Prieš pat Naujuosius metus vedėją Iloną Juciūtę aplankiusi I. Balsytė, kaip įprasta laidos „Virtuvės istorijos“ svečiams šeštadienį 10 val. per TV3, atskleis savo TOP 3 nepakeičiamus ingredientus. Juos sužinojusi, I. Juciūtė turės iš jų sukurti patiekalą ir pagaminti jį kartu su laidos viešnia.

Kaip paaiškės laidoje, I. Balsytė neįsivaizduoja savo gyvenimo be bulvių, midijų ir kivių. Sugalvoti patiekalą, kuriame derėtų šie visi produktai, I. Juciūtei bus tikrai nelengva užduotis. Galiausiai jai vis tiek kils puiki mintis – iš visų aktorės nurodytų ingredientų pagaminti gardžias, tiek vakarienei, tiek ir pietums tinkančias salotas su jūros gėrybėmis ir kiviais.

Kol moterys gamins, Ilona papasakos ir apie savo virtuvės ypatumus, o taip pat atskleis savo mylimiausių ingredientų istorijas. Štai kivius ji pasakos dievinanti jau daugiau nei 30 metų.

„Su kiviais susipažinau 1989 metais – savo pirmose gastrolėse po Ameriką. Žinoma, ten teko paragauti ne tik šių vaisių, bet ir daugelio kitų dalykų. Kadangi sovietmečiu nuo visko buvome ganėtinai izoliuoti, kivių nebuvau nei mačiusi, nei ragavusi. Visiškai neįsivaizdavau, koks galėtų būti jų skonis. Tačiau, kai šio vaisiaus paragavau pirmą kartą, buvau labai maloniai nustebinta. Buvo beprotiškai skanu“, – ryškiais prisiminimais dalinsis žinoma aktorė.

Tiesa, tarp mėgstamiausių I. Balsytės ingredientų rastume ir lietuvių pamėgtas bulves. Ir nors jos aktorės gyvenime atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, bulvės iki pat šių dienų išlaiko savo nepakeičiamą vietą.

„Nuo pat gimimo iki dabar negaliu vartoti pieno produktų – visiškai jų netoleruoju. Mama pasakojo, kad kai gimiau, buvo labai sudėtingas laikotarpis – ji negalėjo man duoti pieno, todėl iš manęs tebuvo likę tik kauliukai ir skūrytė. Vis dėlto, mano močiutė žinojo, kaip nuraminti mamą. Ji pasakė, kad viskas bus gerai – užaugins mane ant bulvių. Ir, ką jūs sau manote? Dar būdama kūdikiu, aš valgiau bulvių tyrę. Pagrindinis mano maistas, su kuriuo užaugau, buvo būtent bulvės“, – dalinsis I. Balsytė.

Aktorė atskleis ir tai, kokie valgymo įpročiai jos šeimoje vyrauja dabar. „Pagrindinis valgytojas mano šeimoje yra mano paauglys sūnus. Jam kiekvieną dieną į mokyklą gaminu pietus. Dažnai taikausi prie jo norų ir poreikių, tačiau rytais galiu pasilepinti ir pati – turiu puikų vyrą, kuris man kavą atneša tiesiai į lovą. Žinoma, prieš kavos puodelį suvalgau jogurtą arba kriaušę, o po to ateina jau ir vėlyvų pusryčių eilė“, – savo mitybos įpročiais dalinsis moteris.

Kad Ilona puikiai gamina, taps aišku nuo pat pirmų laidos minučių. I. Balsytė laidoje pasidalins mintimis apie kulinariją bei neslėps, kad gaminti jai yra vienas malonumas.

„Labai smagu, kai žmonės supranta, jog kulinarija yra menas. Daugelis manęs klausia, ar nepavargstu po darbų dar gaminti ir savo šeimai? Tačiau man tai yra visiškas atsipalaidavimas, puikus savęs išreiškimo būdas. Man patinka kurti ir žinoti, ką valgo mano šeima, todėl maisto gaminimą laikau tikru menu“, – mintimis dalinsis I. Balsytė.

O kol moterys gamins salotas, kepsninių virtuozas Robertas Svetlauskas paruoš taip pat skanų ir sotų patiekalą – ėrienos nugarinę, kurią pagardins išskirtiniu mėtų pesto.

V. Radvilė – dainų autorė ir atlikėja, su daina keliaujanti per gyvenimą. Iš Rokiškio kilusi kūrėja puikiai pažįstama tarp dainuojamosios poezijos klausytojų. Šių metų pavasarį ji pristatė naujausią, jau trečiąjį savo albumą – „Ilgesys“. Savo dainose Vilija apdainuoja tai, kas tikra, kas atveria duris į laisvę, sielos gilumą. Apie laiką ir jo svorį, atvertas duris gyvenimui. Visas dainas jungia ilgesio temos. Gitara sau pritarianti atlikėja pasirodys su violončelininke Kornelija Petkute.

V. Bičkutė-Valiukienė – Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorė, sukūrusi virš pusšimčio vaidmenų spektakliuose, filmuose ir TV serialuose. Valda yra įkūrusi „Lumo studiją“, inicijuoja spektaklius, poezijos vakarus ir kitus kūrybinius projektus. Kaip pati prisipažįsta, yra „ištekėjusi už poezijos“. „Žodžio grožis yra savaiminis, nesunaikinamas. Poetas jau parašė tuos žodžius. Kad ir kaip juos tarsi, jų prasmė liks gryna“, – svarstė aktorė. „Poezijoje netgi yra pagalba – jos ritmas, muzika“. Renginyje Valda skaitys išskirtinai lietuvių moterų poeziją.

