šimelioniais vyks gruodžio 9 d.

Prieš tai bibliotekos Konferencijų salėje vaikai bus pakviesti į klounų teatro studijos "Dulidu" spektaklį "Nojaus laivas".

O gruodžio 15 d. 17 val. bibliotekos Edukacinėje erdvėje klaipėdiečiams organizuojamos edukacinės dirbtuvės, kuriose bus gaminami tvarūs papuošimai eglutėms, mokomasi kitokio dovanų pakavimo.

Daugybę laiko gamtoje leidžiantis M.Čepulis susitikimo dalyviams kalbės apie fotografiją, papasakos apie florą ir fauną, pasidalys patirtais nuotykiais ieškant įspūdingiausių kadrų ar stojus akistaton su gyvūnais.

Fotografas siekia žmones supažindinti su mus supančia aplinka, priversti stabtelėti ir ja pasigrožėti.

M.Čepulis gimė 1974 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Pradėjęs studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, pasiliko gyventi sostinėje, kur ir įgijo ornitologo specialybę.

Tiesa, gamta žinomą fotografą pakerėjo gerokai anksčiau – dar vaikystėje. M.Čepulis sakė, kad pirmi jo gyvenimo prisiminimai – stirna rasotoje pievoje, vėžiai, lipantys iš dubenėlio, vikšras, ropojantis lapo kraštu. Vėliau tėvai ir seneliai jam nuolat priekaištaudavo, kad laksto paskui varnos uodegą.

„O rimtai pradėjau bėgioti nuo 7 klasės, kai kvepiančią pavasariu dieną pamačiau krūme linksmą, nuostabiai gražų paukštelį – mėlynąją zylę. Ir galiausiai dėl V.Logmino knygutės susirgau nepagydoma liga – ornitologija“, – prisiminė M.Čepulis.

Gamtos entuziastas pelnė ne vieną prizą Lietuvos gamtos fotografų konkurse „Auksinis žaltys“. 2017 m. išleido pirmąją savo knygą „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“, o 2018 m. pasirodė ir jo knyga vaikams „Visa tiesa apie gyvūnus“.

Fotografas garsėja ne tik įspūdingomis paukščių, bet ir gyvūnų bei gamtos nuotraukomis.

Feisbuke jis turi didelio lankytojų dėmesio sulaukiančią paskyrą „Čepulio fotoklajonės“, kurioje – nepakartojami kadrai ir nuotaikingi pasakojimai.

Susitikimas su M.Čepuliu – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos projekto „Atsakinga partnerystė: EKO šventės“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Pastaruosius metus dailininkė U. Jasenka praleido domėdamasi baltų mitologija, lietuvių liaudies sakmėmis ir pasakomis. Sukauptos žinios atsispindi menininkės kūryboje, piešiniuose. Nauji personažai, temos ir menininkės sukurtos specifinės iliustracijos sulaukė publikos susidomėjimo ir dar sykį patvirtino, koks ryškus yra poreikis atsigręžti į savo tautos šaknis. „Vis dėlto mitologija yra pagrindinis šaltinis pažįstant kultūrą. Ji atskleidžia, ką mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, kaip jame suvokė praeitį, dabartį ir ateitį, save ir visą gyvenimą. Lietuviai turi archetipinę atmintį, glūdinčią širdyje, kuri pasireiškia ir yra stipriai juntama net kasdieniniame gyvenime“, – mano Urtė.

Ją ypač sudomino mistifikuotas moters įvaizdis, (laumės, laumės raganos, deivės, aiškiaregės ir t. t.), kuris susijęs su šiemet prisiminta Marija Gimbutiene ir jos iškelta Motinos Deivės teorija. Jos idėjos, Urtės teigimu, verčia permąstyti daugybę dalykų apie moters gyvenimą, būtį, raišką, jos svarbą, jėgą, laisvę ir ypatingą vaidmenį pasaulyje.