„Keistuolių“ teatro ir televizijos filmų aktorė I. Balsytė visuomet žavi savo artistiškumu, profesionalumu ir betarpiškumu. Kartu į sceną žengsianti su gitaros virtuozu Martynu Kuliavu, Ilona atsiskleis ne tik kaip persikūnijančių personažų autorė, bet ir puiki dainininkė. Pasirodymo metu skambės dainos iš koncertinės programos „Tavo lange – svajonių gatvės“. Tai istorija apie vienišą muzikantą, kurio gyvenimas pilnas visko – svajonių idėjų, nuotykių ir... moterų. Šio teatralizuoto pasirodymo metu žiūrovai tampa į svečius užsukusiais artimaisiais, su kuriais Ilona ir Martynas nebijo dalintis savo paprastumu, sukurtų namų jaukumu, ir, žinoma, kūryba. Žiūrovui atrodo, tarsi jis esąs svečiuose pas gerus ir artimus draugus, iš kurių nesinori išeiti...

Koncerte pasirodys 2-ojo šalies jaunimo dainuojamosios poezijos konkurso „Žemės ir pavasariai“ nugalėtoja, dainų autorė ir atlikėja E. Dubauskaitė, kurios balsas ir atlikimo maniera daug kam taps netikėtu atradimu.

I. Balsytė kalba paprastai – nieko jau nestebina, kad gruodis daugeliui žmonių, o ypač pramogų pasaulio atstovams, yra tikras darbymetis. Neretai nespėjama nei kokybiškai išsimiegoti, nei laiku pavalgyti.

Tokia šventinė skuba, anot aktorės, be abejonės tampa iššūkis imunitetui bei ligų priežastis.

„Ir vis dėlto – jau daugybę metų gruodį nesergu. Negalavimai prasideda tuomet, kai teatras išeina atostogų – sausio pradžioje. Na, tikiuosi, kad 2022-ieji taps išimtis, nes poilsis dėl planuojamo „keistuolių“ jubiliejaus bus trumpesnis. Kai viską įvertini, supranti, kad mano ligų prevencija yra darbas“, – nuotaikingai patikino I. Balsytė.

Naujųjų išvakares ji, kaip ir kasmet, sutiks scenoje. Draugai, vėliau kartu deginsiantys šaltas ugneles bei besimėgausiantys fejerverkais, stebės spektaklį.

„Metų sandūra man yra bičiulių šventė, o Kalėdos – artimųjų“, – sakė I. Balsytė.

30 metų Ievos, 26 metų Saulės ir keturiolikos metų Martyno mama patikino, jog šįmet šeimyna šventė kiek kitaip, nes dar pernai jaunėlis pareiškė nebetikintis Kalėdų seneliu. Kai vaikai buvo maži, aktorė su vyru gruodžio pradžioje iškilmingai iškabindavo pačios pagamintas kojines, į kurias nykštukai kasdien įdėdavo smulkių, bet mielų dovanėlių.

„Dabar savo atributus slepiame ir tradiciją atkursime, kai namuose bėgios anūkai“, – neabejojo pašnekovė.

Penktoji Keistuolių teatro dienos kūrybiškumo stovykla žada būti kitokia, nei įprasta – šiais metais 8-15 metų stovyklautojai ypatingą dėmesį skirs teatro ir knygos draugystei.

Viena iš teatro įkūrėjų, aktorė Ilona Balsytė sako, jog karantinas Keistuolių teatrą palietė ypač stipriai. Pandemija pristabdė visu pajėgumu vykusius remonto darbus Spaudos rūmuose įsikūrusiose teatro patalpose, o atšauktos gastrolės atėmė vienintelę galimybę išlaikyti gyvą ryšį su žiūrovais. Keistuolių teatrui dabartinis laikotarpis ypač sudėtingas ne tik dėl kūrybinių prastovų, bet ir dėl finansinių sunkumų. „Mes – vienas iš pirmųjų teatrų, įsikūrusių dar iki Nepriklausomybės ir išgyvenusių visus trisdešimt metų. Buvo ir daugiau po mūsų susikūrusių teatro organizacijų, bet daugelis jų neišliko, nes teatrui išgyventi be finansavimo yra labai sudėtinga. Mums pavyko, nes labai daug ir entuziastingai dirbome, ieškojome įvairių būdų, kad komerciniai mūsų projektai išlaikytų kitokį meninį turinį. Visuomet laviravome ir gyvenome ant ribos, tai buvo sudėtinga, bet mums pavyko išgyventi. Tuo tarpu dabartinė situacija kirto smarkiai ir dar nežinome, kaip viskas baigsis“, – prisipažįsta I. Balsytė.

Vis dėlto keistuoliai nepasiduoda niūrioms nuotaikoms ir ieško būdų, kaip greičiau susitikti su jų pasiilgusiais žiūrovais. Karantino metu kūrėjai, kaip ir daugelis kitų, pradėjo aktyviai kurti internetinį turinį – I. Balsytė juokauja, jog tik užklupusi pandemija tapo postūmiu skaitmenizuoti savo veiklas, nes anksčiau tam vis pritrūkdavo laiko ar entuziazmo. Anot aktorės, visa komanda yra labai užsidegusi kurti turinį virtualioje erdvėje tam, kad nesustotų kūrybinė veikla – visai netrukus turėtų pasirodyti naujas Keistuolių teatro edukacinių laidų projektas. „Mūsų pajėgos yra didelės ir labai įvairios – vieni iš mūsų labiau orientuojasi į muzikinę dalį, kiti – į judesį, dar kiti turi visai išprotėjusių kūrybinių minčių. Planuojame labai platų veiklos spektrą internetinėje erdvėje“, – pasakoja I. Balsytė bei priduria, jog teatro kūrybinės pajėgos virtualiai reikšis ir toliau, net pradėjus rodyti spektaklius.

Šiuo metu laukiamiausias vasaros įvykis – Keistuolių teatro dienos kūrybiškumo stovykla, į kurią jau dabar aktyviai registruojasi stovyklautojai. Gamtos apsuptyje Skirgiškėse įvyksianti penkių dienų trukmės stovykla šiemet vaikus pasitiks gerokai pasikeitusi. „Praėjus keturioms labai sėkmingoms vasaroms su stovykla šiemet gimė idėja, jog reikia pakeisti jos turinį ir ieškoti naujų formų, kadangi nemažai vaikų čia sugrįžta kasmet – norėjosi juos nustebinti. Pasirinkome naują temą apie knygą – stovyklos veiklomis tikimės suteikti vaikams galimybę labiau susidraugauti su literatūra“, – planais dalinasi I. Balsytė.

Kadangi karantino metu dėl nuotolinio ugdymosi vaikai buvo panirę į virtualią erdvę, Keistuolių teatro komanda tikisi juos atitraukti nuo ekranų ne tik aktyviomis veiklomis gamtoje, bet ir iš naujo sužadinti meilę knygai. Drauge su kitais kūrėjais stovyklos užsiėmimus planuojanti, ilgametę pedagoginę patirtį turinti I. Balsytė pasakoja, jog šiemet dienos kūrybiškumo stovyklos dalyviai turės galimybę per žaidimą ir improvizaciją kurti sąsajas tarp knygos ir teatro, iliustruoti, vaidinti siužetus, susipažinti su kūrinio adaptavimu scenai. „Labai smagu, kad pavyks įgyvendinti idėjas, kuriomis gyvename nuo pat metų pradžios – kaip žaisti su knyga, kaip vaikus sudominti literatūra ir leisti jiems patirti, jog tai nėra tiesiog nuobodus dalykas, kurį privalu perskaityti. Ši stovykla neabejotinai bus kitokia, nei ankstesnės“, – žada teatro kūrėja. Liepos mėnesį vyksiančioje stovykloje vaikai susipažins ne tik su Keistuolių teatro komanda, bet ir su kitų sričių profesionalais – knygų autoriais, iliustratoriais, scenaristais.

Didžiąją dalį gyvenimo darbui su vaikais paskyrusiai I. Balsytei knygų tema – ypatingai artima: menininkė ir pedagogė prisimena vaikystėje kasdien perskaitydavusi po knygą, o aktyvia skaitytoja išliko iki šiol. Šių metų stovyklos pavadinime „Pati labiausia“ užkoduotas kvietimas vaikams į stovyklą atsivežti savo mėgstamiausią knygą, pagal kurią jie galėtų kurti ir improvizuoti. Paklausta, kokia vaikystės knyga jai pačiai buvo pati mylimiausia, I. Balsytė sako tokių turėjusi begalę ir skaičiusi įvairią literatūrą – nuo nuotykių knygų iki enciklopedijų, – tačiau visuomet ypatingą meilę jautusi gamtai ir knygoms apie ją. „Mėgstamų knygų turiu daug, tačiau vieną knygą skaičiau virš dvidešimties kartų – tai buvo Džojos Adamson knyga „Gimusi laisva“. Rašytoja pati laisvėje augino liūtus, ir paskutinius kartus skaitydama šią jos knygą skaitydavau tik iki tos vietos, kur žūsta jos mylimiausia liūtė – taip stipriai ta knyga mane veikė“, – prisimena pašnekovė. Ji tikisi, jog dienos kūrybiškumo stovykloje sudalyvavę vaikai taip pat atras sau ypatingas knygas ir iš naujo patirs skaitymo džiaugsmą.

– Norėčiau mūsų pokalbį pradėti nuo tokios įdomios minties. Viename interviu sakėte, kad vaikystėje per parą perskaitydavote vieną grožinės literatūros kūrinį. Ar tai tiesa?

– Tikrai taip, tiesa.

– Kokie būdavo tie kūriniai?

– Skaičiau viską. Tiesą sakant, mano tėtis irgi labai anksti pradėjo skaityti. Sakė, kai jam buvo penkeri, jo močiutė beveik nebematė, todėl jis jai skaitydavo ne tik laikraščius, bet ir labai rimtas knygas. [...] Turbūt ir manyje jis išugdė tą norą skaityti ir rinkti knygas.

Ne tiek daug knygų mūsų laikais buvo galima nusipirkti, ne tiek daug jų išversdavo, išleisdavo lietuvių kalba. Be abejo, tėtis versdavo mane skaityti rusų autorius rusų kalba, nes mes mokėmės rusų kalbą ir ją gana gerai mokėjome. Tikrai nemažai rusų autorių perskaičiau būtent rusų kalba. Netgi kai kuriuos tokius autorius, kaip Jacką Londoną, skaičiau rusų kalba, nes lietuvių kalba net nebuvo išversta. Taigi būdama jau trečioje ar ketvirtoje klasėje skaičiau J. Londoną ir daug kitų knygų.