U. Jasenka savo piešiniuose analizuoja mitinį moters vaizdinį, jos moteriškumo išraiškas, indoeuropiečių ir krikščionybės laikų nepaliestą baltišką deivės / laumės / raganos pasaulį, jo kosmologiją, nagrinėja moters prigimtį, gilinasi į ritualus, prasmių persmelktą buitį, feminizmą lietuvių liaudies mitologijos, sakmių kontekste. Menininkė kviečia kiekvieną moterį ieškoti ir atrasti savo vidinę raganą – laukinę, laisvą, nepriklausomą, gamtos grožio kupiną moterį.

U. Jasenka (gim.1993 m.) yra jaunosios kartos menininkė, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo Norvegijoje ir 2014 m. įgijo vokalo specialybę. Menininkės grafinė kūryba kupina simbolikos, detalių, gamtos motyvų, pasakojimų, jausmų, grožio, stebuklų, šviesos, kartu – tamsos, liūdesio, trapumo, mistikos ir kentėjimo. Autorė savo kūriniai byloja ne tik apie šviesią, bet ir apie tamsią žmogaus prigimtį. Stebėdama aplinką, ją supančius žmones, save ir savo gyvenimą, U. Jasenka kaupia patirtį, istorijas ir viską permąsčiusi svarbiausias mintis palieka popieriaus lape. „Būti čia ir dabar, mėgautis tuo, kas duota – gera ar bloga – visa širdimi yra gyvenimo prasmė ir laisvė“, – teigė jaunoji kūrėja. Nuo 2009 m. U. Jasenka aktyviai kuria, organizuoja jungtines ir asmenines parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.

U. Jasenkos paroda „Moteris yra Ragana“ bibliotekoje bus eksponuojama iki rugpjūčio 30 d.

Organizatoriai tikisi, kad šiuo niūriu laikotarpiu, tai taps alternatyva internetui, televizijai ar vienišiems pasivaikščiojimams prie jūros. Uostamiesčio gyventojai kviečiami instaliaciją išsidalinti – pasiimti po kaladėlę su mėgstamiausia citata, kaip suvenyrą. Siena galiausiai turi ištuštėti, primindama, kad egzistuojančios sienos ir barjerai gali išnykti tik su mūsų visų pagalba.

Įkvepiančios citatos iš visos Europos

„Išnykstančio sienos“ idėja – simbolizuoti spalvingą ir daugialypę, tačiau bendražmogiškos mąstysenos jungiamą Europą. Dviejų metrų aukščio sienoje – daugiau nei šimtas pačių europiečių pasiūlytų citatų įvairiomis kalbomis, su vertimais į vokiečių, lietuvių, dalis – į rusų kalbą. Nuo J. W. von Goethe‘s „Sustok, akimirka žavinga!“ iki Andriaus Mamontovo „Popsas užkniso juodai“ ar Tolstojaus „Все счастливые семьи похожи друг на друга, каждая несчастливая семья несчастлива по-своему.“ (liet. „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“). Traukdami kaladėles iš sienos ir skaitydami sentencijas, lankytojai galės išsirinkti mėgstamiausias ir pasiimti dalį mūsų bendros Europos su savimi.

Organizatorių nuotr.

Instaliaciją savo miestų centrinėse aikštėse ar kitose viešose erdvėse pristato dar devynios Europos šalys: Belgija, Vokietija, Nyderlandai, Lenkija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija/Šiaurės Airija, Graikija ir Kipras.

Kviečia instaliaciją lankyti atsakingai

Dėl šalyje paskelbto karantino instaliacijos pristatymo renginiai nevyks, tačiau aplankyti lauke, Saulės laikrodžio kieme stovėsiančią „Išnykstančią sieną“ klaipėdiečiai kviečiami bibliotekos darbo metu – darbo dienomis nuo 11 val. iki 19 val. ir šeštadienį nuo 11 val. iki 16 val. Lankytojai raginami nesibūriuoti, prie instaliacijos prieiti po vieną, dėvėti apsaugines kaukes, atvykus dezinfekuoti rankas ir pasinaudoti vienkartinėmis pirštinėmis.

Organizatorių nuotr.

„Išnykstanti siena“ yra Goethe‘s instituto projektas, finansuojamas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, skirtas paminėti Vokietijos pirmininkavimą ES Tarybai 2020 m.