– Šiandien tėvai vaikams neretai sako – pasistenk perskaityti tiek ir tiek puslapių. Kas jus paskatino tomis knygomis tiek domėtis? Ar buvo tokios prievartos?

– Išvis tokios prievartos skaityti kažkiek puslapių nebuvo. Man drausdavo skaityti, nes sakydavo, kad aš sugadinsiu akis. Kas perskaitytum visą knygą, kurią pradėjai, neužtekdavo tos dienos. Reikėdavo ir į muzikos mokyklą nueiti, ir dar kažkokius darbus atlikti. Buvau netgi išmokusi siurbti su knyga rankoje. Net prie pianino atsisėdavau mokytis groti (ypač tų kūrinių, kuriuos mokėjau mintinai) pasistačiusi vietoje natų knygą. Groju, mama įeina į kambarį, aš iš karto natas uždedu, nes mamai pasirodys, kad jokio čia mano muzikinio lavinimosi nėra, jeigu aš, skaitydama knygą, groju neaišku ką.

– Jeigu pabandytume gana abstrakčiai aptarti tą skaitymo naudą žmogui, kaip jūs pati manote, kuo skaitymas jus pakeitė ir dėl ko jūs esate dėkinga sau ar tėčiui?

– Kaip sakiau, tėtis anksti pradėjo skaityti. Jis mane paskatino. Būdama penkerių metų jau mokėjau skaityti ir rašyti. Žinoma, tai buvo sudėtinga, bet jau taip anksti pradėjau skaityti knygas. Jos mane labai įtraukė. Mes neturėjome nei kompiuterinių žaidimų, nei daug animacinių filmų.

Mane traukė tas fantazijų, pasakų pasaulis. Perskaičius knygą, tada knyga niekada nesibaigdavo. Užvertus knygą ji toliau tęsdavosi manyje. Mama liepdavo nueiti į parduotuvę. Tai man labai patikdavo. Aš uždarydavau namų duris, išeidavau į gatvę ir mane kojos nešdavo. Dažniausiai nunešdavo prie tos parduotuvės, kurios reikia, žinoma, yra nuvedę ir kitur. Tada nubusdavau kažkur kitur.

Taip, yra labai daug dalykų, ką tau įdiegia tėvai, ką sukuria mokykla, bet knygos – dar viena didžiulė atsvara.

Nepamatydavau žmonių. Jie sakydavo, kad nesisveikinu, kad esu labai išdidi, bet aš tiesiog nieko nematydavau. Pratęsdavau tų herojų istorijas, jų gyvenimus, kažkokius įvykius. Dažnai man būdavo gaila, kad knyga pasibaigė. Aš taip įsitraukdavau į tas knygas.

Manau, kad tai labai išlavino mano kūrybingumą, gebėjimą kurti teatre, pasaulio suvokimą, vertybių sistemą. Taip, yra labai daug dalykų, ką tau įdiegia tėvai, ką sukuria mokykla, bet knygos – dar viena didžiulė atsvara. Jeigu neturėtum geros mokyklos ar namuose būtų sudėtinga situacija, knygos gali labai daug ką pakeisti ir padėti susivokti gyvenime, kas tai yra.

Galiu vertinti studentus. Buvo laikas, kai studentai visai nebeskaitė. Atsirado naujos technologijos, buvo transliuojama labai daug televizijos programų ir vaikai nebeskaitė knygų. Galbūt ir jų tėvai kažkaip nepasistengė jų priversti, nors žodis priversti netinkamas. Reikėtų sakyti paskatinti, pakviesti skaityti tas knygas.

Kalbant su tokiu paaugliu, su jaunuoliu, kuris nėra skaitęs knygų, nori ar nenori, susiduri su kažkokiu nesusivokimu kai kuriuose klausimuose, akiratis susiaurėja.

– Kaip pasireiškia tas neskaitymas? Kaip, bendraudama su galite pasakyti – matosi, kad šiam žmogui knygos nėra mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas?

– Na, visų pirma tai parodo begalė gramatikos klaidų. Begalė. Esu įsitikinusi, kad nedariau gramatikos klaidų mokykloje vien tik dėl to, kad skaičiau knygas. Niekada nesimokiau, nei kaip rašyti, nei ką rašyti. Akys užfiksuoja, kaip rašoma knygose. Tu negali parašyti žodžio, pavyzdžiui, „išlįsk“ su „y“, jei ten yra nosinė. Tiesiog tai pamatai daug kartu gyvenime, skaitydamas knygas.

[...] Žinoma, įtakos dar turi tas laikotarpis, kai mūsų telefonai ar kompiuteriai neturėjo lietuviško raidyno. Buvo toks laikas, kai visi pradėjo rašyti „zinutes“. Visose „zinutese“ visos lietuviškos raidės prapuolė. Tai turbūt irgi turėjo įtakos rašybai. Bet, jeigu tie žmonės būtų skaitę knygas, tai, manau, nebūtų tiek klaidų pridarę savo darbuose, kiek man yra tekę matyti.

– O kas dar parodo, kad žmogus neskaito knygų?

– Pasakysiu vieną tokį juokingą pavyzdį, kuris man išliko. Tai vyko seniau, kai statėme vieną spektaklį. Andrius Kaniava sugalvojo tokį juoką, sugretinimą – pavadinsiu tave Penktadieniu. Žinome, kad buvo Robinzas Kruzas, kuris turėjo draugą Penktadienį.

Staiga man vienas jaunas studentas aktorius sako – kodėl Penktadienis, kodėl ne Ketvirtadienis? Sakau – dėl to, kad taip yra knygoje. Jis nustebęs klausia – kokioje knygoje. Sakau – kaip tai, kokioje knygoje?

Man atrodė – kaip galima nežinoti Robinzono Kruzo? Kaip galima nežinoti, kad knygoje toks personažas? Atrodo, neįmanoma nežinoti. Jis nežinojo, nieko tokio nebuvo girdėjęs. Pasirodo, išvis tų knygų ne per daugiausiai buvo skaitęs. Dar buvo viena studentė, kuri pasakė – kam skaityti, juk tai neįdomu. Tai buvo pasakyta ne dėl kažkokių konkrečių knygų.

Manau, kad tie, kurie skaito knygas, labai greitai identifikuoja žmones, kurie nėra apsiskaitę. Netgi gali atpažinti žmogų, kuris skaito, sakysime, gilesnius kūrinius, filosofų kūrinius, daugiau domisi literatūra, ne tik pramogine ir nuotykių. Net tai mes galime atskirti bendraudami. Kurie skaito, tie tai tikrai žino.

– Galbūt šios kartos žmonės nežino, kas tas Penktadienis Robinzonui Kruzui buvo, bet gal žino tūkstantį dalykų, apie kuriuos vyresnioji karta niekada nėra girdėjusi?

– Žinoma, galima neskaityti tų senų knygų, kurios parašytos prieš 50, 100 ar dar daugiau metų. Ne apie tai kalba. Yra žmonių, kurie neskaito, todėl nėra skaitę ir Hario Poterio. Neperskaičiau viso Hario Poterio. Truputį paskaičiau. Man buvo įdomu, ką skaito mano dukros.

Žinoma, vaikai kitokie. Kitokie jų pomėgiai ir kitokie požiūriai. Teatre juokavau – įsivaizduokite, jeigu dabartiniam vaikui suvaidintume mūsų patį pirmą „Keistuolių teatro“ spektaklį „Kitą kartą“. Aš tikra, kad jie neišsėdėtų, nes jau man, pasiklausius tos muzikos, ji atrodo tokia lėta. Visai kitas gyvenimo tempas šiandien yra. Mes buvome lėtesni, gyvenimas buvo lėtesnis, todėl ir spektakliai buvo lėtesni. Tikrai viskas keičiasi.

Kai pasižiūriu, kiek žmonių ateina į Knygų mugę, aš esu tikra, kad jie neateina tik dėl to, kad nupirktų dovaną kažkam kitam arba snobiškai prisidėtų į lentyną knygų ir jų neskaitytų. Esu tikra, kad didžioji dalis tų žmonių tikrai skaito knygas. Tai mane labai žavi.

Galiu pasakyti pagal savo patirtį – mano dukros tikrai skaito, daug skaito ir mėgsta tai daryti. Tuo labai džiaugiuosi. Bet, kai mano Martynui jau atėjo laikas skaityti, didelės iniciatyvos jis nerodė. [...] Kiek kviečiau, jis nelabai pasirašė. Tada pagalvojau, kad turiu surasti jam knygą, kuri jį įtrauktų, kad jis suprastų, jog skaityti knygas yra nepaprastai įdomu. Suradau tokią knygą.

– Kokia tai knyga?

– „Nevykėlio dienoraštis“. Jis perskaitė visas dešimt dalių, tai padarė labai greitai. [...] Jis ne tik perskaitė tas visas knygas, jis po to pradėjo skaityti ir kitas knygas, tada dar kartelį grįžo ir perskaitė tas, kurios buvo įdomesnės. Skaitymas tapo pomėgiu, ne mažesniu, nei pažaisti su planšetiniu kompiuteriu. Aš džiaugiuosi, kai jis ryte sako – prieš mokyklą dar paskaičiau knygą. Nereikia jam sakyti – gal tu paskaityk.

– Užčiuopėte labai įdomią problemą – tikriausiai nėra žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Yra tik tie žmonės, kurie dar neatrado tos knygos, kuri jiems patiktų. Labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie sako – labai mėgstu skaityti, labai noriu skaityti, bet, ką beatsiverčiu, vis kažkaip lėkšta, vis kažkaip nepatinka. Koks būtų jūsų patarimas – kaip apčiuopti tą knygą, kaip ją atrasti? Eiti visas, skaityti anotacijas, recenzijas, atsiliepimus, eiti į Knygų mugę? Ką daryti?

– Šiandien yra labai nemažai knygų. Pusės iš tų, kurias atsiverčiu, nes neskaityčiau. Tikrai skaitau anotacijas, tikrai klausiu knygynų darbuotojų, apie ką knyga ir ar patiko. Dažniausiai knygynuose dirba moterys, vyrai, kurie mėgsta skaityti. Jie turi tikrai gerą supratimą apie tas knygas.

Jeigu žmogui galbūt vis pasitaiko knyga, kuri neįtraukia, jam neįdomi, tai tikrai gali jį atpurtyti nuo skaitymo. Prisipažinsiu, kai skaičiau „Karą ir taiką“ rusų kalba (ten tikrai buvo labai daug aprašymų apie mūšius), išmokau skaityti visą puslapį iš karto. Tiesiog permesdavau visą puslapį akimis, priimdavau visą informaciją, ją suvokdavau, bet į tokias vietas per daug nesigilindavau. Tai man nebuvo taip įdomu. Man buvo įdomiau ta meilės istorija. Kai vėl prieidavau prie meilės istorijos, truputį lėčiau skaitydavau, kad įsijausčiau ir įsigyvenčiau.