Atsižvelgiant į pakitusias parodų rengimo sąlygas dėl COVID-19 pandemijos ir šiuo metu vykstančio karantino, paroda įkurdinta bibliotekos pirmame aukšte (knygų išdavimo-grąžinimo erdvėje), o dalis jos parengta patogiam apžiūrėjimui iš lauko, pro bibliotekos langus. Rengėjai sudaro visas sąlygas, kad bibliotekos lankytojai galėtų saugiai aplankyti parodą fiziškai. Artimiausiu metu bus parengtas ir socialiniuose tinkluose paskelbtas virtualus jos pristatymas.

Kapsulės ir rašto fragmentas. / Organizatorių nuotr.

Parodoje „Laisvės forpostas“ – dokumentai, meno kūriniai, tikrus įvykius fiksuojančios fotografijos, pirmieji laikraščiai, kitus svarbius faktus liudijančios žinutės, susijusios su Sąjūdžio Klaipėdoje veikla (1988–1991 m.), taip pat ir jos priešistore. Eksponatai – iš bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus archyvo, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinio, asmeninės dailininko, skulptoriaus ir visuomenininko Vytauto Karčiausko bei fotomenininko Remigijaus Treigio kolekcijos.

Tūkstančiai klaipėdiečių sausio 13-ąją susirinko į mitingą Teatro aikštėje, 1991 m. / B. Aleknavičiaus nuotr.

Parodos centre – unikalus, pirmą kartą visuomenei pristatomas eksponatas – vienas iš šešių Klaipėdos sąjūdininkų kreipimosi į Amerikos lietuvius egzempliorių ir V. Karčiausko sukurta nerūdijančio plieno kapsulė. Parodai jį paskolino Vytautas ir Eugenija Karčiauskai, kurie anuomet ir buvo „Vandens pašto“ (raštų kapsulėse plukdymo į JAV) idėjos autoriais. Trys tokios kapsulės su sąjūdininkų kreipimusi, užlietos vašku 1989 m. buvo slapta išplukdytos jachtomis „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ per Atlantą. Dvi miniatiūrinės iškeliavo kontrabandiniu keliu: viena taip pat buvo plukdoma paslėpta, kita slaptai skraidinama. Tais laikais Sovietų sąjungos sienos buvo griežtai saugomos. Tokiais būdais apsidrausta, jeigu iš buriuotojų kapsules tarybiniai pasieniečiai atimtų. Dar viena kapsulė su raštu ir sąjūdininkų parašais, kuri ir pristatoma parodoje, buvo paslėpta Klaipėdos senojo Balandžių pašto seife. Ji čia liko tam atvejui, jeigu iškeliavę raštai nepasiektų Amerikos arba sąjūdininkai būtų suimti, tada istorijai liktų bent jų vardai. Įdomus faktas, kad lėktuvu skraidinta miniatiūrinė kapsulė Ameriką pasiekė pirmoji. Joje saugotas kreipimosi tekstas buvo išspausdintas išeivijos spaudoje. Sėkmingai JAV lietuvius pasiekė ir kitos trys kapsulės. Viena iš jų buvo įteikta tuometiniam JAV gamtosaugos pareigūnui Valdui Adamkui, už kelerių metų tapusiam Lietuvos prezidentu. Klaipėdiečių Amerikos lietuviams siųsta žinia neabejotinai atliko svarbų vaidmenį tautos laisvės siekime.

Greitkelyje Vilnius–Klaipėda mašinų kolonos vyksta į ekologinę–politinę akciją „Apjuoskime Baltiją rankomis“, 1988 m. / B. Aleknavičiaus nuotr.

Parodoje pristatomi ir kiti autentiški anuometinių įvykių liudininkai: fotomenininko Bernardo Aleknavičiaus fotografijos, su jachtomis „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ (į JAV plukdžiusiomis kapsules su raštais) kartu keliavę vokai, kurie buvo antspauduojami kiekviename uoste, pirmuosiuose mitinguose ir kituose renginiuose sąjūdininkų naudoti tvarkdarių raiščiai, pasiūti Sąjūdį palaikančių klaipėdiečių namuose. Taip pat – Sąjūdžio veiklą Klaipėdoje pradėjusių asmenų parašai, kreipimaisi ir gyventojų parašų rinkimo lapai dėl istorinių gatvių pavadinimų atstatymo, kiti svarbūs dokumentai. Čia eksponuojami ir V. Karčiausko meno kūriniai, keliavę iš vieno posėdžio į kitą ir taip tapę Klaipėdos Sąjūdžio veiklos simboliais.