Taip, yra tų knygų, kurios ne taip įtraukia ir ne taip sudomina. Yra buvę ir taip – atsiverčiu knygą, pradedu skaityti (ypač tai būdinga senesniems kūriniams), perskaitau pusę knygos ir tada pasidaro įdomu. Nepaminėsiu tiksliai, bet mano gyvenime buvo ne viena tokia knyga.

Skaitydama naujų autorius kūrinius, jeigu matau, kad neįtraukia, padedu į šoną kitiems laikams, kaip sakau. Kai būsiu pensijoje, perskaitysiu tas kitas knygas, kurios dabar ne taip įtraukia. Dabar tikrai neturiu laiko, nes tiesiog norisi trumpam užsimiršti ir paskaityti kažką, kas įtrauktų, būtų įdomu, kas būtų susiję galbūt ir su mano darbais. Sakysime, mane domina ir tokios istorijos knygos, pedagoginiai dalykai. Yra įvairiausių knygų. Yra iš ko rinktis. Nepatiko – imk kitą.

Bene labiausiai apstulbino Saulius Urbonavičius-Samas. Dažniausiai tamsios spalvos švarku ar odine striuke filmavimuose vilkintis grupės BIX lyderis šį kartą atrodė išties neįprastai. Rokeris teisėjo kėdėje sėdėjo pasipuošęs faraono kostiumu. Puikiai nusiteikęs „Lietuvos talentų“ teisėjas pasakojo, kad šį kostiumą išsirinko be D. Ibelhauptaitės palaiminimo. Kuomet Samas lankėsi teatre, režisierė buvo išvykusi į Milaną. „Žinojau, kad mano pasirinkimas pritrenks kolegę“, – juokiasi jis.

Žinau, kad žmonės sakys, jog Ibelhauptaitė išprotėjo, batą ant galvos užsidėjo. Ponai, šis batas ant galvos jau prieš šimtą metų buvo uždėtas, tai istorinė skrybėlė.

Žinomas vyras pasakojo, jog išsirinkti kostiumą buvo itin sunku, mat teatro rūbinėje jų šimtai. „Šou yra šou. Ir jo reikia. Teisėjai nėra mirę, kiekvieną sekmadienį norime surengti nepamirštamą šventę“, – pasakoja teisėjas. Nors atsiranda tokių, kurie stebisi D. Ibelhauptaitės pasirinkimu „Lietuvos talentuose“ pasirodyti pasipuošus teatro kostiumus, S. Urbonavičius-Samas jos sprendimą palaiko. „Mes gatvėje atsisukame į žmogų, kuris atrodo kitaip. Drabužiai visada yra diskusijų objektas. Televizija yra didžiulis teatras. Pirmą kartą aš vilkiu 2000 metų senumo rokerio kostiumą“, – juokėsi BIX lyderis.

D. Ibelhauptaitė „Lietuvos talentuose“ taip pat pasirodė neįprastu kostiumu – jai ant jos galvos puikavosi batas. Jos kostiumas iš operos „Faustas“. Šį kostiumą sukūrė kostiumų dailininkas iš Didžiosios Britanijos Johnas Morellis. I Balsytės ir S. Urbonavičiaus-Samo kostiumus sukūrė garsiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Jie yra iš spektaklio „Užburtoji fleita“.

„Jei pažiūrėsite, kaip Vakaruose vyksta tokios laidos, pasaulinio lygio mados namai kaip „Dior“ „Chanel“ atneša savo darbus teisėjams. Teisėjo kėdėje sėdintys profesionalai neturi atrodyti taip, kaip žiūrovai namie ar biure. Tai yra šou, šventė. Man yra labai malonu, kad šie kostiumai žmonėms patinka, „bohemiečiai“ labai didžiuojasi savo kostiumais. Ši Ilonos suknelė galėtų būti vilkima pas karalienę priėmime. Prie šios suknelės yra rankomis prisiūta 3000 sagų, tai šešių savaičių darbas. Tai aukščiausias lygis. Jūs pažiūrėkite, kokia Ilona gražuolė. Lietuviškoji Claudia Schiffer. Žinau, kad žmonės sakys, jog Ibelhauptaitė išprotėjo, batą ant galvos užsidėjo. Ponai, šis batas ant galvos jau prieš šimtą metų buvo uždėtas, tai istorinė skrybėlė“, – sako D. Ibelhauptaitė.

„Lietuvos talentai“ kiekvieną sekmadienį 19.30 val. per TV3!

Pirmieji į sceną žengė jaunieji rokeriai „Barzdoti vyrai“. Iš Klaipėdos atvykę moksleiviai išjudino visą publiką. „Pasitikėjimas savo jėgomis yra fantastiškas“, – po pasirodymo kalbėjo N. Šulija. „Nepamirškite, kad tai didelis pasirodymas. Jūs turite būti ryškūs, įdomūs“, – sakė D. Ibelhauptaitė. „Barzdoti vyrai“ pelnė tris „taip“.

„Radžjašri Rameš“ akademijos šokėjos scenoje šoko klasikinį indišką šokį. Projekto dalyvės norėjo pasidalinti indiško šokio grožiu su žiūrovais. „Kiekvienas mūsų gestas reiškia skirtingus dalykus“, – sakė šokėjos. „Labai gera žiūrėti į žmones, kurie atsiduoda tokiai nepopsinei veiklai“, – sakė S. Urbonavičius-Samas. Indiškų šokių šokėjos pelnė keturis „taip“.

Robertas ir Donatas yra broliai. Vaikinai scenoje demonstravo ledo ir ugnies šou, kurį sujungė choreografija. „Viskas labai gerai, viskas tiko ir patiko“, – gyrė vaikinus N. Šulija. „Įspūdinga: ir ledas, ir ugnis, ir jūs įspūdingai judate“, – sakė I. Balsytė. Broliai pelnė keturis „taip“.

Šokių studijos „Gamers“ vadovai scenoje atgaivino 90-tųjų dvasią. Be šokių negalintys gyventi kauniečiai sulaukė pagyrų. „Man labai patiko visų vaikinų pasirodymai. Labai profesionaliai darote tai, ką darote. Merginos šiame numeryje atrodė be funkcijos. Jei grįšite, noriu, kad merginos pavarytų. Aš žinau, kad jos gali“, – sakė D. Ibelhauptaitė. Šokėjai pelnė keturis „taip“.

Kirpėjai Linas ir Lina, pasivadinę „Ginger blonde“, scenoje pademonstravo ekstremalius išvaizdos pokyčius. Netikėtas talentas nesužavėjo teisėjų. „Buvo labai nuobodu, nesuprantu, kam rodyti scenoje tai, kaip žmogus pasidaro gražus“, – sakė S. Urbonavičius-Samas. „Grimas ir šukuosenos yra didelis talentas. Nereikėtų užkulisių kelti į sceną, dingsta magija“, – sakė D. Ibelhauptaitė. Kirpėjai sulaukė trijų „ne“.

Flamenko šokių grupė „Solea“ į projektą atvyko iš Vilniaus. Pasirodymui dar neįpusėjus visi teisėjai paspaudė X. „Tai, ką jūs darote, sau daryti yra puiku. O šiai scenai netinka“, – sakė N. Šulija. „Tai buvo blogiau nei vidutiniškai. Tokiai scenai trūksta rimtų repeticijų“, – sakė S. Urbonavičius-Samas. Šokėjos pelnė keturis „ne“.

Aikido Aikikai asociacija „Sūkurys“ scenoje demonstravo merginų šou. „Norime parodyti, kad Lietuvos merginos yra stiprios ir žavios. Ir ne tik grožiu gali pakerėti pasaulį“, – prieš pasirodymą kalbėjo sportininkės. „Man patiko pats pasirodymas, jis ėjo augančia tvarka. Norėjosi dramatiško finalo, bombos“, – sakė D. Ibelhauptaitė. „Sūkurys“ pelnė keturis „taip“!

23 metų Jekaterina šoka pilvo šokius. Merginą žavi šio šokio moteriškumas, aistra. Iš Klaipėdos atvykusi projekto dalyvė scenoje rodė sumodernintą pilvo šokio variantą. „Pilvo šokis todėl ir vadinasi pilvo, nes jame matosi pilvas. Ant jūsų pilvo yra kojinė. Manęs nevilioja“, – sakė D. Ibelhauptaitė. „Mačiau daug pilvo šokių talentų scenoje. Jūs visada šypsojotės, darėte šou. Man patiko“, – sakė S. Urbonavičius-Samas. Šokėja pelnė du „ne“ ir du „taip“. Į kitą etapą Jekaterina nepateko.

Antonas jau dalyvavo „Lietuvos talentuose“ ir užėmė garbingą antrą vietą. Iliuzionisto pademonstruota magija sužavėjo visus teisėjus. „Man labai patiko, buvo įdomu stebėti“, – sakė I. Balsytė. „Ši scena matė daug nevykusių personažų, kurie vadino save mentalistais. Pirmą kartą šioje scenoje matau tikrai fokusininką“, – vaikiną gyrė N. Šulija. Antonas pelnė keturis „taip“.

Studija „Šokių oazė“ šoka įvairių stilių šokius. Tiesa, pasirodymas teisėjų nesužavėjo – nepasibaigus pasirodymui buvo paspausti visi X. „Vidutiniškai... Nėra visai blogai, bet nėra ir gerai“, – sakė N. Šulija. Šokėjai pelnė keturis „ne“.

Valdonė – ryški, drąsi, akiplėšiška mergina. Ji viena iš nedaugelio dalyvių, nepabijojusių scenoje atsikirsti D. Ibelhauptaitei. Raudonplaukė dirba kasininke, o muzika jai padeda numalšinti nervus. „Mes čia susirinkome pasižiūrėti pačių geriausių. Nesuprantu, kodėl žmonės sau tai leidžia...“, – pasirodymą komentavo I. Balsytė. „O kodėl negalima sau to leisti?“ – priešinosi mergina. „Lietuvai tokių akiplėšų kaip jūs tikrai nereikia“, – Valdonės svajonę dainuoti į miltus sumalė D. Ibelhauptaitė. Mergina į kitą etapą nepateko.

37 metų Olga šoka ant stulpo ketverius metus. Moteris neslėpė, jog iš pradžių labai bijojo scenos. Olga nori savo pavyzdžiu įkvėpti kitas moteris. „Jūs mane nustebinote. Tai, ką jūs padarėte, buvo daugiau nei sportas. Tai neatrodė kaip pratimų kombinacija“, – sakė D. Ibelhauptaitė. „Man buvo įdomu, atrodė, kad jūs mėgaujatės tuo“, – sakė I. Balsytė. Olga pelnė keturis „taip“.