Visuotinė klaipėdiečių apklausa dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, 1991 m. vasario 9 d. / B. Aleknavičiaus nuotr.

Sąjūdis – unikalus Lietuvos istorijos lūžio momentas, ne tik suteikęs viltį ir tikėjimą, bet ir drąsą kovoti, priešintis ir pagaliau atgauti tai, kas visada lietuvių tautai priklausė – jos laisvę. Po daugybės metų okupacijos, drąsių ir veiklių žmonių iniciatyva žingsnis po žingsnio tautos siekiai ir svajonės tapo realybe. Tai, kas lig tol atrodė neįmanoma, – atkurti savo valstybės nepriklausomybę, susitelkus, nuoširdžiai dirbant ir pasitikint vieniems kitais, per kelerius metus buvo pasiekta. Vienijantis laisvės troškimas, kurį mums teko anuomet išgyventi, net ir praėjus trisdešimčiai metų kelia jaudulį ir pačius šviesiausius prisiminimus. Tada tikėjome labai stipriai ir tas tikėjimas suteikė jėgų, ryžto po daugybės metų okupacijos sukilti ir pasipriešinti. Ilgus metus vykęs nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimas (sovietizavimas), pasitelkiant pačias drastiškiausias teroro formas – masinius tautiečių trėmimus ir įkalinimus – neįbaugino ir nesustabdė, tik užgrūdino ir sustiprino norą tapti nepriklausomiems. Sąjūdis šiandieną – laisvės ir nepriklausomybės sinonimas, atmintyje iškylantis tūkstantinių lietuvių minių, susikibusių rankų grandinių, liepsnojančių laužų, besišypsančių veidų ir ryžtingų žvilgsnių paveikslais. Ir – Lietuvos trispalvė, akinamai nušvitusi pilkame sovietiniame gyvenime ir likusi plazdėti mums amžiams. Tai – laikas, kuris palietė kiekvieną, anuomet gyvenusį ir dirbusį, kūrusį šeimą, auginusį vaikus. Taip pat ir tuos, kurie tuo metu gimė, augo ir brendo skirtingų politinių sistemų sandūroje. Kiekvieno iš mūsų santykis su šiuo istorijos tarpsniu gali būti kitoks, kitoks jis ir mūsų vaikų, gimusių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau viena lieka nepajudinama – nei tada, nei dabar niekas nesuabejoja Lietuvos Nepriklausomybės būtinybe, laisve, kuri suteikė galimybę kvėpuoti pilna krūtine.

Taikios politinės demonstracijos „Baltijos kelias“ dalyviai prie Latvijos sienos, 1989 m. / B. Aleknavičiaus nuotr.

Parodą parengė Eglė Budrytė ir Danguolė Ruškienė, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyrius.

Bibliotekos lauko skaityklos lankytojai dvi vasaras džiaugėsi jūra ir saule Melnragės paplūdimyje, o šiemet skaitykla įsikurs miestiečių pamėgtoje aktyvaus laisvalaikio zonoje – Klaipėdos poilsio parke (Herkaus Manto g. 81).

Lauko skaitykloje bus galimybė skaityti knygas patraukliai įkurtose vietose arba pasiskolinti leidinius į namus (reikės turėti skaitytojo pažymėjimą, o jo neturintiems bus galimybė tokį įsigyti). Čia taip pat lauks įvairūs stalo žaidimai ir bibliotekos sukurti elektroniniai produktai – jaunųjų lankytojų ypač mėgstami žaidimai „Žaliapėdis“, „Knygosūkis“ ir kiti. Bibliotekos edukatoriai ir Visuomenės sveikatos biuro specialistai parengė veiklų programą jaunimui ir šeimoms su mažais vaikais. Jų metu kvies skaitytojus judėti, muzikuoti, pamankštinti smegenis ir pasitikrinti reakciją.

„Įkurdami Vasaros lauko skaityklą netradicinėje miesto erdvėje, puoselėsime bendruomeniškumą su miesto gyventojais, užmegsime ryšius su socialiai pažeidžiamomis grupėmis, suteiksime vartotojams saviraiškos priemonių ir galimybių bei patenkinsime gyventojų kultūrinius ir socialinius poreikius. Kartu populiarinsime skaitymą, skatinsime susidraugauti su spausdintomis knygomis, o rudenį naujus skaitytojus, tikimės, sutiksime ir bibliotekoje“, – teigė projekto koordinatorė Daiva Stasaitienė.

Vasaros lauko skaitykla Klaipėdos poilsio parke bus atidaryta liepos 7 d. 11 val. ir veiks iki rugpjūčio 21 d. Ji bus atvira darbo dienomis esant geram orui nuo 11 iki 17 val. Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos režimo vienu metu skaitykloje galės būti ne daugiau kaip penki lankytojai.

Biblioteka lauks klaipėdiečių Vasaros lauko skaitykloje, kur bus galima smagiai praleisti laiką ir pasisemti geros nuotaikos. Apsilankymų metu skaitytojai kviečiami fotografuotis ir kelti savo nuotraukas į „Facebook“ naudojant grotažymę #skaitaulauke.

Skaityklos veiklų programa

Liepos 8 d. 11–12 val. – nuotaikingas pasivažinėjimas su „Trikke“ paspirtukais.

Liepos 9 d. 15 val. – knygelių įrišimo dirbtuvės.

Liepos 15 d. 11–12 val. – muzikiniai žaidimai su parašiutu.

Liepos 16 d. 15 val. – knygų skirtukų gamyba.

Liepos 21 d. 14–15.30 val. – loginiai žaidimai ir raidžių dėlionės.

Liepos 23 d. 15 val. – asmeninių antspaudų kūrimas.

Liepos 29 d. 11–12 val. – joga zoo vaikams.

Rugpjūčio 4, 11, 18 d. 14–15.30 val. – loginiai žaidimai ir raidžių dėlionės.

Vakarą bibliotekos kiemelyje (Herkaus Manto g. 25) 19 val. pradės muzikuojantys ir improvizuojantys Jonas Baltokas ir „JieDu“ – Vilija ir Ramūnas Šepučiai.

Po koncerto 21.30 val. publikos lauks legendinis režisieriaus Ettore Scola filmas „Balius“ (Italija, Prancūzija, Alžyras, 1983 m., 110 min.).

Ši kino drama unikali tuo, kad jos metu herojai neištaria nė frazės. Filme karaliauja vien muzika ir šokis. Veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, vienoje šokių salėje. Ten penkis dešimtmečius, pradedant 1920-aisiais, renkasi tie patys vyrai ir moterys, norėdami vienintelio dalyko – pašokti. Istoriniai įvykiai, mados, asmeninės dramos – visi laiko ženklai matomi susirinkusiųjų veiduose, tarpusavio santykiuose, besikeičiančioje aprangoje, muzikoje. Vaidina aktoriai Etienne Guichard, Regis Bouquet, Francesco De Rosa, Liliane Delval ir kiti.

Filmas „Balius“ pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Jo režisierius E.Scola (1931–2016) – žinomas italų kino kūrėjas, scenaristas, prodiuseris. Parašė 90 kino scenarijų, režisavo 39 filmus, už kuriuos gavo daug prestižinių apdovanojimų.

Filmo muzikos autorius – Vladimiras Cosma – garsus kino kompozitorius, parašęs muziką daugeliui garsių prancūzų filmų, sukūręs daugiau nei 200 garso takelių.

Įėjimas į renginį – nemokamas. Publikai rekomenduojama laikytis asmens saugos reikalavimų – dėvėti apsaugines kaukes ar kitas apsaugines veido priemones, paisyti saugaus fizinio atstumo.

Kino klubą „8½“ iš dalies remia Klaipėdos miesto savivaldybė.