Aštuoniolikmetis Kasparas Bujanauskas laisvu nuo pamokų metu žongliruoja. Kasparas gimė Alytuje, cirko artistų šeimoje. D. Ibelhauptaitė taip susižavėjo vaikino talentu, kad paspaudė „auksinį mygtuką“. Kasparas iš karto keliauja į tiesioginius pusfinalius.

„Lietuvos talentai“ – kiekvieną sekmadienį, 19.30 val. per TV3!

Dalyvių pasirodymus kiekvieną sekmadienį vertina keturių Lietuvoje puikiai žinomų žmonių komisija. Tai orų guru Naglis Šulija, grupės BIX lyderis, televizijos laidų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir teatro aktorė Ilona Balsytė. Visi jie sprendžia, kurie dalyviai yra verti keliauti toliau, o kuriems dar reikia pasistengti. Apstulbinti juos tampa vis sunkiau. Tačiau kartais paprastumas nugali viską.

Aštuoniolikmetis K. Bujanauskas laisvu nuo pamokų metu žongliruoja. „Tu manai, kad tai gali būti įdomu visai Lietuvos tautai?“ – išgirdusi Kasparo talentą klaus D. Ibelhauptaitė. Tačiau jau po minutės teatro režisierė plos vaikinui atsistojusi ir negailės gražiausių komplimentų.

Kasparas gimė Alytuje, cirko artistų šeimoje. Vaikino mama – oro gimnastė, o tėtis – fakyras. Mokytis žongliravimo meno Kasparas pradėjo būdamas septynerių. Įdomiausia tai, kad mokytojo jis neturėjo, o sunkiausius triukus išmoko pats. „Žongliruoti pradėjau ne iš karto. Išbandžiau visko po truputį, tačiau teko išsirinkti vieną veiklą. Sustojau ties žongliravimu – man tai labai patiko ir vis dar patinka“, – kalbės „Lietuvos talentų“ dalyvis.

Labiausiai žonglieriui patinka džiuginti žmones ir matyti jų šypsenas. Žiūrovų džiaugsmas vaikinui yra geriausias įvertinimas. Vaikinas atviraus, jog tai, ką išvys TV3 žiūrovai – sunkaus, ne vienerius metus trunkančio darbo vaisius. Kol kas Kasparas mokosi mokykloje ir dėl savo ateities galvos nesuka – vis tiek visas mintis užvaldęs cirkas. Gal vieną dieną vaikinas taps žonglieriumi, kurio vardą žinos visas pasaulis? „Mano didžiausia svajonė yra prasimušti į aukštumas“, – neslėps Kasparas.

„Mes turime talentų“, – po vaikino pasirodymo šauks S. Urbonavičius-Samas. „Komentarai nereikalingi“, – sakys N. Šulija. O štai D. Ibelhauptaitė, sužavėta vaikino talento, neslėps emocijų. „Tai buvo fantastiškas šou“, – sakys režisierė. Ar paspaus D. Ibelhauptaitė Kasparui paskutinį „auksinį mygtuką“? Ar vaikinas pelnys kelialapį į tiesioginius projekto pusfinalius?

„Lietuvos talentai“ – kiekvieną sekmadienį, 19.30 val. per TV3.

Sofija Vasilevskytė į projektą „Lietuvos talentai“ atvyko iš Vilniaus. Devynerių metų mergaitės talentas – neeilinis. Kai kiti tik pradeda mokytis dainuoti, Sofija tą daro jau ketverius metus. Pirmoji mergaitės talentą pastebėjo jos mama. Sofija atkartodavo mamos niūniuojamų lopšinių melodijas. Būdama trejų Sofija buvo tikra animacinių filmukų gerbėja. Juos žiūrėdama mergaitė dainuodavo girdimas daineles.

Iš pradžių į dukters talentą tėvai žiūrėjo kaip į žaidimą. Viskas tapo rimta, kai Sofija pradėjo konkursuose užimti pirmąsias vietas ir džiaugtis sėkme. Tada tėvai suprato, jog jų dukra iš tiesų talentinga. 2015 m. mergaitė laimėjo atranką į festivalį „Slavianskij bazar“, kuriame puikiai pasirodė.

„Tėvams atrodo, kad savi vaikai dainuoja geriausiai ir gražiausiai. Bet kai po laimėto konkurso mokytojai sako, jog tai, kad tokia maža mergaitė sugeba atlikti tokius sudėtingus kūrinius, yra stebuklinga, supranti – tavo vaiką iš tiesų apdovanojo gamta“, – laidoje kalbės Sofijos tėtis.

Scenoje Sofija atliks Naughty Boy kartu su atlikėja Beyonce įrašytą hitą – „Runnin' (Lose It All)“. Dar net neprasidėjus energingam priedainiui publika pradės ploti Sofijai. Vos devynerių mergaitė papirks ne tik savo įstabiu balsu, bet ir artistiškumu.

Sužavėtas Sofijos talentu projekto teisėjas Saulius Urbonavičius-Samas paprašys publikos pakilti iš savo kėdžių ir ploti mergaitei atsistojus. Kiti trys teisėjai taip pat pakils iš savo kėdžių. „Aš neturiu žodžių“, – sakys aktorė Ilona Balsytė. „Nuostabu“, – mergaitę girs S. Urbonavičius-Samas. Ne tik teisėjai, bet ir projekto vedėjai bus sužavėti jaunosios dalyvės talentu. „Aš esu apakęs“, – sakys Mindaugas Rainys.

Ar paspaus Sofijai teisėjai „auksinį mygtuką“? Ar mergaitė pelnys kelialapį į tiesioginius projekto pusfinalius? Tai paaiškės jau šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3.